VIRŠKINIMO ORGANŲ

SISTEMA
 Organizmui reguliariai reikia maisto, kuris yra
būtinas energijos šaltinis, reikalingas visiems
gyvybiniams procesams bei kūno audinių
gyvajai medžiagai susidaryti. Maistą sudaro
labai sudėtingos medžiagos, kurios tokiu
pavidalu neįsisavinamos, dėl to maistas turi būti
virškinamas.
 Virškinimo esmė ta, kad virškinimo trakte
sudėtingos medžiagos yra mechaniškai ir
chemiškai apdorojamos, suskaidomos į
paprastesnius tirpius junginius, kuriuos
organizmas gali įsiurbti ir pasisavinti.
Mechaninis apdorojimas – tai jo susmulkinimas
ir sutrynimas. Chemiškai maistas apdorojamas
veikiant virškinimo sultims, kuriose yra
virškinimo fermentų.
 Virškinimo organų sistemą sudaro
virškinimo traktas ir virškinimo liaukos.
Virškinimo traktas – tai ilgas ( 8-10 m )
kanalas, skirstomas į šias dalis: burnos
ertmę, ryklę, stemplę, skrandį, plonąją ir
storąją žarnas. Virškinimo trakto sienelė
susideda iš trijų sluoksnių:
• vidinio – gleivinės,
• vidurinio- raumeninio,
• išorinio- serozinio.
 Gleivinė apsaugo organizmo vidinę terpę nuo
įvairių medžiagų, mikroorganizmų ir svetimkūnių
patekimo iš aplinkos. Gleivinėje esančios liaukutės
išskiria lipnų sekretą – gleives. Jos palengvina
maisto slinkimą ir apsaugo gleivinę nuo sužeidimų.
Raumeninis dangalas garantuoja virškinimo
organų motorinę funkciją.
Serozinis dangalas dengia virškinimo organus
pilvo ertmėje.
Virškinimo trakte yra daugybė jautrių nervinių
darinių (receptorių), perduodančių informaciją
apie maisto kokybę į centrinės nervų sistemos
mitybos centrą. Čia signalai analizuojami ir
transformuojami į eferentinius impulsus,
einančius į atitinkamas virškinimo trakto dalis,
kur vyksta šis virškinimo etapas, arba maisto
medžiagų įsiurbimas.
 Virškinimo liaukos skirstomos į smulkiąsias,
išsidėsčiusias virškinimo trakto sienelės
gleivinėje, ir stambiąsias ( seilių liaukos,
kepenys, kasa ), kurios yra ne virškinimo trakte,
bet su juo susijungia latakais.
BURNOS ERTMĖ
 Burnos ertmės organai yra liežuvis, dantys ir
seilių liaukos. Šios virškinimo sistemos dalies
veikloje dalyvauja ir skruostų raumenys.
Burnoje įvairiais receptoriais įvertinama
maisto kokybė, skonis, konsistencija,
temperatūra ir jis parengiamas virškinti kitose
dalyse. Čia prasideda ir krakmolo hidrolizė.
Liežuvis. Tai skonio organas, kuris pirmasis
analizuoja maisto savybes. Jis dalyvauja maistą
kramtant ir maišant, padeda sudaryti iš jo gleivėtą
gumulėlį ir nustumti jį į ryklę. Liežuvis taip pat yra ir
kalbos organas. Jame išskiriamos tokios dalys:
galiukas, kūnas ir šaknis. Skonio pojūčius liežuvio
nervinės galūnėlės priima tik tada, kai maistas
ištirpintas seilėse. Saldumas ir sūrumas geriau
jaučiamas liežuvio galiuku, kartumas – šaknimi,
rūgštumas – viduriniuoju, šoniniu liežuvio paviršiumi.
Maisto skonio savybių pojūtis silpniausias anksti
rytą, o vakare (19 – 21 val.) jis sustiprėja. Taip
yra dėl antinksčių žievės hormonų,
dalyvaujančių skonio pojūčių reguliavime.
Atsižvelgiant į šią liežuvio skonio receptorių
savybę į pusryčių meniu reikėtų įtraukti
patiekalus, dirginančius skonio receptorius
(salotas, vaisius, daržoves).
Optimali temperatūra, kurioje karštų patiekalų ir
gėrimų skonis geriausias, yra 35-40 C. Informacija,
patekusi iš liežuvio skonio receptorių į mitybos
centrą centrinėje nervų sistemoje, transformuojama
į signalus, kurie stimuliuoja virškinimo sulčių
išsiskyrimą ir daro įtaką daugybės organų ir sistemų
veiklai. Pvz.: pajutus rūgštumą padažnėja pulsas,
pakyla kraujospūdis, krinta kūno temperatūra;
saldumo pojūtis tonizuoja nervų sistemą.
DANTYS
Dantys. Dantis sudaro kiečiausi kūno audiniai.
Kiekvieną dantį sudaro vainikėlis, iškylantis į
burnos ertmę, kaklelis ir šaknis, esanti
žandikaulio duobutėje ir prisitvirtinusi stipriais
jungiamojo audinio raiščiais. Iš išorės vainikėlis
padengtas emale – kiečiausia danties dalimi,
turinčia fluoro. Pagrindinis danties audinys –
dentinas.
Danties viduje yra siaura ertmė, kurioje yra
pulpa. Tai purus jungiamasis audinys, kurioje
yra kraujo indai ir nervai, jų dėka danties
audinyje vyksta medžiagų apykaitos procesai bei
jų reguliavimas. Iš viso yra 32 dantys: po 16
kiekviename žandikaulyje. Priekiniai dantys –
kandžiai, už jų išsidėsčiusios iltys, kapliai ir
krūminiai dantys.
