Požiūris į vertybes:

Filosofijos daktaras Regimantas Tamošaitis teigia, jog Žmogus be kūrybos – tai kaip medis be lapų.
Krikščioniškosios dogmos mus moko, kad kūrybine veikla žmogus artėja prie kūrėjo, teigia gyvenimą,
išreiškia save. Individai kuria todėl, kad ir patys yra sukurti. Žmones kažkas sukūrė – kaip pasaulį, kaip visas
gyvybės formas, ir tai yra didelė jėga, kurios negalime net įsivaizduoti. Šis galingas kūrybinis veiksmas negali
pasibaigti su žmogaus atsiradimu – per žmogų jis tęsiasi toliau, ir negali sustoti.
Kūryba
Pradėjus mokytis kunigų seminarijoje Liudas Vasaris susipažįsta su pagrindinėmis kunigystės sakramento
taisyklėmis, kas dera, o kas nedera kunigui. Šventąją Tradiciją sudaro apaštalų pamokslai, Bažnyčios
tėvų veikalai, visų visuotinių ir kai kurių vietinių Bažnyčios susirinkimų nutarimai, bei popiežių laiškai.
Kunigui nedera atsiduoti savo vidiniams jausmams, rašyti apie pasaulietišką gyvenimą, leistis į jausmų
peripetijas (L. Vasaris slepia savo pirmuosius kūrybos žybsnius - pirmąjį savo eilėraštį parašo lotyniškų
žodžių sąsiuvinyje). Jauniesiems kunigams nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes, atgailas ir
amortifikacijas, apie pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, apie nusižeminimą ir klusnumą, kuris turėjo visų
bijotis ir visų lenktis. Kunigams buvo leidžiama išreikšti savo kūrybiškumą skaitant balsu gaidas, dalyvaujant
seminarijos chore, grojant fisharmonijoje.
Laisvė
Kunigystės laisvė atsiskleidžia Liudo Vasario tikėjimo interpretacijoje, jis turėjo savo kunigiškus, Lietuvai
nusipelniusius idealus: Valančių, Baranauską, Maironį, kurių darbai jam kėlė žavesį ir viltį. Kunigai laisvai
galėjo keliauti ir mokytis iš kitų vyskupų, pažinti Dievą platesniame kontekste, bet tuo pačiu susilaikyti nuo
kūniškų malonumų ir plačiosios kultūros renginių. Vasaris tampa slaptos draugijos „Šviesa“ nariu, kurioje jis
turėjo galimybę skaityti klierikams uždraustą literatūrą (ne religinio pobūdžio kūrinius). Į kunigus buvo
žiūrima neigiamai, jei pradėdavo kritikuoti bažnyčią (Varnėnas išmetamas iš seminarijos perskaitęs
Maironio „Skausmo balsas“, ir pabrėždamas tas teksto vietas, kuriose lyrinis subjektas prabyla apie tai, kaip
kunigai yra nutolę nuo tikrojo dvasininko darbo, pasinėrę į prabangą).

Įžanga Liudas Vasaris – Kunigas

Pagrindinis romano „ Altorių Šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris - tai jaunuolis, bręstantis ir augantis tarp šaltų,
tamsių, įpareigojančių, geležine dienotvarke suvaržančių seminarijos sienų, einantis sudėtingą ir ilgą
individualizacijos kelią, siekiant asmenybės laisvės, trokštant atskleisti kūrybines savo galias, patirti būties
pilnatvę. Romane Altorių šešėly atsispindi Liudo Vasario asmenybės tapsmas, kuris traktuojamas kaip
nuolatinis procesas. Vykdoma savo poelgių ir išgyvenimų analizė, vidinė herojaus kova su savimi, filosofiniai
svarstymai, skirtingų pasaulio sampratų susidūrimai. Per savo gyvenimo analizę Liudas Vasaris intuityviai
ieško savo vaidmens visuomenėje. Jis užduoda savo egzistencijos klausimą „ Ar Liudas Vasaris – kunigas?“,
„Koks jis kunigas?“. XX amžiaus vaikų įsilavinimo realijos jį nukreipia kunigystės linkme. Pirmajame kurse jis
jaučiasi menku klierikėliu, kuriam nuolatos kalbama apie nuodėmes, atgailas, pasaulio džiaugsmų
išsižadėjimą, apie nusižeminimą ir klusnumą, jis turi bijoti visų ir lenktis prieš Dievo galybę. Jis nesijaučia
pritapęs prie didžiojo kunigo vaidmens, jam prie širdies emociniai, žemiški būties džiaugsmai. Jis slepia savo
klajojišką asmenybę, bando pritapti, bet negali.