Inkstų funkcijos organizme:

 Palaiko pastovią vidinę organizmo terpę, reguliuodami vandens ir mineralinių medžiagų kiekio
pokyčius organizme (kai vandens kiekis ar druskų koncentracija kraujyje padidėja, šių medžiagų
daugiau išskiriama su šlapimu ir atvirkščiai).
 Išskiria iš kraujo medžiagų apykaitos produktus (šlapalą, šlapimo rūgštį), organizmui svetimas
medžiagas (vaistus).
 Gamina inkstų hormonus.

Mikroskopinė inksto sandara

Tyrinėjant mikroskopinę inksto sandarą matyti, kad jį sudaro daugybė nefronų. Nefronas yra struktūrinis
ir funkcinis inksto vienetas. Kiekvienas nefronas sudarytas iš inksto kūnelio ir kanalėlių sistemos. Kūnelį
sudaro dvisienė taurę primenanti kapsulė (Baumano kapsulė – 1), kuri gaubia kapiliarų kamuolėlį (2).
Nuo kapsulės prasideda proksimalinis (artimasis) vingiuotasis kanalėlis (3), kuris pereina į tiesųjį
kanalėlį. Šis nusileisdamas ir kildamas sudaro nefrono kilpą (Henlės kilpa – 4). Henlės kilpos kylančioji
dalis pereina į distalinį (tolimąjį – 5) vingiuotąjį kanalėlį. Distalinis kanalėlis jungiasi su surenkamuoju
kanalėliu (6).

Medžiagų apykaitos produktai, kuriuos šalina šlapimo

šalinimo sistema
Žmogaus organizme nuolat vyksta medžiagų apykaita ir susidaro medžiagos, kurias reikia pašalinti.
Organizme riebalai ir angliavandeniai oksiduojami iki anglies dioksido ir vandens. Anglies dioksidas iš
ląstelių patenka į kraują, kraujas nuneša jį į plaučius, o iš ten jis pašalinamas iškvepiant. Vanduo
patenka į kraujo plazmą, jo perteklių pašalina inkstai. Baltymų apykaitos produktai yra šlapalas ir šiek
tiek šlapimo rūgšties. Šlapalas susidaro kepenyse iš amoniako, o šis – iš perteklinių aminorūgščių
atskeliant amino grupę. Šias medžiagas šalina inkstai. Vandens, druskų perteklių, šlapalą, šlapimo rūgštį,
anglies dioksidą, vaistų likučius organizmas turi pašalinti, kad nebūtų pažeista vidinės organizmo terpės
pusiausvyra. Inkstai yra šlapimo šalinimo sistemos organai.

Šlapimo šalinimo sistema

Šlapimo šalinimo sistemą sudaro du pupelės formos inkstai (1), du šlapimtakiai (2), šlapimo pūslė (3) ir
šlaplė (4).
Šlapimo susidarymas

Kraujas į inkstą patenka inksto arterija, kuri šakojasi į arterioles (žr. 1 schemą). Į kiekvieną kapiliarų
kamuolėlį kraujas patenka įtekančiąja arteriole (1), o ištekančiąja arteriole (2) išteka iš kapiliarų
kamuolėlio. Įtekančiosios arteriolės spindis yra daug didesnis už ištekančiosios arteriolės spindį. Dėl
įtekančiosios ir ištekančiosios kraujagyslių spindžių skirtumo kapiliarų kamuolėlyje susidaro
aukštas kraujospūdis (70 mm/Hg), o nefrono kapsulėje kraujospūdis mažas (30 mm/Hg). Dėl slėgio
skirtumo kapiliarų kamuolėlyje (3) ir nefrono kapsulėje (4) kraujo atneštos medžiagos pro kapiliarų
kamuolėlio sieneles filtruojamos į nefrono kapsulės ertmę. Į kapsulę patenka kraujo plazmos sudėtinės
dalys – vanduo, druskos, gliukozė, amino rūgštys, šlapalas, šlapimo rūgštis. Į filtratą nepatenka baltymų
molekulės, nes jos per didelės.

Filtravimas yra pirmasis šlapimo susidarymo etapas. Per filtravimą

susidaręs filtratas vadinamas pirminiu šlapimu.

Reabsorbcija (įsiurbimas) yra antrasis šlapimo

susidarymo etapas. Per visą nefrono kanalėlių ilgį, ypač nefrono kilpoje (4, 5) ir
surenkamajame vingiuotajame kanalėlyje (7) vyksta vandens įsiurbimas iš
nefrono į kraują. Vanduo grįžta į kraują osmoso būdu dėl aktyvaus druskų įsiurbimo.

Iš Baumano kapsulės (1) filtratas patenka į proksimalinį vingiuotąjį kanalėlį (3), kuriame vyksta visų
organizmui reikalingų aminorūgščių, gliukozės, vitaminų įsiurbimas į kraują (kanalėlius yra apraizgę
kapiliarai). Į kraują įsiurbiama ir daug vandens bei šiek tiek druskų jonų. Proksimalinio kanalėlio vidinio
paviršiaus plotą padidina mikrogaureliai, jo ląstelėse daug mitochondrijų, kuriose išskiriama energija,
reikalinga aktyviajai pernašai vykdyti. Proksimalinis kanalėlis pereina į Henlės kilpos nusileidžiančiąją
dalį (4), kuri yra laidi vandeniui. Ši kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiuoju epiteliu. Čia osmoso
būdu reabsorbuojama daug vandens, tad šlapimas tampa koncentruotas.

Henlės kilpos kylančioji dalis (5) išklota kubiniu epiteliu, ji mažai laidi vandeniui, bet laidi druskoms.

Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į distalinį vingiuotąjį kanalėlį (6), kurio sienelės išklotos kubinio
epitelio ląstelėmis, turinčiomis mikrogaurelius. Šiame kanalėlyje vyksta aktyvus natrio jonų įsiurbimas iš
nefrono į kraują, čia reguliuojama kraujo rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Šioje nefrono dalyje ir
surenkamajame kanalėlyje vandens įsiurbimą į kraują reguliuoja pasmegeninė liauka, kuri išskiria ADH
(antidiurezinį) hormoną, ir antinksčiai, išskiriantys aldosteroną. Jų veikiamas vanduo įsiurbiamas osmoso
būdu į kraują. Ne visos šalintinos medžiagos patenka iš kraujo į nefrono kapsulę per filtravimą, dalis jų
išskiriama inkstų kanalėliuose, ypač distaliniame vingiuotajame kanalėlyje. Išskyrimu inkstų kanalėliuose
vadinama medžiagų pernaša į kanalėlio spindį kitomis priemonėmis, o ne filtravimu. Tokiu būdu
išskiriama šlapimo rūgštis, vandenilio jonai, amoniakas, penicilinas. Keli distaliniai vingiuotieji kanalėliai
(6) susijungia į vieną surenkamąjį kanalėlį (7), o iš jo šlapimas suteka į inksto geldelę.

1. Baumano kapsulė.
2. Kapiliarų kamuolėlis.
3. Proksimalinis (artimasis) vingiuotasis kanalėlis.
4. Henlės kilpos nusileidžiančioji dalis.
5. Henlės kilpos kylančioji dalis.
6. Distalinis vingiuotasis kanalėlis.
7. Surenkamasis kanalėlis.