Hermanas Hesė – vokiečių-šveicarų poetas, dailininkas kadaise teigė ,,Juk kiekvienas
stiprus žmogus neišvengiamai pasiekia tai, ko verčia ieškoti tikras jo esybės potraukis’’. Iš tiesų žmogus kuris pasiekęs savo tikslą gali būt vadinamas galingu, tačiau tai nereiškia, kad tas pats žmogus yra morališkai stiprus. Kai asmuo stengiasi pasiekti tikslą, jis gali pamiršti kai kurias moralines ribas, kurių nederėtu peržengti. Dėl to, individas kuris negali sau iškalti kelio sunkiu būdų iš tiesų yra silpnas. Taigi, ar blogas žmogus iš tiesų gali būt stiprus? Visų pirmą, asmuo kuris pasireiškia fizine ar proto galia, nebūtinai gali būti stiprus morališkai. Jau žinoma, kad žmonės gali parodyti savo galią ir galimybes įvairiuose gyvenimo aspektuose. Vieni gali būti įtakingais ir puikiais diplomatais, kiti išsiskiria savo fizine jėga. Dėl to negalima teigti jog žmogus bendrai gali būti skaitomas stipriu, nes asmens galia gali pasirodyti skirtingose srityse. Tačiau aš tikiu, kad svarbiausia žmogaus vertybė yra jo morališkumas. Taip manau dėl to nes didžiausia ištvėrme ir galią žmoguje parodo jo būdas išlikti geru ir teisingu. Apie viduramžių laikų socialinę nuosmuka tarp skirtingu europos šalių atstovų ir jų gyventojų aprašo vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų Vincas Krėvė savo pjiesėje ,,Skirgaila”. Rašytojo pjesėje aprašoma apie tuo metu Didžiojo Lietuvos kūnigaikščio Skirgailos derybas su lenkų didikais dėl Lydos kunigaikštytės Onos Duonutės leidimo keliauti pas Mozūrų kūnigaikšti. Skirgaila galima teigti stiprus ir įtakingas žmogus, tačiau kaip jis elgiasi yra neteisinga. Jis kaip asmuo nėra morališkai doras, bet tai nėra dėl to nes jis pats nori blogo, jis kitaip tiesiog nemoka ,,Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku’’. Iš tiesų, Skirgaila savo laikas buvo gerbiamas ir matomas kaip galingas valdovas, tačiau jo asmeninis gyvenimas rodė, kad jį nuolatos kamavo faktas, kad ir kiek jis doro ir gero norėtu, galiausiai savo tautai atnešė daugiau blogo ,,Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu”. Tai iš tiesų parodo, kad iš vidaus Skirgailą jautėsi lyg būtų silpnas ir tai jį privesdavo prie neteisingų sprendimų. Taigi galima teigti, jog žmogus be moralinės atsakomybės yra silpnesnis negu jis galėtu būti stiprus.