VIRŠKINIMO FIZIOLOGIJA

1. Virškinimo esmė
Organizmo plastiniams ir energetiniams poreikiams užtikrinti reikia gauti baltymų, riebalų,
angliavandenių, mineralinių medž., vitaminų ir kt.
Virškinimo esmė – medžiagos, patekusios į virškinimo traktą turi būti skaidomos, susmulkinamos.
Dėl mechaninio ir cheminio maisto apdorojimo stambios, netirpios vandenyje medžiagos tampa
smulkiamolekulėmis ir tirpiomis, praradusios savo specifiškumą, gali patekti į vidinę organizmo
terpę.

Baltymai – didelės molekulinės masės ir negali patekti iš žarnyno tiesiai į kraują.

Riebalai – netirpios medžiagos, todėl virškinimo procese juos reikia paversti tirpiais.
Angliavandeniai – didelės molekulinės masės ir netirpūs riebaluose.

2. Virškinimo sistemos funkcijos. Mokėti kiekvieną paaiškinti.

1. Sekrecinė – virškinimo liaukų ląstelės gamina virškinimo sultis: seiles, skrandžio, kasos, žarnų
sultis, tulžį, kurių sudėtyje yra:
 Fermentų, skaidančių maistą;
 Virškinimo hormonų, svarbių virškinimo reaguliacijai;
 Medžiagų, palaikančių optinį pH fermentams (skrandyje rūgštinę terpę sukurs HCl.
Plonajame žarnyne šarminę terpę sukurs bikarbonatai);
 Virškinimo sultys denaturuoja medžiagas;
 Padeda virškinimui – pvz. tulžis (padeda virškinti riebalus, svarbi lipidų įsisavinimui).
2. Motorinė – maistas kramtomas, smulkinamas, ryjamas, maišomas su virškinimo sultimis,
stumiamas išilgai per virškinamąjį traktą, kol galiausiai nesuvirškinti komponentai pašalinami.
3. Rezorbcinė – suskaldytus maisto komponentus rezorbuoti į enterocitus → kraują/limfą: iš
baltymų aminorūgštis, iš riebalų riebalų rūgštis, iš angliavandenių monosacharidus.
 Ir neskaidomos medžiagos – H2O, mineralinės medžiagos, vitaminai per virškinimo
trakto gleivinę patenka į kraują ir į limfą.
4. Apsauginė:
 Skrandyje – HCl;
 Burnoje (seilėse) – IgA, lizocimas;
 Žarnų sienelėse – limfocitai, bazofilai, makrofagai;
 Kepenyse – kupferio ląstelės;
 Suskaldyti maisto baltymai neleidžia organizmui imunizuotis.
5. Ekskrecinė – per virškinamąjį traktą nuolat šalinami kai kurie medžiagų apykaitos produktai,
sunkieji metalai, vaistai.
6. Medžiagų apykaitoje – su sultimis į traktą išskiriama:
 Apykaitos produktų;
 Daug H2O (8-9l);
 Mineralines medžiagas;
 Dalis grįžta į kraują ir naudojamos pakartotinai – Ca, Fe, H2O ir kt.
7. Hemopoetinė (kraujodara):
 Skrandžio prievarčio ląstelėse pasigamina vidinis arba Kastlio faktorius, kuris būtinas
vitamino B12 rezorbcijai. Pažeidus šias ląsteles atsiranda vit. B12 anemijos požymių.
 Skrandžio ir žarnyno gleivinėje, kepenyse yra feritino (Fe depas – depinė Fe forma).
3. Virškinimo tipai pagal tai, kur vyksta virškinimas: ląstelinis ir neląstelinis (ertminis ir
membraninis).
Neląstelinis virškinimo tipas:
 Ertminis – fermentai išskiriami į virškinamąji traktą ir ten skaido maisto medžiagas (pvz.:
pepsinai, tripsinas).
 Membraninis – maisto medžiagas skaido fermentai, kurie prisitvirtinę žarnyno epitelio
membranoje (pvz.: di-tripeptidazės).
Ląstelinis – maisto medžiaga (apskaldyta) patenka į žarnyno epitelio ląstelę ir hidrolizuojama jos
fermentų (esančių ląstelės lizosomose).
Baltymai virškinami visais šiais tipais.

