Vincas Krėvė – XX a.

, pradžios Neoromantizmo srovės atstovas…, prozininkas,

dramaturgas, publicistas.
Gyvenimas
Vincas Krėvė (1882 – 1954) gimė Subartonyse. Jo senelis atsikėlė į
Subartonis iš kito kaimo, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę
rašytojas, spausdindamas savo kūrinius, pasirinko slapyvardžiu.
Krėvė augo globojamas pamaldžios motinos ir senelės, nuo vaikystės
pažinojo bažnyčios ir kunigų aplinką, tad nesibaimino kunigo ateities. 1900 m. jis
įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dviejų metų įvyko konfliktas, turėjęs
reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas.
Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, labai domėjosi istorijos, kultūros,
socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, ypač kova už demokratiją.
Pats išėjimas iš seminarijos to meto gyvenime nebuvo išskirtinis. Tačiau
Krėvė, būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą,
giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista jo ambicija.
Patirti išgyvenimai lėmė savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu
tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias
kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialistų pastangų išnaikinti, gyvena
mumyse, kalba mums“.
Be to, Krėvę slėgė ir santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis
seminarijoje, jau buvo mirę trys maži jo broliukai, o kai išstojo, šeima neteko dar
dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs jų šeimą dėl sūnaus
poelgio, sukrėtė būsimojo rašytojo sielą bei sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio
neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumo ir vienišo žmogaus paveikslas jam pasidarė
suprantamiausias.
Taigi Krėvės išėjimas iš seminarijos yra ypatingas. Kitaip nei kiti, išėjęs
jis ant pečių užsikrovė baisią naštą, kurią nešė visą gyvenimą: buvo mestas iššūkis ne
tik tėvų valiai, kunigo profesijai, bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip vertybių
sistemai, Dievui kaip didžiausiam autoritetui. Iš čia kilo noras pažinti ne tik Kristau
mokymą, bet ir kitas religijas, todėl Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę,
domėjosi antikine kultūra.
Gyvendamas Baku, parašė pirmuosius kūrinius – padavimą „Gilšė“,
apsakymą „Bobulės vargai“, dramą „Šarūnas“ – visus juos išspausdino „Viltyje“.
1912 m. išėjo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, 1913 m. – „Pratjekabuda“.
Krėvė buvo publicistas. Rašė (nors ir nelabai mėgo) kritinius straipsnius
apie teatrą, literatūrą, švietimo problemas.
 Krėvė buvo ne tik vienas labiausiai išsimokslinusių Lietuvos intelektualų,
bet ir aukščiausias politines pareigas ėjęs rašytojas Lietuvai sudėtingu metu.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Krėvė slapstėsi nuo nacių.
Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbą bei literatūrą. Gyvenimo sąlygos
nebuvo blogos, tačiau morališkai jautėsi itin prislėgtas. Priežasčių buvo daug: trūko
įprasto kultūrinio gyvenimo, visuomenės dėmesio, draugų, likusių Lietuvoje. Jautėsi
užmirštas, niekam nereikalingas. Skaudžiai išgyveno žinią, kad Lietuvoje jo pavardė
buvo išbraukta iš viešojo gyvenimo.
Praėjus 38-eriems metams išsipildė rašytojo noras – „atsigulti amžinam
poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. 1922 metais jis kartu su
žmona buvo perlaidotas gimtinėje.

Drama „Skirgaila“
Lietuviškos dramos užuomazgos
Krėvės dramos neatsirado visai tuščioje vietoje. 1899 m. išspausdinta
Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ tų pačių metų vasarą buvo suvaidinta
Palangoje. Pirmas lietuviškas spektaklis sulaukė plataus atgarsio visoje Lietuvoje.
Prasidėjo slaptų lietuviškų vakarų sąjūdis, vadinamas „klojimo teatru“. Šiuos vakarus
rengdavo mėgėjai – studentai, vyresnieji gimnazistai, vaidino ir režisavo taip pat
mėgėjai, tarp kurių pasitaikydavo ir labai talentingų žmonių.