Dantų funkcija – atkąsti maistą (kandžiais)
ir jį susmulkinti, sudraskyti, sumaigyti
(iltimis, kapliais ir krūminiais dantimis).
Šiame procese dalyvauja ir kramtomieji
raumenys.
Kruopštus maisto kramtymas sąlygoja tokius
fiziologinius efektus:
• smulkinant maisto medžiagas padidėja seilių
fermentų kontakto su maisto medžiagomis
paviršiaus plotas ir prasideda angliavandenių
hidrolizė;
• refleksais sužadinama seilių, skrandžio, kasos
ir kitų virškinimo organų liaukų sekrecija;
• išlaisvinamos skonio medžiagos ir fitoncidai
(augalinės antibakterinės medžiagos) iš stambių
maisto gabalų;
• kiti virškinimo trakto skyriai apsaugomi nuo
sienelių ištampymo ir dirginimo stambiais
maisto gabalais;
• greičiau pasiekiamas sotumo jausmas, kadangi
sotumo centrą dirgina impulsai iš burnos ertmės;
• organizmas sunaudoja daugiau energijos.
 Kramtymo judesiai veikia seilių sekreciją,
motorinę bei sekrecinę skrandžio funkciją,
kraujo apytaką bei raumenų darbą, aktyvina
medžiagų apykaitą. Maistas burnoje būna
vidutiniškai 15-30 s. Kuo ilgiau maistas būna
burnoje, tuo geriau jis susmulkinamas,
sutrinamas, labiau persisunkia seilėmis.
SEILIŲ LIAUKOS
 Seilių liaukos. Burnos ertmėje yra trys poros
didžiųjų seilių liaukų: paausinės, pažandinės ir
paliežuvinės, taip pat daugybė mažųjų liaukų,
kurios išsidėsčiusios skruostų gleivinėje,
vidiniame lūpų paviršiuje, minkštajame
gomuryje ir pogleiviniame audinyje. Seilių
liaukos į burnos ertmę išskiria seiles, o į kraują –
junginius, turinčius įtakos medžiagų apykaitai
kituose organuose ir audiniuose.
Mažosios seilių liaukos seiles gamina ir
išskiria nuolat, jos vilgo burną. Seilių liakos
per parą išskiria 1-2 l seilių. Seilės – tai
silpnos šarminės reakcijos (pH 5,8 – 7,8 )
skystis , kuriame yra 98,5-99 % vandens ir
1,5-1% organinių ir neorganinių medžiagų.
 Iš organinių medžiagų seilėse yra klampaus
mukoproteino – mucino ( dėl to seilės yra
slidžios ), amoniako, aminorūgščių,
monosacharidų. Seilių liaukos išskiria fermentą
ptialiną, kuris burnoje pradeda hidrolizuoti
angliavandenius: krakmolas skyla į tarpinius
junginius – dekstrinus. Fermentas ptialinas
aktyviausias, esant 37-40 C temperatūrai ir
vykstant šarminei reakcijai.
Esant rūgštinei reakcijai, ptialinas tampa neaktyvus.
Seilėms būdingas ir baktericidinis poveikis. Jos
gamina ir išskiria lizocimą, laktoferiną, kurie
apsaugo organizmą ir laiduoja nespecifinį jo
rezistentyvumą.
Seilėse yra neorganinių medžiagų: katijonų (K, Na,
Ca ), anijonų ( Cl, Br, J ir kt.).
Seilių sekrecija vyksta nuolat. Ją stimuliuoja
alkio jausmas, maistą valgant – sąlyginiai dirgikliai.
 Fiziologinė seilių reikšmė. Seilėse yra
biologiškai aktyvių medžiagų bei fermentų, kurie
ir lemia fiziologinę jų reikšmę:
• seilėse esantis hidrolizinis fermentas ptialinas
suskaido polisacharidus (krakmolą,
glikogeną ) iki disacharidų (maltozės);
• seilėse yra daug vandens, dėl to jos įmirko,
suskystina ir ištirpina sausąsias maisto
medžiagas;
• seilėse esantis mucinas suvilgo kietą maistą,
sulipdo jį į gleivėtą gumulėlį, dėl to jis
lengviau slenka virškinimo traktu;
• seilės praplauna burną, atskiedžia ir
neutralizuoja į burną patekusias rūgštis,
šarmus;
• seilėse esantis lizocimas sunaikina ir dalį
burnoje esančių mikroorganizmų.
RYKLĖ
Ryklė. Burnos ertmėje susiformavęs maisto gumulėlis
liežuvio ir skruostų raumenimis stumiamas į ryklę. Į
ryklę atsiveria gerklos, priklausančios kvėpavimo
takams. Kad maistas nepatektų į gerklas, pastarosios
rijimo metu uždaromos kremzline pertvara, vadinama
antgerkliu. Tada refleksiškai slopinama įkvėpimo
centro veikla, kvėpavimas trumpam sustoja, kąsnis
slenka į ryklę, kurios raumenys susitraukdami
nustumia jį į stemplę. Rijimą reguliuoja nervų
sistema.
Ryklė yra piltuvėlio formos vamzdelis. Jos ilgis
– 15 cm. Ryklė prasideda nuo pakauškaulio
pamato ir tęsiasi stuburo kaklinės dalies
priekyje. Ties VI-VII kaklo slanksteliais ryklė
pereina į stemplę. Jos šonuose yra kaklo
kraujagyslės ir nervų pluoštas.
Ryklės priekyje yra nosis, burnos ertmė ir
gerklos, todėl joje skiriamos šios dalys:
nosiaryklė, burninė ir gerklinė dalys.
Ryklę iš vidaus iškloja gleivinė, turinti virpamąjį
daugiasluoksnį plokščiąjį epitelį.
