Kūrinio apibendrinimas. V. Krėvė. Skirgaila.

Pratęskite sakinius

Krėvė vaizduoja išskirtinius žmones, kurie negali suderinti savo dvilypumo (Skirgaila), nebijo maištauti
bei sugeba išlikti orūs, garbingi ir dvasiškai laisvi net varžomi ir žeminami (Ona Duonutė), sugeba atverti
širdį tyriems jausmams bei aukotis – dėl meilės, idėjos, pareigos, įsitikinimų (Keleris), romantiškai aukština
praeitį ir besąlygiškai gina senuosius Dievus (Stardas), yra išmintingi – moka prisitaikyti, neapleidžiant
savitumo (Skurdulis).

Dižiausiomis vertybėmis Skirgaila laiko valdovo autoritetą bei garbę, duoto žodžio tesėjimą, ištikimybę
bei pažiūrų tvirtumą, savo šalies stiprybę ir laisvę, Lietuvos žmonių gerbūvį. Vėliau kūrinyje jam vertybe
tampa ir moters meilė.

Skirgailos dramatizmą lemia tai, kad jis neranda atsakymo į vidinius klausimus (apie visuotinį gėrį,
ištikimybę), o išvadas padaro per vėlai (Onos Duonutės atstūmimas). Skirgaila jau iš pat pradžių yra
pasmerktas būti nelaimingas, nes niekada nepatyrė meilės ir pats nemoka mylėti. Negana to, istorinės
aplinkybės, didžiulė atsakomybė už savo šalį, palaikymo stoka bei paties Skirgailos egocentriškumas neleido
atsiskleisti jo gerumui bei jautrumui, kurie slypi net ir šiurkščiausiame žmoguje. Taip pat, kalbant apie
Skirgailos santykius su Ona Duonute, jis nėra toks tvirtas, kad atlaikytų pažeminimą ir nepasiduotų
žemiesiems jausmams.

Skirgaila panašus į Šekspyro Hamletą, nes abu šiuos veikėjus ištinka vertybių krizė. Nepaisant gausaus
veiksmo ir begalės aplinkybių, jų viduje viso kūrinio metu vyksta intensyvi kova tarp dviejų pradų: kilnumo,
žmogiškumo, humanizmo ir keršto saldumo, viduramžiškos pareigos (Hamletas); jaučiančio žmogaus bei
šaltakraujiško valdovo (Skirgaila).

Krėvės dramoje „Skirgaila“ atsispindi šios Renesanso epochos idėjos: didelė vertybė yra Tėvynė bei
tautinis identitetas; poetizuojama ir išaukštinama žmogaus auka dėl kitų žmonių, idėjų, savo vertybių;
žmogus turi teisę į laisvą bei laimingą gyvenimą; žmogaus vidinis pasaulis vaizduojamas labai brandus –
žmogus ištikimas savo vertybėms, įsitikinimams, religijai; dažnai veiksmus paskatina ne šaltas protas,
racionalumas, bet jausmai.

Vidiniai prieštaravimai yra neišvengiama ir kartu dramatiška veikėjų būsena, kadangi tikroji žmogaus
prigimtis bei jausmai yra varžomi pareigos, atsakomybės, religijos, žmogiškosios etikos bei aukštesniųjų
idėjų.

Mane sukrėtė scena, kai Keleriui gulint karste polemizavo Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Ši scena įsirėžė
giliai į atmintį dėl savo aktualumo. Tokią situaciją pati esu išgyvenusi ne kartą (žinoma, ne tiesiogiai – nesu
gulėjusi karste, pasiruošusi mirti dėl mylimojo garbės) ir mane sukrėtė, koks universalus ir amžinas yra šis
vidinis žmogaus ginčas – neįgimtų moralinių nuostatų (žmogaus etikos) bei įgimto savisaugos instinkto
(racionalumo) kova.
Supratau, kad maištaudamas žmogus gali išlikti laisvas: jeigu ne fiziškai, tai bent morališkai. Jis gali
jaustis teisus ir orus. Maištaudamas žmogus jaučia prasmę, o prisitaikydamas prie kasdienių aplinkybių – tik
su asmeninėmis vertybėmis ir įsitikinimais prasilenkiančios kasdienybės kartėlį.

Pamačiau, kad garbės ir pergalės troškimas verčia žmogų pasiduoti žemiesiems jausmams, kurie
paskatina žiaurius, šaltakraujiškus ir visai nežmogiškus poelgius. Paradoksalu, bet garbės ir pergalės
troškimas dažnai padaro žmogų nevertą nė mažiausios pagarbos.

Aš manau, kad pagrindinė Skirgailos pralaimėjimo priežastis yra jo nesugebėjimas suderinti savyje
tironiško bei įžeidaus valdovo ir jautraus žmogaus, kuriam reikalingi šilti jausmai. Taip pat garbės troškimas,
valdovo galių hiperbolizavimas; jo vidinio pasaulio sustabarėjimas – jis negalėjo „perlipti per save“,
pažvelgti į save kitu kampu, nesugebėjo pripažinti savo klaidų, pakeisti požiūrio.

Krėvė savo dramoje kelia klausimą: ar yra teisinga religija? Ar įmanoma žmogui prisitaikyti neprarandant
savo savitumo? Ar įmanoma suderinti skirtingus įsitikinimus? Ar įmanoma suprasti kitą? Kaip suderinti
valdžios teikiamą galią ir žmogiškumą? Ar gali žmogus, niekada nepatyręs meilės ir šilumos, mylėti šalia
esantį tikra, nuoširdžia, vien artimu besirūpinančia meile? Kaip susitaikyti, kad esi nemylimas ir kaip dėl to
neprarasti sveiko proto ir nepasiduoti įtūžiui? Kuo vadovautis – protu, tradicija, jausmais ar etika? Ar visada
svarbiausia yra įrodyti savo teisumą? (556 žodžiai)