Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“

psichologinis intelektualinis romanas

Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir
kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O patį individo likimą lemia vidiniai
apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai.

Pagrindinės romano problemos:

Kunigavimo ir poetinės kūrybos santykis
Nukunigėjimas arba ekskunigo problema
Pasiaukojimo
Prigimties sudėtingumo
Talento
Kūrėjo laisvės
Tikėjimo ir pašaukimo

Šeimos santykių degradavimas:

Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio
Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas
kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Vasaris suvokė, jog dėl
tėvų jau nebegalės išstoti iš dvasininkijos, nes išstojimas taptų šeimos iliuzijų surdymu.
Liudo vasario ryšys su gamta:
Grįžimas namo Vasariui kelia palaimą, prisimenamas ryšys, turėtas nuo vaikystės. Žodis Gamta Vasario
dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali
apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Gamta vėliau tampa kūrybinių impulsų šaltiniu. Vis
dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis
supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Šią įtemptą vidinę Vasario būseną apsunkina aplinkiniai, nes tampa
aišku, jog dėl tėvų Vasaris niekada negalės išsižadėti kunigystės, negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo.
Menininko talentas:
Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos
santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo
talentą – Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas. Norėdamas būti geru klieriku –
aukščiausiojo tarnu, Liudas priverstas žudyti savo Dievo dovaną.
Kunigavimo ir poetinės kūrybos konfliktas: Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išgyventi vidinę dramą.
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą,
– gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia
būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija. Taigi, Vasaris bando
kurti, o jo kūryboje jausmingos eiliuotos mintys, nederančios su kunigo pareigomis, maskuojamos
gamtos vaizdais.
Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį
kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą
santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo
istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo
įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris.