Sigitas Geda indoeuropietikojo odio stichijoje

Sigitas Geda (19432008) laikytinas paiu indikiausiu ir paiu lietuvikiausiu poetu ms

literatroje, kadangi is mitopoetins vaizduots krjas nardo labai giliai paiose indoeuropiei
kalbos aknyse, kur sanskrito ir balt (lietuvi) kalbos tarsi dar nra atsiskyrusios. Magika- jam poetui
rpi odio magija, o magikoji kalbos galia kaip dvasin energija slypi archainse odio aknyse,
i kuri jau vliau iauga kalb mediai ir didieji kultr tekstai. S. Geda yra nardytojas archains kalbos
stichijoje, todl jam i esms nra skirtumo: ar prabilti apie lietuvikj, ar apie Ved pasaulius visur
jam veriasi tas pats odis, ta pati gamtins religijos realyb, upildanti kosmos pirmiausia gyvybs
erosu, o po to ir tos gyvybs sakralumu, o galutin gyvenim kurianiosios galios iraika mago ir
poeto artikuliuojamas odis.
S. Gedos krybos principas mitopoetika (modernumas, tekst kuria kaip poetin mit). Gaivaliko
chaoso poetas.
mogus jo vaizduotje yra statikas, (kaip grynoji smon, stebtojas, bties centras), o pasaulis
kintantis, dinamikas, kuriamas, augantis. Poetin vaizduot metaforika, vaizdiniai jungiami vidinio
panaumo, spontanikos asociacijos principu. Tai stichikas gyvybs magijos pasau- lis. Krybingas
bties vaizdinys, poetin projekcija. Vaizduots energija iaugina pasaul, taut, kalb. Gyvenimas yra
iracionalus erotins jgos proveris, chaos paveriantis kosmosu, tampantis asmens saviina ir jo
individualybs pagrindu. Gyvyb isiskleidia kaip kalba, o i kalbos iauga pasaulio tvarka, mogaus
btis. Bties pagrindai universals (suartja kultros). Taigi gyvenimas tarsi skleidiasi i mogaus
smons. Btis ir kalba yra poezija.
S. Gedos esm: sakralumo ir eroso susikirtimas, ventumo ir geismo, dangaus ir ems, pliuso ir
minuso energijos trumpas sujungimas, tam- pantis poetinio aibo ikrova, aukiausios tampos
ilydiu, odio lava.
S. Geda savo tekstu nuolat kartoja kosmogoninius mitus, ireikia aktyvi, kurianij vali
(vakarietikosios smons principas). Jo teks- tas verlus, krybingas erotikumas, aktualizuojantis
gyvenimo ir mirties rat. S. Gedai kaip artima dinamika bties srovs idja, o ne itutjs absoliuto
okeanas, kok matome J. Baltruaiio vizijoje. S. Gedos poetinje vaizduotje veisiasi visokie vabalai,
uvys, gyvnai, nes pasaulis turi bti individualizuotas, kitaip nra judjimo ir gyvenimo. Magikasis S.
Gedos vitalikumas dievikumo apraika,todl ir erotika poeto tekste ventas reikalas. S. Gedos
vitalikasis mogus tarytum pratsia Dievo darb, dau- ginasi ir vaisina bt, bent jau yra krybingas
nepailstaniu odiu, kuris pakeiia tikrovs veiksm. Jis daugina bt, sujungia opozicijas vaisinga
sjunga. S. Gedos Dievas yra pagonikas, erotikas. Krikionybs Die- vas pasaul kuria variai, ne
lytiniu bdu, vien valia ir mintimi. Idealus gimimas ia yra nekaltas prasidjimas, prietaraujantis gamtos
dsniams. odis tampa knu, o kitoks kno atsiradimas yra nepadorus, gdingas. Bet S. Gedai tai n
motais, gyvybs itakos visuomet yra ventos.
S. Geda nra krikionis, nors deklaruoja ir krikionikj sakralu- m, nra jis ir tikras rytietis, o
ypa nepanaus budist. Rytietikame kontekste erotikumas yra samsaros energija, kuri reikia
nuslopinti, ugesinti (nir-vana), bet S. Gedai artimesn ankstyvj Ved skelbiama gyvenimo
dauginimosi etika.
S. Geda od sujung su ems magija, lietuvi poezijai suteik gaiva- likos jgos, stichikos
energijos, praturtino j mitologinmis prasmmis. Jo eilratis rekonstruoja archaik balt
pasauljaut, ireikia kosmines mogaus pajautas, ikelia giliuosius smons archetipus. Esminis jo
krybos principas ir vis prasmi centras yra gaivalikas gyvybs pradas, jauiamas moguje ir
pasaulyje. Gyvybs pradas kaip nedaloma substancija vienija mog su gamta ir pasireikia kaip