Istorinis „Skirgailos“ kontekstas

„Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik
paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo“. Tekste nei veikėjų
dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai
(Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo laiką – viduramžius, XIV a. antrąją pusę.
Lietuvos padėtis XIV a. pabaigoje buvo sudėtinga. Kai Jogaila tapo
Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva pamažu virto provincija. Lietuvą sudarė tik
pavienės kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė kelios dinastijos. Jogaila,
gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties LDK, todėl, ieškodamas
išeities, 1387 m. jis paskyrė brolį Skirgailą savo vietininku Vilniaus kunigaikštystėje,
o Skirgaila savo ruožtu pažadėjo ištikimybę Lenkijos karūnai. Tačiau Skirgaila
nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvos. Tai padaryti apie 1400 m. pasiseka Vytautui
(Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.)
 Europos kultūros lygis XIV a. pabaigoje, kai krikštijosi Lietuva,
apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Atotrūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo
didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija,
turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise ir bei aktais, buvo įdiegtas
mokyklų tinklas, atsirado religinė literatūra gimtąja kalba, tautinės kronikos. Kelias
Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę.
Tai suprasdamas Jogaila per vienus metus (1387) pakrikštijo Lietuvą,
išskyrus Trakų kunigaikštystę bei Žemaitiją.
Dramą „Skirgailą“ Krėvė iš pradžių parašė rusiškai, tačiau, panorus ją
suvaidinti, perrašė lietuviškai gerokai pataisydamas ir papildydamas. „Skirgailą“
režisierius Borisas Dauguvietis pastatė 1924 m. rudenį.

Tragiškasis herojus
Krėvės „Skirgaila“ yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Konfliktų,
nuolat stiprėjančios įtampos, draminio veiksmo, tragiškų aplinkybių galima rasi
„Skirgailoje“.
Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį situacijoje, kurios
jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio
pilyje jau gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo
bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo
gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus.
Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų
mirties nuosprendį. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėjimas yra svarbiausia tragiškojo
herojaus ypatybė.
Skirgaila prievarta sulaiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstantį
pas sužadėtinį į Lenkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų Volynės ir Podolės
žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir taip sukuria aplinkybes, kurios jį patį
sužlugdo.
Kitas svarbus Krėvės dramoje tragiškų aplinkybių požymis yra stiprus
pagrindinio veikėjo priešininkas. Skirgailos priešas – vokiečių riteris Keleris – gudrus
ir narsus karys, Skirgaila vadina jį atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Moraliai
jis yra stipresnis už Skirgailą, nes sugeba nepaisyti asmeninių interesų ir mirti dėl
kitų.
Stardas – pagonybės ir senojo gyvenimo būdo gynėjas. Jie abu teisūs:
vienas gina protėvių tradicijas, kitas – valstybės interesus, abu nepripažįsta jokių
kompromisų. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio nei
sau, nei tautai. Įsakęs palaidoti Kelerį gyvą, Skirgaila įrodo savo galią, bet moraliai
jis pralaimi. Jo žiaurumas užgožia vertingiausius bruožus – riteriškumą, atvirumą,
gebėjimą aukotis dėl kitų. Paskutinėje scenoje Skirgaila triumfuoja ne kaip kilnus
herojus, o kaip budelis.
Lietuvos valdovo ir jo priešininkų maksimalizmas, stiprios aistros,
pagrindinių veikėjų mirtis ir Skirgailos pralaimėjimas leidžia Krėvės dramą vadinti
tragedija. Intensyvus išorinis veiksmas, personažų išgyvenimo kaita, kurią atskleidžia
dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio „čia ir dabar“,
įspūdį. Taigi Krėvės „Skirgaila“ yra pirmasis dramos kūrinys, geriausiai pritaikytas
scenai.

Konflikto raida
Skirgaila – valdovas, turintis didelį tikslą – kovoti dėl Lietuvos
nepriklausomybės, bet patiriantis tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių
reikalavo to meto istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė: politinių aplinkybių
priverstas klastos griebtis žmogus, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti
teisus. Skirgaila yra tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino,
kaip to siekti.
Pirmoje dramos dalyje „Tarp dviejų pasaulių“ Skirgaila atsiskleidžia kaip
savarankiškas valdovas, matantis istorinę pažangą ir jaučiantis atsakomybę už
Lietuvos likimą.
Priešprieša tarp senojo, pagoniško, ir naujojo, krikščioniško, tikėjimo yra
viena iš svarbiausiu dramos temų.
Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs
dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos.
Antroje dalyje „Aistrų sūkury“ Skirgaila parodomas kaip veiklus žmogus.
Trečioje dalyje „Palūžusios sielos“ Skirgailą matome išduotą ir artimųjų,
ir tautos. Nors ir nusivylęs žmonėmis, Skirgaila stengiasi neprarasti orumo – neskaito
svetimo laiško, skirto žmonai. Jis supranta, kad kitų akyse yra pikta, žiaurus ir
nedoras, bet neturi jėgų elgtis ir jaustis kitaip.
Aukščiausias veiksmo įtampos taškas pasiekiamas ketvirtojoje dalyje
„Bedugnė“. Dramos pradžioje užsimezgęs konfliktas su išorės priešais vėliau suardo
valdovo ir jo bendražygių santykius – dingsta pasitikėjimas, ir vieni, ir kiti pasijunta
išduoti. „Bedugnėje“ Skirgaila „susigrumia“ su savo sąžine.
Temos:
Tėvynės gynėjo tema, meilės tema, garbės aukos tema, žmogiškumo tema, abejojanti
asmenybė (abejonės klausimas kūrinyje).