Medžiagų pernaša ląstelėje

OSMOSAS

Visais atvejais vyksta vandens molekulių judėjimas pro membraną tam tikra kryptimi.

Atlik bandymą su žalia bulve. Šiuo bandymu ištirsi, kuria kryptimi vyksta vandens molekulių judėjimas
hipotoniniame ir hipertoniniame tirpaluose.

Bandymui reikės: bulvės, peilio, 20 ml distiliuoto vandens, 20 ml druskos tirpalo (druskos tirpalui paruošti
reikia 3 šaukštų druskos stiklinei vandens), 2 lėkštelių, rašymo priemonės, pipečių.

Prieš kiekvieną bandymą būtina suformuluoti hipotezę. Pavyzdžiui, vanduo judės iš mažesnės koncentracijos
tirpalo į didesnės koncentracijos tirpalą arba vandens molekulės judės iš distiliuoto vandens į druskos tirpalą.
Jei hipotezę suformulavai, gali atlikti bandymą.

1. Bulvę nulupk ir perpjauk per pusę. Puselių centre padaryk vienodo dydžio duobutes (bulvių puselių
neperpjauk kiaurai).
2. Lėkšteles sunumeruok. Į pirmąją lėkštelę įpilk 20 ml distiliuoto vandens, o į antrąją – 20 ml druskos
tirpalo.
3. Į lėkšteles padėk po bulvės puselę. Į bulvės puselę, kuri yra distiliuoto vandens lėkštelėje, įpilk 20 ml
druskos tirpalo. Į kitos bulvės puselę įpilk 20 ml distiliuoto vandens. Bulves palik parai. Po paros
stebėk, kas įvyko.

Pirmojoje lėkštelėje vanduo osmoso būdu skverbėsi į bulvę, kurios viduje buvo druskos tirpalas. Bulvėje
esančioje duobutėje vandens padaugėjo. Antrojoje – vanduo iš bulvės osmoso būdu judėjo į lėkštelę, kurioje
buvo druskos tirpalas. Todėl bulvės duobutėje skysčio sumažėjo. Bulvės ląstelėms distiliuotas vanduo yra
hipotoninis, o druskos tirpalas – hipertoninis.

Hipotezė pasitvirtino: osmoso būdu vandens molekulės judėjo iš mažesnės koncentracijos tirpalo į didesnės
koncentracijos tirpalą. Atlikęs bandymą suformuluok išvadą.

Vandens molekulių judėjimą osmoso būdu pro atrankiai laidžią membraną iš mažesnės medžiagų
koncentracijos didesnės link rodo ir toliau pateikiamas paveikslėlis.

Vandens molekulių judėjimas osmoso būdu.

Tiriant augalų ląstelėse plazmolizės priklausomybę nuo medžiagų koncentracijos tirpaluose, reikia pasirinkti

tokio augalo audinį, kurio ląstelėse yra pigmentų. Tinka tirti raudonojo svogūno epidermio arba kambarinės
gėlės tradeskantės lapo epidermio ląsteles.
Tyrimui reikės: raudonojo svogūno arba kambarinės gėlės tradeskantės lapo epidermio, 6 šaukštelių cukraus,
200 ml distiliuoto vandens, skalpelio, pinceto, 4 indelių, objektinių ir dengiamųjų stiklelių, rašymo priemonės,
laikrodžio, mikroskopo.

Pirmiausia formuluojama hipotezė – kuo didesnė cukraus koncentracija, tuo daugiau ląstelių plazmolizuosis.

1. Indelius sužymėk ir į visus įpilk po 50 ml distiliuoto vandens.

2. Į pirmąjį indelį cukraus neberk, į antrąjį įberk 1 šaukštelį cukraus, į trečiąjį – 2 šaukštelius cukraus, į
ketvirtąjį – 3 šaukštelius cukraus.
3. Skalpeliu atpjauk gabalėlį tiriamo augalo audinio ir pincetu atlupk keturis epidermio gabalėlius.
Kelioms minutėms pamerk juos į distiliuotą vandenį.
4. Po kelių minučių į skirtingus tirpalus įdėk po gabalėlį epidermio ir laikyk juos ten 20 minučių. Paskui
ištrauk iš skirtingos koncentracijos tirpalų po vieną mėginį, uždėk ant objektinio stiklelio, uždenk
dengiamuoju stikleliu ir stebėk pro mikroskopą.

Epidermio gabalėlyje, kuris buvo panardintas distiliuotame vandenyje, plazmolizuotų ląstelių nematysi.
Distiliuotas vanduo epidermio ląstelėms yra hipotoninis, tad tokiame tirpale į ląsteles skverbiasi daug
vandens, vyksta turgoras. Kitų trijų mėginių ląstelės plazmolizuojasi, nes cukraus tirpalas yra hipertoninis
epidermio ląstelėms. Vanduo skverbiasi iš ląstelių, plazminė membrana atsitraukia nuo ląstelių sienelių.

Suskaičiuok, kiek kiekviename mėginyje matyti plazmolizuotų ląstelių. Rask mėginį, kuriame plazmolizė vyko
intensyviausiai.

Hipotezė pasitvirtino: kuo didesnė cukraus koncentracija, tuo daugiau ląstelių plazmolizavosi. Atlikęs tyrimą
suformuluok išvadą.

Plazmolizuotos ląstelės gali deplazmolizuotis, t. y. atgauti buvusią formą ir vandens kiekį. Tam reikėtų ant
cukraus tirpale mirkyto epidermio gabalėlio gausiai užlašinti distiliuoto vandens, kad jis pakeistų cukraus
tirpalą. Maždaug po 15 minučių galima pamatyti, kaip ląstelės keičiasi.

Šiose tradeskantės lapo epidermio ląstelėse plazmolizė nevyko.

Taip atrodo tradeskantės lapo epidermio plazmolizuotos ląstelės.

Aktyvioji medžiagų pernaša pro ląstelės plazminę membraną

Dažnai ląstelės medžiagų koncentracija būna didesnė negu aplinkos. Medžiagoms pakliūti į ląstelę sudėtinga,
nes jos turi būti perneštos prieš jų koncentracijos gradientą. Tokiai pernašai reikalingi baltymai nešikliai
ir ATP energija. Tai aktyvioji pernaša. Ląstelėse, kuriose intensyviai vyksta aktyvioji pernaša, yra daug
mitochondrijų, jos intensyviau kvėpuoja. Pavyzdžiui, dėl aktyviosios pernašos susitraukia raumenys, vyksta
nervinių impulsų perdavimas, aminorūgščių ar gliukozės įsiurbimas žarnyne, šlapalo šalinimas inkstuose,
neorganinių druskų įsiurbimas šaknyse, baltymų sintezė, nuodingųjų junginių šalinimas iš ląstelių ir kt.

Aktyviosios pernašos būdu, t. y. naudojant energiją, medžiagos yra pernešamos pakuojant jas į pūsleles arba
padedant baltymams – siurbliams. Tokie baltymai ypač svarbūs nervinėms ir raumeninėms ląstelėms. Ląstelės
viduje Na+ jonų koncentracija yra mažesnė, todėl jie aktyviai išnešami iš ląstelės, o K++ jonų ląstelėje
koncentracija yra didesnė negu aplinkoje, todėl jie aktyviai pernešami į ląstelę. Katalizuojantys šių jonų
pernašą fermentai vadinami ATPazėmis. Fermentai ATPazės hidrolizuoja ATP, perneša Na++, K++, Ca2+2+ ir
kitus jonus bei molekules prieš jų koncentracijos gradientą. ATPazė, katalizuojanti Na ++ ir K++ jonų pernašą,
vadinama Na++/ K++ siurbliu arba Na++/ K++ pompa.

Na++ ir K++ jonų pernaša

Jei į ląstelę vienu metu turi patekti ne pavienės molekulės ar jonai, o daug kietų ar skystų medžiagų, jos
pernešamos specialiose pūslelėse.

Medžiagų pernaša pūslelėse

Endocitozės būdu pernešami baltymai, polisacharidai ar kitos stambios molekulės. Tuomet ląstelės plazminė

membrana įlinksta ir apgaubia išorėje esančią medžiagą. Susidaro pūslelė – fagosoma. Ji įtraukia supakuotą
medžiagą į ląstelės vidų. Tokia pūslelė ląstelėje susilieja su lizosoma. Lizosomų fermentai suskaido medžiagas
ir jos patenka į citozolį. Jei taip paimama maisto dalelė, bakterija, virusas, baltymai ar kitos stambios
medžiagos, toks procesas vadinamas fagocitoze. Fagocitozė būdinga ameboms (jos maitinasi fagocitozės
būdu), makrofagams (tokiu būdu jie praryja bakterijas, susidėvėjusius eritrocitus), fagocitams (taip jie praryja
ir iš ląstelių pašalina bakterijas, ląstelių liekanas).

Kita endocitozės forma – pinocitozė. Vykstant pinocitozei, plazminė membrana įlinksta ir apgaubia išorėje
esantį skystį su ištirpusiomis medžiagomis. Susidaro pūslelės, į ląstelę pernešančios skystas medžiagas. Tokiu
būdu maisto medžiagas gauna kiaušialąstė, skystos medžiagos patenka į augalų šaknų ląsteles, kraujo ląsteles,
inksto kanalėlius išklojančias ląsteles, žarnyno sienelių ląsteles.

Receptorinės endocitozės procese dalyvauja receptoriniai baltymai. Prie jų gali prisijungti tik tam tikros
molekulės. Šiuo būdu gali vykti ir medžiagų mainai tarp ląstelių.

Endocitozės formos

Kitas aktyviosios pernašos būdas – egzocitozė. Jai vykstant, medžiagos išskiriamos į ląstelės išorę. Nuo Goldžio
aparato atsiskiria membraninės pūslelės, kuriose yra makromolekulių. Pūslelės nukeliauja iki plazminės
membranos ir susilieja su ja, o medžiagos išskiriamos į ląstelės išorę. Toks procesas dar vadinamas sekrecija.
Kai pūslelė susilieja su plazmine membrana, tampa jos dalimi. Taip ląstelė auga. Egzocitozės būdu iš ląstelių
išskiriami hormonai, pavyzdžiui, insulinas, virškinimo fermentai, taip pat prakaitas, gleivės.

Egzocitozė
Pasyvioji medžiagų pernaša pro ląstelės plazminę membraną

Pasyv
ioji pernaša

Pasyviajai pernašai ląstelė nenaudoja energijos. Vienas iš pasyviosios pernašos būdų – difuzija. Tai pasyvus
medžiagų judėjimas pro atrankiai laidžią membraną. Difuzijos būdu molekulės juda iš didesnės medžiagų
koncentracijos, į ten, kur jų koncentracija mažesnė tol, kol vienodai pasiskirsto. Kadangi membrana yra
pusiau laidi, pro ją difunduoja lipiduose tirpios medžiagos, dujos. Difuzijos greitis priklauso nuo koncentracijų
skirtumo, temperatūros, ląstelės paviršiaus ploto, pernešamų dalelių dydžio. Molekulės nuolat juda ne tik
skystyje, bet ir dujose. Dėl difuzijos mes užuodžiame kvapus, nes oro ir kvapiosios dalelės nuolat juda,
maišosi ir išsisklaido ore. Iš plonųjų žarnų gaurelių suskaidytos maisto medžiagos įsiurbiamos į kraują. Kraujas
jas nešioja po organizmą, pro kraujagyslių sieneles medžiagos difunduoja į ląsteles, kadangi kraujyje maisto
medžiagų koncentracija yra didesnė. Difuzijos būdu į kūno ląsteles skverbiasi vaistai. Pro plazminę membraną
dujos lengvai patenka į ląstelę ar pašalinamos iš jos. Pavyzdžiui, iš plaučių alveolių pro kapiliarus difunduoja
deguonis (2), nes deguonies koncentracija alveolėse didesnė negu kraujyje, anglies dioksidas (1) skverbiasi į
alveoles, nes kraujyje anglies dioksido koncentracija didesnė negu alveolėse.

Dujų difuzija plaučiuose

Vanduo pro plazminę membraną praeina gana lengvai. Vandens molekulių judėjimas (vandens difuzija) pro
atrankiai laidžią membraną iš mažesnės medžiagų koncentracijos didesnės link vadinamas osmosu. Vanduo
juda ta kryptimi, kur jo yra mažiau, o ištirpusių medžiagų daugiau. Organizmuose osmosas vyksta nuolat. Toje
membranos pusėje, kurioje yra daugiau ištirpusių medžiagų, susidaro osmosinis slėgis. Medžiagų koncentracija
turi įtakos vandens pernašai. Pavyzdžiui, osmoso būdu iš storosios žarnos išsiurbiamas vanduo ir grąžinamas į
kraują, šiuo būdu vanduo skverbiasi pro šakniaplaukius į šaknies ląsteles.