4. Virškinimo tipai pagal tai, iš kur gaunami fermentai maistui virškinti: autolitinis, simbiotinis,
savasis.
Autolitinis:
 Maisto medžiagas skaido fermentai jau esantys maiste, daugiausiai augaliniame.
 Svarbu žolėdžiams.
 Žmogui – tik kūdikystėje, kai su motinos pienu gaunami fermentai, kurie aktyvinami
skrandyje.
Simbiotinis:
 Maisto medžiagas skaido fermentai, kuriuos gamina žarnyno bakterijos.
 Žoleėdžiams, paukščiams.
 Žmogui nebūdingas.
Savasis:
 Maisto medžiagas skaido fermentai, kuriuos pagamina/sekretuoja virškinamojo trakto
sekrecinės ląstelės.
 Labiausiai būdingas suaugusiam žmogui.
 Kūdikių nepilnai išsivystęs.

5. Virškinimas burnoje. Seilių liaukos. Seilių sudėtis ir sudedamųjų dalių reikšmė.

Seilės atsiranda iš 3 stambių seilių liaukų:
1. Poausinės;
2. Poliežuvinės;
3. Požandinės.

Stambios seilių liaukos – aktyviau sekretuoja, kai valgome bei kai matome maistą, galvojame apie jį
(t.y. dirginant ir kitas sritis).
Mažosios seilių liaukos – nuolat sekretuoja ir vilgo burną.
Seilių kiekis – 0,5-1,5 l/per parą, jų pH – 5,8-7,8 (nuo rūgštinės iki šarminės).
Seilių reikšmė:
 α-amilazė pradeda skaldyti krakmolą ir glikogeną iki dekstrinų, o jei ilgiau kramtome – iki
disacharidų;
 Suskystina ir tirpdo maisto medžiagas (nes skonio receptoriai junta tik tirpias m.m.);
 Palaiko optimalų pH seilių amilazei (bikarbonatai);
 Formuoja kąsnį, kuris dėl mucino tampa slidus;
 Apsauginė funkcija. Lizocimas ardo bakterijų sieneles. IgA gali naikinti bakterijas ir kt.;
  Atlieka maitinamąją funkciją - maitina dantų emalį – Ca, P, Zn, o kai seilių pH mažėja – Ca
išeina iš emalio (viena iš karieso priežasčių);
 Su seilėmis pašalinamos toksinės medžiagos. Pvz. sunkieji metalai – Pb, Hg;
 Valo burną ir dantis nuo apnašų;
 Rezorbcinė - burnoje gali rezorbuotis pvz.: vaistai – nitroglicerinas, validolis ir kt.;
 Svarbu kalbai - palengvina liežuvio ir burnos judesius;
 Skonio vertinimui, apsauginė. Jeigu neskanu – išspjauname.

6. Rijimo mechanizmas.
Rijimas – refleksinis procesas, kurį sudaro vienas paskui kitą einantys tarpusavyje susieti etapai
(fazės):
1. Burninė (valingoji) – galima kontroliuoti ar maistą nuryti ar tiesiog išspjauti;
2. Gerklinė (nevalingoji, greitoji) – maistas perėjęs už gomurio lankų, nebekontroliuojama,
greitai įvykstanti fazė;
3. Stemplinė (nevalingoji, lėtoji).

7. Virškinimas skrandyje. Skrandžio ląstelės ir ką jos gamina.

Skrandžio sultis gamina įvairios skrandžio ląstelės:
 Pagrindinės – gamina fermentus: pepsinogenus, šiek tiek lipazės;
 Pasieninės (parietalinės, dengiamosios) – gamina HCl ir Kastlio faktorių;
 Mukocitai (papildomos) – gamina gleives;
 Endokrinocitai – G ląstelės gamina gastriną, H ląstelės – histaminą, D ląstelės –
somatostatiną.

