VALDOVO PROBLEMA V.

KRĖVĖS DRAMOJE „SKIRGAILA“

TURINYS
1. ĮVADAS
2. VALDOVO PROBLEMA V. KRĖVĖS DRAMOJE „SKIRGAILA“
2.1. VINCAS KRĖVĖ — MICKEVIČIUS
2.2. ISTORINĖ DRAMA „SKIRGAILA“
2.3. ISTORINĖ ASMENYBĖ — KUNIGAIKŠTIS SKIRGAILA
2.4. PAGRINDINIS DRAMOS VEIKĖJAS — VALDOVAS SKRGAILA
3. IŠVADOS

ĮVADAS
   Vincas Krėvė prozininkas ir dramaturgas. Jo kūrybą galima sieti su įvairiomis srovėmis: romantizmu, ypač
neoromantizmu, realizmu, net simbolizmu. Kaip romantikas Vincas Krėvė, stiprių kenčiančių asmenybių ieško
istorinėje praeityje. Romantinė legendinė praeitis yra viena jo kūrybos temų. Čia dėmesys sutelkiamas į tuos laikus,
kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais. Tobuliausias šios temos kūrinys — istorinė drama (tragedija) „Skirgaila“.
Romantinis yra ir vienas gražiausių jo kūrinių „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, kuriame autorius
atskleidžia lietuvių tautos dvasią, o tai, kad jis paremtas tautosaka, jį sieja su neoromantizmu. Šis kūrinys primena
lietuvių tautos herojinį epą. Kaip realistas jis žvelgia į kaimo būtį, žmogaus kasdienybę, bet pamato ne tik jo
paviršių, o ir paprastų žmonių išminties giliuosius klodus. Žymiausi jo prozos kūriniai: novelių apysaka „Raganius“,
„Šiaudinėj pastogėj“. Be istorinių dramų, realistinių novelių Vincas Krėvė yra parašęs biblinę apysaką „Dangaus ir
žemės sūnūs“ bei alegorijų, susietų su rytų kraštų kultūra. Taigi Vinco Krėvės kūryba, tiek žanriniu, tiek tematiniu
požiūriu labai įvairi. 
   Šiame referate aptartiama Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ įžvelgiama valdovo problema. Rašto darbe
pristatomas rašytojas V. Krėvę, jo drama ir istorinė asmenybė — kunigaikštis Skirgaila. Be to apžvelgsiami
pagrindinio veikėjo charakterio bruožai ir jo išgyvenimai.

VALDOVO PROBLEMA V.KRĖVĖS DRAMOJE „SKIRGAILA“

Vincas Krėvė — Mickevičius

   Vincas Krėvė (Mickevičius) — universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir
romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius,
literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas. 
   Vincas Krėvė -Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai
dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V.
Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V. Krėve.
   V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją ir Merkinės mokykloje. Dar pasimokęs privačiai Vilniuje, Petrapilyje išlaikė
4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Nejausdamas pašaukimo, iš
seminarijos po dviejų metų išstojo. 1904 m. V. Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. 1905 m.
universitetas buvo uždarytas, V.Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir
su Kijevo universitetu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo
universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazį, į
Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo
lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919 m. V. Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane.
   1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje
sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. 1925-1937 m. V. Krėvė buvo to
fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V. Krėvė aktyviai dalyvavo ir
visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, V. Krėvė buvo ministru
vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus
universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos
prezidentu.
   1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno
Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7d.
V.Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. Tai jis ir atskleidė savo kūryboje,
ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių „Skirgaila“.
 Istorinė drama „Skirgaila“ 

    Pirmasis dramos „Skirgaila“ variantas buvo parašytas Kaukaze pirmojo pasaulinio karo metu. Kai režisierius
B.Dauguvietis norėjo pastatyti ją Kauno Valstybės Teatre, V. Krėvė 1924 m. vasarą dramą perkūrė lietuviškai, ją
žymiai pakeisdamas ir papildydamas.
   „Skirgaila“ — tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti 14 a. pabaigos Lietuvos
valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos
kova su aplinkiniais ir su savimi.
   Drama turi ir istoriografinę reikšmę. Skirgaila — tai simbolistinis epochos asmuo, kurio nusivylime juntame visos
pagoniškosios Lietuvos išgyventąją tragediją.

Istorinė asmenybė — kunigaikštis Skirgaila

 
    Skirgaila (g. ~1353 m., mirė 1397 m. sausio 11 d.), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir
jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. 1383 ar 1384 m. apsikrikštijęs pagal katalikiškas apeigas gavo Kazimiero vardą,
valdydamas Kijevą (1395-1397 m.) vadinosi stačiatikišku Ivano vardu. Buvo ūmaus būdo, garsėjo kaip mėgėjas
išgerti.
   1379 m. Skirgaila savo brolio Jogailos pavedimu lankėsi įvairiose Europos šalyse, informuodamas jų valdovus apie
Jogailos ir kt. Algirdaičių apsisprendimą atsiversti į katalikybę. 1382 m. padėjęs Jogailai susigrąžinti iš Kęstučio
1381 m. prarastą valdžią (dalis istorikų mano, kad Kęstutis 1382 m. buvo nužudytas būtent Skirgailos nurodymu),
Skirgaila už tai gavo Trakų ir Polocko kunigaikštystes (Trakus valdė 1382-1392, Polocką — 1386-1393 m.), o 1386
m. (oficialiai — 1387 m. balandį) — ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininko Lietuvoje pareigas. 1385 m.
vadovavo Jogailos atstovų deryboms su lenkų didikais dėl Jogailos ir Jadvygos vedybų bei Jogailos vainikavimo
Lenkijos karaliumi.
   1392 m. vasarą Jogailai savo vietininku Lietuvoje paskyrus Vytautą, Skirgaila kurį laiką liko tik Polocko
kunigaikščiu. Vėliau (1393-1395 m.) jis valdė dalį Volynės, o nuo 1395 m. — Kijevo kunigaikštystę. Mirė Kijeve
nunuodytas lietuviškosios Rusios stačiatikių hierarchų nurodymu ar apsinuodijęs alkoholiu. Palaidotas Kijevo
Pečiorų vienuolyne.