Ryklės raumenys yra skersaruožiai. Jie išsidėstę
išilgine (keliamieji raumenys) ir skersine
(sutraukiamieji raumenys) kryptimis. Keliamieji
raumenys kartu susitraukdami pakelia ryklę, o ryklės
sutraukiamieji – susitraukdami maisto kąsnį varo
rykle į stemplę.
Iš išorės ryklę dengia jungiamasis audinys –
adventicija, kuriuo ji suauga su aplinkiniais organais.
STEMPLĖ
Stemplė. Iš ryklės maistas patenka į stemplę. Tai
siauras, 25-30 cm ilgio vamzdelis, jungiantis
ryklę su skrandžiu. Stemplė prasideda nuo VII
kaklo slankstelio ir turi kaklinę, krūtininę ir
pilvinę dalis. Ji baigiasi ties XI krūtinės
slanksteliu. Ilgiausia yra krūtininė stemplės
dalis. Iš krūtinės į pilvo ertmę stemplė pralenda
pro diafragmoje esančią angą.
Stemplės sieną iš vidaus iškloja gleivinė. Čia yra
daug liaukų. Jų sekretas suvilgo gleivinę ir
palengvina maisto slinkimą ja.
Raumeninis dangalas sudarytas iš skersaruožių ir
lygiųjų raumenų.
Dėl stemplės raumenų peristaltinių judesių
maisto gumulėlis slenka prie įskrandžio. Kietas
maistas slenka 5-8 s, o skystas – 2-3 s. Apatinėje
stemplės dalyje yra ypatingi žiediniai raumenys (
raukai), kurie susitraukdami uždaro įėjimą į
skrandį. Ryjant šie raumenys refleksiškai
atsipalaiduoja ir maisto gumulėlis patenka į
skrandį. Raukai nepraleidžia rūgščių skrandžio
sulčių į stemplę.
SKRANDIS
Skrandis – tai plačiausia virškinimo trakto dalis.
Vieta, kur į skrandį atsiveria stemplė, vadinama
įskrandžiu, plačiausia skrandžio dalis – dugnas,
ilgiausia skrandžio dalis – kūnas, kuris
siaurėdamas pereina į prievartį.
Skrandžio ertmėje gali tilpti daugiau nei du
kilogramai maisto ir vandens, t.y. šis organas yra
laikinas maisto ir vandens sandėlys. Skrandžio
sienelę sudaro:
• raukšlėta gleivinė, kurioje yra daug liaukų,
gaminančių skrandžio sultis;
• pogleivinis audinys;
• raumeninis audinys;
• pilvaplėvė.
Struktūriniu ir funkciniu požiūriu skiriamos keturios skrandžio
gleivinės ląstelių rūšys:
1) pagrindinės ląstelės, esančios skrandžio dugne, bei
prievartyje, gaminančios ir išskiriančios fermentus;
2) dengiamosios ląstelės, esančios skrandžio dugne,
gaminančios druskos rūgštį ir antianeminį veiksnį, kuris
skatina vitamino B 12 rezorbciją;
3) papildomos ląstelės, esančios skrandžio dugne ir
prievartyje, išskiriančios muciną;
4) endokrininės ląstelės, išskitiančios histaminą, serotoniną ir
hormoną gastriną.
Skrandis atlieka šias funkcijas: rezervinę, sekrecinę,
rezorbcinę, endokrininę.
Žmogaus skrandžio sulčių per parą išsiskiria apie 2-3 l.
Jų kiekį ir sudėtį lemia maisto savybės. Grynos
skrandžio sultys yra skaidrios, bespalvės, rūgštinės
reakcijos (pH 1-2), turi nedaug gleivių ir specifinį
kvapą. Jose yra neorganinių ir organinių medžiagų.
Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra
druskos rūgštis. Jos koncentracija siekia 0,2-0,5 %.
Druskos rūgšties fiziologinė reikšmė yra didelė:
• ji sudaro rūgščią skrandžio terpę, kurioje geriausiai
veikia pepsinai;
• neaktyvų pepsinogeną paverčia aktyviu pepsinu;
• denatūruoja baltymus;
• padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti
kazeinu;
• stimuliuoja skrandžio motoriką;
• jai būdingas baktericidinis veikimas;
• skatina kasos sulčių sekreciją;
• padeda organizmui pasisavinti geležį.
Skrandyje maisto baltymus skaido pepsinas ir
gastriksinas. Jų veiklai būtina rūgšti terpė.
Neutralioje terpėje pepsinas pasidaro visiškai
neveiklus, o šarminėje – suyra.
Žindomų kūdikių skrandžio sultyse yra fermento
chimozino, sutraukiančio pieną. Chimozinas
veikliausias , kai pH yra 5-7.
Skrandžio dugno ir prievarčio gleivinės
papildomos ląstelės išskiria muciną. Jis saugo
skrandžio gleivinę nuo cheminio bei mechaninio
pažeidimo.
Skrandžio sultyse esančiam lizocimui būdingas
baktericidinis veikimas.
Skrandžio sulčių sekrecija reguliuojama nerviniu
– refleksiniu bei humoraliniu būdais.
Pagrindiniai skrandžio liaukų dirgikliai yra
maistas ir sąlyginiai signalai , susiję su valgymu.
Yra trys skrandžio sulčių sekrecijos fazės: 1)
refleksinė, 2) prievartinė, 3) žarninė.
Refleksinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė.
Šioje fazėje veikia sąlyginiai refleksai,
kurie susidaro nesąlyginių refleksų
pagrindu, t.y. dirgikliai (kvapas, maisto
išvaizda, valgymo laikas ir t.t.) veikia dar
maistui nepatekus į burnos ertmę ir
dalyvaujant smegenų žievei. Išsiskyrusios
sultys vadinamos “ apetito sultimis”.