8. Kokios medžiagos virškinamos (skaidomos) skrandyje ir kokie fermentai tai vykdo. Baltymų,
angliavandenių, riebalų virškinimo ypatumai skrandyje.
Skandžio sulčių kiekis nuo 1,5 iki 2l/parą, o pH – rūgštinė – 1 - 3,5.
Skrandyje maistas apdorojamas mechaniškai ir chemiškai.
1. Skrandyje pradedami skaldyti baltymai iki smulkesnių peptidų:
 Pradeda skaldyti pepsinai (A, B, C, D), jie aktyvūs rūgščioje terpėje. Pepsinai skaldo
baltymus per vidurį, fermentai, kurie skaido baltymus vadinami endopeptidazėmis;
 Sintetinami neaktyvūs pepsinogenai, kuriuos aktyvina HCl, o vėliau ir pats pepsinas.
2. Lipidų (riebalų) virškinimas:
 Lipazės nedaug išskiria pagrindinės skrandžio ląstelės;
 Lipazės nedaug išsiskiria iš liežuvio šaknies ląstelių;
 Abi veikia rūgščioje terpėje;
 Skaido tik emulguotus riebalus: pvz.: majonezo, kiaušinio trynio, pieno riebalus (svarbus
kūdikiams).
3. Angliavandenių virškinimas:
 Yra labai silpnas;
 Skrandžio turinyje yra inhibuojama seilių amilazė.
 Per 1 h. g.b. suskaidyta 30% angliavandenių.

9. Druskos rūgštis ir jos fiziologinė reikšmė.

HCl skrandyje gali būti laisva (aktyvi), ir gali būti sujungta su baltymais (~0,5%).
 Druskos rūgšties reikšmė:
 Palaiko optimalų skrandžio pH;
 Neaktyvų pepsinogeną verčia aktyviu pepsinu;
 HCl denatūruoja ir brinkina baltymus, palengvindamas fermentų veikimą;
 Suteikia skrandžio sultims bakteriocidinį poveikį;
 Skatina skrandžio motoriką;
 Skatina skrandžio turinio perėjimą į dvylikapirštę žarną (nes mažina prievarčio rauko tonusą);
 Skrandyje skatina gastrino pasigaminimą;
 Patekusi į 12-pirštę žarną skatina sekretino ir enterokinazės pasigaminimą.

10. Skrandžio motorika. Skrandžio sulčių sekrecijos ypatumai.

 Maistas maišomas su sultimis, minkomas ir stumiamas link 12-pirštės žarnos.
 Kai skrandis ilgiau būna tuščias – ritmiški, stiprūs peristaltiniai judesiai sukelia 1-2 min.
trukmės tetalinį susitraukimą – tai alkio susitraukimai, kurie yra stipresni jauniems žmonėms,
nes žarnyno tonusas yra stipresnis. Juos sukelia gliukozės trūkumas. Jaučiamas skausmas.
Jei badaujama 3-4d. – judesiai silpnėja, nes susidaro ketoninių kūnų - ketoacidozė – jie
dirgina sotumo centrą ir alkio jausmas susilpnėja;
 Kai skrandis perpildytas arba dėl kitų priežasčių (pvz. vemiant) gali prasidėti antiperistaltiniai
(nefiziologiniai) judesiai;
Skrandžio sulčių sekreciją įtakojantys veiksniai:
 Kai skrandyje nėra maisto – sekrecija silpna;
 Pavalgius – suaktyvėja;
 Stipraus susijaudinimo metu – suaktyvėja; Dėl ilgalaikio streso – gali būti opos.
 Sekrecija priklauso ir nuo maisto sudėties, temperatūros, konsistencijos.

11. Virškinimas plonajame žarnyne. Kokios sultys čia susimaišo 12-tėje žarnoje.
Plonasis žarnynas – vieta, į kurią atkeliavo maistas suskaidytas arba beveik nesuskaidytas,
suskaidomas iki tokių komponentų, kurie jau gali būti perkeliami į kraują ir naudojami mūsų
organizmo reikmėms.
Plonajame žarnyne – dvylikapirštėje žarnoje – skrandžio turinys susimaišo su: tulžimi, kasos
sultimis, žarnų sultimis.