diaugsminga, gyvenim teigian- ti jga, danai eilratyje gyjanti stipri erotini atspalvi. Nes
pasaulis yra begalinis gyvybs pltimosi procesas, aprpiantis plaiausi reikmi ir emocij spektr:
nuo knikosios erotikos iki sublimuotos meils ir tiesiog gyvenimo diaugsmo, kuris tampa krybos
altiniu.
Taigi S. Gedos poezija yra gaivalika, mitologika ir persmelkta gyve- nimo geismo. i vitalika krybos
energija gyja ne tik mitologin form, ji artima ir tautosakai, kurioje poetas velgia gamtos mogaus
imint, visatos dsni slapt kalb. Gyvenimo diaugsmingas teigimas poeto kryboje susijs ir su
pasaulio ventumo jausenomis. Taip alia gaivalik instinkt ir mitologini bei tautosakini vaizdini jo
eilratyje atsiranda universalios dvasingumo temos. Per ias temas poetas ieina plaius kultrinius
kontekstus: dievikosios gyvenimo prasms ieko ir Ryt, ir Vakar religinse tradicijose. Taip jo
kryboje atsiranda didiosios biblins temos, senovs Indijos ventj rat motyvai. I i egzotik
krat poetas nuolatos grta prie gimtins tem ir ne maiau diding gyvybs mitologij atranda
senosios Lietuvos kultroje. Savo talentu poetas sujungia lietuvikas emdirbio patirtis su dvasingomis
pasaulio kultr tradicijomis.
Tokios poeto orientacijos ir jo neramaus talento prigimtis smarkiai atnaujino sovietini laik lietuvi
poezij. Romantinei pasauljautai, i- auktinusiai pasaulio paslapt, gamtos gro ir meils jg, poetas
suteik visikai nauj, modernistin form, atitinkani naujj laik mogaus dvasi.
S. Gedos eilratis, kuriame balt ir lietuvi kultra suvokiama kaip integruojanti vedins kultros
elementus:
GIESM APIE PASAULIO MED
Liudvikui Rzai ir Petrui Repiui
T vakar, besdint ant slenkaniosios kopos, Sibavo mari bangos ir, vjui vir galvos
Taip graudulingai kiant, kako irdis susopo, Pasijutau kaip niekad mogus i Lietuvos.
ia protviai klajojo, jie briediais em ar,
J moterys irjo akim dangaus spalvos,
O saul tyliai grimzdo priebland vakar,
Tenai esu a buvs mogum i Lietuvos.
I uolo karinai pilis ant kalno rent,
Torunje ir Kulme, ia pat prie Vluvos,
Augino Krinai arklius, ijodavo vent,
O jeigu mirs, inojo es i Lietuvos.
Ar melsdavosi giri gaudimui begaliniam,
Paskui jras plauk pilni viesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tvyn,
Bet jeigu srva kraujas, inojo Lietuvos.
I Lietuvos bekrats aidios kaip balt jra,
Lig pat Juodj mari linguodavo keliai,
Paskui j pilys griuvo, aukti dievai paniuro,
Bet dar ydjo rtos, kvepjo dobilai.
Tiek syki gim, mir, irai jras buvo
Ir pragar, ir dang, ir viesulius savus,
Turjo, vis em ir emj neprauvo,
Kartodami tik vien: mes mons Lietuvos.

Ir a buvau atjs, girdjau Donelait,

Man Baranauskas sak, taip progiesmiu vos vos:
Kur btum, k darytum, snau, Aurin teka Ir Saul, ir Mnulis tautoms i Lietuvos.
Bandykime ia rams gyventi ir numirti, Ir prisikelt bandykim po vasaros alsvos, Nujausdami, kad
niekad nereiks mums isiskirti, Vieni kitiems dkokim, nes esam Lietuvos.
VED IR INDUIZMO TEMOS LIETUVI LITERATROJE
ia nemirtingos vaigds
ir kregds nemirtingos,
Dangus ia nemirtingas ir uolo erdis,
ia savo viesi galv guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama irdis.
Tai ne geguts balsas, apverkti pasiruos,
Tai mari vjai nea melodijas skaisias,
vien ima jungtis dangaus ir ems grois,
Simfonijoj prapuola virus ir apaia.
O kartais regis skaidriai ydroj padangj medis,
Vir Baltijos iskts praydusias akas,
Lai j apspinta mons, vilties dar neprarad,
Ir tiesia auktyb palaimintas rankas.
I Septyni vasar giesms (1991)