Organizmų skysčiuose svarbu pastovus vandens ir druskų santykis. Ląstelės gali patekti į tirpalą, kuriame
ištirpusių medžiagų ir vandens koncentracija skirsis. Kas tuomet vyksta ląstelėse? Jei abiejose membranos
pusėse medžiagų koncentracija tokia pati, toks tirpalas vadinamas izotoniniu. Abiejose membranos
pusėse osmosinis slėgis yra toks pat. Tokiame tirpale į abi ląstelės puses pereina vienodas kiekis vandens
molekulių, ląstelė išlaiko savo formą. Pavyzdžiui, izotoniname tirpale eritrocitai (0,9 proc. NaCl tirpalas
eritrocitams yra izotoninis) ar svogūno ląstelės išlieka tokios pat, jų tūris nekinta. Hipotoniniame tirpale
medžiagų koncentracija mažesnė. Dėl to į ląstelę skverbiasi daugiau vandens molekulių negu iš ląstelės išeina.
Dėl padidėjusio osmosinio slėgio augalų ląstelių vakuolės prisipildo vandens. Tuomet plazminė membrana
prisispaudžia prie sienelės, bet ląstelės forma nepakinta ir dėl sienelės tvirtumo ji nesprogsta. Tokia ląstelės
sienelės įtempta būsena, atsiradusi dėl osmosinio slėgio, vadinama turgoru. Turgoras augalų ląstelėms
svarbus, nes padeda žoliniams augalams išlaikyti statų stiebą, stangrius lapus. Priešingai negu augalo ląstelės,
gyvūnų ląstelės, pavyzdžiui, eritrocitai hipotoniniame tirpale (eritrocitams hipotoninis tirpalas yra mažesnis
negu 0,9 proc. NaCl) išsipučia, jų plazminė membrana suyra, tad ląstelė gali sprogti. Toks eritrocitų suirimas
vadinamas hemolize. Hipertoniniame tirpale medžiagų koncentracija yra didesnė. Todėl iš ląstelės vanduo
skverbiasi į išorę. Netekusi vandens gyvūninė ląstelė susitraukia, susiraukšlėja, negali atlikti savo funkcijų. Kai
augalų ląstelės patenka į hipertoninį tirpalą, centrinė vakuolė netenka daug vandens, plazminė membrana
atsiskiria nuo sienelės. Tai vadinama plazmolize.

Eritrocitai skirtingos koncentracijos tirpaluose

Augalo ląstelės skirtingos koncentracijos tirpaluose

Dar vienas pasyviosios pernašos pro plazminę membraną būdas yra palengvintoji pernaša. Dėl palengvintosios
pernašos daugelis jonų, gliukozė, aminorūgštys ir kitos medžiagos, kurios netirpsta lipiduose, gali greičiau
patekti į ląstelę. Jos juda pro plazminėje membranoje esančius baltymų kanalus arba pernešamos specialių
baltymų nešiklių. Palengvintajai pernašai energija nenaudojama, nes molekulės ar jonai juda tik mažesnės
koncentracijos kryptimi pagal koncentracijos gradientą.
Vandens reikšmė ląstelei ir organizmų gyvybinėms funkcijoms
Vanduo – gyvybės pagrindas. Vandens molekulę (H22O) sudaro vienas deguonies ir du vandenilio atomai.
Deguonis turi tetraedro formos elektronų lauką, todėl du vandenilio atomai yra prijungti vienoje molekulės
pusėje.

Vandens molekulės modelis.

Vandens molekulėje atsiranda poliai, nors pati molekulė yra neutrali. Krūviai molekulėje pasiskirsto
netolygiai. Viena jos dalis, kurioje yra deguonies atomas, turi neigiamą krūvį, o kitos dvi dalys, kuriose yra
vandenilio atomai, – teigiamą krūvį. Dėl tokios struktūros ypatybės vandens molekulės sąveikauja tarpusavyje
ir susidaro vandenilinis ryšys.

Vandens molekulių vandenilinės jungtys.

Toks molekulių sukibimas vadinamas kohezija. Kadangi vandens molekulės poliškos, jos limpa prie paviršių, ši
savybė vadinama adhezija. Vanduo išsiskiria daugybe ypatybių, nulemiančių atskirų ląstelių bei organizmų
egzistavimą.

Vandens biologinė reikšmė:

 vanduo yra tirpiklis, dauguma biocheminių reakcijų vyksta vandeningoje ląstelės citoplazmoje;
 vanduo kaip terpė tinka medžiagoms pernešti tiek ląstelėje, tiek organizme, pavyzdžiui, dauguma
medžiagų patenka į ląstelę ar išeina iš jos tik ištirpusios vandenyje, augaluose – medienos ir karnienos
indais pernešamos medžiagos, gyvūnų organizmuose medžiagas perneša kraujas ir limfa;
 vanduo yra medžiagų apykaitoje dalyvaujantis junginys. Fotosintezės proceso metu vanduo
sunaudojamas, o aerobinio kvėpavimo metu – išskiriamas;
  vanduo gerai laiko šilumą, jo temperatūra krenta lėčiau negu kitų skysčių, dėl šios savybės organizmai
apsisaugo nuo staigių aplinkos temperatūros pokyčių, be to, tai padeda jiems išlaikyti būdingą vidinę
kūno temperatūrą;
 vandeniui vėstant, molekulės sudaro kristalinę gardelę, kurioje vandenilinės jungtys yra toliau viena
nuo kitos nei skystos būsenos vandenyje. Vandens tankis didesnis 4°C temperatūroje negu 0°C, todėl
ledo tankis yra mažesnis už skysto vandens. Žiemą vandens telkiniai neužšąla iki dugno, tad juose gali
išgyventi įvairūs organizmai.

Gy

Nukleorūgščių (DNR ir RNR) ir ATP sandara ir reikšmė

gyviems organizmams

ATP sandara ir reikšmė

ATP – nukleotidas, nes turi visas nukleotidui būdingas struktūrines dalis: angliavandenį, azotinę bazę ir
fosfatą. ATP molekulę sudaro angliavandenis ribozė (1), azotinė bazė adeninas (2) ir trys fosfato grupės (3).

ATP molekulės sandara.

ATP molekulės – universalus visų ląstelių energijos šaltinis. jungtys tarp fosfatų nėra tvirtos, gali lengvai
nutrūkti. Atskilus paskutinei fosforo rūgšties liekanai, ATP virsta ADP (adenozindifosfatu), o skildama toliau –
AMP (adenozinmonofosfatu). Ląstelėje dažniausiai ATP skyla iki ADP. (ATP->ADP->AMP)

Energiją, kuri atsipalaiduoja skylant ATP, ląstelės naudoja įvairiems procesams (angliavandenių ar baltymų
sintezei, medžiagų pernašai, raumenų ląstelės susitraukimui). Tačiau ATP atsargos ląstelėse nėra didelės.
sintetinamos ląstelinio kvėpavimo metu.

DNR ir RNR sandara bei reikšmė gyviems organizmams

Nukleorūgštys yra dviejų tipų:
deoksiribonukleorūgštis (DNR)
ribonukleorūgštis (RNR).

Šios medžiagos yra polimerai, sudaryti iš nukleotidų.

RNR ir DNR fragm
entai bei juos sudarantys nukleotidai.
DNR nukleotidai yra sudaryti iš fosforo rūgšties liekanos, angliavandenio deoksiribozės ir azotinės bazės.
Azotinės bazės gali būti keturių rūšių:
adenino (A),
timino (T),
guanino (G),
citozino (C).
 RNR nukleotidai sudaryti iš fosforo rūgšties liekanos, angliavandenio ribozės ir azotinės bazės.
Azotinės bazės gali būti keturių rūšių:
adenino (A),
uracilo (U),
guanino (G),
citozino (C). 
DNR molekulę sudaro spirale susisukusios polinukleotidinės grandinės. Nukleotidai jungiasi į vieną
grandinę kovalentiniais ryšiais, dalyvaujant gretimų nukleotidų fosfatui ir deoksiribozei. Dvi polinukleotidinės
grandinės jungiasi vandeniliniais ryšiais: G visada jungiasi tik su C, o A tik su T.
 DNR molekulės fragmentą sudarančios polinukleotidinės grandinės.

DNR randama kiekvienoje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje. Joje (jos azotinių bazių sekoje) yra
tripletiniu kodu užkoduota genetinė informacija, perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per
lytines ląsteles – individo palikuonims.

RNR molekulę sudaro viena polinukleotidinė grandinė. Ląstelėje RNR aptinkama branduolyje, ribosomose,

citoplazmoje, mitochondrijose, chloroplastuose. Skiriami šie RNR tipai:

 informacinė RNR (iRNR) perneša informaciją apie baltymo pirminę struktūrą iš branduolio (eukariotų

atveju) į baltymų sintezės vietą (citoplazmoje esančias ribosomas);
 transportinė RNR (tRNR) transportuoja aminorūgštis į baltymų sintezės (transliacijos) vietą;

Transportinės RNR sandara.

 ribosominė RNR (rRNR) įeina į ribosomų sudėtį, ribosomose sintetina baltymus.

Ribosominės RNR sandara.
Angliavandenių įvairovė ir reikšmė gyviems
organizmams

Angliavandenių įvairovė ir reikšmė gyviems organizmams: polisacharidai

Polisacharidai – polimerai, sudaryti iš daugelio monosacharidų molekulių. Polisacharidai netirpsta vandenyje ir

nėra saldūs. Gamtoje ypač paplitę trys polisacharidai, sudaryti iš
gliukozės: krakmolas, glikogenas ir celiuliozė. Krakmolas yra augalų, o glikogenas – gyvūnų atsarginės
medžiagos. Jų molekulės geba tapti ypač kompaktiškos. Šios savybės lemia jų atliekamą funkciją ląstelėse.

Krakmolo struktūra

Krakmolo grūdeliai augalinėje ląstelėje

Glikogeno struktūra
Celiuliozė – augalinių ląstelių sienelių statybinė medžiaga. Celiuliozės molekulės jungiasi į ilgas nešakotas
molekules ir sudaro mikroskaidulas. Jos persiklodamos sudaro tvirtą medžiagą.

Celiuliozės molekulės formulė

Chitinas – grybinių ląstelių sienelių, vabzdžių, vėžiagyvių, vorų išorinių griaučių statybinė medžiaga. Chitinas
yra linijinis polisacharidas, sudarytas iš gliukozės ir savo sudėtyje turintis azoto. Gyvūnų egzoskeletams
kietumą suteikia prie chitino prisijungusios kalcio karbonato druskos.

Chitino molekulės fragmentas

Paprastasis grambuolysŠio vabzdžio išorinio skeleto sudėtyje yra chitino.

Angliavandenių įvairovė ir reikšmė: monosacharidai ir disacharidai

Angliavandeniai yra organiniai junginiai. Pagal struktūrą angliavandeniai skirstomi į:

  monosacharidus;
 disacharidus;
 polisacharidus.

Monosachridai – paprasčiausi angliavandeniai. Lengvai tirpsta vandenyje, dauguma saldūs.

 Gliukozė C6H12O6C6H12O6 – balta skaidri kristalinė medžiaga, gerai tirpstanti vandenyje. Gliukozė

susidaro vykstant fotosintezei iš CO2CO2 ir H2OH2O, panaudojant Saulės energiją. Pagrindinė šio
angliavandenio funkcija – energetinė. αα gliukozės struktūra


Deoksiribozė įeina į DNR sudėtį kaip sudėtinė nukleotido dalis. Yra visose augalų ir gyvūnų ląstelėse.
 Ribozė įeina į RNR ir ATP sudėtį kaip sudėtinė nukleotido dalis.

Disacharidai yra sudaryti iš dviejų monosacharidų (vienodų ar skirtingų). Tai gerai vandenyje tirpstančios
medžiagos.

 Sacharozė – disacharidas, atliekantis energetinę funkciją. Jos molekulinė formulė

yra C12H22O11C12H22O11.

Sacharozės struktūra

Baltymų struktūra, įvairovė ir reikšmė gyviems

organizmams
Baltymų struktūra, įvairovė ir reikšmė gyviems organizmams
Baltymai – didelės molekulinės masės organinės medžiagos, sudarytos iš aminorūgščių. Visos aminorūgštys turi
dvi vienodas funkcines grupes: aminogrupę (NH22 –) ir karboksilo (– COOH), tačiau skiriasi R grupe (radikalu).
Ši molekulės dalis gali būti įvairi – nuo vieno vandenilio atomo iki sudėtingų ciklinių junginių.