12. Tulžis ir jos fiziologinė reikšmė.

Tulžis:
 Gamina kepenų ląstelės – hepatocitai;
 Tulžis per ištekamąjį lataką išteka į dvylikapirštę žarną;
 Per parą hepatocitai pagamina 700-1200ml tulžies;
 Pūslėje telpa 70ml tulžies;
 Tulžis yra koncentruojama ir kaupiama tulžies pūslėje;
 Tulžis susidaro nuolat;
 Tulžis į dvylikapirštę žarną išskiriama porcijomis, periodiškai (ypač pavalgius);
 Tulžies sudėtyje yra cholesterolio, mineralinių medžiagų, tulžies pigmentų, riebalų rūgščių,
tulžies rūgščių.
 NETURI fermentų.
 Tulžies reikšmė.
 Aktyvina kasos ir žarnų lipazę;
 Emulguoja riebalus – sumažina riebalinių dalelių paviršiaus įtempimą, dėl to padidėja
paviršiaus plotas ir lipazės lengvai prieina ir pradeda skaidyti riebalus;
 Tulžies rūgštys padeda rezorbuotis riebalų rūgštims, cholesteroliui , riebaluose tirpiems
vitaminams (sudaro tirpius junginius – miceles);
 Skatina plonosios žarnos peristaltiką;
 Veikia bakteriocidiškai;
 Su tulžimi šalinami hemoglobino apykaitos produktai, vaistai, steroidiniai hormonai;
 Šalinamas cholesterolio perteklius (~1g/parą).

13. Kokius angliavandenius gauname su maistu. Maisto angliavandenių virškinimas.

Su maistu gauname:
 Polisacharidus – krakmolas, glikogenas;
 Disacharidus – sacharozę, laktozę;
 Dekstrinus;
 Monosacharidus – gliukozė, fruktozė, galaktozė;
 Nevirškinamus polisacharidus – celiuliozė, pektinas.
Angliavandenių skaidymas:
1. Skaidymas prasideda burnoje veikiant α-amilazei.
2. Dvylikapirštėje žarnoje prasideda ertminis virškinimas – čia veikia kasos α-amilazė, plonojoje
žarnoje gaminamas fermentas 1,6 gliukozidazė, skaido iki maltozės.
3. Dvylikapirštėje žarnoje prasideda membraninis virškinimas – čia veikia fermentai:
- Maltazė – skaido maltozę iki 2 gliukozių;
- Sacharazė – skaido sacharozę iki gliukozės + fruktozės;
- Laktazė – skaido laktozę iki gliukozės + galaktozės.

14. Laktazės nepakankamumas.

 Laktazė sveikų vaikų jau yra aktyvi;
 Suaugusiems laktazės trūkumas atsiranda:
- Po infekcijų;
- Bakterinių, virusinių žarnyno susirgimų;
- Ilgai nevartojant pieno produktų;
 Jei trūksta laktazės, tai laktozė nei skaidoma, nei rezorbuojama, todėl:
- Žarnyne padidėja osmotinis slėgis, H2O rezorbuojamas į žarnyną ir dėl to
viduriuojama.
- Kai patenka į storąja žarną – bakterijos fermentuoja laktozę.
- Dėl to kaupiasi dujos, pučia pilvą.
- Biojogurto laktozė yra lengviau skaidoma, nes jame jau yra fermento laktazės.

15. Angliavandenių rezorbcijos (įsiurbimo iš žarnyno į kraują) ypatumai.

 Į kraują įsiurbiami tik monosacharidai (gliukozės 80%, fruktozės, galaktozės – 20%).
Įsiurbimo greitis priklauso nuo rezorbcijos būdo – jei aktyvūs – greičiau.
 Gliukozė, galaktozė rezorbuojama į enterocitą, tai vyksta aktyvios pernašos būdu kartu su Na+.
O iš enterocito į kraują išeina palengvintos difuzijos būdu.
  Fruktozė rezorbuojama lėčiau: per abi membranas pereina palengvintos difuzijos būdu –
pasyviu būdu.
 Rezorbuoti monosacharidai per vartų veną patenka į kepenis. Kepenyse galaktozė ir fruktozė
paverčiamos į gliukozę.
16. Baltymų skaidymas (virškinimas)
 Baltymai pradedami skaidyti skrandyje – skaido fermentas pepsinas.
 12-pirštėje vyksta neląstelinis ertminis skaidymas:
- Kasos fermentas tripsinas.
- Chimotripsinas. Tai yra endopeptidazės – skaido iki peptidų (skaido, tai ko neskaidė
skandžio pepsinai). Abu fermentai neaktyvūs, o 12-tėje aktyvinami.
- Kasos karboksipeptidazės (A ir B).
 12-pirštėje neląstelinis membraninis skaidymas:
- Plonųjų žarnų fermentai baigia skaldyti baltymus iki aminorūgščių.
- Tripeptidazės – skaido tripeptidus.
- Dipeptidazės – skaido dipeptidus.
 Ląstelinis skaidymas:
- Jei į enterocitą patenka dipeptidai, tripeptidai – jie ląstelės fermentų suskaidomi iki
aminorūgščių.