Vėliau veikia nesąlyginiai refleksai, maistui
patekus į burnos ertmę ir tiesiogiai paveikus
atitinkamus receptorius. Refleksinė skrandžio
sulčių išsiskyrimo fazė – pradinė fazė, kai
išsiskiria 1/3 ar 1/2 sulčių, aktyviausių
virškinimo metu, kadangi jos turi daug
virškinimo fermentų ir druskos rūgšties.
Prievartinė skrandžio sulčių sekrecijos fazė.
Šioje fazėje maistas veikia skrandžio
mechaninius receptorius bei skrandžio sulčių
sekrecinį aparatą įvairiomis cheminėmis
medžiagomis, kurių yra maisto produktuose arba
kurios atsiranda virškinimo metu.
Skiriamos dvi grupės cheminių medžiagų,
sukeliančių skrandžio sulčių sekreciją. Vienas iš
jų – virškinimo hormonus – gamina skrandžio ir
dvylikapirštės žarnos gleivinė. Kitos patenka į
skrandį su maistu. Tai - apvirškinti baltymai ,
mėsos, žuvies, daržovių ekstrakcinės medžiagos,
vanduo, seilės, tulžis, kofeinas.
Virškinimo hormonams priklauso gastrinas. Jis
dirgina skrandžio ląsteles, todėl sukelia druskos
rūgšties bei pepsino sekreciją. Gastrinas labai
aktyvus ir skrandžio sulčių išsiskiria daug. Jų
išsiskyrimą skatina ir klajoklis nervas.
Labai gausią sulčių sekreciją sužadina patekęs į
kraują histaminas. Tai vietinis hormonas,
susidarantis skrandyje virškinimo metu.
Žarninė skrandžio sulčių sekrecijos fazė. Ši fazė
prasideda , kai rūgščios skrandžio sultys patenka
į dvylikapirštę žarną. Čia susidarantys hidrolizės
produktai (aminorūgštys) įsiurbiami į kraują.
Šioje fazėje skrandžio sulčių sekrecija
sužadinama maistui tiesiogiai veikiant žarnyno
cheminius bei mechaninius receptorius.
Valgant įvairų maistą, ne tik išsiskiria nevienodas
skrandžio sulčių kiekis, bet ir skiriasi jų
rūgštingumas. Daugiausia skrandžio sulčių išsiskiria
valgant mėsą, mažiau – duoną ir pieną.
Mineraliniai vandenys, geriami prieš pat valgį ar
valgant, skatina skrandžio sulčių sekreciją, o
geriami 0,5-1 val. prie valgį – ją slopina. Kasdien
maitinantis tuo pačiu laiku, susidaro sąlyginiai
refleksai ir skrandžio liaukos pradeda reguliariai
išskirti sultis.
Maitinantis nereguliariai, darnus liaukų darbas sutrinka.
Mitybos režimas yra viena iš normalios skrandžio liaukų
veiklos sąlygų. Sutrikus neurohumoralinei skrandžio sulčių
sekrecijos reguliacijai, gali padidėti skrandžio rūgštingumas ir
gali pradėti vystytis skrandžio opa. Skrandžio rūgštingumas
didėja vartojant alkoholį, karštą arba šaltą maistą, vaistus.
Stiprūs skrandžio sulčių sekrecijos stimuliatoriai yra mėsos,
žuvies ir grybų nuovirai, turintys ekstraktinių medžiagų,
pakepinta mėsa ir žuvis, sutrauktas kiaušinio baltymas, juoda
duona ir kiti produktai, į kurių sudėtį įeina ląsteliena ir į ją
panašūs balastiniai junginiai, prieskoniai.
Kiek mažiau skrandžio sulčių išsiskyrimą
skatina virta mėsa ir žuvis, taip pat vytinti,
rūkyti, sūdyti ir rauginti produktai.
Saikingai skrandžio liaukas stimuliuoja balta
duona, varškė, kava, pienas ir gėrimai, į kurių
sudėtį įeina anglies dvideginis.
Silpnai skrandžio sulčių sekreciją skatina
blanširuotos ir trintos daržovės, skiestos
daržovių ir vaisių sultys, kakava, vanduo.
Skrandžio sulčių sekreciją slopina organizmo
perkaitimas ar peršalimas, sunkus fizinis darbas
ir psichoemocinis susijaudinimas. Ilgam sulčių
išsiskyrimą slopina riebalai, neskiestos vaisių ir
daržovių sultys, šarmingi mineraliniai vandenys.
Sulčių aktyvumas mažėja ryjant stambius, blogai
sukramtyto maisto gabalus.
Neįvairus ir vienodos sudėties maistas slopina
skrandžio funkciją; jis gali sukelti pasibjaurėjimą
maistu, t.y. pasiekti kraštutinį slopinimo laipsnį.
Tokią pat įtaką daro nemalonaus kvapo,
neišvaizdus, prasto skonio maistas. Maisto
buvimo laikas skrandyje priklauso nuo jo
sudėties, technologinio apdorojimo pobūdžio.
Pvz.: du minkštai virti kiaušiniai skrandyje
virškinami 1-2 val., o kietai virti – 6-8 val.
Riebūs produktai (šprotai) skrandyje būna iki 8
val. Šilti skysčiai greičiau palieka skrandį negu
šalti. Įprasto raciono mėsiški pietūs skrandyje
išbūna apie 5 val.
Virškinimas skrandyje sutrinka nuolat
nesilaikant mitybos režimo, retai valgant, nes
tada sutrinka sulčių išsiskyrimo ritmas. Jei į
skrandį vienu metu patenka daug maisto, jo
sienelės išsitempia, pakyla spaudimas širdies
plote, dėl to pablogėja savijauta.