1 pav. Bendroji aminorūgšties formulė.

Aminorūgštys tarpusavyje jungiasi peptidine jungtimi. Šis ryšys susidaro tarp vienos aminorūgšties
karboksigrupės ir kitos aminorūgšties aminogrupės (2 pav. stačiakampiu pažymėta jungtis – CO – NH –).

2
pav. Peptidinis ryšys.
Tokios susijungusios aminorūgštys sudaro peptidą, o visa grandinė – polipeptidą. Nepriklausomai nuo
organizmo rūšies ar ląstelės tipo, visi baltymai sudaryti iš tų pačių 20-ies aminorūgščių. Jos jungdamosi
tarpusavyje skirtinga tvarka ir skaičiumi sudaro begalinę įvairovę baltyminių molekulių.

Skiriami keturi baltymų struktūrinės sandaros lygiai, kiekvienas jų turi savo ypatybių.

Pirminė baltymo struktūra – tai aminorūgščių, susijungusių peptidinėmis jungtimis, seka. Unikali pirminio
baltymo išsidėstymo seka koduojama genų DNR.

Antrinė baltymo struktūra susidaro, kai polipeptido grandinė susirango ir erdvėje užima tam tikrą padėtį.
Antrinė baltymo struktūra gali būti dviejų tipų: spiralinė ( αα -spiralė) ir klostyta (ββ -struktūra).

Tretinė baltymo struktūra sukuriama, kai globulinio baltymo polipeptidas susisuka ir susilanksto.

Ketvirtinė baltymo struktūra sudaryta iš keleto polipeptidų.

Kiekvienam baltymui būdinga pirminė ir antrinė struktūra, bet tretinę ir ketvirtinę turi ne visi.

3 pav. Keturios baltymų erdvinės struktūros.

Pagal molekulės formą baltymai gali būti skirstomi į globulinius ir fibrilinius. Globulinių baltymų molekulėms

būdinga sferinė forma. Paprastai tai tirpūs vandenyje baltymai, ląstelėje atliekantys labai įvairias (katalizinę,
transportinę) funkcijas. O fibriliniams baltymams būdinga cilindrinė ilga molekulių forma. Jie blogai tirpsta
vandenyje ir dažniausiai atlieka struktūrinį vaidmenį – tokių baltymų pavyzdžiai yra kolagenas, αα -keratinas.

Natūralios erdvinės baltymo struktūros yra pažeidžiamos, jas gali sukelti:

 temperatūros pokyčiai;
 pH pokyčiai;
 sunkiųjų metalų jonai;
 organiniai tirpikliai.

Pakitus baltymo struktūrai, keičiasi ir jo savybės. Jis nebegali atlikti savo biologinių funkcijų. Šis procesas
vadinamas denatūracija. Denatūracija gali būti grįžtamasis procesas – renatūracija.

Baltymų funkcijos

Struktūrinė. Baltymai yra membranų, neląstelinio matrikso ir citoskeleto struktūros elementai, tarpląstelinės

medžiagos, sausgyslių ir kremzlių sudedamoji dalis. Keratinas – odos, nagų, plaukų, plunksnų pagrindas,
kolagenas – jungiamojo audinio dalis.

Apsauginė. Kraujo baltymas fibrinogenas dalyvauja kraujo krešėjimo procese ir apsaugo organizmą nuo

nukraujavimo. Patekus į organizmą svetimų medžiagų, susidaro specialūs imuniniai baltymai antikūnai ir jas
neutralizuoja.

Medžiagų pernašos. Baltymas hemoglobinas transportuoja deguonį stuburinių kraujyje.

Katalizinė. Ląstelėse cheminių reakcijų eigą spartina baltyminiai katalizatoriai, vadinami fermentais.

Signalinė. Išorinėje ląstelės membranoje yra baltymų molekulių, kurios sugeba keisti savo tretinę struktūrą,
reaguodamos į išorinius dirgiklius – temperatūrą, pH pokyčius, šviesą.

Energinė. Visi baltymai gali būti skaidomi ir iš jų gaunama energija.

Judėjimo. Organizmų judesius atlieka raumenų ląstelėse esantys tam tikti sutraukiamieji baltymai,

pavyzdžiui, aktinas ir miozinas.

Fermentai – biologiniai katalizatoriai

 Ferm
entų veikimo mechanizmas.

Fermentas – baltyminis katalizatorius, paspartinantis organizme vykstančias chemines reakcijas ir

sumažinantis reikalingą aktyvacijos energijos kiekį.

Fermentas sąveikauja su substratu (ar substratais), pakeičia jo struktūrą, t. y. substratą verčia produktu.

Fermentinė reakcija vyksta tik tam tikroje fermento dalyje – aktyviajame centre, kurį sudaro, formuojantis
tretinei baltymo struktūrai. Yra pasiūlyti modeliai, aiškinantys, kaip fermentas savo aktyviajame centre
sąveikauja su substrato molekule. „Spynos ir rakto“ modelis teigia, kad fermento ir jo substrato sąveika
galima tik tada, kai substratas atitinka aktyvų centrą taip, kaip raktas spyną.

Žmogaus organizme yra aptikta daugiau nei 5 tūkst. 22 skirtingų tipų fermentų. Pavyzdžiui, žmogaus
virškinimo fermentai yra amilazė, maltazė, lipazė ir pepsinas. Amilazė skaido angliavandenius iki maltozės, o
maltazė – iki gliukozės, lipazė skaido riebalus iki glicerolio ir riebalų rūgščių, o pepsinas – baltymus iki
aminorūgščių.

Fermentai, kaip visi katalizatoriai, reakcijos metu nėra nei sunaudojami, nei pagaminami. Jie nekeičia
reakcijos pusiausvyros, o tik padidina reakcijos greitį. Tik fermentams būdinga tai, kad jie sąveikauja
griežtai tik su konkrečiais substratais. Jie yra jautrūs temperatūros, terpės pH pokyčiams. Fermentas yra
aktyvus tik konkrečioje temperatūroje. Temperatūrai didėjant, fermentas ima denatūruotis ir nebeatlieka
savo funkcijos. Kylant temperatūrai iki tam tikros ribos, reakcijos greitis didėja, nes didėjant substrato ir
fermento molekulių kinetinei energijai didėja jų galimybės susidurti. Reakcijos greitis priklauso nuo aktyvių
fermento molekulių skaičiaus. Jei yra pakankamai substrato, tinkama temperatūra ir pH, tai reakcijos greitis
bus proporcingas fermento koncentracijai.

Gy

Riebalų įvairovė ir reikšmė gyviems organizmams

Riebalų įvairovė ir reikšmė gyviems organizmams

Riebalai – organiniai junginiai, sudaryti iš glicerolio ir trijų riebalų rūgščių. Pačios riebalų rūgštys gali būti
sočiosios ir nesočiosios. Jei riebalų rūgštyse yra dvigubų jungčių, tokie riebalai yra nesotieji. Dažniausiai jie
yra skysti, augalinės kilmės, todėl vadinami aliejais. Gyvūninės kilmės riebalai kambario temperatūroje
dažniausiai būna kieti, nes jų sudėtyje yra sočiųjų riebalų rūgščių.

Bendroji riebalų formulė.

Riebalai netirpsta vandenyje, jiems būdingos hidrofobinės ypatybės, todėl gyvuose

organizmuose riebalai atlieka kaupimo funkciją. Taip pat riebalai teikia organizmams reikalingos energijos.
Oksiduojant 1 g riebalų, išsiskiria daugiau energijos negu oksiduojant tokį pat kiekį
angliavandenių. Riebalai organizmą apsaugo nuo šiluminio ir fizinio poveikio.

Riebalinės medžiagos priklauso lipidams. O lipidai yra sunkiai arba visai netirpstantys vandenyje organiniai
junginiai. Į jų molekulių sudėtį įeina anglis (C), vandenilis (H) ir deguonis (O), o į fosfolipidų – dar ir fosforas
(P), gali būti ir azotas (N). Lipidai skirstomi į šias pagrindines grupes: riebalus, fosfolipidus, vaškus ir
steroidus. (Žr. schemą.)

Lipidų skirstymas.
Fosfolipidai panašūs į riebalus, jų molekulėje prie glicerolio yra prisijungusios dvi riebalų rūgščių liekanos,
vadinamos uodegėlėmis, ir fosforo rūgšties liekana, vadinama galvute. Kai kurie fosfolipidai, be fosfato
grupės, turi ir azoto turinčią grupę. Fosfolipidai sudaro biologinių membranų pagrindą.

Vandenyje susidarantys fosfolipidų dariniai.

1. Dvisluoksnis.
2. Micelė.

Vaškų molekulės sudarytos iš ilgų riebalų rūgščių grandinių, susijungusių su ilgagrandžio alkoholio molekule.
Augalų lapų ir vaisių vaškinė danga mažina vandens nuostolius. Paukščių plunksnos ir gyvūnų kailis turi vaškinį
dangalą, kuris apsaugo nuo drėgmės.

Cholesterolis – gyvūnų audinių steroidinis alkoholis, aptinkamas beveik visose žmogaus ir gyvūnų ląstelėse. Iš
cholesterolio sintetinamos tulžies rūgštys, steroidiniai hormonai, vitaminas D. Jis yra biologinių membranų
sudedamoji dalis. Sutrikus cholesterolio metabolizmui, kraujagyslių sienelių viduje ima kauptis riebalinės
kilmės nuosėdos, mažinančios kraujagyslių pralaidumą ir gebėjimą pulsuoti, – išsivysto aterosklerozė.
Fotosintezė – augalų ląstelėse vykstantis procesas ir
jo reikšmė

Fotosintezė ir jos reikšmė

Fotosintezė – tai procesas, kuriam vykti būtina saulės šviesos energija. Fotosintezės metu saulės šviesos
energija paverčiama į cheminių ryšių energiją ir kaupiama susintetintų angliavandenių molekulėse. Vykstant
fotosintezei, augalai, dumbliai (vadinami autotrofais) ir kai kurios bakterijos (pavyzdžiui, melsvabakterės),
kerpės pasigamina maisto medžiagų sau, o kartu pagamina organinių medžiagų ir heterotrofiniams
organizmams. Fotosintezės metu pagaminta gliukozė augalų ląstelėse gali būti kaupiama krakmolo pavidalu.
Gliukozė naudojama viduląstelinio kvėpavimo metu kaip energinė medžiaga. Augalėdžių
sukaupti angliavandeniai naudojami kaip energijos šaltinis, taip pat jie naudojami susidaryti naujoms
ląstelėms. Kaip statybinė medžiaga augalų ląstelėse naudojama celiuliozė, ji sudaryta iš gliukozės
molekulių. Fotosintezė svarbi ir tuo, kad jos metu iš atmosferos sugeriamas anglies dioksidas, kuris išsiskiria
kvėpuojant gyviems organizmams, pūvant organinėms atliekoms, deginant kurą, o jo perteklius atmosferoje
susijęs su šiltnamio efektu. Tik dėl fotosintezės proceso į atmosferą išskiriamas deguonis, būtinas gyvų
organizmų kvėpavimui.

Fotosintezei vykti reikia ne tik anglies dioksido ir saulės šviesos energijos, bet ir vandens. Šio proceso
reakcijos lygtis pateikta 1 paveikslėlyje.
 1 pav. Fotosintezės proceso metu naudojamos ir
susidarančios medžiagos.

Fotosintezę vykdo tik tie organizmai, kurie savo ląstelėse turi pigmento chlorofilo. Pavyzdžiui, chlorofilas a
yra labiausiai paplitęs pigmentas, jo yra visuose augaluose, kuriuose vyksta fotosintezė. Jis geriausiai
absorbuoja šviesą, kurios bangų ilgis yra apie 400–450 nm (mėlyna–violetinė) ir apie 650–700 nm
(raudona). Chlorofilas b absorbuoja šviesą, kurios bangų ilgis yra apie 450–500 nm (mėlyna).

Augaluose fotosintezė vyksta asimiliacinio audinio ląstelių chloroplastuose (žr. 2 pav.). Kiekvieną chloroplastą

gaubia dviguba membrana: išorinė (3) ir vidinė (2). Chloroplasto vidus užpildytas stroma (5). Joje
išsidėstę tilakoidai (4), susitelkę į krūveles – granas (1). Tilakoidų vidus sudaro bendrą tilakoido ertmę.
Tilakoido membranose esantis chlorofilas sugeria šviesos energiją, kuri naudojama organinių medžiagų
sintezei. Fotosintezės šviesos reakcijos vyksta tilakoiduose, o tamsos reakcijos – chloroplasto stromoje.