17. Baltymų rezorbcija.

 Aminorūgštys į enterocitą patenka aktyvios pernašos būdu;
 Išeina iš enterocito ir patenka į kraują palengvintos difuzijos būdu;
 Geriausiai virškinami ir įsisavinami kiaušinio baltymai; augaliniai – sunkiau; su amžiumi
silpnėja baltymų rezorbcija.

18. Lipidų virškinimas

 Su maistu gauname:
- Neutralių riebalų - TAG (glicerolis + 3RR);
- Nedaug fosfolipidų;
- Cholesterolio, jo esterių, riebalų rūgščių.
 Tulžies reikšmė:
- Dėl didelio paviršiaus įtempimo riebalai sudaro tankią masę ir lipazėms sunku prie jų
prieiti, todėl emulguojant tulžimi, riebalų paviršiaus plotas padidėja iki 1000 kartų.
 Fermentų funkcija:
- Kasos lipazė;
- Plonųjų žarnų lipazė (ją aktyvina tulžis) – TAG suskaido iki MAG (monoacilglicerolių
ir riebalų rūgščių).

19. Lipidų rezorbcija.

 MAG, RR su tulžies rūgštimis sudaro tirpią dalelę micelę.
 Trumpų grandinių RR lengvai patenka į enterocitą.
 Ilgų grandinių RR būtinai reikia tulžies rūgščių ir jiems būtinai reikia sudaryti miceles.
 Mišri micelė – MAG, RR ilgų grand., cholesterolis, riebaluose tirpūs vitaminai – A, D, E, K.
 Šios micelės patenka į enterocitą:
 - Enterocite iš suvirškintų riebalų sintetinami žmogaus riebalai – TAG, cholesterolis,
cholesterolio esteriai;
- Visi resintetinti lipidai kartu su baltymais (apoproteinais) sudaro tirpias daleles –
chilomikronus;
- Chilomikronai iš enterocito gali patekti į limfagysles, o po to į kraują.

20. Vandens ir elektrolitų rezorbcijos ypatumai.

Per parą į žarnyną patenka vandens:
 Su seilėmis 1,5l;
 Su skrandžio sultimis 2,5l;
 Su kasos sultimis 1l;
 Su žarnos sultimis 1l;
 Su tulžimi 1l;
 Su maistu apie 2l.
Rezorbuojama:
 Tuščiojoje žarnoje – 5,5l;
 Klubinėje žarnoje – 2l;
 Storojoje žarnoje – 1,3l;
 Iš viso 8,8l;
 Pašalinama 200ml su išmatomis.

21. Virškinimas storajame žarnyne. Žarnų mikroflora ir jos reikšmė.

Maisto medžiagos storajame žarnyne skaidomos silpnai. Veikia fermentai iš plonojo žarnyno ir šiek
tiek storojo žarnyno (bet nelabai aktyvūs).
 Suaugusių žmonių storajame žarnyne yra bakterijų, kurios:
- Skaido nesuvirškintus maisto likučius;
- Apsaugo žarnyną nuo patogeninių mikrobų;
- Sintetina B grupės vitaminus, vit. K;
- Inaktyvuoja fermentus – tripsiną, amilazę;
- Skaido tulžies rūgštis.
 Vyksta intensyvi H2O ir druskų rezorbcija.

Vyksta angliavandenių rūgimas – susidaro Vyksta baltymų puvimas (žuvusių bakterijų,

rūgštūs produktai, pieno r., acto r., alkoholis, epitelio ląstelių) ir susidaro pavojingi tarpiniai
CO2, H2O (kaupiasi dujos, pučia pilvą). produktai – indolas, skatolas, metano dujos,
sieros vandenilis ir kt.
Rūgimas slopina puvimą
Dalį nukenksmina žarnų epitelio ląstelės.
Normaliai maitinantis ir esant gerai peristaltikai
yra pusiausvyra tarp rūgimo ir puvimo procesų. Kita dalis nešama krauju į kepenis nukenksminti.
Storajame žarnyne susidaro fekalijos. Visa tai, ko organizmas neįsisavino, šalinama su išmatomis.

