Pirmojo Lietuvos Statuto įžanga

Mes, Žygimantas, Dievo malone Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis, Rusų, Prūsų, Žemaičių, Mozūrų ir kitų kunigaikštis [...] visiems
prelatams, kunigaikščiams, vėliaviniams ponams, dignitoriams, pakeltiesiems riteriams, šlėktijai ir visai visuomenei bei jų valdiniams
ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių čiabuviams, kokios bebūtų padėties ir luomo, visas jų teises bei privilegijas –
bažnytines, tiek lotynų, tiek graikų tikėjimo, taip pat ir pasaulietiškas [....] patvirtiname bei įteisiname, įsakydami jas galioti
amžiniems laikams
Edvardo Gudavičiaus komentaras
• Siekiant maksimaliai apibendrinti, įžangoje išvardintos visos feodalų kategorijos, t.y. atskleista iš esmės jau susiformavusio
uždaro privilegijuoto bajorų luomo sudėtis: prelatai, kunigaikščiai, vėliaviniai ponai, didikai, pakeltieji riteriai ir šlėktos.
• Be to įžangoje buvo apibrėžtas indigenatas: šios tiesės suteikiamos išimtinai vietiniams feodalams – LDK „žemių
senbuviams“
• Įžanga, užtikrindama visos šalies žemvaldžiams krikščionims bendrą teisę, atrodytų sulygino vėliavinį poną su paprastu
bajoru, o kataliką su stačiatikiu.
• Bet šie bendri visiems bajorams įstatymai nepanaikino ankstesnių privilegijų, nustačiusių ir įvairių feodalų sluoksnių bei
kategorijų teisinius skirtumus. Priešingai, kaip tik juos įteisino.
• Deklaruojamas visų ankstesnių privilegijų išsaugojimas reiškė, kad „konfesinių ir lokalinių privilegijų turėtojams
garantuojamas šių privilegijų veikimas jų aplinkoje, tačiau už šių ribų veikė bendroji teisė su visomis savo garantijomis
Terminologijos problema

• Socialinės istorijos tyrinėtojas, spręsdamas šią problemą susiduria su trijų lygių analizės būtinybe:
• Viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenių socialinė tikrovė (faktinė padėtis)
• Socialinės tikrovės suvokimas to meto visuomenėse (nebūtinai sutampantis su faktine padėtimi)
• Socialinės tikrovės interpretacija šiais laikais (istoriografinis terminologijos konstravimas)
Amžininkų nuomonės ne tos pačios
Viduramžiška visuomenės santvarkos stabilumo samprata
• Lotyniškas žodis ordo (tvarka) reiškė individualų susiskirstymą į pastovias grupes. Pirmąją sudarė besimeldžiantys (oratores),
antrąją – kariaujantys (bellatores) ir trečiąją – dirbantieji (laboratores).
• Šis suskirstymas buvo paremtas idėja, kad nuo pat pasaulio sukūrimo Dievas kiekvienam žmogui skyrė vietą, tam tikrą
padėtį. Pastaroji padėtis užtikrino tam tikras žmogaus teises ir apibrėžtą jo paskirtį gyvenime.
• Trinarė visuomenės struktūra buvo apibrėžiama kaip horizontali (nehierarchinė), tikslinga ir harmoninga.
• Kiekviena iš grupių atliko tam tikrą funkciją, kuri buvo reikalinga kitoms grupėms. Kartu jos sudarė vieną, harmoningą
krikščionišką visuomenę, išreiškiančią dieviškąją valią.

Viduramžiška visuomenės santvarka: alternatyvūs variantai

• XIV a. šaltiniuose užfiksuota, kad Anglijoje pamokslo metu dvasininkas pareiškė, jog „Dievas sukūrė dvasininkiją, riterius ir
dirbančiuosius, tačiau velnias sukūrė miestiečius ir palūkininkus“.
• Kai kuriuose Europos kraštuose buvo paplitę keturnarės visuomenės vaizdiniai - kaip trečiasis luomas įvardijami miestiečiai,
o ketvirtasis – valstietija.

