Ar dora prisidengti kauke?

Šių dienų visuomenėje, rodos, jau nieko nebestebina žmonių tarpusavio susvetimėjimas. Vis
dažniau pasirenkama bėgti nuo problemų nei jas spręsti, taip išlaikant distanciją ir pasiliekant
nuošalyje. Bandydami taikstytis su tokia padėtimi mes pasislepiame už savotiškų kaukių, taip
netekdami savojo veido. Deja, tai yra ne tik prasto asmeninio pasirinkimo, bet ir pavojaus
tautiškumui ženklas.
Prisiminus mūsų krašto istoriją ir kultūrinę jo raidą, vertėtų pastebėti, jog kuo nepalankesnis
metas būdavo savęs, kaip tautos veido dalies, parodymui, tuo vis daugiau žmonių tam ryždavosi.
XVIII amžiaus rašytojas ir dvasininkas K. Donelaitis būtų puikus to pavyzdys. Gyvendamas
mažojoje Lietuvoje- krašte, kur bene ryškiausiai buvo pastebimas lietuvių tautos nykimas, būdamas
kalbininkas ir mokėdamas užsienio kalbų jis vis tiek ryžosi ,,Metus“ rašyti lietuviškai. Toks
pasirinkimas ne tik lėmė grožinės literatūros pradžią, bet ir paskatino vėlesnius kūrėjus puoselėti
lietuvišką žodį. Kartu taip buvo aiškiai parodyta stipri, sugebanti aplinkos negandoms nepasiduoti
asmenybė.
Nežinia, kaip būtų susiklostęs mūsų šalies likimas, jei XX amžiuje nebūtume nusprendę
pasipriešinti kaukėtiems sovietų plėšikams, bandžiusiems pasikėsinti į didžiausią mūsų turtą-
laisvę. Tiek ginklu, tiek plunksna rankose ar žodžiu lūpose buvo ginamas mūsų tautos identitetas.
Garbės nedaro faktas, kad pasitaikė ir veidmainių, išdavusių visus ir nusprendusių kovoti prieš
teisybę. Vis daugiau galvojant apie šį laikotarpį sunku yra suvokti, kaip buvo įmanoma laimėti kovą
prieš žymiai stipresnį priešą. Tai beveik tas pats, jei Sizifas būtų užritinęs tą, jam nepakeliamai
sunkų, akmenį...(Argumentavimo klaida). Visa tai įvyko tik dėl žmonių sąmonėje esančio noro ir
sugebėjimo nesitaikstyti su neteisybe, tikėjimo bei siekimo parodyti tikrąjį Lietuvos veidą. Taip
buvo išsaugota tai, kuo dabar nesugebame deramai džiaugtis.
Žinant istorinius vingius yra labai skaudu kasdieninėje aplinkoje girdėti vis garsesnes kalbas apie
norą emigruoti į užsienį. Liūdina tai, kad didžioji dalis to norinčiųjų srauto yra jauni žmonės,
kuriems priklauso šalies ateities kūrimas. Juk jaunas, savojo gyvenimo kelio dar tik ieškantis
žmogus žymiai lengviau yra pažeidžiamas kitų įtakos. Dvasiškai subręsti ir tapti asmenybe ne
gimtame krašte bei nepamiršti įgimtų vertybių gali ne kiekvienas. Dėl to tautiečiai labai greitai
sugeba užsimaskuoti svetimoje masėje bei pamiršti paveldą, kurio išsaugojimas jiems priklauso.
Būtų sveikintina, jei išvykstantieji savo veikla bei pasiekimais garsintų šalies vardą, tačiau vietoj to
pastebimas atvirkščias procesas: jei Lietuva ir paminima, tai tik kaip skęstantis laivas, kurį visi
apleidžia. Ši situacija be galo panaši į Antano Garšvos- pagrindinio išeivijos rašytojo Antano
Škėmos romano ,,Balta drobulė“ herojaus, kuris prieš kiekvienos darbo dienos pradžią paslepia bet
kokius savo kilmės įrodymo ženklus. Taip jis tampa marionete, priklausančia nuo kitų. Savęs, kaip
asmenybės, neigimas ir bandymas už kažko paslėpti tai, kas tu esi, šiuo atveju gali privesti prie
didžiulės moralinės bei kultūrinės griūties.
Nors kartais ir sunku išlikti savimi ir tiesiog nenumoti į viską lengva ranka, tačiau tai yra be galo
svarbu padaryti norint užtikrinti pažangą. Tikiu, kad kaukes galime nusiimti visi ir nebijoti pasauliui
pasirodyti, kas esame iš tiesų. Būtent toks pokytis mąstyme gali lemti modernios visuomenės
atsiradimą.

Komentaras. Tai rašinys pagal 2009 m. VBE. Stiliaus trūkumai pageltoninti. Darbas
vertintinas apytiksliai 29 taškais.