KASA, KEPENYS
Kasa. Tai mišrios sekrecijos liauka, kurios ilgis
15-20 cm, plotis 3-9 cm, masė 60-100 g. Ji yra
po skrandžiu. Kasos ląstelės sintetina hormonus
– insuliną ir gliukagoną, išskiriamus į kraują
(vidaus sekrecija). Kita kasos dalis gamina
virškinimo sultis, patenkančias į dvylikapirštę
žarną (išorinė sekrecija). Per parą kasa išskiria
apie 1,5-2 l sulčių.
Jos yra lipnios, skaidrios, šarminės reakcijos (jų pH
yra 7,8-8,4). Šarminę reakciją lemia didelė
koncentracija bikarbonatų, nuolat neutralizuojančių
iš skrandžio patenkančias rūgščias sultis. Kasos
sausosios medžiagos sudarytos iš organinių ir
neorganinių medžiagų. Apie 70 % sudaro organiniai
junginiai, iš kurių svarbiausi yra fermentai.
Fermentas tripsinas skaido baltymus, amilazė,
laktazė, maltazė – angliavandenius, lipazė skaido
riebalus.
Skrandžio turiniui patekus į dvylikapirštę žarną,
šarminėje aplinkoje dalis riebalų paverčiama
muilais, kurie su tulžimi ir jos rūgštimis
emulguoja riebalus, paverčia smulkiais lašeliais.
Tokie riebalai gerai virškinami, nemažas jų
kiekis rezorbuojamas. Jei trūksta kasos lipazių,
sutrinka riebaluose tirpstančių vitaminų (A, D,
E) įsiurbimas.
Prasčiau virškinami ir baltymai, nes juos riebalai
apgaubia apvalkalėliu. Tapę sunkiai prieinamais
fermentams, baltymai pradeda pūti ir apnuodija
organizmą. Taip gali įvykti ir sutrikus kepenų
funkcijai, kai pablogėja tulžies gamyba.
Kasos ir skrandžio veikla yra glaudžiai susijusi.
Daugiausia kasos sulčių išsiskiria, suvalgius
maisto, kuriame gausu angliavandenių, mažiau –
suvalgius mėsos, dar mažiau – išgėrus pieno.
Kuo rūgštesnis skrandžio turinys, tuo daugiau
išsiskiria kasos sulčių.
Kasos sulčių sekrecija vyksta periodiškai kas 20-30
min. Sekreciją skatina daržovių sultys, įvairūs
sultiniai, organinės rūgštys. Kasos sulčių sekrecija
reguliuojama nerviniu ir humoraliniu būdais.
Humoralinis būdas yra reikšmingesnis, nes gali
susidaryti sąlyginis kasos sulčių išsiskyrimo
refleksas. Šiuo atveju svarbesni yra dvylikapirštės
žarnos hormonai – sekretinas ir cholecistokininas.
Skrandžio gleivinės hormonas gastrinas taip pat
skatina kasos fermentų gamybą.
Kasos sulčių išsiskyrimą slopina šarmingi
mineraliniai vandenys ir pieno išrūgos. Kasą
žaloja pastovus aštrių prieskonių ir eterinių aliejų
vartojimas dideliais kiekiais.
Kepenys. Kepenys yra stambiausia žmogaus
virškinimo liauka. Tai gyvybiškai svarbus
organas , esantis dešinėje pilvo ertmės pusėje, po
diafragma. Kepenų masė apie 1,5 kg. Jos labai
gerai aprūpinamos krauju, aktyviai
funkcionuodamos suvartoja daug deguonies.
Sutrikus kepenų kraujotakai, sutrinka ir jose
vykstanti medžiagų apykaita, kepenų ląstelės
degeneruoja ir kepenys suriebėja.
Kepenys atlieka įvairias funkcijas:
• jose iš gliukozės susidaro glikogenas;
• dalyvauja aminorūgščių sintezėje bei apykaitoje; šalinant
aminorūgštis susidarę toksiniai amonio dariniai kepenyse virsta
šlapalu;
• gaminasi kraujo plazmos baltymai – protrombinas, fibrinogenas,
albuminai;
• dalyvauja riebalų apykaitoje;
• sintetinami vitaminai A ir D, kaupiasi vitaminai K, B 12, PP;
• dalyvauja vandens, geležies ir kt. medžiagų apykaitoje;
• yra kraujo rezervuaras – jose gali tilpti iki 20% viso organizmo
kraujo;
• gamina ir išskiria tulžį, yra svarbi homeostazės grandis.
Kepenys dalyvauja virškinime gamindamos
tulžį. Šią kepenų funkciją atlieka jų ląstelės
hepatocitai. Tulžis renkasi į tulžies pūslę ir
nuteka į dvylikapirštę žarną.
Kepenys vadinamos centrine organizmo
laboratorija, jos dalyvauja visų medžiagų
apykaitoje. Maisto medžiagos, rezorbuotos iš
virškinamojo trakto į kraują, pro vartų veną
pirmiausia patenka į kepenis.
Kepenys labai svarbios reguliuojant
angliavandenių apykaitą, nes jose gliukozė
paverčiama glikogenu, kuris vandenyje netirpsta
ir sudaro angliavandenių atsargas. Sumažėjus
gliukozės koncentracijai kraujo plazmoje,
kepenų glikogenas vėl paverčiamas gliukoze ir
patenka į kraujo plazmą.
Angliavandenių , gaunamų su maistu,
perteklius kepenyse panaudojamas lipidų
sintezei. Kepenyse sintetinamas
cholesterolis, patekęs į kraują. Dalis
cholesterolio jungiasi su riebalų rūgštimis ir
sudaro cholesterolio esterius. Dėl jų
pertekliaus kraujo plazmoje vystosi
aterosklerozė.
Sveiko žmogaus kepenyse riebalų yra nedaug, jų
kiekis nekinta. Ilgai vartojant nevisavertį maistą,
badaujant, vartojant labai riebų maistą ir
neeikvojant daug energijos, kepenys gali
suriebėti: jei riebalų trūksta, kepenys pradeda
intensyviai gaminti juos , o jei riebalų per daug,
kepenys nespėja jų oksiduoti.