Socio-profesinis visuomenės modelis

• Brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais greta trinario, atsirado nauja visuomenės socialinio grupavimo koncepcija,
paremta visuomenės skirstymu į socialines – profesines grupes.
• Jų apibrėžimui amžininkai dažniau vartojo „condittio“(būklė, padėtis/luomas) ir „estate“(statusas/luomas) nei
„ordo“(tvarka/luomas) terminus.
• Pastarosiomis sąvokomis galėjo būti apibūdinama socialinė grupė, profesinė veikla ar ypatinga būklė. Pirmuoju atveju
labiausiai priartėjama prie šių laikų luomo suvokimo
• Antruoju atveju kiekviena funkcija, kiekvienas amatas ar kitokia veikla galėjo būti siejama su luomo sąvoka. Pvz. dirbančiųjų
grupė buvo skaidoma į valstiečius, baudžiauninkus, prekybininkus, notarus, įvairius amatininkus, elgetas ir vagis
• Trečiuoju atveju, nusakant ypatingą socialinę būklę, vartotos pvz. vedybinio luomo ar mergautinio luomo sąvokos.
George Chastellain visuomenės santvarkos apibūdinimas
• Dievas sukūrė paprastus žmones, kad jie dirbtų, kad žemę artų, kad prekiaudami nuolatos kurtų gyvenimo pamatą;
dvasininkiją – tikėjimo reikmėms, o diduomenę, kad dorybes aukštintų ir teisingumo žiūrėtų, kad savo gražių asmenybių
darbais ir papročiais būtų kitiems pavyzdys
• [...] Jei dabar pereisime prie trečiojo luomo, kuris yra visos valstybės pagrindas, tai šis yra garbingų miestų pirklių ir
žemdirbių luomas, apie kurį nėra reikalo kalbėti taip ilgai kaip apie kitus dėl tos priežasties, kad jis pats savaime beveik
negabus aukštesniems dalykams, nes užima tarnybinę pakopą. Jo dorybės – nuolankumas ir darbštumas, paklusnumas
karaliui ir nusiteikimas tenkinti ponų valią
Ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo toliau plėtojami iš viduramžių paveldėti visuomenės vaizdiniai. Trinaris buvo tradicinis
modelis...
Visuomenės sandaros suvokimo kaita ankstyvaisiais naujaisiais laikais
• Jau 16 a. trijų luomų teorija nebetenkino amžininkų. Svarstyta, kaip naujai būtų galima apibrėžti visuomenės narių pozicijas
keičiantis atskirų sluoksnių gyvensenai. Pvz daugėjo kilmingųjų, kurie nekariavo, o gyveno kaip žemvaldžiai arba
apsigyvendavo miestuose, tarnaudavo valdovo dvare ar užėmė kitas valstybės tarnybas, pvz teisėjais.
• Todėl greta trinario ar keturnario visuomenės vaizdinio ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje formavosi ir kiti luomų sistemos
įsivaizdavimai, dažniausiai paremti nuostata, kad sąvoka luomas apima visas veiklos rūšis, pareigas bei padėtis.
HANS SACHS IR JOST AMMAN VISUOMENĖS SANTVARKOS MODELIS
Kūrinyje Tikras visų luomų, esančių žemėje aprašymas 1567 sukonstravo visuomenės hierarchijos piramidę, kurios viršuje atsidūrė
popiežius, o apačioje žydais ir bepročiai.
Kiekvienai soc grupei buvo skirtas atskiras apibūdinimas. Luomo sąvoka remtasi net skirstymui giminės ar šeimos viduje. Todėl
kalbama apie santuokinį luomą, tėvų luomą, moterų luomą, vaikų luomą ir t.t.
LDK Luomų aprašymas Motiejaus Stryjkovskio kūrinyje Dorybės šauklys
• Luominė tvarka yra dievo nustatyta. Dievas kiekvienam pareigas paskyrė: vieni yra kunigai, kiti – bajorai, treti – artojai.
• Socio–profesinius vaidmenis jis apibrėžė remdamasis biblijiniais motyvais – Nojaus nurodymais savo sūnums. Šemui buvo
liepta aukoti Dievui, Hamai – arti, o Jefetui – valdyti ir kariauti. Pastarąsias funkcijas perėmė ir jų įpėdiniai. Todėl bijant
Dievo rūstybės reikia laikytis šios tvarkos, kuri yra visos Respublikos gerovės pagrindas.
• Artojų luomas – maitintojai, kunigų – Dievo tarnystei skirtas, trečiasis – riterių luomas gina du pirmuosius bei kartu su
karaliumi valdo valstybę.
M. Stryjkovskiui, kilmingumas arba šlėktystė ( kaip kad sinonimiškai jis karais įvardija kilmingumą) yra didžiausia vertybė. Todėl tai,
kad neturtingas bajoras nėra vertinamas yra ydinga. Apie bajorą reikėtų spręsti ne iš jo turtų, bet iš asmeninių dorybių. Tai yra
bajoriškas visuomenės tvarkos supratimas.
Kaip ir oficialieji 16a a. šaltiniai, M. Stryjkovskis, apibūdindamas luomines grupes vartoja įvairią terminiją. Pvz. kilminguosius jis
vadina ir šlėkta ir bajorija, ir kunigaikščiais, ir ponais bei diduomene.
Luomai Andriaus Volano kūrinyje “apie politinę arba pilietinę laisvę” 1572 Nuostata įrašyta į 3 statutą
• Mūsų tauta skirstoma į tris žmonių luomus, todėl ne pro šalį, manau žvilgtelėti, kokiomis sąlygomis gyvena kiekvienas
luomas, kad būtų galima žvilgtelėti, kokiomis sąlygomis gyvena kiekvienas luomas, kad būtų galima spręsti, ar visi lygiai, ar
tik vienas kuris turi šlovingųjų laisvių
• Taigi yra arba kilmingieji, arba miestiečiai, arba žemdirbiai. Jie turi skirtingus užsiėmimus, gyveną ne vienodą gyvenimo
būdą, laikosi kitokių įstatymų, ir tai skiria vieną nuo kito
• Kilmingieji neužsiimdami jokiais patarnavimo darbais arba mechaninio pobūdžio verslais, atlieka karinę tarnybą ir budi
gindami tėvynę nuo priešo puldinėjimų.
• Miestiečiai tenkina visų gyvenimo poreikius arba užsiimdami prekybai iš svetur įsiveždami reikalingų daiktų, arba
atsidėdami mechanikiniams verslams.
• Pagaliau žemdirbiai atlieka rimtą darbą dirbdami žemę ir ruošdami visiems maistą
Kilmingumas yra dviejų rūšių: vienas iš tėvų pereina vaikams ir pagrįstai gali būti dinamas įgimtuoju, antras suteikiamas valdovo
malone ir todėl teisingai vadinamas dovanotuoju, tačiau ir vienas ir kitas yra vienodai garbingi[...]
Šiam luomui nevalia užsiminėti jokiais nešvariais arba patarnaujančiais darbais, pragyvenimui gali pelnytis tik iš žemės darbo, iš
nustatytų valstiečių mokesčių ir iš visos kitos naudos, kuria gali teikti žemė. Iš tikrųjų žmonės, kurie netektų žemės nuosavybės ir
užsiimtų mechaniniais verslais, daugiau nepriklausytų kilmingųjų luomui, nes pasikeitus gyvenimo būdui būtų laikomi paprastais
žmonėmis.
Tik mokslai ar karo užsiėmimai leidžiami aniems žmonėms
Kodėl žodžiui luomas buvo suteikta tiek daug įvairių prasmių
Vokiečių istorikas Horst Rabe mano, kad viena iš priežasčių lėmusių pastarąją situaciją yra ta, kad to meto žmonės luominę
visuomenės santvarką įsivaizdavo kaip kažką savaime suprantamo. Jie stebėtinai mažai suvokė, kas iš tiesų buvo luomas, kas jį darė
luomu, kas skyrė viena luomą nuo kito, todėl ir nesirūpino preciziškumu.
Visa luomo sąvokos prasmių ir įvairovė, amžininkams buvo savaime suprantama ir nekliudanti, tačiau ji sukūrė problemą ateinančių
laikų istorikams.

VISUOMENĖS SANDAROS KONCEPCIJOS

• Klasinė visuomenė: socialines galimybes lemia (apibrėžia) rinka, t.y. statusas ir galia priklauso nuo disponuojamo turto.
 • Luominė visuomenė: galia ir turtas priklauso nuo statuso – socialinės galimybės yra apibrėžiamos (nulemtos) gyvenimo
būdo, socialinio prestižo ar pagarbos. Luomai yra teisiškai apibrėžtos bendruomenės, disponuojančios skirtingomis teisinėmis
galiomis.
• Tradiciškai į luominę visuomenę žvelgiama kaip į daugiau ar mažiau harmoningą, redukuojančią socialinį konfliktiškumą.
• Tuo tarpu klasinis modelis dažnai buvo siejamas su konfliktiškos, nesolidarios visuomenės vaizdiniu. (prie tokio požiūrio
daugiausiai prisidėjo marksistinė istoriografija).

ISTORIOGRAFINĖS POZICIJOS

• Tradicinė luominės visuomenės samprata, susiformavusi vokiškoje istoriografijoje:

• luominę visuomenę apibūdinama, kaip visuomenė, kurios sąranga paremta teisinės nelygybės principu.
• Alternatyvus apibrėžimas:
• apie luomus kalbama remiantis organiškais terminais kaip apie dorovinius ar teisinius asmenis, turinčius savąją luominę
dvasią arba dvasinę būklę „standesgeist“ (atitikmuo esprit de corps –terminas naudojamas apibūdinant žmonių gebėjimą
palaikyti tikėjimą institucija ar tikslu, ar net savimi bei kitais) .
• Luominės visuomenės samprata šiuolaikinėje istoriografijoje: Richard van Dulmen
• Luominė visuomenė su jai būdinga hierarchizacija ir atsiribojimu klostėsi aštrėjančios konkurencinės kovos tarp įvairių
socialinių grupių sąlygomis. Tos kovos priešakyje buvo kilmingųjų sluoksnis.
• Socialinė luomų organizacija neturi nieko bendro su šiuolaikiniu „klasės“ ar „bendrijos“, kurioje individai nori kolektyviai
atstovauti ir įgyvendinti savo interesus, samprata.

RICHARD VAN DULMEN

Luomas buvo kolektyvas, kuris nesusidėjo iš pavienių individų, turinčių lygias teises, tai buvo grupė, vienijama panašių interesų ir
veiklos.

• Kiekvienas naudojosi politinėmis ir socialinėmis teisėmis ne kaip valstybės valdinys ar pilietis, o kaip luomo narys.
• Luomas nebuvo pasirenkamas, luomo nariu būdavo gimstama, luominė priklausomybė buvo susijusi su kilme.
• Vis dėl to egzistavo šansas siekti socialinės karjeros, bet taip pat ir galimybė nusmukti, nes luominė visuomenė nebuvo
sustingusi, nors daugumas žmonių ir priklausydavo tam luomui, kurio nariais buvo gimę.
• Kiekvieno individo vieta visuomenėje, jo statusas, socialinis prestižas būdavo nulemtas ne individualių gebėjimų, gabumų,
kurie konkretaus luomo viduje būdavo vertinami, bet individo priklausymo kilmingųjų, valstiečių ar miestiečių luomui.
• Luomo statusas buvo priklausomas nuo jo galimybių daryti įtaką politikai, o įtaką nemaža dalimi lemdavo turtingumas; taip
pat svarbūs buvo individo nuosavybė ir turtas, veiklos pobūdis, profesija. Tačiau pelno siekimas, turtas niekada nebūdavo tai
ko labiausiai buvo siekiama, nes turtingas valstietis vis tiek buvo tik valstietis, o bajoras neturįs turto, – bajoras.