2 pav. Chloroplasto sandara.

Fotosintezės procesas

Fotosintezės procesą sudaro dvi fazės: šviesos fazė arba nuo šviesos priklausančios reakcijos ir tamsos
fazė arba nuo šviesos nepriklausančios reakcijos.
Šviesos fazei vykti reikalinga šviesa. Šios reakcijos vyksta chloroplastų tilakoiduose, kur yra chlorofilo
molekulių. Tokios reakcijos dar vadinamos šviesos sugėrimo reakcijomis. Regimąja šviesa (jos bangos ilgis yra
nuo 380 iki 750 nm) apšvietus chloroplastus, juose sužadinamos chlorofilo molekulės elektronai. Atsiskyrę
elektronai juda į elektronų pernašos sistemą, kurioje elektronams judant atsipalaiduoja tiek energijos, kad iš
ADP ir fosforo rūgšties sintetinama ATP. Vyksta fotolizė, kurios metu H22O molekulė skaidoma į elektronus,
vandenilio jonus ir O22. Energijos turinčius elektronus bei vandenilio jonus prisijungia NADP+ ir virsta
redukuotu NADPH. Tilakoiduose susidarę NADPH ir ATP keliauja į chloroplasto stromą, kur yra panaudojami
tamsos fazėje vykstančiose reakcijose, o O22 pašalinamas dujų pavidalu pro žioteles. Taigi nuo šviesos
priklausančiose fotosintezės reakcijose susidaro NADPH, ATP ir O22. O22 yra pašalinamas į aplinką.

Tamsos fazės reakcijos gali vykti ir šviesoje, ir tamsoje. Šioje fazėje vyksta sintezės reakcijos. Jų metu
tilakoiduose susidariusios ATP ir NADPH molekulės naudojamos anglies dioksidui redukuoti iki angliavandenių.
Nuo šviesos nepriklausančios reakcijos vyksta chloroplastų stromoje. Šios reakcijos dar vadinamos Kalvino
ciklu.

Kalvino ciklas

Kalvino ciklo metu vykstančiose reakcijose dalyvauja daugybė fermentų, kurie katalizuoja reakcijas.
Specialus fermentas fiksuoja CO22 jį prijungdamas prie penkis anglies atomus turinčios molekulės (RuBP –
ribuliozės – 1,5 bifosfato). Susintetinama šešis anglies atomus turinti molekulė, ji skyla į dvi molekules PGA,
turinčias po tris anglies atomus. PGA redukuojamos iki PGAL. Vėliau CO 22 įjungiamas į organinę molekulę ir
redukuojamas iki angliavandenio CH22O. Šiai reakcijai reikia NADPH ir ATP, susidariusių šviesos fazės metu.
Kalvino ciklo pabaigoje vyksta regeneravimo reakcijos, per kurias iš PGAL molekulių susidaro gliukozė. Kalvino
ciklo metu susidariusi gliukozė gali būti naudojama kaip viduląstelinio kvėpavimo substratas, kai naktį
nevyksta fotosintezė, taip pat gali būti paverčiama kitais angliavandeniais.
 Fotosintezės procesas

Fotosintezės reakcijos greičio priklausomybė nuo šviesos intensyvumo

Fotosintezės intensyvumas priklauso nuo keleto veiksnių: šviesos intensyvumo, temperatūros, anglies dioksido
koncentracijos ore, drėgmės, šviesos spektro, mikroelementų kiekio dirvožemyje. Fotosintezės procesui
daugiausia įtakos turi tas veiksnys, kurio tuo metu labiausiai trūksta.

Fotosintezės procesas vyksta nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Netgi esant silpnam

apšvietimui fotosintezė vyksta. Kuo apšvietimas didesnis, tuo fotosintezė vyksta intensyviau. Tą patikrinti
galima atlikus fotosintezės reakcijos greičio priklausomybės nuo šviesos intensyvumo tyrimą.

Suformuluok tyrimo hipotezę. Pavyzdžiui, fotosintezės greitis priklauso nuo šviesos intensyvumo.

Pradėk tyrimą.
Fotosintezės reakcijos greičio priklausomybės nuo šviesos intensyvumo grafikas.

Nenustebk, jei tavo atliekamo tyrimo metu išsiskyrusių burbuliukų skaičius bus kitoks. Šiame aprašyme
pateikiami duomenys nebūtinai turi sutapti su tavo tyrimo duomenimis.

Atlikęs tyrimą apibendrink rezultatus. Ar pasitvirtino hipotezė? Palygink, kada dujų burbuliukų išsiskyrė
daugiau: esant didesniam ar mažesniam atstumui iki lempos. Suformuluok išvadą. Pavyzdžiui, kuo mažesnis
atstumas iki lempos, tuo fotosintezės greitis didesnis.

Atmink, kad fotosintezės greitis, didinant šviesos intensyvumą, didėja tik iki tam tikros ribos, kol
stabilizuojasi. Vėliau net ir didinant apšvietimą, fotosintezė negreitėja. Ypač aiškiai tai matyti iš toliau
pateikto grafiko.
Fotosintezės greitis, didinant šviesos intensyvumą, didėja iki tam tikros ribos.

Gy

Anaerobinis ir aerobinis kvėpavimas ląstelėje

Ląstelinis kvėpavimas

Visų gyvų organizmų ląstelėms būtina energija, kad galėtų nenutrūkstamai vykti gyvybiniai procesai:
makromolekulių sintezė, aktyvioji medžiagų pernaša, sekrecija, raumenų ląstelių susitraukimas ir t. t.
Tiesiogiai panaudoti energijos, sukauptos molekulėse, ląstelės negali, todėl įvairiems procesams naudoja
energiją, kuri susidaro skylant ATP molekulei. Nepanaudota energija išsklaidoma į aplinką kaip
šiluma. ATP molekulės yra universalus energijos šaltinis visoms ląstelėms. Kadangi ATP atsargų ląstelėse
nedaug, šios molekulės turi būti nuolat sintetinamos. ATP sintezei naudojama energija, išsiskyrusi
organizmuose skaidant organines medžiagas, dažniausiai – gliukozę.

Medžiagų apykaitos reakcijos ląstelėse, kai skaidant angliavandenius ar kitus apykaitos produktus
susidaro ATP, vadinamos viduląsteliniu kvėpavimu. Energija iš ląstelės į ląstelę neperduodama, todėl
kvėpavimas vyksta kiekvienoje ląstelėje. Ląstelinio kvėpavimo metu vyksta sudėtingos reakcijos. Kiekvieną
reakciją katalizuoja skirtingi fermentai, jie suardo gliukozės (C 66H1212O66) atomus siejančius ryšius. Vykstant
tokioms reakcijoms atpalaiduojama energija.

Ląstelinis kvėpavimas gali būti aerobinis ir anaerobinis. Aerobinio kvėpavimo metu naudojamas deguonis,

o anaerobinis kvėpavimas vyksta be deguonies.
Aerobinio kvėpavimo metu vyksta šie etapai: glikolizė, pereinamoji reakcija, Krebso ciklas, elektronų
pernašos grandinė. Aerobinio kvėpavimo metu gliukozė suskyla iki H22O ir CO22, atpalaiduojama daug
energijos. H22O ir CO22 – tai galutiniai gliukozės skilimo produktai.
Aerobinio kvėpavimo lygtis užrašoma taip:
C66H1212O66 + 6O22 →→ 6CO22 + 6H22O + 38 ATP.

Glikolizė vyksta citozolyje, nenaudojant deguonies. Šio etapo metu gliukozės molekulė skaidoma į 2 piruvato
(pirovynuogių rūgšties) molekules. Vykstant oksidacijos reakcijoms, susidaro 4 ATP molekulės
(dvi ATP molekulės sunaudojamos reakcijų metu). Glikolizės pabaigoje susidaro 2 ATP molekulės.

Po glikolizės piruvatai skaidomi toliau mitochondrijose, naudojant deguonį. Mitochondrijų matrikse vyksta
pereinamoji reakcija ir Krebso ciklas (ratu vykstančios oksidacijos reakcijos). Pereinamosios reakcijos
metu piruvatas virsta acetilo grupe, kuri prisijungia prie kofermento A. Susidaro junginys acetil-KoA ir 2
CO22 molekulės. Krebso ciklo metu atskilę elektronai ir H ++ prisijungia prie NAD++ ir FAD molekulių. Šios
virsta NADH ir FADH22 ir perduoda elektronus į elektronų pernašos grandinę. Susidaro 1 ATP molekulė. Krebso
ciklas vyksta du kartus. Po Krebso ciklo susidaro 2 ATP ir 4 CO22 molekulės.
Elektronų pernašos grandinė – vienas iš oksidacinio fosforilinimo etapų, kai energija, išsiskyrusi oksiduojantis
redukuotiems nukleotidams (NADH ir FADH22), naudojama ATP sintezei. Šis procesas vyksta mitochondrijų
kristose. Dėl kristų padidėja vidinės membranos paviršiaus plotas, todėl yra daug vietos elektronų nešikliams
ir ATP molekulėms susidaryti. Šio etapo metu ląstelėse susintetinama daugiausia ATP molekulių.
Į elektronų pernašos grandinę patenka daug energijos turintys, o iš jos išeina mažai energijos turintys
elektronai. NADH atidavus turimus elektronus nešikliui virsta NAD++, o FADH22 – FAD. Taip elektronams
keliaujant nuo vieno nešiklio prie kito, atsipalaiduoja energija. Dėl fermentų, esančių vidinėje mitochondrijų
membranoje, energija išsiskiria ne iš karto, o laipsniškai ir yra naudojama ATP sintezei. Kai NADH atiduoda
elektronus baltymui nešikliui, kol juos prisijungia O22, atsipalaiduoja tiek energijos, kad jos pakanka
3 ATP molekulėms susidaryti, o kai FADH22 atiduoda elektronus, susidaro 2 ATP molekulės.
Energija, susidariusi elektronų pernašos grandinės metu, naudojama H ++ jonams pernešti iš mitochondrijų
matrikso į tarpmembraninę ertmę. H++ jonams atsidūrus tarpmembraninėje ertmėje, susidaro didesnė H+
+ jonų koncentracija nei matrikse. H++ jonai difunduoja atgal į matriksą per ATPazės kanalus, o tuo metu
susidariusi energija naudojama ATP molekulėms gaminti. Šią reakciją katalizuoja mitochondrijų kristose
esantis fermentų kompleksas – ATP sintazė. Energijos netekę elektronai jungiasi su deguonimi. Deguonis
reaguoja su H++ jonais ir susidaro H22O. Šio etapo pabaigoje susidaro 34 ATP molekulės ir H22O.

Taigi iš vienos gliukozės molekulės pasigamina 38 ATP molekulės (kai kuriuose šaltiniuose nurodomos
36 ATP molekulės).
Ląstelinio kvėpavimo etapai.

Aerobinio ir anaerobinio kvėpavimo palyginimas

Skirtumai

Aerobinis kvėpavimas Anaerobinis kvėpavimas

Proceso metu naudojamas O22 Proceso metu nenaudojama O22

Vyksta mitochondrijose Vyksta citozolyje

Vyksta trys pagrindiniai etapai: glikolizė,

Krebso ciklas, elektronų pernašos Vyksta tik glikolizė
grandinė

Gliukozė skyla iki galo ir susidaro Gliukozė skyla ne iki galo ir susidaro paprastesnės sandaros organiniai
galutiniai gliukozės skilimo produktai – junginiai – pieno rūgštis (laktatas) arba etilo alkoholis (etanolis).
Aerobinis kvėpavimas Anaerobinis kvėpavimas

CO22 ir H22O Susidarant etilo alkoholiui, išsiskiria CO22

Iš vienos gliukozės molekulės Iš vienos gliukozės molekulės atpalaiduojama mažai energijos

atpalaiduojama daug energijos (36– (2 ATP molekulės). Daug energijos lieka negalutiniuose gliukozės skilimo
38 ATP molekulės) produktuose – laktate ar alkoholyje

Panašumai

Tiek aerobinio, tiek anaerobinio kvėpavimo metu būtinos gliukozės molekulės, skaidant gliukozę susidaro
piruvatų molekulės, procesų pabaigoje susidaro ATP ir išsiskiria šiluma.

Aerobinio ir anaerobinio
kvėpavimo schema.