Tulžis. Ji yra svarbus skystis, reikalingas riebalų,
angliavandenių, vitaminų, pigmentų, vandens
apykaitai. Žmogaus organizme per parą išsiskiria
0,8-1,0 l tulžies. Tai šarminės reakcijos (pH 7,8-
8,6 ), specifinio kvapo, gelsvos spalvos skystis,
kurį sudaro vanduo (97,5 %), tulžies rūgštys,
pigmentai, fosfolipidai, riebalų rūgštys, natrio ir
kalio chloridai ir kt.
Tulžies funkcijos:
• riebalų emulgavimas;
• kasos sulčių fermentų aktyvinimas;
• pepsino aktyvumo slopinimas neutralizuojant skrandžio
rūgštis;
• lipidų ir riebaluose tirpstančių vitaminų įsiurbimo
garantavimas;
• cholesterolio tirpumo palaikymas;
• palankių maisto virškinimo sąlygų visame žarnyne
sudarymas;
• kepenų ląstelių skatinimas sudaryti ir išskirti tulžį;
• vitaminų A, D, E, K ir karotinų rezorbcijos aktyvinimas.
Iš tulžies pūslės tulžis išskiriama tik virškinimo metu. Šis
procesas reguliuojamas nerviniu ir humoraliniu būdais.
Tulžies išsiskyrimą į dvylikapirštę žarną valgymo metu
stimuliuoja baltymų hidrolizės produktai, taip pat tie
hormonai, kurie skatina tulžies susidarymą.
Tulžies išsiskyrimą iš kepenų stabdo šaltis, badavimas,
deguonies trūkumas (hipoksija), gliukagonas ir kt.
PLONOJI ŽARNA
Plonoji žarna – tai 6 – 7 m ilgio vamzdelis, kurį
sudaro dvylikapirštė žarna, tuščioji žarna ir
klubinė žarna. Dvylikapirštės žarnos ilgis yra
20-30 cm ilgio, tuščiosios žarnos ilgis yra apie
2/5 plonosios žarnos ilgio ir klubinės žarnos ilgis
yra apie 3/5 plonosios žarnos ilgio.
Plonosios žarnos gleivinė turi daugybę
raukšlių, iškilimų, sudarančių gaurelius,
nukreiptus į žarnyno ertmę ir padidinančius
jo sienelių paviršiaus plotą. Jų dėka vyksta
intensyvūs, maisto medžiagų ir virškinimo
produktų įsiurbimo į kraujo kapiliarus,
procesai.
Svarbiausia virškinimo vieta – dvylikapirštė žarna.
Šiame virškinimo trakto skyriuje fermentai skaido
visas sudėtingas medžiagas. Baltymų hidrolizę iš
pradžių atlieka tripsinas. Angliavandenius skaido
amilazė, laktazė bei maltazė. Riebalus skaido lipazė.
Virškinimą sąlygoja kasos išskiriami fermentai ir
tulžis, latakais patenkantys į dvylikapirštės žarnos
ertmę. Dvylikapirštėje žarnoje neutralizuojama su
skrandžio turiniu čia patekusi druskos rūgštis,
slopinamas skrandžio fermento pepsino aktyvumas.
Plonosios žarnos funkcijos:
1) sekrecinė; 2) motorinė; 3) rezorbcinė.
Plonosios žarnos sultis gamina ir išskiria Lieberkiuhno
liaukos. Per dieną plonosios žarnos liaukos išskiria apie 2 l
gelsvos spalvos šarminės reakcijos (pH 7,1-8,4) sulčių.
Plonosios žarnos sultis sudaro neorganinės ir organinės
medžiagos. Iš neorganinių medžiagų svarbiausi
bikarbonatai, palaikantys šarminę terpę, kuri yra optimali,
kad veiktų fermentai. Sulčių sudėtis priklauso nuo valgomo
maisto. Plonosios žarnos sulčių sekrecija reguliuojama
nerviniu ir humoraliniu būdais.
Virškinimo paskirtis – netirpius sudėtingus
stambiamolekulinius junginius paversti
paprastesniais tirpiais junginiais. Tokie junginiai
prasiskverbia pro žarnyno epitelį ir kraujo kapiliaro
ar limfagyslės sienelę, t.y. vyksta rezorbcija.
Rezorbcija – tai maisto medžiagų perėjimas pro
virškinimo trakto sieneles į kraują ir limfą, t.y. į
organizmo vidaus terpę. Šiame procese svarbų
vaidmenį atlieka gaurelių susitraukimas ir plonosios
žarnos sienelių motorika.
Virškinimo metu maistą veikia fermentai,
mikroorganizmai, taip paruošdami jį rezorbcijai.
Per burnos gleivinę gali būti rezorbuojamas tik
nikotinas, kokainas, nitroglicerinas, ciano
junginiai, nedidelis alkoholio kiekis. Iš skrandžio
rezorbuojamas vanduo, alkoholis, kai kurios
ištirpusios druskos, anglies dvideginis. Maisto
medžiagų rezorbcija baigiasi plonojoje žarnoje.
Rezorbcija sutrinka, kai mažiau išsiskiria virškinimo
sulčių arba kai suintensyvėja žarnyno motorika.
Virškinimo metu, veikiant fermentams baltymai
suskyla iki aminorūgščių. Šios rezorbuojamos į kraują,
patenka į kepenis, kur iš aminorūgščių sintetinami to
organizmo specifiniai baltymai. Nerezorbuotos
aminorūgštys patenka į storąją žarną. Veikiant
bakterijoms, iš aminorūgščių susidaro nuodingi
junginiai. Toksiški baltymų skilimo produktai, patekę į
kepenis, detoksikuojami ir pašalinami per inkstus.