DARBINIS APIBRĖŽIMAS

• Luomais vadinsime uždaras socialines grupes, besiskiriančias viena nuo kitos paveldėtomis, įstatymo arba papročių
nustatytomis teisėmis ir pareigomis, gyvenimo būdu bei visuomeniniu prestižu.
• Luominis susiskirstymas, lemiantis visuomeninę hierarchiją, tik netiesiogiai atliepia socialinę stratifikaciją. Turto kriterijus,
nors ir svarbus, tačiau nėra lemiamas, nes luominę priklausomybę dažniausiai apsprendžia kilmės veiksnys.

Antra paskaita - Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės raidos bruožai

Socialinės stratifikacijos procesai

• Nuosavybės formų kitimas: nyko kolektyvinė ariamosios žemės nuosavybė, bendruomenės skaidėsi į atskiras šeimas, kurios
tapo pagrindiniu ūkiniu vienetu.
• Turtinis susisluoksniavimas: pagrindinis šio proceso veiksnys – individualus ūkininkavimas
• Visuomeninės diferencijuos gilėjimas: pagrindiniai šio proceso veiksniai – turtinė nelygybė, galios kaupimas, visuomeninių
pozicijų paveldimumas
• 12-13 a per. Bendruomenes (lauko) struktūrą ėmė lemti jau ne giminystė, bet gyvenamoji vieta , susiklostė teritorinė
bendruomenė
• Dėl šeimų nelygybės, žemės ir darbo nevienodumo, stichinių nelaimių, galingesniųjų prievartos ir kitų priežasčių šeimų
nariai galėjo netekti turėtos turtinės ir visuomeninės padėties.
• Tokiu atveju jie buvo priversti kreiptis į sėkmingiau besiverčiančius, kurie pasinaudodami susidariusia situacija galėjo savo
rankose sutelkti daugiau materialinių gėrybių.
• Turtinę nelygybę gilino ir pareigybių išsiskyrimas. (už jas gaunamas atlygis)
Valdančiojo sluoksnio klostymasis

• Paveldimos visuomeninės pozicijos nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios
sukoncentravimas jų rankose – kunigaikščiais.
• Jų valdžia buvo iš dalies pastovi, jų turtus ir valdžią bei padėtį visuomenėje paveldėdavo įpėdiniai. Atskiros iš laukų
susidedančios žemės virto kunigaikštijomis
• Paveldimos visuomeninės pozicijos nuolatinius vadus padarė bendruomenių tarpininkais ir teisėjais, o visų rūšių valdžios
sukoncentravimas jų rankose – kunigaikščiais.
• Jų valdžia buvo iš dalies pastovi, jų turtus ir valdžią bei padėtį visuomenėje paveldėdavo įpėdiniai. Atskiros iš laukų
susidedančios žemės virto kunigaikštijomis
• Kariaunininkai greta karinės funkcijos ėmė atlikti ir administracinę, virsdami kunigaikščių valios vykdytojais, už tai be abejo
gaudami tam tikrą atlygį.
• Tuo metu išryškėjo negausus valdantysis sluoksnis, įtvirtinęs savo viršenybę didžiąją gyventojų dalį sudariusių paprastų
žemdirbių atžvilgiu.
• Aukštesnėje visuomeninėje pakopoje atsidūrę asmenys buvo ta terpė, kurios pagrindu klostėsi bajorijos sluoksnis.

Valstiečių sluoksno formavimasis

• Kuriantis valstybei žemdirbiai pamažu patenka į vis labiau tiesioginę priklausomybę nuo galingesniosios visuomenės grupės.
• Individualios nuosavybės klostymasis paspartino ir individualių valdininkystės santykių formavimasi. Kunigaikštis ir jo
administracija prievolių ėmė reikalauti iš kiekvieno ūkio atskirai, o ne iš lauko bendruomenės.
• Iš teritorinės žemdirbių bendruomenės klostėsi valdovo skirto pareigūno tvarkomas administracinis vienetas – valsčius, o jų
gyventojai imti vadinti valsčionimis.

Žemdirbių sluoksnio formavimasis

• LDK visuomenės daugumą sudarė žemės ūkio darbus dirbantys ir įvairias prievoles atliekantys žemdirbiai.
• Iki valstybės susidarymo individas buvo priklausomas nuo giminės bendruomenės, nuo nekontroliuojamų kariaunų
puldinėjimų ir gamtos įgeidžių. Šią priklausomybę sunku apibūdinti šiuolaikinėmis sąvokomis, bet ji tikrai neatrodo kaip nuo
socialinių saitų nepriklausančio individo „laisvė“.
• Valstybės vienijimosi pasekmėje keitėsi krašto valdymas, formavosi žemdirbių prievolių ir administravimo sistema.
• Iš teritorinės bendruomenės klostėsi valdovo skirto pareigūno (tijūno) tvarkomas administracinis vienetas - valsčius, o jų
gyventojai valsčionimis.
• Individų prievolių sistemos susiklostymas išskyrė valstiečių verslus ir jų prievoles; atsirado taip vadinami prievolės
kategorijos pvz. Raitininkai - prižiūrėjo arklius. Dar buvo prievolės privalomass isiems laisviems žmonėms - statyti pilis ir
tiesti kelius.

Nelaisvieji žmonės- šeimnykščiai, kaimynai

• Tai buvo visiškai priklausoma, šeimininko išlaikoma ir savų teisių neturinti žmonių grupė. Pagrindinis jų „nelaisvės"
požymis - jie neturėjo teisės laisvai judėti.
• Kita didikams tiesiogiai pavaldi asmenų grupė - įsikeitėliai. Tai asmenys, kurie 16 a. rusėniškuose šaltiniuose įvardijami
lietuvišku žodžiu „kaimynai“
• Kaimynais buvo vadinami dėl nepriteklių į žemvaldžio priklausomybę patekę asmenys, kurie netekdavo „laisvės" ir alodo -
žemės nuosavybės, bet toliau galėjo disponuoti savo ūkiais ir atlikti prievoles, iš jų atiduoti duokles
• Šis sluoksnis susiformavo maždaug nuo 13 a. pradžios dėl vis intensyvesnių lietuvių karinių žygių į kaimynines žemes.
• Šaltiniuose minimi iš šių žygių gausiai parsivesdami belaisviai ir tapo vergais.
• Vergai buvo vertinami kaip namų ūkio dalis, nelaisvoji šeimyna.

Tarpiniai visuomenės sluoksniai

• Šaltiniuose šiam sluoksniui priklausantys žmonės vadinami labai įvairiai - „gerieji žmonės", „raiteliai", „pilėnai". Jų
funkcijos buvo susijusios su karo tarnyba ir kuriama krašto infrastruktūra.
• „Karo tarnai" sudarė pagrindinę pilių įgulų dalį, saugojo kelius, rinko ir skleidė informaciją, taigi garantavo tinkamą karo
infrastruktūros funkcionavimą
• Iš šių žmonių jau didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais radosi smulkioji bajorija- bajorais tapę karo tarnai.

Bajorų sluoksnio formavimasis

• Šalies gynyba buvo svarbiausia kito visuomenės sluoksnio žmonių – besiformuojančio bajorų sluoksnio pareiga.
 • Tobulėjant Lietuvos kariuomenės struktūrai, vis svarbesni darėsi žirgas ir riteriška ginkluotė, o laisviesiems žemdirbiams vis
sunkiau būdavo surinkti deramą ekipuotę ir vykti į tolimas ekspedicijas, todėl jau XIV a. Lietuvos kariuomenė iš esmės buvo
bajoriška.
• Tiek kunigaikščių, tiek kitų kilmingųjų išskirtinės padėties atrama buvo alodas - individuali žemės nuosavybė, valdoma ir
paveldima.