Anaerobinis kvėpavimas
Procesas, kai gliukozės molekulė skaidoma be deguonies, vadinamas anaerobiniu kvėpavimu arba rūgimu.
Tokio kvėpavimo metu vyksta tik glikolizė, energijos pagaminama mažai (tik dvi ATP), o piruvatas paverčiamas
laktatu (pieno rūgštimi) arba alkoholiu (etanoliu) ir CO 22. Dauguma bakterijų (pavyzdžiui, virškinamojo
trakto, pieno rūgšties bakterijos), kai kurie grybai (pavyzdžiui, mielės), parazitinės kirmėlės oksiduoja
organines medžiagas nenaudodamos deguonies. Kurį laiką anaerobiškai gali kvėpuoti ir užlieti vandeniu ar
įšalę į ledą augalai. Daugumai mikroorganizmų toks kvėpavimas yra pagrindinis energijos gavimo būdas.
Anaerobinis kvėpavimas būdingas vienaląsčiams grybams – mielėms. Šio kvėpavimo metu deguonies
nenaudojama, vyksta rūgimas, todėl toks procesas vadinamas alkoholiniu
rūgimu arba alkoholine fermentacija. Alkoholinis rūgimas vyksta mielių ląstelėse, bet jei šioms ląstelėms
deguonies užtenka, jos gali kvėpuoti ir aerobiškai. Kvėpuojant anaerobinėmis sąlygomis iš piruvato molekulių
susidaro etanolis ir CO22. Iš vienos gliukozės molekulės susidaro dvi ATP molekulės. Mielės dėl tokio
kvėpavimo naudojamos vyno, alaus gamybai, duonos gamybos pramonėje. Tačiau, etanolis mielėms
nuodingas, todėl fermentacijos metu, kai alkoholio susidaro per daug ir jis kaupiasi terpėje, mielių ląstelės
žūsta.

Į duonos tešlą įdėjus mielių vyksta fermentacija.

Po kurio laiko, įvykus mielių fermentacijai, duonos tešla iškilo.

Kai kuriose ląstelėse gliukozė anaerobinio kvėpavimo metu skaidoma iki pieno rūgšties. Šis procesas
vadinamas pienarūgščiu rūgimu arba pienarūgšte fermentacija. Pieno rūgštis susidaro raumenų ląstelėms
negaunant užtektinai deguonies fizinio krūvio metu. Tada raumenų ląstelės pradeda kvėpuoti anaerobiškai.
Glikolizės metu susidaro piruvato molekulės, o iš piruvato – pieno rūgštis. Susidaro dvi ATP molekulės. Tokio
rūgimo metu ląstelės labai greitai gali pasigaminti ATP, tačiau dėl susidariusios pieno rūgšties raumenys
pavargsta, juos skauda. Laktatą kraujas nuneša į kepenis. Jose laktatas vėl paverčiamas piruvatu, o šis
kvėpavimo metu suskaidomas. Pieno rūgščiai suskaidyti būtinas deguonis, todėl žmogus dažnai ir giliai
kvėpuoja.

Maisto pramonėje fermentacijos procesas naudojamas gaminant raugintus produktus (pavyzdžiui, raugintus
kopūstus, agurkus, kefyrą). Rauginant agurkus ar kopūstus veikia bakterijos. Gaminant kefyrą, naudojamos
bakterijų ir grybų kultūros.

Anaerobinio kvėpavimo schema.

Gy

Plazminės membranos sandara

Plazminės membranos sandara ir ypatybės

Plazminė membrana – svarbi ląstelę gaubianti struktūra. Membranos gaubia ir kai kurias ląstelės organeles,
pavyzdžiui: branduolį, chloroplastus, mitochondrijas, Goldžio kompleksą, endoplazminį tinklą, lizosomas.
Plazminė membrana skiria ląstelę nuo aplinkos, reguliuoja medžiagų patekimą į ląstelę ar organeles, pro
membraną iš ląstelės pašalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai. Membrana reguliuoja ląstelėje ir
jos organelėse būtinų medžiagų koncentraciją, sudaro užtvarą, dėl kurios iš ląstelės nepasišalina naudingos
medžiagos, riboja kenksmingų medžiagų patekimą į ląstelę. Membranose vyksta įvairūs metabolizmo procesai.

Plazminės membranos sandara.

Plazminės membranos storis – maždaug 6–9 nm. Ji yra plokščia, elastinga ir uždara. Net pažeidus membraną ji
greitai atkuria savo struktūrą ir vėl užsidaro. Pagrindiniai membranos komponentai – baltymai ir lipidai. Be jų,
dar randama ir angliavandenių, prisijungusių prie baltymų ir lipidų molekulių.

Didžiausią plazminės membranos dalį sudaro lipidai. Pagrindiniai membranų lipidai – fosfolipidai. Plazminės
membranos sudėtyje dar būna glikolipidų, cholesterolio. Fosfolipidai, sudaryti iš hidrofilinės galvutės (4) ir
hidrofobinės uodegėlės (6), išsidėstę dviem sluoksniais. Abu išoriniai membranų paviršiai yra hidrofiliniai, o
vidus – hidrofobinis. Dėl šių ypatybių fosfolipidai vandeniniame tirpale sudaro fosfolipidų dvisluoksnį (5). Tokia
dvisluoksnė lipidų struktūra – biologinių membranų pagrindas. Fosfolipidų struktūra lemia membranų savybę
medžiagas praleisti atrankiai. Per fosfolipidus lengvai pereina vanduo, dujos (O 22, CO22, N22), hidrofobinės
medžiagos (steroidiniai hormonai, lipiduose tirpūs vitaminai, kai kurie vaistai), mažos krūvio neturinčios
dalelės (etanolis, glicerolis). Fosfolipidų sluoksnis kūno temperatūroje yra tokios pat konsistencijos kaip
aliejus. Nuo fosfolipidų riebalų rūgščių priklauso membranos skystumas. Kuo didesnė nesočiųjų rūgščių
koncentracija ir kuo riebalų rūgščių uodegėlės trumpesnės, tuo membrana skystesnė. Temperatūrai didėjant
membrana skystėja, taip pat didėja jos takumas.

Labai svarbi membranų sudedamoji dalis – cholesterolis (1). Jis įsiterpęs į membraną tarp fosfolipidų
molekulių. Cholesterolis sutvirtina membraną, suteikia jai stangrumo, stabilumo, mažina membranos
pralaidumą, lipidų ir baltymų judrumą. Cholesterolio randama gyvūninėse ląstelėse, augalinėse ląstelėse
cholesterolio būna retai.

Membranų baltymai (7) sudaro 20–80 % membranos masės. Kiekvienoje membranoje baltymai išsidėstę

mozaikiškai: vieni baltymai yra panirę į membraną nevisiškai, kiti – visu ilgiu perveria membraną. Membranoje
aptinkami baltymai dažnai turi hidrofobinę dalį, ji būna nugrimzdusi į membraną, ir hidrofilinę dalį, kuri kyšo
iš jos. Membranų baltymai atlieka svarbias funkcijas. Nuo baltymų priklauso medžiagų atpažinimas ir jų
pernaša, fermentinių reakcijų greitis, išorės ir vidaus signalų priėmimas ir perdavimas į ląstelės vidų.
Pavyzdžiui, mažus kalcio, kalio, natrio jonus perstumia per membraną baltymai nešikliai. Kiti baltymai sudaro
kanalus ir reguliuoja hidrofilinių medžiagų (aminorūgščių, nukleorūgščių, baltymų, angliavandenių, ATP)
judėjimą per membraną. Per kanalo baltymus praleidžiamos itin didelės molekulės, tokios kaip polisacharidai.
Dauguma membranų turi fermentų, kurie katalizuoja įvairias reakcijas. Receptoriniai baltymai atpažįsta
ląstelės paviršiuje esančias molekules.

Membranų lipidai ir baltymai judrūs. Baltymų molekulės juda pernešant tam tikras medžiagas, fosfolipidų
molekulės gali judėti į šonus. Dėl fosfolipidinio sluoksnio takumo ląstelės yra elastingos.

Angliavandenių membranose yra nedaug. Jie būna prisijungę prie baltymų (glikoproteinai (3) arba prie lipidų
(glikolipidai (2). Glikoproteinai ir glikolipidai išsidėstę membranos išorėje, jie padeda ląstelėms atpažinti
vienai kitą, prie jų jungiasi tam tikros medžiagos. Glikoproteinai kartu su glikolipidais ląstelės išorėje sudaro
vientisą sluoksnį – glikokaliksą. Per glikokaliksą vyksta medžiagų mainai tarp ląstelių. Jis apsaugo ląstelę,
atskiria ląsteles vieną nuo kitos.

Gy

Eukariotinių ląstelių sandara ir funkcijos

Eukariotinės ląstelės sandara ir funkcijos

Visi gyvieji organizmai sudaryti iš ląstelių. Eukariotų (protistų, grybų, augalų ir gyvūnų) ląstelės turi tikrą
membrana apgaubtą branduolį ir membranines organeles. Eukariotinę ląstelę sudaro trys neatsiejamos dalys:
plazminė membrana, citoplazma ir branduolys. Plazminė membrana sudaryta iš fosfolipidų, glikolipidų,
glikoproteinų, baltymų ir cholesterolio. Pagrindinė jos funkcija – medžiagų patekimo į ląstelę ir šalinimo iš jos
reguliavimas.
Plazminė membrana

Citoplazmą sudaro vanduo ir jame ištirpusios mineralinės medžiagos. Joje gausu fermentų, vyksta medžiagų
apykaita, išsidėsčiusios organelės. Branduolys nuo vidinio ląstelės turinio atskirtas membrana, jame
saugoma DNR, kurioje slypi paveldimoji informacija. Augalų ir grybų ląstelėse virš plazminės membranos yra
ląstelės sienelė. Augalų ląstelių sienelė sudaryta iš celiuliozės, o grybų – iš chitino. Sienelė suteikia ląstelei
formą, atlieka atramos, apsauginę funkcijas, puikiai praleidžia vandenį ir jame ištirpusias medžiagas.
Citoplazmos siūleliai – plazmodezmos, esančios augalų ląstelių sienelėje, leidžia augalų ląstelėms jungtis
tarpusavyje ir keistis maisto medžiagomis.

Dvimembranės ląstelės organelės: branduolys, mitochondrijos, chloroplastai

Branduolys – svarbiausia ir didžiausia eukariotinės ląstelės organelė. Branduolį gaubia branduolio apvalkalas
(1), sudarytas iš dviejų membranų. Membranose yra poros (2), pro kurias į branduolį patenka baltymai, o iš jo
į citoplazmą keliauja ribosomų subvienetai. Branduolys užpildytas nukleoplazma (3), kurioje yra
chromatino. Chromatinas yra siūliškos sandaros, prieš ląstelei dalijantis jis susiveja į gijas – chromosomas.
Branduolyje yra branduolėlis (4) (gali būti ir keli). Jame sintetinama RNR, kuri reikalinga susidaryti
ribosomoms. Pagrindinė branduolio funkcija – saugoti DNR, kurioje užkoduota genetinė informacija apie visas
kūno ląsteles ir tų ląstelių medžiagų apykaitą.

Ląstelės branduolys
Mitochondriją supa dviguba membrana, kuri reguliuoja medžiagų judėjimą į mitochondriją ir iš jos. Išorinė
mitochondijos membrana (1) yra lygi, o vidinė (2) sudaryta iš raukšlių – kristų (5). Mitochondrijos yra mažos
(vos įžiūrimos pro šviesinį mikroskopą), tačiau kristos padidina membranos paviršiaus plotą, kuris reikalingas
aerobiniam kvėpavimui būtinų baltymų kompleksams prisijungti. Kristų paviršiuje yra grūdelių, kurie gamina
energijos turintį junginį – ATP. Mitochondrijas užpildo matriksas (3), kuriame yra ribosomų (4), į žiedus
susijungusių DNR (6), fermentų. Mitochondrijose vyksta ląstelinis kvėpavimas. Tai pagrindinė jų funkcija.
Daugiau mitochondrijų būna tose ląstelėse, kurioms reikia daug energijos. Jų skaičius priklauso ir nuo ląstelės
paskirties, ląstelės amžiaus, organizmo rūšies. Mitochondrijos dažniausiai būna pailgos arba apskritos formos,
bet forma gali kisti. Tai priklauso nuo ląstelės ciklo ir rūšies. Naujos mitochondrijos susidaro ląstelėje
esančioms mitochondrijoms dalijantis pusiau.