Virškinimo trakte pagrindiniai angliavandeniai –
sacharozė (cukrus), laktozė (pieno
angliavandeniai), polisacharidai (krakmolas,
glikogenas) – suskaidomi į monosacharidus ir
rezorbuojasi į kraują arba storojoje žarnoje
paverčiami rūgimo produktais. 80 % galutinių
angliavandenių skilimo produktų – gliukozė, o
20 % - fruktozė ir galaktozė.
Riebalų rezorbcija yra sudėtingiausia. Jie
skaidomi tik dvylikapirštėje žarnoje, veikiant
tulžiai ir lecitinui. Per parą virškinimo trakte gali
būti rezorbuota 100-150g lipidų. Gerai
rezorbuojami sviestas, žuvies taukai, alyvų,
sėmenų aliejus. Greitai rezorbuojamos nesočiosios
riebalų rūgštys. Riebalų rezorbciją skatina
parasimpatinė nervų sistema, kortikosteroidai,
sekretinas, o slopina simpatinė nervų sistema.
Vandenyje tirpstantys vitaminai iš plonosios
žarnos įsiurbiami į kraują, kur sudaro
kompleksus su atitinkamais baltymais ir tokiu
pavidalu pernešami į įvairius audinius.
Riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E ir K
rezorbuojami difuzijos būdu ir dalyvaujant
tulžies rūgštims.
Virškinimo traktas dalyvauja vandens apykaitoje, nes
jame vanduo ne tik intensyviai rezorbuojamas, bet ir
išskiriamas su virškinimo trakto sultimis. Vanduo
reguliuoja virškinimo trakto osmosinį slėgį. Per dieną
žmogus išgeria 1,5-2 l vandens, o 7-8 l jo išsiskiria iš
organizmo su sultimis. Vanduo pradedamas rezorbuoti
skrandyje, tačiau pagrindinė jo rezorbcija vyksta žarnyne.
Vanduo difunduoja, atsižvelgiant į osmosinį slėgį, iš
terpės, kurioje ištirpusių jonų yra mažiau, į terpę, kurioje
tokių jonų yra daugiau. Daugiausia rezorbuoto vandens
patenka į kraują.
STOROJI ŽARNA
Bendras storosios žarnos ilgis yra 1,5 – 4 m.
Skiriamos trys jos dalys: akloji žarna, gaubtinė
žarna ir tiesioji žarna. Pradinė storosios žarnos
dalis, besiribojanti su plonąja, vadinama akląja
žarna. Ji turi nedidelę, 6 – 10 cm ilgio kirmėlinę
ataugą (apendiksą). Gaubtinę žarną sudaro keturios
dalys: 1) kylančioji žarna; 2) skersinė žarna; 3)
nusileidžiančioji žarna; 4) riestinė žarna. Ji
dubenyje pereina į tiesiąją žarną, o ši pasibaigia
išeinamąja anga.
Storoji žarna nuo plonosios skiriasi tuo, kad neturi
gaurelių ir joje nevyksta virškinimas. Storojoje
žarnoje vyksta vandens ir druskų rezorbcija – taip
išsaugomas tam tikras vandens ir druskų apykaitos
lygis organizme. Storosios žarnos gleivinė atlieka
sekrecinę ir rezorbcinę funkcijas. Jos ląstelės išskiria
nedidelį kiekį sulčių, turinčių daug gleivių ir
bikarbonatų. Mucinas saugo gleivinę nuo sužalojimų,
o bikarbonatai neutralizuoja rūgščius bakterijų
apykaitos produktus.
 Į storąją žarną patenka ir plonosios žarnos sultyse
esančių fermentų. Storoji žarna svarbi kaip
rezorbcinis organas, nes čia rezorbuojama apie 90%
su plonosios žarnos turiniu patekusio vandens. Dėl to
žarnyno turinys storojoje žarnoje sutirštėja ir
susiformuoja išmatos, su kuriomis pasišalina likęs
vanduo. Išmatas sudaro nevirškinamos,
nesuvirškintos maisto medžiagos, nusilupęs žarnyno
epitelis, mikroorganizmai, riebalai, baltymai, tulžies
pigmentai.
Pro storąją žarną pašalinami kai kurie medžiagų
apykaitos produktai, pvz.: cholesterolis, kalcis,
kai kurie metalai, kurių druskos blogai tirpsta
vandenyje ir negali būti pašalintos iš organizmo
pro inkstus su šlapimu. Išmatų pašalinimas
vadinamas defekacija.
Tuštintis neleidžia nevalingas vidinis tiesiosios
žarnos raukas, sudarytas iš lygiųjų raumenų
skaidulų, ir išorinis valingas raukas, sudarytas iš
tarpvietės skersaruožių raumenų. Tuštinimasis
prasideda nuslopinus nugaros smegenų kryžmeninės
dalies defekacijos centro aktyvumą. Tada
atsipalaiduoja vidinis raukas. Išorinis valingas
raukas atsipalaiduojamas galvos smegenų žievės
impulsais. Pažeidus nugaros smegenis, vyksta
nevalingas tuštinimasis.
Storojoje žarnoje yra bakterijų, sukeliančių
baltymų puvimą. Joms veikiant pūva
nesuvirškinti baltymai, žuvusių mikroorganizmų
baltymai, nusilupusio epitelio baltymai ir kt.
Pūvant baltymams gaminasi lakiosios rūgštys,
įvairūs aminai ir dujos ( sieros vandenilis,
amoniakas) ir kt.
