Ar lengva atleisti?

Atleisti – tai dovanoti įskaudinusiam ar mums prasikaltusiam asmeniui. Kiekvienam žmogui

atleidimas suteikia vis kitas emocijas. Vieni galvoja, kad atleidimas yra silpno žmogaus bruožas, o kiti
mano, jog atleidimas yra būdingas tik dvasiškai stipriems žmonėms, nes nevisi atranda savyje jėgų tai
padaryti. Atleidimo procesas priklauso nuo tam tikros situacijos ir žmonių, kurie tave įskaudino.
Gyvenime klysta visi. Tačiau kai suklysta mums artimas žmogus, labai svarbu nelaikyti nuoskaudų, o
jam atleisti. Nors tai nėra lengva, tačiau būtina tam, jog neprarastume artimo žmogaus. Apie tai ir yra
kalbam Jono Biliūno parašytose novelėse "Ubagas" ir "Lazda". Novelėje „Ubagas“ atskleidžiama labai
skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gero, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų be
jokių priežasčių. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui Sabaliūnui. Jis galėjo tam priešintis, bet čia
atsiskleidžia vienos iš pagrindinių ištraukos vertybių – begalinė meilė ir sugebėjimas atleisti savo šeimai,
saviems vaikams. Tuo tarpu novelėje "Lazda" Jonas Biliūnas aprašė visai kitokią situaciją. Jaunystėje tėvas
buvo sumuštas Dumbrausko, dėl to, nes tėvas nepasiklausė, ar gali pašerti jaučius pono dobilais. Tačiau,
tėvas sugebėjo atleisti Dumbrauskui, nes vertino jį teigiamai ir gerbė jį. Tėvas iš Dumbrausko priėmė tą
lazdą, su kuria kadaise buvo sumuštas, su pagarba ir net padėkojo Dumbrauskui. Savo vaikams sakė, jog
nereikia pykti ant jo, nes kadaise pats Dumbrauskas buvo nukentėjęs. Tėvas jį priėmė gyventi kartu
norėdamas parodyti, kad atleido skriaudą. Nesvarbu ar tau blogą padaręs žmogus yra tavo šeimos narys
ar tiesiog tau artimas žmogus, vis tiek turi pasistengti sugebėti atleisti, nes nuo to tau pačiam bus geriau.
Atleisti yra labai sunku, bet jeigu nori gyventi taikoje ir ramybėje, tu privalai tai padaryti. Net ir tada,
kai tavęs niekas neatsiprašo, tu turi pabandyti atleisti, jeigu nori pažinti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.
Turime suprasti, jog atleidimas yra mūsų pačių pasirinkimas ir niekas mūsų neverčia to padaryti. Biblijoje
yra aprašoma daug svarbių vertybių, viena iš jų yra atleidimas. Būtent tokį pavyzdį mums rodo Dievas,
kuris mums atsiuntė į žemę Jėzų, mūsų nuodėmėms išpirkti. Jėzus neturėjo nei mūsų atsiprašymo, nei
mūsų suvokimo, jog esame nuodėmingi. Sekdami jo pavyzdžiu, savo kasdieniniame gyvenime privalome
mokytis atleisti, nesvarbu, ar kaltininkai ir skriaudėjai atsiprašė mūsų ar ne. „Būkite malonūs, gailestingi,
atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums“. Biblijoje rašoma, kad atleidimas pirmiausiai
reikalingas tiems, kurie supyksta, įsižeidžia ar yra įskaudinti. Jei neatleisime kitiems jų nusižengimų,
mums patiems nebus atleista, nenorėdami atleisti, patys sau kenkiame.
Laikydami nuoskaudas ir pyktį mes nesugebame džiaugtis mus supančiais dalykais, judėti į priekį, tarsi
iš savęs atimame galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą. Nors atleisti yra tikrai nelengva, bet tai padaryti
yra būtina. Vengiant atleisti, praeities nepakeisime, o senų nuoskaudų keliami jausmai atims galimybė
džiaugtis dabartiniu tavo gyvenimu.

Rašė: Ugnė Budžytė ir Justas Jonuškis.