Diduomenės sluoksnio išsiskyrimas

• Daugumos bajorų valdos buvo nedidelės, bajoriškam ūkiui priklausydavo vienas kitas kaimynų kiemas. Bet jau klostėsi ir
stambių ir vidutinių žemvaldžių sluoksnis. Jų valdos centras buvo dvaras - uždara ir įtvirtinta sodyba.
• Taip tarp kilmingųjų, išsiskyrė viršutinis sluoksnis - diduomenė. Tai buvo senosios žemių aristokratijos palikuonys, per
tarnybą didžiajam kunigaikščiui gebėję išsaugoti savo valdžią vietos bendruomenėse.

Miestai ir miestų gyventojai

• Ryškėjantys valstybės valdžios centrai subūrė valdyme dalyvaujančius asmenis bei jų poreikius tenkinančius amatininkus ir
pirklius.
• Amatai ir prekyba pradėjo skirtis nuo žemės ūkio ir telktis papiliuose, virstančiuose miestais.
• Šis atsiskyrimas užtruko ilga, nes dar XVI a. kaimo amatininkai ir prekeiviai sudarė pastebimą visuomenės sluoksnį.
• Miestai (miestietiškos gyvenvietės) kūrėsi kaip specifinių – miestietiškų prievolių bendruomenės, būtent dėl prievolių
specifikos, įgyjančios kitą statusą, išskiriantį jas iš kaimo bendruomenių.
• Ekonominiu miestų kūrimosi pagrindu tapo amatų ir prekybos plėtotė. Natūrinius mainus keičiantys piniginiai santykiai
skatino vietinių pirklių ir amatininkų, dirbančių rinkai atsiradimą.
• Tokiems žmonėms ėmus burtis prie stambiųjų rezidencijų – pilių, prie kurių ir išaugo apgyventi papiliai. Juose daugiausiai ir
gyveno pirkliai bei amatininkai, asmeniškai laisvi, atliekantys valdovui specifines miestietiškas prievoles – mokantys turgaus
mokesčius, prekybos muitus ir t.t.
• Lietuvos pirkliai ir amatininkai, persikėlėliai iš Rusios bei Baltijos pakrančių vokiečių miestų sudarė pirmąsias didesnes
miestiečiu bendruomenes Lietuvoje.
• Tuo metu jau galima kalbėti apie Vilniaus miestiečių bendruomenė, Trakai, Kernavė, Gardinas, Naugardukas
• Iš pilies-rezidencijos atsirandantis Lietuvos miestas atliko administracinio, ekonominio kartais ir kulto centro funkcijas. Jame
telkėsi dinamiškiausia visuomenės dalis, miestas iš kart tapo svarbiu visuomenės ir valstybės gyvenimo veiksniu.
• Vis dėl to visuomenės gyvenimo pagrindu ir valstybės tvirtumo šaltiniu ir toliau liko kaimas. Jame gyveno absoliuti
gyventojų dauguma, daugiausiai buvo sutelkta ir materialinių gėrybių.

Apibendrinimas

• XIII – XIV a. gilėjant socialinei diferenciacijai, formuojantis ir plėtojantis valstybinėms struktūroms išsiskyrė visuomenės
grupės, pasižyminčios skirtingu visuomeniniu statusu ir gyvenimo būdu.
• Šis socialinis susiskaidymas tapo pagrindu tolesniems visuomeninės santvarkos pokyčiams ir luominės visuomenės
formavimuisi.

3 paskaita

Termino bajorai vartosenos problema

• Bajoras – bendriausias karo prievolę atliekančių asmenų įvardijimas, juo apibūdinami ir visi kilmingi žemvaldžiai.
• Terminas atsirado apibrėžiant karių sluoksnį, nepriklausomai nuo ją sudariusių asmenų žemėvaldos dydžio, nepriklausomai
nuo to, kiek karinės jėgos turėjo kiekvienas bajoras. Juo buvo apibūdinami ne tik žemvaldžiai, atliekantys karo tarnybą, šis
įvardijamas buvo taikomas ir toms gyventojų grupėms, kurios atlikdavo ir kitas prievoles – bajorais vadinami ir kelio tarnai.
Socialinė terminija tuo metu dar nebuvo preciziškai suformuluota, įvairių sąvokų vartosena įvairavo.
• Tačiau šaltiniuose (pvz. vokiečių kronikose) pateikia ir kitų pavadinimų:
• meliores (geresnieji) proceres (aukštesnieji) nobilis satrapa (kilmingieji valdytojai) besten bayoren (geriausieji bajorai)
eldesten bayoren (kilmingiausieji) .
• Manoma, kad šaltinių autoriai šiomis terminų variacijomis norėjo perteikti skirtingą kilmingųjų socialinį statusą.

Kilmingumo probelma

• Teorinė ir teisinė luomo samprata Lietuvą pasiekė kartu su krikščionybe, tačiau abejotina, jog XIV a. pab. ir net XV a.
lietuvių bajorai jautėsi esą kažkokio vientiso luomo atstovai. Iškilus reikalui save apibrėžti jie vartoja tokias sąvokas kaip
haeres (paveldėtojas, įpėdinis), filius (sūnus), akcentuojančias giminystės ryšius.
 • Jų kilmingumo pagrindas – ne luominė, o gimininė priklausomybė. Kilmingumas nėra individualus – jis paveldimas. Jis net
gali būti laipsniuojamas: kilmingas, kilmingesnis, kilmingiausias
• Albertas Goštautas apie savo giminės didesnį kilmingumą Radvilų šeimos atžvilgiu:
• “Pastaroji dėl mano ir mano protėvių nuopelnų yra man nepalanki ir nedraugiška ir be jokios priežasties daug kartų man,
vieninteliam [Goštautų giminės] palikuoniui, nieko nekaltam savo turtų paveldėtojui, ne tik dėjo pastangas neteisėtai,
begėdiškai ir melagingai atimti paveldėtuosius turtus, bet mėgino net atimti man gyvybę ir gerą vardą, nes pranokau juos
savo kilme ir, tiesa sakant, giminės senumu bei turtu.
• Albertas Goštautas apie savo giminės didesnį kilmingumą Radvilų šeimos atžvilgiu:
• “Mat jų turtas nuo pat pradžios buvo menkas. Vos dvidešimt valstiečių buvo duota jų proseneliui prieš šimtą metų per
didžiojo kunigaikščio Vytauto malonę. Jų kaimietišką kilmę iš pat pradžių šiek tiek paaukštino Mazovijos kunigaikštienė, jų
sesuo, ištekėjusi už kunigaikščio Konrado“

Giminystės svarba

• Bajoras – tam tikromis savybėmis ir tam tikra padėtimi išsiskiriančios giminės narys. Būtent gimimas bajoro šeimoje
suteikdavo bajorystės teises.
• Suabejojus kokio nors bajoro kilmingumu, jis turėdavo į teismą atsivesti du giminaičius bajorus, kurie prisiektų jį esant
giminės nariu (kartu ir bajoru).
• Atskirų individų ir giminių sociopolitinio reikšmingumo skirtumai lėmė hierarchiškumą kilmingųjų tarpe.
• Giminė buvo ypatingas viduramžių žmonių socialinio gyvenimo elementas tuo metu žmogus save suvokdavo kaip platesnės
žmonių grupės narį, kurioje tiesioginė kraujo ryšiais pagrįsta giminystė vaidino svarbų vaidmenį.
• Taigi kilmingumo sampratą galima paaiškinti tik ją susiejus su giminystės problema.