Puvimo metu susidariusios medžiagos
rezorbuojamos į kraują ir patenka į kepenis, kur
jos yra nukenksminamos. Patologinėmis
sąlygomis puvimo produktai gali tapti labai
nuodingi. Užkietėjus viduriams, gali grėsti
autointoksikacija. Dar labiau organizmą
neigiamai veikia baltymų puvimo produktai, kai
pažeistos kepenys.
I. Mečnikovas XX a. pradžioje paskelbė teoriją,
kad pūvant medžiagoms storojoje žarnoje
gaminasi nuodai (fenolas, indolas ir kt.), kurie,
rezorbuoti į kraują, neigiamai veikia
kraujagysles, audinius ir organizmas dėl to
greičiau sensta. Ši teorija vadinama
autointoksikacijos teorija.
Storojoje žarnoje yra bakterijų, sukeliančių
angliavandenių rūgimą. Jiems rūgstant, susidaro
pieno rūgštis, alkoholis, anglies dioksidas ir kt.
Rūgimo metu susidarę rūgštūs produktai slopina
puvimo procesus, todėl svarbu racionaliai
parinkti maisto davinį, kad būtų slopinami
puvimo procesai.
Storojoje žarnoje yra mikroflora, kuri atlieka naudingas
funkcijas:
1) saugo organizmą nuo ligas sukeliančių mikroorganizmų,
slopindama jų gyvybinius procesus ir vystymąsi;
2) stimuliuoja apsauginių mechanizmų, formuojančių
imunitetą svetimoms medžiagoms, veiklą;
3) sintetina vitaminus, kuriuos organizmas panaudoja B 1,
B6, B12, K;
4) dalyvauja steroidinių hormonų apykaitoje;
5) greitina askorbino rūgšties pasisavinimą.
Su augaliniu maistu į žmogaus organizmą patenka
celiuliozė, kurią suardo žarnyno mikrofloros
fermentai. Geriau skaidoma jaunų daržovių ir
vaisių celiuliozė. Nesuvirškinta celiuliozė veikia
kaip mechaninis žarnyno dirgiklis, skatinantis jo
peristaltiką.
Storosios žarnos motoriką stimuliuoja vegetacinės
nervų sistemos parasimpatinio skyriaus dirginimas,
o slopina simpatinio skyriaus dirginimas.
Svarbiausi storosios žarnos dirgikliai yra
balastinės medžiagos, B grupės vitaminai.
Maistas, turintis daug cukraus, medus, burokėlių
tyrė, morkų tyrė, džiovinti vaisiai, mineraliniai
vandenys, turintys daug magnio, sulfatų, veikia
liuosuojančiai.
Storosios žarnos motorinės ir sekrecinės funkcijų
sutrikimai atsiranda vartojant rafinuotus,
neturinčius balastinių medžiagų, produktus
(balta duona, makaronai, manų kruopos,
kiaušiniai ir kt.), taip pat tada, kai organizmui
trūksta B grupės vitaminų.
Irimo produktų išskyrimo sulaikymas (vidurių
užkietėjimas) sąlygoja toksinių medžiagų
patekimą į kepenis, skatina aterosklerozės ir kitų
ligų vystymąsi, greitina senėjimo procesus. Per
didelis kiekis mėsos produktų racione skatina
puvimo procesus. Kad būtų slopinama puvimo
bakterijų veikla storojoje žarnoje, reikia vartoti
rūgščius pieno produktus.
Virškinimo procesų reguliavimas
Dėl neurohumoralinės sistemos įtakos atskiros virškinimo
sistemos dalys nuosekliai įsitraukia į virškinimo ir
įsiurbimo procesus.
Centrinėje nervų sistemoje yra mitybos centras.
Pagumburyje išsidėsčiusios vienos grupės ląstelės lemia
alkio, apetito pojūčius, kitos – sotumo, troškulio pojūčius.
Mitybos centras sąlygoja maisto rijimo arba atmetimo
reakcijų formavimąsi, humoralinių veiksnių dėka
reguliuoja virškinimą, kenksmingų medžiagų išskyrimą pro
storąją žarną.
Alkis jaučiamas sumažėjus gliukozės kiekiui kraujyje,
susitraukinėjant skrandžio sienelėms. Apetitas
atsiranda veikiant daugybei sąlyginių dirgiklių, kurie
anksčiau buvo susiję su maisto valgymu. Tokiais
dirgikliais gali būti laikas, mintys apie valgį ir kt.
Apetitas yra stipriausias skrandžio liaukų dirgiklis,
kurio dėka susidaro palankios sąlygos virškinti
suvartotą maistą. Maistui patekus į burnos ertmę, ima
veikti nesąlyginiai dirgikliai – cheminės maisto
medžiagos.
Valgant iš burnos ertmės receptorių ir iš žemiau
esančių virškinimo trakto dalių receptorių pradeda
eiti signalai į sotumo centrą, kuris slopina alkio
centrą. Sotumo jausmas atsiranda dar neįsiurbus visų
suvirškintų maisto medžiagų į kraują. Sotumo pojūtis
atsiranda , užpildžius skrandį maistu, kuris ten ilgai
būna. Maistas, turintis daug balastinių medžiagų,
didinančių maisto tūrį, sukelia didesnio sotumo
pojūtį, o labai kaloringas, bet nedidelio tūrio maistas
sukelia mažesnio sotumo pojūtį.
Skanus, gražiai pateiktas maistas, jauki aplinka turi
įtakos valgančiojo refleksams, kurie sužadina apetitą,
taip pat parengia virškinimo sistemą virškinti maistą ir
tinkamai jį pasisavinti.
Reikia atsižvelgti į tai, kad apetitas ne visada yra
objektyvus tikrųjų maisto poreikių kriterijus. Dažnai
jis priklauso nuo žmogaus įpročių, tradicijų,
auklėjimo, pripratimo valgyti mėgstamus patiekalus,
dėl to persivalgoma ir racionas tampa nevisavertis.