Savivertė - tarsi veidrodis, į kurį žiūrime norėdami pažvelgti į savo vidinį pasaulį pro

kurį žvelgiama į savo vidų. Tai yra subjektyvus ir psichologinis pojūtis, kuris apibūdina, kaip
žmogus vertina save, savo gebėjimus, savybes ir pasiekimus. Žmogaus savivertė gali turėti
didelės įtakos jo emociniam ir psichologiniam gyvenimui, taip pat jo gebėjimui įveikti iššūkius ir
siekti tikslų. Savivertės svarbiausi elementai tai yra vidinis laimėjimo jausmas (pvz., žmogus
padaro tai, ko norėjo labai ilgai) ir kitų pripažinimas. Kitų pagarbą rodo pritarimas, rodoma
simpatija, statusas, dėkingumas, geri atsiliepimai. Jei visi šie poreikiai nėra patenkinami, tuomet
individuali savijauta yra silpna, o savivertė, be abejo, maži. Kuo ji menkesnė, tuo blogiau asmuo
psichologiškai ir socialiai adaptuojasi gyvenime. Apie menkos savivertės žmogų rašė 20 a.
rašytojas V. Mykolaitis-Putinas savo romane ,,Altorių šešėly“.
XX amžiaus rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino kūrinyje ,,Altorių šešėly“ kalbama apie
tai, kad žmogaus savivertė keičia žmonių gyvenimus, nes ji padeda išlaisvinti mintis, svajones
bei atskleidžia tiesą apie asmens tikrąją prigimtį. Pradėsiu nuo to, kad žmogaus savivertė keičia
žmonių gyvenimus, nes ji padeda išlaisvinti mintis, svajones bei atskleidžia tiesą apie asmens
tikrąją prigimtį. Pavyzdžiui, XX amžiaus rašytojo Vinco Mykolaičio Putino kūrinis “Altorių
Šešėlis” gerai atskliedžia šita tema. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris jaunystėje buvo išsiųstas
į kunigų seminariją mokytis. Jaunolis iš pat pradžių jautė, kad tai ne jo kelias. Nors Maironio
tekstai žadino veikėjo jautrią sielą, svajones, tačiau nuolankumas tėvams bei seminarijos
dėstytojams, gero mokinio ir nuolankaus sūnaus vaidmuo neleido L. Vasariui atskleisti savo
vidinės kovos ir atrasti tikrojo ,,aš“. tiesiog nervino veikėją ir tas kaip mylintis sunus, bei geras
mokinis, niekam nepasakė apie savo vidinę kovą. L. Vasaris buvo intravertas, todėl jam buvo
sunku socializuotis seminarijoje, surasti autoritetą, kuris jį palaikytų ir padėtų atsiskleisti. taip pat
reikėjo surasti pagal savo interesus ( turiu omeny raštinguma) įdolą, kuris taptu jo palaikimu ir
autoritetų. Paradoksalu, jog tarnaudamas Dievui pagrindinis veikėjas pagalbos ieškojo ne
tikėjime, maldoje, o kūryboje. Nors kelias iki kūrybinės laisvės buvo ilgas, Liudas Vasaris ilgai
ieškojo būdo, kaip tiknamai pasinaudoti Aukščiausiojo dovana – talentu rašyti. Tikrovė buvo
tokia, kad baigęs seminariją Liudas dirbo kaime vikaru, o dualizmas dėl noro kurti ir baimės
nuvilti tėvus tik stiprėjo. Pažintis su išsilavinusia dvaro ponia baroniene Rainakiene bei kelionės
po užsienį dar labiau sužadino kūrėjo menišką sielą bei įkvėpė būti savimi. Po artimos draugės
Liucės mirties, kuri buvo pirmą parodusi Liudui, tikra ir linksma gyvenimo būda, tas L. Vasaris
galiausiai suprato, kad neišlaikys sau duoto žodžio, tapti geru kunigu, nes net nejausdamas
meilės Dievui, Liudas Vasaris nusprendžia tapti geru kunigu. Dėl to jis išsižada meilės. Liucės
įtaka Vasariui ypatinga. Ji tarsi viliojančio gyvenimo įsikūnijimas.