ISTORIOGRAFINIS “KUNIGAIKŠČIŲ LIETUVOS” VAIZDINYS

• Lietuvių istorinėje savimonėje susiformavęs XIV – XV a. „kunigaikščių Lietuvos“ vaizdinys, kuriame visas dėmesys
nukreiptas į valdovų veiklą, bajorija paprastai vertinama tik kaip didžiojo kunigaikščio politikos vykdytoja, jos įtaka
svarbiausiems politiniams įvykiams atskirai nenagrinėjama.
• Pagal istoriografijoje vyraujančią teoriją lietuvių bajorijos viršūnė tik apie XV a. vidurį suformavo savarankišką valdžią.
• Istoriografijoje bajorijos stiprėjimą įprasta sieti su trimis reiškiniais:
• Personaline unija su Lenkija ir lenkiškų teisinių institutų recepcija
• Vytauto kuriama nauja socialine ir politine struktūra, kaip atsvara dalinių kunigaikščių valdžiai
• XV a. kunigaikščių kovomis dėl valdžios ir jų sąlygotomis nuolaidomis bajorams
DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO IR DIDUOMENĖS VALDŽIOS SANTYKIS

• Kunigaikščių ir bajorų santykių abipusiškumas yra dėsningas reiškinys visuomenėje, kurioje valdžia gyvuoja asmeninių
santykių pagrindu. Valdyti galėjo tik tas, kuris turėjo stiprų užnugarį.
• Nuolatinių kovų dėl sosto akivaizdoje vieno ar kito kandidato galimybės priklausė nuo diduomenės simpatijų, kurias reikėjo
ir užkariauti ir išsaugoti. Teorija „stiprus kunigaikštis –silpna diduomenė yra prieštaringa, nes ji negali paaiškinti valdžios
įgyvendinimo mechanizmo.
• Jos atsisakę atrastume galimybę pažvelgti į pastarojo laikotarpio istoriją kaip į monarchijos ir kilmingųjų (bajorijos) valdžios
dualizmą.
Valdančiojo elito sudėtis
• Valdovo dokumentų liudytojai:
• Liudytojų išvardijimas yra dokumento formuliaro dalis, viena jo patvirtinimo formų.
• Dokumentų liudijimas buvo susijęs ir su priežiūros funkcija, todėl dokumento gavėjui buvo ne tas pats, kokie vardai įrašomi į
liudytojų sąrašą (testacijas).
• Tradiciškai iškilus kokių tai sunkumų teisinio akto įgyvendinime buvo kreipiamasi į liudytojus.
• Valdovo dokumentų liudytojai:
• Testacijų svarba suteikia pagrindą teigti, jog valdovo dokumentuose į liudytojų sąrašus buvo įtraukiami išskirtiniai asmenys.
• Testacijų duomenys apibrėžia ratą žmonių, supusių valdovą jo nuolatinėse kelionėse, kurios yra viduramžių valdovo
kasdienybė, ir kartu iš šio rato išskiria įtakingiausius asmenis.
AMŽIAUS KRITERIJAUS PROBLEMA
• Vytauto žodžiai „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“:
• „Ir po to mūsų dėdė kunigaikštis Algirdas mirė, o kunigaikštis Jogaila tebebuvo jaunas. Tuomet mūsų tėvas kunigaikštis
Kęstutis [...] jei būtų norėjęs, būtų atėmęs Vilnių ir kunigaikščiui Jogailai, jei būtų panoręs, būtų davęs kunigaikštystę, nes
kunigaikštis Jogaila po savo tėvo [mirties] tebebuvo visai jaunas.
 • Mūsų tėvas šito padaryti, atimti iš jo Vilnių, visiškai nenorėjo dėl savo brolio, kaip vyriausiojo, ir kunigaikštį Jogailą
pasodino Vilniaus pilyje ir saugojo jį iš visų pusių, kol jis paaugo ir kol prie jo priprato žmonės“
TRADICINIS POŽIŪRIS Į DIDUOMENĖS GALIOS IŠAUGIMĄ
• Valdovų privilegijos ir kiti juridiniai aktai išplėtė teisines, ekonomines bei socialines bajorų teises ir privilegijas, garantavo jų
luominį imunitetą.
• Vykdydamas valstybės centralizacijos programą Vytautas ėmė šalinti sritinius kunigaikščius į jų vietas paskirdamas sau
ištikimus bajorus katalikus, nesusijusius su Gediminaičiais.
• Taip buvo pradėta formuoti nauja visuomeninė grupė, kurios atstovai dažniausia tapdavo artimiausiai Vytauto padėjėjais ir
aukštais valstybės pareigūnais, buvo įtraukiami į visas svarbias valdovo politines ir karines akcijas, dažnai užimdavo vietas
didžiojo kunigaikščio taryboje.
• 1413 m. Horodlėje 47 Lietuvos bajorų giminės gavo lenkiškus herbus – taip buvo įtvirtinta tų giminių politinė reikšmė
valstybėje.
VALDANČIO ELITO GENEALOGINIS TĘSTINUMAS
• Dar iki Vytauto atėjimo į valdžią (iki 1392 m.) šaltiniuose svarbiuose dokumentuose minimas Andrius Goštautas, vėliau jo
pozicijas perėmė sūnus Jonas Goštautas,
• Antrojoje XV a. pusėje valdančiajame elite įsitvirtino pastarojo sūnus Martynas Goštautas, dar vėliau žymios ponų giminės
tradicijas tęsė Albertas Goštautas.
• Goštautų giminė pirmoji iš Lietuvos didikų giminių vartojo nuolatinį paveldimą giminės vardą.

Apibendrinimas

• Nors diduomenės genealoginis tęstinumas gali būti atsektas tik pradedant 14 a. II pus., tačiau net ir tai paneigia tradicinius
istoriografijos teiginius, jog Vytauto laikais įvyko esminiai pokyčiai Lietuvos valdančiojo elito sudėtyje.
• Apie Vytauto didikus jau galima pasakyti, kad jie yra kilmingųjų palikuonys, savo aukštą padėtį išsaugantys vaikams. Nors
Vytauto valdymas daug prisidėjo prie bajorijos stiprėjimo, tačiau tapęs didžiuoju kunigaikščiu Vytautas jau rado
nusistovėjusią valdžios hierarchiją, kurios jis negalėjo nepaisyti.

Valdovo dvaro samprata

• Viduramžių Europos lotyniškuose šaltiniuose dvaras buvo įvardijamas terminais aula, palatium, curtis. Kai kurie iš šių
terminų skirtingomis aplinkybėmis galėjo reikšti tiek valdovo ar kito kilmingojo namus, tiek ūkinį centrą
• Curia (dvaras) tuo metu galėjo reikšti dvare gyvenančius ar apsilankančius žmones.
• Tuo pat metu šia sąvoka galėjo būti apibūdinamas dvaras kaip valdovo ar kito kilmingojo gyvenamoji vieta, o bendriausia
prasme ir dvaras kaip institucija.
• Be to, reikėtų skirti siaurąjį (nuolatinį) ir išplėstinį, tam tikromis progomis, pvz. pasitarimams susirenkantį dvarą, kurio
sudėtis nuolat kisdavo
• Nuo 11 a. vakarų Europoje apibūdinant valdovo dvarą vis labiau įsitvirtina curia terminas. Tuo metu radosi visiškai naujo
tipo dvaras, kuriam būdinga specifinės socialinės grupės - dvaro gyventojų ir dvaro pareigybių sistemos susiklostymas bei
gyvenimo dvare kultūros su tam tikrais ritualais bei taisyklėmis susiformulavimas.