Chloroplastų yra tik fotosintezę atliekančiose augalų ląstelėse ir kai kurių protistų ląstelėse. Chloroplastą
gaubia dviguba membrana (7, 10). Jo vidus užpildytas skysta stroma (8), kurioje yra DNR, ribosomų,
fotosintezės reakcijoms būtinų fermentų. Galima aptikti ir per fotosintezę susidariusių stambių krakmolo
grūdelių. Stromos viduje yra į suplotus maišelius panašių tilakoidų (11), kurie tam tikrose vietose sudaro
krūveles – granas (9). Granų tilakoidų membranose yra pigmento chlorofilo, kuris sugeria Saulės šviesą.
Pagrindinė chloroplasto funkcija – fotosintezės vykdymas.

Mitochondrijos ir chloroplasto sandara

Vienmembranės ląstelės organelės: endoplazminis tinklas, Goldžio kompleksas, lizosomos, centrinė

vakuolė

Endoplazminis tinklas – tai iš membraninių kanalėlių ir maišelių sudaryta sistema. Kanalėliai išsiraizgę po visą
ląstelę. Prie branduolio apvalkalo išorinės membranos jungiasi grūdėtasis endoplazminis tinklas (2), kurio
paviršiuje daug ribosomų. Ribosomos (1) – tai maži nemembraniniai kūneliai ant endoplazminio tinklo. Jų dar
galima rasti citoplazmoje, mitochondrijose, plastidėse. Kiekviena ribosoma sudaryta iš dviejų subvienetų, o
šie – iš skirtingų RNR ir baltymų. Ribosomos susidaro branduolėlyje. Jose sintetinami baltymai, tad ir
pagrindinė grūdėtojo endoplazminio tinklo funkcija – išnešioti ribosomų susintetintus baltymus po ląstelę.
Neapkibęs ribosomomis endoplazminis tinklas vadinamas lygiuoju endoplazminiu tinklu (7). Jame sintetinami
lipidai, fosfolipidai ir steroidai. Endoplazminio tinklo galuose susidaro mažos pūslelės (6). Baltymai ir lipidai
supakuojami į pūsleles (5) ir pernešami į Goldžio kompleksą.
Goldžio kompleksas (4) – tai šiek tiek išgaubtų maišelių krūvelė, kurių viena pusė nukreipta į endoplazminį
tinklą, o kita – į plazminę membraną. Goldžio komplekso šonuose susidaro pūslelės, į kurias supakuojami
lipidai ir baltymai (3) ir nunešami plazminės membranos link. Dalis pūslelių virsta lizosomomis.

Grūdėtasis ir lygusis endoplazminis tinklas ir

Goldžio kompleksas

Lizosomos – nedidelės, apvalios organelės. Tai nuo Goldžio komplekso atsiskyrusios pūslelės, kuriose yra
fermentų, padedančių ląstelei virškinti tam tikras medžiagas. Lizosomose skaidomi baltymai, angliavandeniai,
lipidai, pasenusios ar pažeistos organelės. Lizosomos apgaubtos membrana, kuri saugo, kad jose esantys
fermentai nesuvirškintų pačios ląstelės. Lizosomos padeda ląstelei susinaikinti (tuomet plyšta lizosomų
membrana ir išsiskyrę fermentai suvirškina ląstelę). Tai vadinama autolize.

Centrinė vakuolė randama augalų ir grybų ląstelėse. Gyvūnų ląstelėse centrinės vakuolės nebūna, jų vakuolės
smulkios, dažniausiai atlieka medžiagų pernašos funkciją. Pirmuonių ląstelėse vakuolės yra specializuotos,
pavyzdžiui, pulsuojančioji vakuolė iš ląstelės šalina vandens perteklių, virškinančioji vakuolė geba skaidyti
maisto medžiagas. Augalų ląstelės centrinė vakuolė pilna ląstelės sulčių, atsarginių maisto medžiagų (cukrų,
aminorūgščių), joje randama pigmentų, nuodingųjų medžiagų. Kai osmoso būdu į ląstelę skverbiasi vanduo,
susidaro turgorinis slėgis, ląstelės tūris padidėja. Taip ląstelei suteikiama atrama iš vidaus. Tokios
turgorizuotos ląstelės suteikia žoliniams augalams ir lapams atramą. Netekęs vandens augalas nuvysta,
suglemba jo lapai.

Šviesinis ir elektroninis mikroskopai, pro juos matomi ląstelių ir jų struktūrų

dydžiai

Pagal apšvietimą mikroskopai skirstomi į šviesinius (optinius) ir elektroninius. Tiek šviesiniame, tiek
elektroniniame mikroskope naudojamas spindulių šaltinis. Šviesiniame mikroskope vaizdas matomas regimosios
šviesos spinduliams kiaurai peršvietus stebimą objektą. Elektroniniame mikroskope vaizdas matomas elektronų
srautui kiaurai peršvietus tiriamą objektą (taip veikia elektroniniai peršvietimo mikroskopai) arba elektronams
atsispindint nuo stebimo objekto paviršiaus (taip veikia rastriniai elektroniniai mikroskopai).

Šviesiniai mikroskopai didina iki kelių tūkstančių kartų, o elektroniniai – šimtus tūkstančių kartų. Tai priklauso
nuo bangų ilgio: vidutinis regimosios šviesos bangos ilgis yra 400–720 nm, o elektronų pluošto – apie 0,005 nm.
Kuo trumpesnis spindulių bangos ilgis, tuo didesnė mikroskopo skiriamoji geba. Šviesinio mikroskopo skiriamoji
geba yra maždaug 200 nm, o elektroninio – vos 1 nm. Pavyzdžiui, augalo ląstelės yra maždaug 100 µm, todėl
tokio dydžio ląsteles galima pamatyti pro šviesinį mikroskopą, o ląstelių organelės yra mažesnės negu 200 nm,
todėl jų struktūrą galima stebėti tik pro elektroninį mikroskopą.

Gy

Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių sandaros

ypatumai

Amebos prisitaikymas vykdyti gyvybines funkcijas

Ameba yra judrus heterotrofinis, neturintis pastovios kūno formos protistų karalystės atstovas, gyvenantis
vandenyje arba kituose organizmuose. Tai pirmuonis eukariotas, sudarytas iš vienos ląstelės.
Amebos ląstelė yra savarankiškas organizmas, prisitaikęs vykdyti visas gyvybines funkcijas: virškinimą,
dauginimąsi, kvėpavimą, šalinimą.

Ameba juda ir gaudo maistą (bakterijas, dumblius, kitus pirmuonis) pseudopodijomis, susidariusiomis

pasislinkus citoplazmai ir išsitempus plazminei membranai. Maistas patenka į amebos ląstelę fagocitozės būdu
pro plazminę membraną. Tada aplink jį iš citoplazmos išsiskiria virškinimo sultys ir susidaro virškinančioji
vakuolė. Virškinimo sultys ištirpdo dalį maisto medžiagų ir šios iš virškinančiosios vakuolės patenka į
citoplazmą, o nesuvirškintos medžiagos pašalinamos pro bet kurią kūno dalį. Ameba maitinasi ir auga. Be
virškinančiosios vakuolės ameba turi ir pulsuojančiąją vakuolę, kurioje kaupiasi citoplazmoje esantis vandens
perteklius. Susikaupęs vanduo išstumiamas iš pulsuojančiosios vakuolės pro plazminę membraną.

Amebos maitinimasis fagocitozės būdu

 1. Ameba.
2. Bakterija.

Esant nepalankioms aplinkos sąlygoms (pavyzdžiui, atšalus orui, išdžiūvus vandens telkiniui), ameba nustoja
maitintis ir jos medžiagų apykaita sustoja. Ameba apsitraukia apsauginiu dangalu ir virsta cista. Pasikeitus
sąlygoms, ameba toliau maitinasi, dauginasi ir vykdo visas gyvybines funkcijas.

Dažniausiai ameba dauginasi nelytiškai, dalydamasi mitozės būdu. Amebos dauginimasis prasideda ištįsus

branduoliui. Jis pasidalija į dvi dalis. Amebos kūnas ištįsta, atsiranda sąsmauka. Citoplazma trūksta ir susidaro
dvi naujos amebos, turinčios po branduolį. Per parą ameba, esant palankioms sąlygoms, dalijasi kelis kartus.

Amebos dauginimasis

Augalų, gyvūnų ir grybų ląstelių palyginimas

Augalų ląstelės Gyvūnų ląstelės Grybų ląstelės

Turi ląstelės sienelę, sudarytą iš Turi ląstelės sienelę, sudarytą iš polisacharido

Neturi ląstelės sienelės
polisacharido celiuliozės chitino

Turi centrinę vakuolę, pilną ląstelės Turi tik mažas vakuoles, Kai kuriose ląstelėse būna vakuolių, jose
sulčių, kaupia maisto medžiagas kuriose nėra ląstelės sulčių kaupiamos polisacharido glikogeno atsargos

Turi chloroplastus, vykdančius

Neturi chloroplastų Neturi chloroplastų
fotosintezę

Ląstelėse nėra centriolių Turi po dvi centrioles Kai kuriose ląstelėse aptinkama centriolių

ATP sintezė vyksta mitochondrijose ir ATP sintezė vyksta

ATP sintezė vyksta mitochondrijose
chloroplastuose mitochondrijose

Kaupia krakmolo atsargas Kaupia glikogeno atsargas Kaupia glikogeno atsargas

Gyvūninės, augalinės ir grybo ląstelių sandara

Gyvūnų, augalų ir grybų ląstelės yra eukariotinės. Tokios ląstelės turi nuo citozolio atskirtą branduolį ir
organeles, apsuptas membranų.
 Gyvūninė ląstelė

Gyvūno ląstelę
gaubia plazminė membrana (9). Ląstelės turinys, kurį gaubia plazminė membrana, yra citozolis (4). Ląstelės centre
yra branduolys (1) ir jame esantis branduolėlis (2) bei kitos organelės: mitochondrijos (7), Goldžio aparatas (11),
lygusis endoplazminis tinklas (8), grūdėtasis endoplazminis tinklas (12), ribosomos (13), lizosomos (5), centriolė (6),
citoskeletas (10), vezikulė (3) – membraninė pūslelė, kurioje pernešamos medžiagos.

Augalinė ląstelė

Augalo ląstelė turi visas gyvūno ląstelei būdingas organeles: branduolį (1), branduolėlį (2), ribosomas (3),
lygųjį (4) ir grūdėtąjį endoplazminį tinklą (14), mitochondrijas (8), Goldžio kompleksą (11), plazminę
membraną (9). Tačiau augalinę ląstelę iš išorės dengia sienelė (10), kurioje yra plazmodezmos (5). Augalinės
ląstelės citozolyje (12) yra chloroplastai (6), centrinė vakuolė (7), leukoplastai (13).
 Grybo (mielių) ląstelė

Grybo ląstelę gaubia plazminė membrana (2). Virš plazminės membranos yra chitininė sienelė (6). Šioje
ląstelėje matomas pumpuro randas (5). Ląstelės citozolyje išsidėsčiusios organelės: vakuolė (4),
mitochondrijos (3), ribosomos, Goldžio kompleksas, endoplazminis tinklas, branduolys (1). Grybo ląstelėje
kaupiama atsarginė medžiaga glikogenas.

Prokariotinės ląstelės sandara

Prokariotams priklauso monerų karalystės atstovai – bakterijos. Prokariotų ląstelės neturi membrana apgaubto
branduolio ir membraninių organelių. Ląstelės citoplazmoje (4) yra baltymų sintezę vykdančios ribosomos (5)
ir plazmidės (6), kuriose esantys genai didina bakterijos atsparumą antibiotikams. Ląstelėje branduolio nėra,
o vietoje jo yra nukleoidas (8) su žiedine DNR. Joje sukaupta ląstelės genetinė informacija. Prokariotų ląstelę
gaubia plazminė membrana (3) ir ląstelės sienelė (2). Daugumą bakterijų dengia kapsulė (1), apsauganti esant
nepalankioms aplinkos sąlygoms. Kai kurios bakterijos turi išaugas – fimbrijas (7), kuriomis jos jungiasi viena
su kita ar prisitvirtina prie paviršių. Judrios bakterijos turi žiuželius (9). Dalis bakterijų (pavyzdžiui,
melsvabakterės) turi pigmentų, išsidėsčiusių tilakoiduose. Tai autotrofinės bakterijos, gebančios pačios sau
pasigaminti organinių medžiagų. Heterotrofinės bakterijos naudoja kitų pagamintas organines medžiagas.
Dauguma bakterijų yra aerobinės, tačiau yra bakterijų, kurios gali gyventi anaerobinėmis sąlygomis.
 Prokarioto ląstelė

Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių skirtumai

Prokariotinės ląstelės Eukariotinės ląstelės

Priklauso augalai, gyvūnai, grybai, protistai (dumbliai ir

Priklauso bakterijos, melsvabakterės
pirmuonys)

Mažos, jų dydis – 1–10 µm Didesnės, jų dydis – 10–100 µm

Neturi membrana apgaubto branduolio ir

Turi membrana apgaubtą branduolį ir membranines organeles
membraninių organelių

Augalų ląstelių sienelė sudaryta iš polisacharido celiuliozės,

Ląstelės sienelė sudaryta iš polisacharido mureino
grybų – iš chitino

Turi plazmides Neturi plazmidžių

Ląstelė atlieka visas jai būdingas gyvybines funkcijas Ląstelės specializuojasi ir sudaro audinius

Juda žiuželiais Juda žiuželiais, blakstienėlėmis arba pseudopodijomis

Prokariotinių ir eukariotinių ląstelių panašumai

Tiek prokariotinės, tiek eukariotinės ląstelės turi plazminę membraną, citoplazmą ir ribosomas.