Pagrindinis dramos veikėjas — valdovas Skirgaila

   „Skirgailoje“ veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu.
Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami
naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda
Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus — krikščionybę ir pagonybę — į
vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo
Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas
tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesesnės ateities. Norėdamas
išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad
tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: „Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui
Jogailai, nė Kęstučio sūnui“.
   Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei
Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos
laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą, bet vyriška jo širdis dar nejaučia
meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: „Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga“.
Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti,
padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į
gėrį.
   Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją,
nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš
mirtį apsikrikštijęs: „Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane
pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?“ Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą.
„Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais — tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet
atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus“. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos
dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie neteko galios ir nesugeba
nei keršyti, nei bausti.
   Skirgailos charakteris jungia didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas —
Lietuvos žemių vientisumas. Dėl valstybės interesų jis galėtų atsisakyti net valdžios: „Jei žinotau, kad jie (Jogaila ir
Vytautas) geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą.“ Tai aštraus proto, nuolat svarstantis
esminius pasaulėžiūros klausimus valdovas. Krikščionybę jis vertina kritiškai, viduje nuo jos atsiriboja, bet senų
dievų taip pat nelaiko tautos gyvenimo lėmėjais — jie niekuo nebegali padėti. Skirgaila yra rūstus ir garbingas
valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Kitus žmones jis vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų
garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą. Pasiaukojęs tautai aukos reikalauja iš kitų, net ir meilės srityje.
Skirgailos frazės egocentriškos, jose dažnai skamba vienintelis argumentas: aš taip noriu.
   Šis egocentrizmas griauna valdovo dvasią. Skirgaila darosi vis įtaresnis, kerštingesnis. Uždarumas, nepasitikėjimas
žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam — taip herojus pradeda griūti iš vidaus. Krėvės drama iš esmės
yra Skirgailos dvasinio žlugimo istorija. Palaidodamas gyvą Kelerį, herojus nužudo ne tik priešininką, bet ir savo
paties žmoniškumą, moraliai susinaikina. Skirgaila nemoka savęs įveikti, todėl jis pralaimi kaip žmogus.

IŠVADOS

  Skirgailos išorinis konfliktas susideda iš dviejų dalių ir siejamas su istorija:

1. Lietuva turi būti savarankiška valstybė, tad valdovas kovoja prieš Jogailą ir Vytautą. Vytautui pralaimi.
2. Skirgaila nenori, kad Lydos žemė atitektų kaip kraitis Mozūrų kunigaikščiui. Juk Volynės ir Podolės žemės jau
kaip kraitis atitenka Lenkijai.
3. Dramoje ryškus ir vidinis konfliktas, iš kurio suvokiame, koks gi žmogus Skirgaila: jis supranta, kad tauta
nebegali gyventi pagoniškai, bet nesupranta, kodėl krikščionybę reikia nešti krauju, jaučia gėdą ir panieką sau
pačiam, kad turi elgtis prieš savo įsitikinimus ir naudotis nešvariais ginklais — melu ir prievarta — prieš moterį.
Skirgailą sukrečia tariamas Stardo apsikrikštijimas, nuo tada dingsta dvasios atrama — tikėjimas žmogumi ir
dievais- nebeaišku, kuris Dievas yra tikras. Sudvejojęs, gal jis klysta, nebepajėgia vienas išlaikyti žmogiškojo
skausmo ir eina paguodos ieškoti pas žmoną, tačiau, iš jos sulaukęs pasipriešinimą, dar labiau nusivilia gyvenimu. Ir
eina į bedugnę, nes ryžtasi žvėriškam kerštui. Keršydamas neišlaiko ir garbės įstatymo: liepia palaidoti gyvą Kelerį,
išsitraukia durklą prieš ant kapo sukniubusią moterį. Vidinis herojaus konfliktas neišsprendžiamas ir baigiasi
tragedija. „Skirgailos“ herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina, bet šis posūkis — palūžusio žmogaus, o galbūt
ir palūžusios epochos judesys. Vidinis Skirgailos konfliktas perteikia rašytojo V. Krėvės pagrindines mintis ir idėjas.
4. Skirgailos tragedijos priežastis gali būti ši: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus, negerbiu jo teisių. Dramos
pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi dviem aspektais: kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai,
planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus — žiau rumas ir
kerštas naikina žmogiškąją prigimtį.
5. Tačiau Skirgaila nebuvo blogas žmogus. Ne kartą dramoje kartojama: „Aš noriu visiems gera, bet nežinau, kaip
tai pasiekti“. Skirgailą nugalėjo valdovo pareigų našta, vienatvė, sielvartas ir graužatis. Jis troško būti kilnus ir taurus
kaip kiti, bet negalėjo. Kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbin gas.
Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame
pačiame, dėl jo paties ypatybių.