Ankstyvasis valdo dvaras

• Ankstyvojo dvaro personalą sudarė daugiausia nekilmingi asmenys, dvaro tarnybos buvo menkas prestižas

Ankstyvasis valdovo dvaras Lietuvoje

• Didžiojo kunigaikščio dvaro struktūra Lietuvoje klostėsi nuo pat valstybingumo pradžios. Ankstyvosios monarchijos laikais
valdovo domene, ilgainiui ir už jo ribų kūrėsi didžiojo kunigaikščio dvarai (kiemai), atliekantys politines ir ekonomines
funkcijas
• To meto valdymo sistemą sudarė valdovo kelionės iš vieno dvaro į kitą, kiekvienu apsilankymu įtvirtinant savo valdžią ir
suvartojant vietoje sukauptus maisto produktus. Iš šių dvarų ilgainiui išsivystė ūkiniai didžiojo kunigaikščio dvarai.
• Vėliau atsirado ir specifines tokiu dvaru atmainos medžioklės dvaras , derybų dvaras
• Lietuvoje kaip ir kitur Europoje kaip dvaras galėjo būti apibūdinamos ganėtinai skirtingos struktūros
• Lotyniškai curia, buvo vadinama tiek didžiojo kunigaikščio dvaras apskritai, tiek atskiri įvairiose šalies vietose esantys
valdovo ūkio ir valdžios centrai.

Dvaro pareigybių sistema

 - Jau 14 a. didžiojo kunigaikščio dvare egzistavo tam tikros dvaro tarnybos, tačiau jų sistema nebuvo išplėtota, valdovo dvare
nuolatinės pareigybės vykdančių diduomenės atstovų nebūna daug. To meto valdymas dar nesirėmė instituciniu ar
pareigybiniu pagr. O asmeniniu rysiu tarp bajoru ir didiko būdu
- Vytauto dvare nebuvo įsteigta dvaro magistro, su kuriuo maršalas dalindavosi dvaro tvarkymo reikalus. Todėl maršalo
atliekamų pareigybių kiekis buvo didesnis Lietuvoje nei kitose šalyse.
- Vyriausias kamarininkas prižiūrėjo vidinį dvaro gyvenimą, visų pirma dvaro ūkį.
- Kaip ir kitose Europos valstybėse, plėtojantis pareigybių sistemai, kamarininko funkcijos išsiskaidė keliomis pareigybėmis.
Dalis prerogatyvų atiteko iždininkui. O kamarininko pareigybė valdovo dvare transformavosi į kambarinio (pažo) pareigybe.
- Dvaro maršalas – jo kompetencijai priklausė dvaro reikalų tvarkymas: vadovavo dvarui, rūpinosi kelionių organizavimu,
transportu, pasiuntinių priėmimu bei ceremonialo laikymusi.
- Specifinė dvaro pareigybė buvo didžiojo kunigaikščio heroldas. Vakarų Europos dvaruose heroldai atsirado riterių kultūros
klestėjimo periodu. Iš pradžių heroldai atliko rūmų šauklio, skelbiančio valdovų nutarimus gyventojams funkciją, jie taip pat
tvarkė riterių turnyrus ir šventes.
- Įsitvirtinanti heraldinė ir sfragistinė tradicija įtvirtino heroldo kaip herbininko funkciją. Šalia heraldinės ir riteriškos
reglamentacijos svarbi heroldų funkcija buvo valdovo reprezentavimas įvairiuose tarptautiniuose suvažiavimuose bei su tuo
susijęs savito ceremonialo reikalaujančių pasiuntinybių atlikimas.
- Kambarinis/kamarininkas : šiuo terminu apibūdinami dvaro tarnybiniai žmonės nuolat gyvenantys dvare, tačiau nevykdantys
kokių nors konkrečiau apibrėžtų pareigybinių funkcijų.
- Dvaro pareigūnu ilgainiui tampa tik jų vadovas vyr. Kambarinis.
- Tokie tarnybininkai, kurių valdovo aplinkoje paprastai būdavo keletas, atlikdavo įvairias neformalias užduotis. Ir nors kai
kurie iš jų galėjo įgyti tam tikrą įtaką, dvaro pareigūnais jų vadinti negalime.
- Po 1392 astravos suatrties vytautas oradėjo sekmingai plėtoti savo valdžia.
- Vienas svarbiausių vytauto politikos priemonių buvo naujos valdymo strukturos kurimas
- Pagrindiniu jos elementu turėjo tapti institucinis didžiojo kunigaikščio dvaras.

Dvaro pareigybių sistema europinis kontekstas

Vakaru Europoje dvaro pareigybes susiformavo brandžiais viduramžiais. Dvaro pareigybės kilo iš valdovo namų ūkio organizacijos.
Tačiau svarbiausias socialinis lūžis įvyko dvaro tarnyboms virtus titulinėmis ir jų vykdymą patikėjus nebe namų tarnams, bet
diduomenės atstovams.

Iš pradžių įsitvirtino keturių pagrindinių dvaro pareigybių modelis: varo pareigūnu ilgainiui tapo tik jų vadovas, vyriausias
kamarininkas. Titulinės pareigybės – vyriausias kambarinis/iždininkas, pastalininkas, pataurininkas , virtuvininkas, arklidininkas,
vėliavininkas. kartu atsirado ir pavaduotojai. Tuo tarpu kasdienines funkcijas dvare atliko žemesnės kilmės tarnybiniai žmonės.

Dvaro pareigūnai

Valdovo dvaro gyventojai

- Dvaro pareigūnai
- Giminaičiai ir draugai
- Dvarionys - dvariškiai
- Tarnai
- Svečiai

Dvarionys- dvariškiai

- Pagrindinė dvaro gyventojų grupė buvo dvarionys. Jai priklausė lietuvių ir kaimyninių kraštų diduomenės sūnūs, atsiųsti į
Vytauto dvarą lavintis bei įgyti valdovo palankumą
- Dvarionys sudarė artimiausią didžiojo kunigaikščio palydą, kuri šalia valdovo būdavo ir politinių derybų metu. Jie atlikdavo
karinę tarnybą – sudarė karinį vienetą – dvaro vėliavą. Taip pat vykdė administracines ir diplomatines užduotis.

Valdovo/ dvaro taryba

- Pagrindiniai politiniai didžiojo kunigaikščio partneriai buvo iš vietos didikų parinkti tarėjai. Vytauto laikais galima stebėti
neformalios „kasdieninės“ valdovo tarybos peraugimą į didžiojo kunigaikščio tarybą.
- Dvaro (valdovo) taryba nebuvo reguliariai šaukiama instituciją, turinti tiksliai apibrėžtą narių skaičių ir aiškią kompetenciją.
Tačiau to meto šaltiniuose jau nuosekliai vartojamas „tarėjo“ terminas – juo įvardijami tam tikrus pavedimus atliekantys
asmenys, kurie skiriami nuo kitų dvariškių.

Favoritai
 • Priėjimą prie valdovo visų pirma kontroliavo dvaro maršalas, tačiau kasdieninėse situacijose tarpininko vaidmenį atlikdavo
kambariniai (nepriskiriami prie dvaro pareigūnų). Ši teisė iškeldavo juos kur kas aukščiau virš jų iš pažiūros kuklaus
socialinio rango.
• Iš tokių asmenų valdovai išsirinkdavo patikėtinius, kuriuos rusiški šaltiniai vadina milosniki, o vokiški libhabere.
R.Petrauskas pateikia lietuvišką šio termino formą – „meilūnai“. Meiliūnai nebuvo platesnė socialinė grupė, o tik keli
išskirtines pozicijas įtvirtinę asmenys. Jie atlikdavo svarbias pasiuntinybes, susijusias su konfidencialių žinių ar pasiūlymų
perdavimu.
• Bychovco kronika apie Žygimanto Kęstutaičio nužudymą:
• “Skabeika sugriebė šakę, kuria židinyje žarstomos, ir ta šake smogė jam [...] Ir kraujas iš galvos ištryško ant sienos. Jo dėmė
ligi šiol matoma ant miegamojo sienos Trakų didžiosios pilies bokšte.
• Ir tą akimirksnį ant jo krito jo mylimiausias tarnas, vardu Slavka, norėdamas išgelbėti savo valdovą nuo mirties, nes didysis
kunigaikštis Žygimantas jį labai mylėjo. O jie tą Slavką griebė ir išmetė per bokšto langą, ir jis ten nulūžo sprandą, o
kunigaikštis Žygimantas baigė gyvenimą“