Gy

Audinių įvairovė ir jų sandaros ypatumai

Augalų audiniai ir jų funkcijos

 Augalų audinių schema

Augalų organai sudaryti iš skirtingų audinių. Augalų lapus, stiebą, šaknis, žiedus ar vaisius dengia dengiamieji
audiniai. Šie audiniai atlieka apsauginę funkciją. Pavyzdžiui, lapus dengia viršutinis (žr. 1 pav., 2) ir
apatinis epidermis (5), sudarytas iš tankiai išsidėsčiusių ląstelių, kuriose dažniausiai nėra chloroplastų. Kai
kurių augalų lapų epidermį dengia kutikulė (1), vaško sluoksnis, neleidžiantis išgarinti daug vandens. Šaknies
dengiamajame audinyje yra šakniaplaukių. Jie padidina siurbiamąjį paviršių. Kai kurių augalų stiebą, lapus
dengia apsauginiai plaukeliai arba juose yra liaukučių, sekretuojančių apsaugines medžiagas. Lapų
dengiamajame audinyje yra žiotelių (6), pro kurias vykta dujų apykaita, vandens transpiracija. Senų augalų,
medžių žievės dengiamasis audinys yra storas, nelaidus vandeniui ir vadinamas kamštiniu audiniu.

Po dengiamuoju audiniu yra asimiliacinis audinys. Jį sudaro ląstelės plonomis sienelėmis. Šio audinio ląstelės
išsidėsčiusios dviem sluoksniais. Po epidermiu esančios ląstelės yra pailgos, be didelių tarpuląsčių.
Šis audinys vadinamas statiniu mezofiliu (3). Po juo yra kitas netaisyklingos formos ląstelių su dideliais
tarpuląsčiais sluoksnis – purusis mezofilis (4). Statinio mezofilio ląstelėse yra žymiai daugiau chloroplastų,
todėl jame intensyviai vyksta fotosintezė. Purusis mezofilis chloroplastų turi mažiau, tačiau pro žioteles ir
jame esančius tarpuląsčius garuoja vanduo, praleidžiamas anglies dioksidas. Dėl ląstelėse esančių chloroplastų
augalų organai atrodo žali. Augalų šaknų, sumedėjusių augalų stiebų audinių ląstelėse chloroplastų nėra.

1 pav. Augalo lapo vidinė sandara

Augalų apytakos audiniai yra mediena ir karniena. Medienoje (žr. 2 pav., 1) yra vandens indų. Jie sudaryti iš
negyvų tuščiavidurių ląstelių (2). Kadangi jų galinės sienelės sunykusios, tokios ląstelės sudaro tuščiavidurius
vamzdelius, kuriais lengvai kyla vanduo su ištirpusiomis neorganinėmis medžiagomis iš šaknų į lapus, žiedus
ir vaisius.

2 pav. Medienos ląstelės

Rėtiniai indai yra karnienoje (žr. 3 pav., 1). Jie sudaryti iš gyvų siaurų, statmenai viena
ant kitos išsidėsčiusių rėtinių ląstelių (2), tarp kurių yra panaši į rėtį akyta skersinė
plokštelė. Pro šioje plokštelėje esančias angeles fotosintezės metu augalo pagamintos
organinės medžiagos teka iš vienos ląstelės į kitą ir visus augalo organus. Visos rėtinės
ląstelės bręsdamos netenka branduolių, ribosomų, Goldžio kompleksų. Sunykus šioms
ląstelės struktūroms, organinės medžiagos gali tekėti lengviau. Kiekviena
rėtinė ląstelė turi plazmodezmomis prijungtą lydimąją ląstelę (3). Lydimosiose ląstelėse
aktyviai vyksta medžiagų apykaita, todėl jose yra labai daug mitochondrijų ir ribosomų.

3 pav. Karnienos ląstelės

Apytakos audinių yra lapų gyslose, šaknies centre, stiebe bei visuose augalo organuose. Jie tęsiasi nuo šaknų
iki lapų. Be apytakos funkcijos, stiebo mediena (žr. 4 pav., 1) atlieka atramos, medžiagų kaupimo funkciją.
Stiebo karnienoje (2), lapų gyslose yra ramstiniai audiniai. Jie suteikia tvirtumo ir elastingumo.

4 pav. Stiebo pjūvyje matoma mediena ir karniena

Gaminamieji audiniai (meristemos) yra svarbūs augalų audiniai. Dalijantis gaminamųjų audinių ląstelėms,
augalai auga, ilgėja ir storėja. Stiebo augimo kūgeliuose, šaknies viršūnėse yra viršūninė meristema. Brazdas
sudarytas iš šoninės meristemos. Vienaskilčių augalų stiebų bambliuose yra įterptinė meristema. Meristemų
randama ir lapkočiuose bei žiedkočiuose. Sandėliniai audiniai dažniausiai sudaryti iš ovalios ar apvalios
formos plonasienių negyvų ląstelių. Jų vidų užpildo kaupiamos medžiagos. Sandėlinių audinių yra
stiebagumbiuose, vaisiuose, sėklose, svogūnuose, stiebo šerdyje. Šių audinių paskirtis – kaupti atsargines
maisto medžiagas. Sekrecinių audinių randama nektarinių liaukutėse, sakotakiuose, eterinėse liaukutėse. Jų
paskirtis – gaminti nektarą, sakus, eterinį aliejų ir kt.

Gyvūnų audiniai ir jų funkcijos

Gyvūnų audiniai

Epiteliniai audiniai skirstomi į dengiamąjį epitelį ir liaukinį epitelį. Dengiamasis epitelis dar skirstomas

į vienasluoksnį epitelį (1), sudarytą iš vieno ląstelių sluoksnio, ir daugiasluoksnį epitelį (2), sudarytą iš kelių
ląstelių sluoksnių. Epitelio ląstelės išsidėsčiusios glaudžiai viena prie kitos, tarp jų nėra tarpų.
Epitelinis audinys dengia kūno paviršių, organus, iškloja gleivines bei tuščiavidurių organų ertmes, reguliuoja
iš aplinkos į kitus audinius patenkančių molekulių pernašą, apsaugo po juo esančius audinius nuo išdžiūvimo,
pažeidimų, saugo, kad į organizmo vidų nepatektų bakterijų, mikroorganizmų, kenksmingų
medžiagų. Virpamasis epitelis iškloja kvėpavimo takus, jo ląstelės turi virpamuosius plaukelius, kurie saugo,
kad į kvėpavimo organus nepatektų nešvarumų, dulkių, mikroorganizmų.

Vienasluoksnis ir daugiasluoksnis epitelinis audinys

Liaukinį epitelį sudaro liaukinės arba sekrecinės ląstelės. Liaukinio epitelio ląstelės sudaro liaukas. Pagal tai,
kur ir kaip liaukos išskiria sekretą, skiriamos išorinės sekrecijos (egzokrininės) ir vidaus sekrecijos
(endokrininės) liaukos. Egzokrininės liaukos išskiria ašaras, prakaitą, seiles, pieną, endokrininės – į kraują
hormonus.

Egzokrininė liauka (liaukinis epitelis)

Raumeniniai audiniai skirstomi į skersaruožius ir lygiuosius raumeninius audinius. Raumeninį audinį sudaro

raumeninės skaidulos. Griaučių skersaruožiai raumeniniai audiniai (1) yra prie kaulų sausgyslėmis
prisitvirtinusiuose raumenyse. Jų skaidulos ruožuotos, turi daug branduolių. Šie raumenys susitraukia ir
atsipalaiduoja valingai. Širdies skersaruožio raumeninio audinio (3) yra širdyje. Jo skaidulos ruožuotos,
sujungtos specialiomis jungtimis, tačiau turi tik po vieną branduolį. Nevalingai susitraukdami šie raumenys
varinėja kraują po organizmą. Lygiojo raumeninio audinio (2) skaidulos neruožuotos, turi vieną branduolį. Šių
raumenų randama vidaus organų sienelėse, kraujagyslėse. Nevalingai susitraukiant šiems raumenims, mažėja
šlapimo pūslės ar kraujagyslių spindis, siaurėja ar didėja akies vyzdys, pašiurpsta oda.

Raumeniniai audiniai

Jungiamasis audinys jungia, palaiko ir apsaugo įvairias organizmo struktūras. Jungiamojo audinio ląstelės

nutolusios viena nuo kitos, tarpai tarp jų užpildyti tarpląsteline medžiaga. Ji būna skysta, kieta ar elastinga.
Kieta tarpląstelinė medžiaga yra kaulinio audinio (2). Jis sudaro griaučius, suteikia atraminę funkciją
raumenims. Kremzlinio audinio (3) tarpląstelinė medžiaga yra lanksti, bet stipri. Kremzlinis audinys palaiko
audinius. Jo randama kaulų galuose, nosies galiuke, išorinėje ausyje, trachėjoje, tarpslanksteliniuose diskuose
stubure. Riebalinis audinys, sudarytas iš riebalinių ląstelių, saugo kūno šilumą.

Kraujas (1) – skystas jungiamasis audinys. Kraują sudaro kraujo plazma, kraujo ląstelės – eritrocitai, leukocitai
ir kraujo plokštelės trombocitai. Kraujas atlieka medžiagų pernašos, apsauginę funkcijas, padeda palaikyti
pastovią kūno temperatūrą, jonų ir pH pusiausvyrą. Kraujo ląstelės eritrocitai yra abipus įgaubto disko formos,
jų paviršiaus plotas palyginti su tūriu yra didelis, juose yra daug baltymo hemoglobino. Šios ląstelės atlieka
deguonies pernašos funkciją. Leukocitai padeda organizmui kovoti su infekcijomis. Pavyzdžiui, leukocitai
neutrofilai gali keisti savo formą ir fagocituoti į organizmą patekusius svetimkūnius. Trombocitai svarbūs
kraujo krešėjimui. Sukrešėjus kraujui, organizmas apsaugomas nuo nukraujavimo, be to, neleidžiama į
organizmą patekti bakterijoms.

Jungiamasis audinys

Nervinį audinį sudaro nervinės ląstelės neuronai ir pagalbines funkcijas atliekančios neuroglijos ląstelės.
Nervinių ląstelių yra galvos ir nugaros smegenyse. Nervinio audinio paskirtis – perduoti signalus iš vienos kūno
dalies į kitą. Neuronai – specializuotos ląstelės, kurios priima signalus ir siunčia juos į kitus neuronus arba kūno
ląsteles. Neuronai turi dvejopas ataugas: keletą dendritų ir vieną aksoną. Trumposios ataugos dendritai priima
signalus ir perduoda juos į neurono kūną. Ilgosios ataugos aksonai perduoda signalus iš neurono kūno
raumenims ar kitiems neuronams.

Nervinis audinys

Burnos epitelio, svogūno epidermio ir elodėjos lapo ląstelių tyrimai mikroskopu

Pro mikroskopą tyrinėjant ląsteles ar audinius svarbu tinkamai paruošti preparatus, kad matomas vaizdas būtų
aiškus. Tuomet lengviau pamatyti ląsteles ir atpažinti jų struktūras. Pirmiausia paruošk mikroskopą. Paruoštus
preparatus stebėdamas naudok skirtingo didinimo objektyvo lęšius (4x, 10x ir 40x). Iš pradžių pasirink
mažiausio didinimo objektyvo lęšį, vėliau – didesnio. Norėdamas sužinoti, kiek kartų padidintą objektą
stebėsi, sudaugink skaičius, užrašytus ant objektyvo lęšio ir okuliaro lęšio. Pavyzdžiui, jei pasirinksi okuliaro
lęšį, kuris didina 10 kartų, o objektyvo lęšis didina 4 kartus, tai stebimas objektas bus padidintas 40 kartų (10
• 4 = 40).

