Autorius Kūrinys Kiti kontekstai:

Vincas Krėvė „Skirgaila“ – istorinio pobūdžio tragedija, vaizduojanti XIVa. pab. politinę Lietuvos situaciją. Jogaila apkrikštija Lietuvą,
XIXa. pab. – XXa. vid. tačiau daugelis lietuvių dar vis
Rašytojui svarbi ne pati istorinė tiesa, o sudėtinga Lietuvos situacija po krikšto: kaip tiki pagonių Dievais ir nenori
sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai? išpažinti krikščionybės.
Prozininkas ir dramaturgas
priminęs tautai didingus Pagrindinis veikėjas – kunigaikštis Skirgaila, atsidūręs pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje. Skirgailai
valdovų laikus. patiria vidinį konfliktą, juk senoji religija teigusi kunigaikščiui artimus moralinius principus, atmesta. Skirgaila mano, kad reikia
Jį paveikė lenkų sumeluotas pagoniško tikėjimo ir papročių gynėjo Stardo apsikrikštijimas. priimti krikščionybę, nes
Rašytojas gilinosi į svarbiausius Nepaisant vidinės sumaišties, sužinojęs, kad buvę priešai turi kėslų, supranta, kad dabar kitaip ištiks prūsų likimas ir
žmogaus būties klausimus, į yra svarbiau išsaugoti Lietuvos valstybingumą. kad nepuldinėtų kaimynai.
Siekdamas žemių vientisumo
kylančius konfliktus, („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu <...>“), Skirgaila pagrobia Lydos
iškylančius tarp laisvės ir kunigaikštytę Oną Duonutę ir įkalina ją savo pilyje. Moteris yra lyg politinis įrankis, kuriuo manipuliuoja Po Skurdulio žodžių: „Ar ne
prievartos, sąžinės ir priverstos Skirgaila vis vien Praamžiui, kuriuo
valios. vardu jį žmonės gerbia?“
Keleris – vienas prieštaringiausių dramos veikėjų. Būdamas jaunas, stiprus riteris jis lengvai susilaukia Skirgaila niekaip nesuvokia,
Būtent apie tai rašoma moterų simpatijų: „nėra tokios moters, kuri, man panorėjus nebūtų mano“ ir tuo naudojasi. jeigu tauta taip keičia Dievus,
Dramoje jis suvilioja Oligę (jauną, naivią bajoraitę), kad patektų pas kunigaikštytę į kambarį. Keleris tai kodėl tiek kovota su
lietuviško 1–oje tikroje gudrus ir narsus karys. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės –
lietuviškoje tragedijoje. neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Net ir sunkiausiu
kryžiuočiais, kodėl tiek kraujo
momentu jis išlieka riteriu. pralieta.
Pastraipa
Vienas iš žmonių, kuris Kol Keleris moraliai stiprėja, Skirgaila – dvasiškai ir moraliai žlunga kaip žmogus ir Ieško meilės, tačiau klysta.
vaizdavo abejojančią, valdovas: jis ruošiasi prievarta vesti Oną Duonutę, palaidoja Kelerį gyvą. Tikisi Onos Duonutės meilės,
maištaujančią, nusivylusią, bet tai daro prieš moters valią.
patiriančią dvasinių krizių Keleris renkasi tarp gyvybės ir garbės, o Skirgaila – tarp žmoniškumo ir keršto. Ar gali tikėtis valdovas, kad
asmenybę buvo .... Tokią moteris jį pamils, kai ją
Valdovo deheroizavimas. Tragiškasis herojus nuolat buvo priverstas rinktis. Per didelė atsakomybė už paprasčiausiai per prievartą
asmenybę mes matome
Lietuvą ir asmeninės laimės troškimas vertė Skirgailą maištauti, kentėti. Pasiaukojęs ir miręs Keleris verčia pagrobė.
tragedijoje „Skirgaila“. moraliai juo žavėtis, kerštą įvykdęs Skirgaila moraliai pralaimi, praranda turėtą galią, kerštauja, nuo
Dramos veiksmo laikas – XIVa. valdovo nusisuka net savi. Tai dvasinis ir moralinis valdovo bei žmogaus žlugimas.
pab.,Lietuvai tapus
krikščioniška šalimi. Vyksmo Pastraipa
centre Skirgaila, kuris paliktas
valdyti Lietuvos didžiąją XX a. literatūroje aiškios tautinės tapatybės paieškos. Neoromantikų kūrybai būdingas atsigręžimas į
kunigaikštystę. Dramos įvykiai praeitį. Ieškodamas lietuvių dvasinio savitumo V. Krėvė dramose, padavimuose taip pat vaizduoja kovas
remiasi istoriniais įvykiais, su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, tačiau nusigręžęs nuo visuomeninės ir tautinės
tačiau autorius nesistengia problematikos, būdingos to meto kūrėjams, gilinasi į individualius žmogaus jausmus. Savo kūryba jis
atkurti vaizduojamosios nemoko ir nemoralizuoja. Jam įdomūs netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis. Kaip ir
epochos ar žmonių. Rašytojo Europos romantikams, taip ir V. Krėvei rūpi vienišas, nesuprastas, maištingas žmogus.
tikslas buvo parodyti „dviejų Dramoje ,,Skirgaila“ vaizduoja kunigaikštį, atsidūrusį istorijos kryžkelėje. Jis išgyvena gilų, skaudų vidinį
pasaulių“ - pagonybės ir
krikščionybės – kryžkelėje konfliktą: krikščionybė neišvengiama, bet jam nepriimtina. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį
stovinčio žmogaus ir valdovo tikėjimą, o tautą, nes lietuvius gali ištikti prūsų likimas (,,<...> apsupo šalį mūsų priešai<...> Mes
tragizmą. neišgalėsim atsilaikyti visam pasauliui“), tačiau gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui. Šis
ištikimai gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais (bajorais) sutelkti valią ir imtis veiklos.
Dramos pradžioje Skirgaila su
Kaltina Skirgailą už savųjų dievų išdavystę, ragina klausytis širdies. Jis nesupranta politinės Lietuvos
bajorais kalbasi apie senus ir
situacijos. Jam rūpi istorinės atminties, tautos dvasios – kalbos, papročių- išsaugojimas
naujus laikus. Vaidilai Stardui
valdovas sako: „Tu suaudrinai
mano sielą, vaidila, ir man
prisisapnavo kiti laikai, kitoki
darbai“. Skirgaila supranta, kad
atsisakyti senų Dievų ir priimti
krikščionybę yra istorinė
būtinybė, nes kitaip lietuvius
gali ištikti prūsų likimas.
Valdovas norėtų priimti Stardo
raginimus ir grąžinti praeitį, tai
yra pagonybę, bet jis aiškiai
suvokia, kad kelio atgal nėra.
Praeities negali grąžinti Dievai,
tai žmogus tuo labiau to
nepadarys. Skirgaila suvokia,
kad krikščionybės priėmimas
yra naujas kelias, reikalingas
krašto apsaugojimui nuo priešų.
Nors supranta, kad senų Dievų
reikia atsisakyti, bet negali
priimti ir naujojo Dievo:
„Perkūnas manęs neišgirs, o
kitiems dievams melstis aš
nenoriu.“ Vis dėlto Skirgaila
lieka vienišas. Jis pralaimi ir
kaip žmogus, ir kaip valdovas.
Kaip valdovas pralaimi neradęs
kelio Lietuvai, o kaip žmogus –
užkasęs Kelerį gyvą. Žiaurumas
ir kerštas naikina žmogiškąją
prigimtį.