Apibendrinimas

- Institucinio dvaro formavimasis Vytauto laikais žymi svarbius politinius ir socialinius pokyčius LDK istorijoje. Nors
valdymas keliaujant tebebuvo politinė ir ekonominė būtinybė, vis didesnę reikšmę įgijo rezidencinės pilys – Vilniaus, Trakų,
Lucko, Gardino ir Kauno (formavimosi rezidencinio valdymo sistema).
- Šios rezidencijos, kurios Vytauto laikais buvo naujai pastatytos arba perstatytos, leido apgyvendinti daugiau dvariškių, o tai
kartu lėmė ženklų kiekybinį dvaro išaugimą.
- Valdovo dvaras suteikė didelę reikšmę postūmiui politinei ir socialinei krašto raidai. 15-16 a. I pus. Valdovo dvaras išaugo
pagrindinės krašto politinės institucijos - iš didžiojo kunigaikščio tarybos - Ponų taryba ir seimas, iš dvaro tarpininkų -
valstybės pareigūnai.
- Kilmingųjų įsitraukimas į dvaro organizaciją suteikė tarnybai valdovo dvare prestižą ir reikšmingai prisidėjo prie vidinės
politinio LDK elito integracijos.

Žemvaldžio problema

- Didžiojo kunigaikščio (valstybinė) žemės nuosavybė atsirado Lietuvos monarchui perimant nominalias aukščiausios žemės
nuosavybės teises iš gentinės epochos kunigaikščių.
- Valdovo pradėtos imti duoklės ir gaunamos prievolės jo nominalias žemės nuosavybės teises pamažu pavertė realiomis.
- Iš čia sklido monarcho teisė kontroliuoti, varžyti ar plėsti bajorijos ir kitiems visuomenės sluoksniams priklausančių žmonių
galimybes disponuoti savo žeme (alodu).
- Nuo pat pirmųjų privilegijų stiprindamas bajoriją, didysis kunigaikštis ima atsisakyti nuosavybės kontrolės.
- 1387 m. bajorijai (kariams) patvirtinama teisė valdyti ir paveldėti tėvonijas.
- Buvo žengtas pirmas ir kartu svarbiausias žingsnis, suteikiant teisines nuosavybės garantijas, kurios buvo susietos su karo
tarnyba:
- Kiekvienam kariui (bajorui) “pagal seną paprotį paliekama karo žygio pareiga, vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis“.
Ekonominis bajorijos stiprinimas
- Ekonomiškai bajoriją siekta stiprinti perleidžiant valstiečių prievoles bajorams ir dalijant veldamus (iš daugiau valstiečių
turinčio bajoro buvo galima reikalauti ir didesnės karinės tarnybos).
- Gaudamas veldamą, bajoras kartu perimdavo pajamas, kurias gaudavo valsčiaus pareigūnas (tijūnas) ir teisę vedamą valdyti,
jį teisti.
- Bajorams atitekusių valstiečių valstybinės prievolės nuolat buvo mažinamos. Susiklostė tradicija, jog kiekvienas didysis
kunigaikštis atsisakydavo bajorų naudai nuo veldamų jam atliekamų prievolių ir mokesčių.
- XVI .a pirmajame ketvirtyje veldamus turintys bajorai sudarė apie pusę visos bajorijos. Atsirado ekonomiškai pajėgus
žemvaldžių sluoksnis, galintis įsigyti gerus žirgus, ginklus ir šarvus.
- Veldamų dalijimas paskatino bajoriškos žemėvaldos augimą. Teisiškai šį augimą sankcionavo 1413 m. harodlės privilegija,
patvirtindama ir tėvonijos papildančių beneficijų arba ištarnų valdymą.
- Pradžioje ištarnos buvo teikiamos ribotam terminui, tačiau kaip ir veldamų suteikimo atveju, bajorų teisės buvo išplėstos -
terminai buvo pratęsiami iki gavėjo, vėliau iki jo sūnaus, anūko mirties; galiausiai turimos beneficijos valdymas būdavo
pripažįstamas tėvoniniu.

Karo prievolės sunorminimas

- Nusistovint įformintai karo tarnybos žemėvaldai, išrengiamų karių skaičius buvo susietas su turimų valstiečių tarnybomis.
- 1528 m. buvo surašyta visa bajorija, suskaičiavus jos turimus valstiečius ir pagal tai nurodžius karui išrengiamų karių skaičių.
- Vieną raitelį karo žygiui reikėjo parengti iš 8 tarnybų. Kas turėjo mažiau kaip 8 , išrengdavo mažiau ginkluotą raitelį.
Smulkioji bajorija

- Žemiausias pozicijas bajorijos sluoksnyje užėmė smulkioji bajorija, kurios žemės valdas sudarė nedideli sklypai.
- Ženkli bajorų dalis turėjo tik keletą valstiečių kiemų arba išvis neturėjo pavaldžių, priklausomų žmonių.
- 1528 m. kariuomenės surašyme tokie bajorai įvardijami kaip „конные бояре, которые людей не мают“; „пешая шляхта“.
- Dalis smulkiosios bajorijos buvo susiję vasaliniais santykiais su didikais.
Vasaliniai santykiai

- Be nelaisvos šeimynos didikų dvaruose tarnavo ir bajorai. Tai buvo bajorai, nesugebantys savarankiškai valdyti savo žemių
ar įrodyti bajorystės, pereidami tarnauti didikams jie gaudavo materialinį aprūpinimą, o kartais net ir senjorų herbus.
- Didikai skirdavo juos dvarų valdytojais bei patikdavo kitas administracines funkcijas, iš jų formuodavo būrius karinėms
ekspedicijoms; esant reikalui jie atstovaudavo didikus giminaičių suvažiavimuose

Tarpiniai visuomenės sluoksniai: karo tarnai

- XIV a. pab. aiškios ribos tarp valstiečių ir bajorų – žemvaldžių dar nebuvo, visuomeninę padėtį lėmė atliekamos tarnybos
pobūdis (karo arba darbo).
- Kai atsirado bajorams skirtos didžiųjų kunigaikščių privilegijos ir veldamų išlaikomi bajoriški ūkiai, karo tarnybos galimybės
ir teisinis statusas vis aiškiau ėmė išsiskirti.
- Tarpinis taip vadinamų „gerųjų žmonių“ sluoksnis diferencijavosi: jo viršūnė pritapo prie veldamus gaunančių bajorų, o
didžioji dalis jo dalis pavirto karo tarnais, laikomais valstietijos viršūne.
- 1528 m. kariuomenės surašyme buvo įrašyta 10 kelio bajorų ir vienas raitininkas, du „kelio tarnai, kurie žmonių neturi“, 34
sakalininkai iš Naugarduko pilies, 11 Naugarduko sodininkų, keturi virėjai, vienas raštininkas ir netgi vienas Naugarduko
pirtininkas.
- Visi šie karo tarnai kartu su bajorais išsirengė karo žygiui iš savo valdų (ištarnų). Šio sluoksnio žmonės, atliekantys karo
prievolę, gaudavo valdyti žemės sklypus
- Gausiausią karo tarnų kategoriją sudarė keliuočiai (kelio bajorai, kelio žmonės, kelio tarnai, atlikdavę savo ponų palydovų,
sargybinių, kelio pasiuntinių prievoles.
- Turtingiausieji karo tarnai, kad galėtų atlikti karo tarnybą, buvo atleidžiami nuo daugelio darbo prievolių. Tie kurie
pajėgdavo įsigyti šarvus buvo vadinami šarviniais (šarviniais bajorais, šarvuotais žmonėmis, šarvuotais tarnais).
- Priedėlis „bajoras“ buvo taikomas aukščiausiam šios kategorijos žmonių sluoksniui.

