Skirgaila – 

žmogus be dievo
 
Vincas Krėvė Mickevičius – žymus XX a. Lietuvos dramaturgas, parašęs įtaigę dramą „Skirgaila“,
kurioje susipynę konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija.
"Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a.
pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva
– jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių
riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą
sukelia trintį, kuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis. 

“Skirgaila” parodo XIV a. pabaigos situacijа Lietuvoje, kai valstybė atsiduria dviejų tikėjimų,
kirkščionybės ir pagonybės, kryžkelėje. Tokiu momentu valstybės valdovas turi būti itin stiprus ir
protingas, kad sugebėtų surasti patį geriausiа sprendimа visai tautai. Lietuvos kunigaikštis
Skirgaila šioje situacijoje elgiasi savaip, stengdamasis, kad Lietuva išlaikytų savo žemes ir kad
būtū gerbiama kaip stipri valstybė. Tačiau šiame kūrinyje mes matome valdovo žlugimа ir taip pat
galime numanyti tragiškа senosios Lietuvos ateitį.

Svarbiausia autoriaus iškelta tema šiame kūrinyje - tai tikėjimo problema.  Dėl dviejų religijų susikirtimų
išgyvena visa lietuvių tauta, tačiau daugiausiai dėl to kenčia Skirgaila. Iš šia ir kyla jo asmenybės tragizmas,
nes jis ne tik turi nuspręsti, ką jis renkasi pats sau, bet ir rasti geriausiа išeitį valstybei.

Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų mirties nuosprendį: ją, kaip
ir prūsus, sunaikintų daug stipresni kaimynai vokiečiai, o priimdamas naujojo tikėjimo papročius būtų
priverstas prisitaikyti bei veidmainiauti. Taigi Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad
reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, tačiau širdies balsas sako, kad krikščionybė yra žiauri ir todėl
valdovui daug mielesni galingieji senovės dievai. Lietuvos kunigaikščiui krikščionybė nėra susijusi su gėriu
-  jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kunigaikštis vertina kaip silpnų, piktų ir klastingų žmonių
religiją. Negalėdami kovoti atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų
apgauti stiprų priešininką ir pakirsti jo galią. Dievo galios klausimas Skirgailos požiūriu apskritai
problemiškas: “Kodėl visų nepadaro gerų, jei toks visagalis ir geras?”
Krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo
gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.” Pasirodo,
nėra nekintančių tiesų ir vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė lieka
ta pati. O jei taip, tai nėra nei į ką atsiremti, nei dėl ko kovoti. Vadinasi, dievai netikri, kovos bergždžios, tik
žmogaus kančia reali. Nėra tokių didelių tikslų, dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu
nugyventi kuo paprasčiau, kuo taikiau. Skirgaila norėjo gauti argumentų kovai, o išėjo priešingai – slysta iš po
kojų visi pagrindai, vis daugiau randasi abejonių.

Skirgaila suprato, jog neapykanta reiškia žmogiškojo prado sunaikinimą, dvasinę

tuštumą. Senieji dievai valdovui neteko galios, o naujieji nepriimtini. . Galiausiai nusivylimas
dievais, žmonėmis, meile jį pastumia į nepaprastą žiaurumą, abejingumą. Skirgailos širdyje
susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis, galų gale, jis – žmogus be dievo, be atramos ir
vilties.