Ruošdamas burnos epitelio preparatą, ant objektinio stiklelio užlašink lašą NaCl (0,9 %) tirpalo ir lašą
metileno mėlio tirpalo. Tada dantų arba ausų krapštuku atsargiai kelis kartus perbrauk skruostą iš vidinės
burnos pusės. Nubrauktas burnos gleivinės epitelio ląsteles įdėk į užlašintą tirpalą. Atsargiai uždenk
dengiamuoju stikleliu. Stebėk pro mikroskopą. Atpažink ląstelių struktūras: citoplazmą, plazminę membraną,
branduolį.
 Sąvokos, formulės ir asmenybės
 Dehidratacija
Reiškinys, kai organizmo ląstelės netenka daug vandens.
 Deplazmolizė
Procesas, vykstantis hipotoniniame tirpale, kai į plazmolizuotą ląstelę skverbiasi vandens
molekulės, plazminė membrana priglunda prie sienelės ir ląstelė atgauna buvusią savo formą.
 Egzocitozė
Procesas, per kurį nuo Goldžio aparato atsiskyrusios pūslelės su makromolekulėmis slenka plazminės
membranos link, susilieja su ja ir pūslelėje esančios medžiagos išskiriamos į išorę.
 Endocitozė
Procesas, kai, įlinkus plazminei membranai, ląstelės išorėje esanti medžiaga apgaubiama ir
pernešama į ląstelę.
 Fiziologinis tirpalas
Mineralinių druskų vandeninis tirpalas, kurio sudėtis panaši į kraujo plazmos.
 Hemolizė
Eritrocitų suirimas.
 Hipertoninis tirpalas
Tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra didesnė negu ląstelėje.
 Hipotoninis tirpalas
Tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra mažesnė negu ląstelėje.
 Izotoninis tirpalas
Tirpalas, kuriame ištirpusių medžiagų koncentracija yra tokia pati, kaip ir ląstelėje.
 Plazmolizė
Procesas, kai ląstelės, patekusios į hipertoninį tirpalą, netenka daug vandens ir subliūkšta plazminei
membranai ir citoplazmai atsitraukus nuo ląstelės sienelės.
 Turgoras
Ląstelės sienelės įtempta būsena, atsiradusi dėl padidėjusio osmosinio slėgio. Dėl jo žoliniai augalai
išlaiko statų stiebą, lapus.
voduu
 Adhezija
Vandens molekulių prilipimas prie paviršių, ypač polinių.
 Kohezija
Vandens molekulių sukibimas dėl susidariusio vandenilinio ryšio.
 Vandenilinis ryšys
Ryšys, susidarantis tarp vienos vandens molekulės vandenilio atomo ir kitos vandens molekulės
deguonies atomo.
 ATP
Nukleotidas, sudarytas iš angliavandenio ribozės, azotinės bazės adenino ir trijų fosfato grupių; yra universalus
energijos šaltinis.
 DNR
Iš dviejų spirale susisukusių polinukleotidinių grandinių sudaryta organinė medžiaga deoksiribonukleorūgštis, sauganti
paveldimą informaciją apie ląstelės baltymų struktūrą.
 Nukleorūgštis
Organinė polimerinė medžiaga, sudaryta iš monomerų nukleotidų.
 Nukleotidas
Organinė medžiaga, sudaryta iš fosforo rūgšties liekanos, angliavandenio pentozės ir azotinės bazės.
 RNR
Organinė medžiaga, sudaryta iš vienos polinukleotidinės grandinės ir padedanti realizuoti genetinę informaciją.

 Angliavandeniai
Organiniai junginiai (dar vadinami sacharidais), kurių sudėtyje yra kelios hidroksilo grupės ir viena
karbonilo grupė.
 Disacharidai
Organiniai junginiai, sudaryti iš dviejų monosacharidų (vienodų ar skirtingų) ir sujungti glikozidiniu
ryšiu.
 Mikroskaidula
Įvairaus ilgio, formos, banguotumo pluoštas, sudarytas iš smulkesnių darinių.
 Monosacharidai
Paprasčiausios sandaros angliavandeniai, kurie gali būti sudaryti iš trijų, penkių, šešių anglies
atomų.
 Polisacharidai
Polimerai, sudaryti iš daugelio monosacharidų molekulių.

 Baltymai
Polimerinė organinė medžiaga, sudaryta iš aminorūgščių, kurios susijungusios peptidiniu ryšiu.
 Denatūracija
Baltymo erdvinės struktūros pasikeitimas.
 Fermento aktyvusis centras
Fermento molekulės dalis, prie kurios prisijungia substratas.
 Peptidinis ryšys
Kovalentinis ryšys, susidarantis tarp vienos aminorūgšties karboksigrupės ir kitos aminorūgšties
aminogrupės.
 Renatūracija
Baltymo erdvinės struktūros ir aktyvumo atsikūrimas.
 Substratas
Cheminis junginys, kurio virsmus katalizuoja fermentas.
RIEBALŲ ĮVAIROVĖ
 Fosfolipidas
Organinis junginys, kurio molekulėje prie glicerolio yra prisijungusios dvi riebalų rūgščių liekanos ir
viena fosforo rūgšties liekana, prie jos gali būti prisijungusi azoto turinti grupė.
 Lipidas
 Organinis junginys, kurio molekulės sudarytos iš C, H, O atomų (fosfolipidas – iš C, H, O, P, N),
sunkiai arba visai netirpstantis vandenyje.
 Riebalai
Organiniai junginiai, sudaryti iš glicerolio ir trijų riebalų rūgščių.
 Steroidas
Organinis ciklinis junginys, sudarytas iš keturių susijungusių anglies atomų žiedų, besiskiriančių
vienas nuo kito funkcinėmis grupėmis.
 Vaškas
Organinė medžiaga, sudaryta iš susijungusių ilgas grandines turinčių riebalų rūgščių ir alkoholių.
FOTOSINTEZE

 Chlorofilas
Žalios spalvos magnio turintis, augalų chloroplastuose esantis pigmentas, kuris sugeria Saulės šviesos
energiją, būtiną fotosintezei vykti.
 Fotolizė
Vandens molekulių skaidymas į elektronus, vandenilio jonus ir deguonį, vykstant fotosintezės nuo
šviesos priklausančioms reakcijoms.
 Fotosintezė
Procesas, kai Saulės šviesos energija virsta angliavandenių cheminių ryšių energija.
 Grana
Chloroplasto struktūra, kurią sudaro tilakoidų krūvelės.
 Plastidės
Augalų ląstelėse aptinkamos dvimembranės organelės. Pavyzdžiui, chloroplastuose vyksta
fotosintezė, o juose esantis pigmentas chlorofilas lapus nudažo žalia spalva, chromoplastai suteikia
augalų vaisiams ir žiedams spalvą, bespalviuose šaknų ląstelių leukoplastuose kaupiamas krakmolas.
 Stroma
Chloroplasto vidų užpildanti, daug fermentų, DNR, RNR ir ribosomų turinti tiršta medžiaga, kurioje
vyksta nuo šviesos nepriklausančios fotosintezės reakcijos.
 Tilakoidai
Chloroplastų stromoje išsidėsčiusios struktūros, kurių membranose yra pigmento chlorofilo.
AEROBINIS

 Aerobinis kvėpavimas
Procesas, kurio metu gliukozės molekulė skaidoma naudojant deguonį.
 Anaerobinis kvėpavimas
Procesas, kurio metu gliukozės molekulė skaidoma nenaudojant deguonies.
 Fermentacija
Anaerobinis skaidymas, kurio metu, dalyvaujant mikroorganizmams (pavyzdžiui, mielėms, kai
kurioms bakterijoms, pelėsiniams grybams), skaidant gliukozę išsiskiria energija ir susidaro laktatas
arba alkoholis ir CO22.
 Kristos
Vidinės membranos paviršiaus plotą padidinančios mitochondrijų vidinės membranos klostės, kuriose
yra elektronų pernašos grandinė ir baltymų kompleksas, sintetinantis ATP.
 Ląstelinis kvėpavimas
Procesas, kurio metu skaidomi angliavandeniai ar kiti apykaitos produktai ir išsiskiria energija.
 Matriksas
 Mitochondrijų vidų užpildanti tiršta medžiaga, kurioje yra ribosomų, fermentų, į žiedus susijungusių
DNR. Jame vyksta Krebso ciklas, oksiduojamos riebalų rūgštys.
 Oksidacinis fosforilinimas
Procesas, kai ATP sintezei iš ADP ir fosforo rūgšties naudojama energija, gauta oksiduojantis
redukuotiems kofermentams NADH ir FADH 22.
 Piruvatas
Junginys, susidaręs citoplazmoje glikolizės proceso metu.
PLAZMINE MEMBRANA

 Cholesterolis
Plazminės membranos lipidas, suteikiantis membranai stangrumo, mažinantis jos pralaidumą, lipidų
ir baltymų judrumą.
 Glikolipidai
Membraninių lipidų ir angliavandenių junginiai.
 Glikoproteinai
Membraninių baltymų ir angliavandenių junginiai.
 Hidrofilinė medžiaga
Gerai tirpstanti vandenyje medžiaga, pavyzdžiui: dauguma druskų, rūgščių, cukrūs, kai kurios
aminorūgštys, kai kurie baltymai.
 Hidrofobinė medžiaga
Blogai tirpstanti arba iš viso netirpstanti vandenyje medžiaga, pavyzdžiui: riebalai, celiuliozė.
 Membranos mozaika
Baltymų molekulių išsidėstymas skystame fosfolipidų dvisluoksnyje.
 Takumas
Plazminės membranos gebėjimas įgauti tam tikrą formą dėl ją sudarančių fosfolipidų, glikolipidų ir
cholesterolio.
MEMBRANOS

 Autolizė
Savaiminis ląstelės susinaikinimas, kai plyšus lizosomos membranai iš jos išsiskiria fermentai ir
suvirškina ląstelę.
 Chromatinas
Ląstelės branduolyje esanti siūlų pavidalo medžiaga, sudaryta iš DNR ir baltymų. Prieš ląstelės
dalijimąsi susiveja į chromosomas.
 Ląstelė
Smulkiausias ir svarbiausias gyvo organizmo struktūrinis ir funkcinis vienetas.
 Mikroskopas
Prietaisas, skirtas stebėti labai mažus objektus ar jų struktūras.
 Nukleoplazma
Branduolio vidų užpildantis tirštas skystis, kuriame yra chromatinas ir branduolėlis.
 Skiriamoji geba
Mažiausias atstumas tarp dviejų objektų, kuomet matome juos pro mikroskopą kaip du atskirus, o
ne susiliejusius į vieną.
 Turgorinis slėgis
 Augalo ląstelėse esantis plazminės membranos ir ląstelės sienelės spaudimas iš vidaus, kai į centrinę
vakuolę osmoso būdu skverbiasi vanduo.
LĄSTELĖS
 Ameba
Vienaląstis organizmas, prisitaikęs vykdyti gyvybines funkcijas.
 Fimbrijos
Kai kurių prokariotinių ląstelių išaugos, kuriomis jos prisitvirtina prie įvairių paviršių.
 Kapsulė
Apsauginis angliavandenių sluoksnis, saugantis prokariotą nuo nepalankaus aplinkos poveikio.
 Nukleoidas
Prokariotų ląstelės citoplazmoje esanti sritis, kurioje sukaupta genetinė informacija (žiedinė DNR).
 Organelės
Ląstelės viduje esančios struktūros, turinčios joms būdingą sandarą ir atliekančios tam tikras
funkcijas.
 Pirmuonis
Vienaląstis eukariotinis organizmas, gyvenantis vandenyje, drėgnoje dirvoje ar kitų organizmų
viduje.
 Plazmidė
Žiedo pavidalo nechromosominė DNR, kurios genai padidina bakterijų atsparumą antibiotikams.
 Vienaląstis
Organizmas, sudarytas iš vienos ląstelės.
 Audinys
Grupė vienodos sandaros ląstelių su tarp jų esančia tarpląsteline medžiaga, kartu atliekančių tam
tikrą funkciją.
 Ląstelių specializacija
Ląstelių sandaros pakitimai, dėl kurių ląstelės geba atlikti tam tikras funkcijas.
 Meristema
Augalų gaminamasis audinys, kurio ląstelėms dalijantis augalas auga, ilgėja ir storėja.
 Mezofilis
Pagrindinis lapo maitinamasis asimiliacinis audinys, kurio ląstelėse yra daug chloroplastų ir
intensyviai vyksta fotosintezė.