22. Svarbiausios kepenų funkcijos:

 Sekretuoja tulžį;
 Yra kraujo depas (gali talpinti kraują);
  Embrioniniu periodu – kraujodaros organas;
 Dalyvauja palaikant AKS – kepenyse pasigamina angiotenziogenas;
 Su tulžimi šalinama vandenyje netirpios medžiagos – cholesterolis, ksenobiotikai;
 Atlieka detoksikacinę funkciją;
 Dalyvauja įvairių medžiagų apykaitoje.

23. Kepenų reikšmė angliavandenių apykaitoje:

 Kepenyse galaktozė, fruktozė paverčiamos į gliukozę;
 Gliukozė, patekusi į kepenų ląsteles gali būti skaidoma ir naudojama ATP susidarymui;
 Gliukozė kaupiama glikogeno pavidalu kepenų ląstelėse;
 Glikogenas skaidomas iki gliukozės;
 Gliukoneogenezė – gaminama gliukozė iš glicerolio, aminorūgščių, laktatų;
 Gliukozės perteklius verčiamas riebalais;
 Kepenyse gali vykti glikoproteinų sintezė.

24. Kepenų reikšmė baltymų apykaitoje:

 Suskaidytos AR su krauju patenka į kepenis ir kepenyse sintetinama: dauguma kepenų ir
kraujo plazmos baltymų;
 Vyksta aminorūgščių deamininimas – susidaro NH3;
 NH3 verčiamas šlapalu (šlapalo konc. mažėja jei kepenų funkcija sutrinka);
 Iš aminorūgščių susidaro kreatinfosfatas.

25. Kepenų reikšmė riebalų apykaitoje:

 TAG sintetinami ir skaidomi, bet atsargų nėra;
 TAG su kitais lipidais ir baltymais sudaro LMTL (labai mažo tankio lipoproteinus) – ir jie iš
kepenų patenka į kraują;
 Gliukozės perteklius virsta riebalais;
 Sintetinamas cholesterolis: 80% jo paverčiama tulžies rūgštimis, kita dalis patenka į kraują
MTL pavidalu;
 Sintetinami fosfolipidai;
 Kepenyse vyksta intensyvi RR oksidacija – susidaro energija, reikalinga visoms ląstelėms;
 Kai trūksta angliavandenių – oksiduojantis RR susidaro ketoninės medžiagos.

26. Kepenų reikšmė vitaminų, mikroelementų, hormonų apykaitoje.

Kepenų reikšmė vitaminų apykaitoje:
 Yra kai kurių vitaminų atsargų (D, A, B12);
 Suskaidomas vitaminų perteklius;
 Iš provitaminų arba beta karotinų susidaro vitaminas A;
 Aktyvinamas vit. D (vėliau ir inkstuose).
Kepenų reikšmė hormonų apykaitoje:
 Suskaidomi baltyminiai, steroidiniai hormonai;
 Nukenksminami lytiniai hormonai;
 Sintetinamas somatomedinas (reikalingas somatotropiniam hormonui STH).
Kepenų reikšmė mikroelementų apykaitoje:
  Yra mikroelementų atsargos Fe, Cu, Zn, Mn.

27. Detoksikacinė kepenų funkcija:

 Susijungus su sieros rūgšties anijonu SO42- nukenksminami fenolis, indolas, lyt. hormonai;
 Susijungus su gliukurono rūgštimi tampa nekenksmingi fenolio junginiai, estrogenai, vaistai
(antibiotikai, salicilatai);
 Acetilinimo būdas – vaistai (sulfanilamidai);
 NH3 toksinis amoniakas verčiamas neutraliu šlapalu;
 Dėl fermentinių reakcijų (alkoholdehidrogenazė) nukenksminama didžioji dalis (80%)
alkoholio;
 Kepenų fagocitinė funkcija (kupferio ląstelės).