Kokie socialiniai ir ekonominiai procesai sąlygojo šio sluoksnio susiklostymą?

- „Gerųjų žmonių“ ar jų žemutinio sluoksnio išsiskyrimų į bajorus ir karo tarnus nulėmė jų atliekamas prievoles.
- Nusikratęs tam tikrų prievolių pastarojo tarpinio sluoksnio žmonės galėjo tapti bajoru, o daugėjant prievolių - atsidurdavo
karo tarno socialinėse pozicijose.

Prievolių ir socialinės padėties santykis

- Dėklos prievolė – natūrinių prievolių norma. (duoklė grūdais ir kitais žemės ūkio produktais)
- Dėkla buvo ne tik duoklė, bet ir skiriamasis valstiečių ir bajorų bruožas. Dėklos buvo reikalaujama iš paprastų žmonių,
kuriais buvo vadinami valstiečiai. Iš XV a. gyventojų skundų matyti, kad jie stengėsi įrodyti savo bajorystę ir nusikratyti
dėklos.
- 1473 m. Eišiškių bajorai Nevainavičiai skundė mokesčių rinkėjus, neteisėtai reikalaujančius iš jų dėklos.
- Šioje byloje buvo apaklausti ponai Radvila ir Montautavičius, kurie paliudijo, kad Vytauto ir Žygimanto laikais
Nevainavičiai dėklos neduodavę. Tuo remiantis Nevainavičiai buvo pripažinti bajorais ir liepta iš jų dėklos nereikalauti: „Ir
mes nusprendėme taip, kad jiems nepridera dėklą duoti, nei kokią kitą valsčionių prievolę atlikti, tarnauti jiems taip kaip
šlėktos tarnauja“.
- 1496 m. Gincevičiai skundėsi, kad už dėklos nedavimą Perlojos tijūnas pagrobė jų turtą. Gencevičiaus tėvai ir seneliai dėklą
didžiajam kunigaikščiui duodavę, bet besiskundžiantys broliai Gincevičiai jau buvo išsiprašę atleisti juos nuo dėklos ir
laikyti bajorais.
- Kadangi didysis kunigaikštis jų prašymą buvo patenkinęs, tad tijūno elgesys pripažintas neteisėtu: „Ir mes palikome juos prie
šlėktos [...] kad dėl tos dėklos galiausiai duotų ramybę“.
- Pasėdžiai - į valsčių atvykusios kunigaikščio, jo vietininkų ir tarnų palydovų aprūpinimas maistu ir pašaru, taip pat tarimas
apdovanojimas lankymosi metu.
- Pasėdžiuose važinėdavo ne tik didysis kunigaikštis, bet ir jo vietininkai, valdę dvarus ir valsčius, bet ir smulkūs bajorai
turėję, vos kelis ar keliolika valstiečių. Važinėjimas pasėdžių privačiose žemėse išliko ilgiau, negu valstybinėse.
- Bajorai važinėdavo pasėdžių pas savo valstiečius dar 16 ir net 17 amžiuj, kada didžiojo kunigaikščio žemėse pasėdžiai jau
buvo pakeisti duoklėmis, kurias valstiečiai pristatydavo į pilis arba dvarus.
 - Pasėdžiai buvo valdinystės ženklas. Pasėdinis žmogus arba pasėdininkas, kaip dažnai dokumentuose sakoma buvo
priklausomas žmogus. Net tie, daugiau pasiturintys žemdirbiai, kurie dokumentuose vadinami pasėdiniais bajorais iš esmės
buvo valstiečiai, o ne bajorai.
- Pasėdiniai žmonės, pasėdininkai, dokumentuose vadinami paprastais žmonėmis, nepriklausančiais bajorų (šlėktų) sluoksniui .
Jų „paprastumas“ įrodomas tuo, kad jie drauge su valsčiaus žmonėmis kelia pasėdžius ir duoda duokles
- 1543 m. Pavandenės bajoras Jukna Gečaitis skundėsi didžiajam kunigaikščiui, kad jį tikrą bajorą, šlėktą, Žemaitijos seniūnas
Jonas, Mykolo sūnus, Radvila jėga privertė kelti pasėdį, nors jo protėviai iš senų laikų tijūnams ir vietininkams pasėdžių
nekeldavę ir duoklių neduodavę.
- Gečaičio skundas buvo išspręstas teigiamai. Gečaitis pripažįstamas „šlėkta“, nuo pasėdžių ir prievolių atleidžiamas ir pagal
seną paprotį turėsiąs eiti didžiajam kunigaikščiui žemės tarnybą: „mes jį palikome prie šlėktų. Todėl jis neturi jokių pasėdžių
tijūnams ir vietininkams duoti, tiktai pagal seną paprotį valdovui, jo malonybei, turi žemės tarnyba tarnauti“.

Pasėdiniai bajorai

- Tai, kad pasėdiniai bajorai nepriklausė bajorų luomui ir drauge su valstiečiais ruošdavo pasėdžius Žemaitijos valsčių tijūnams
ir didžiojo kunigaikščio pareigūnams liudija Kontrimaičių ir Daugirdaičių byla.
- Telšių valsčiaus gyventojai Kontrimaičiai ir Daugirdaičiai kreipėsi į Vilniaus kaštelioną ir Žemaitijos seniūną Joną
Chodkevičių, prašydami laikyti juos ne pasėdiniai bajorais, o „šlėktomis“ (privilegijuotais bajorais) ir savo prašymą parėmė
Žemaitijos seniūno Kęsgailos raštu, kuriame sakoma, kad jų protėvis Narutis „didžiajam kunigaikščiui žirgu, o ne lažu
tarnavo ir žmogų vedamą iš didžiojo kunigaikščio ištarnavo“. Remiantis tuo daugiau kaip prieš šimtą metų išduotu raštu ir
bajorų liudijimu, prašytojai buvo pripažinti bajorais.
Kilminės bajorystės samprata

- I Lietuvos Statutas III skyrius 11 straipsnis:

- „Taip pat nustatome: jeigu kas kam pasakytų, jog nesąs šlėkta, tuomet tas, kas įrodinėja, turi atvesti du šlėktas nuo tėvo ir nuo
motinos, o tie turi prisiekti. O jeigu giminė būtų išnykusi, o jis čiabuvis, tuomet turi pristatyti aplinkinius bajorus šlėktas,
kurie jį pažinotų, kad jis yra šlėkta. Ir tie bajorai, kuriuos jis atves, turi jo akivaizdoje prisiekti, jog jis yra gimęs šlėkta“.
- 1496 m. „Rodūnės bajorai [...] skundė mums Rodūnės vietininką, kuris liepė jiems šieną pjauti ir dėklą duoti [...] ir jie mums
sakė, kad nuo gimimo esti bajorai, šieno nepjaudavo ir dėklos neduodavo“.
- 1496 m. „Eišiškių bajoras [...] su savo broliu [...] mums skundėsi Eišiškių pristavu, kad jis jiems liepė dėklą duoti, o jie sakė
kad nuo gimimo šlėkta bajorai esti, dėklų neduodavo [...]“.
Pretendavimas į bajorystę

- 1544 m. Viduklės valsčiaus bajorų Venckaus, Urbono ir kitų bylos. Valstiečiai liudijo, jog minėtieji asmenys buvę paprasti
žmonės, pasėdininkai, kartu su jais keldavę pasėdžius ir duodavę duokles.
- Bajorai liudijo atvirkščiai: jog niekada su valstiečiais pasėdžių nekeldavę ir duoklių neduodavę, o su žirgais ėję didžiajam
kunigaikščiui karinę tarnybą. Venckus, Urbonas ir kiti buvo pripažinti bajorais–šlėktomis. Iš jų nebus reikalaujama pasėdžių
arba duoklių, jiems paliekama karinė tarnyba.