Virškinimo sistemos organai

Žmogus, kaip ir visi gyvūnai, yra heterotrofas, t. y. reikiamas organizmui medžiagas gauna su
maistu. Maistas virškinimo organais yra paimamas, smulkinamas, veikiant
fermentams skaidomas ir suskaidytas pasisavinamas į kraują. Žmogaus organizme virškinimo
sistemos organai skirstomi į virškinamojo trakto organus ir virškinimo liaukas. Virškinamojo trakto
organais maistas pamažu virškinamas slenka analinės angos link.

Virškinamojo trakto organai:

 burna,
 ryklė,
 stemplė,
 skrandis,
 plonoji žarna (dvylikapirštė, tuščioji ir klubinė),
 storoji žarna (akloji, apendiksas (kirmėlinė atauga), gaubtinė ir tiesioji),
 analinė anga.

Virškinimo liaukos išskiria sultis su virškinimo fermentais. Virškinimo organų sistemai priskiriamos
šios liaukos: seilių, skrandžio gleivinės, kepenų (gamina tulžį be fermentų), kasos, žarnų
gleivinės.
 Virškinimo sistema

Virškinimo sistemos organai:

1. paausinės seilių liaukos,

2. paliežuvinės seilių liaukos,
3. ryklė,
4. burnos ertmė,
5. liežuvis,
6. pažandinės seilių liaukos,
7. stemplė,
8. kepenys,
9. skrandis,
10. tulžies pūslė,
11. kasa,
12. dvylikapirštė žarna,
13. plonoji žarna,
14. storoji žarna,
15. akloji žarna,
 16. apendiksas / kirmėlinė atauga,
17. tiesioji žarna,
18. analinė anga.

Virškinimo organai ir jų atliekamos funkcijos

Virškinimo Virškinama
Virškinimo ferment Optimal Virškinimo
sistemos maisto Atliekama funkcija
as i pH produktas
organas medžiaga
Maistas
susmulkinamas,
suvilgomas seilėmis,
Angliavandeni įvertinamas jo skonis,
Burna Seilių amilazė 7,8 Maltozė
ai pradedami
virškinti angliavandeni
ai, suformuojamas
kąsnis.
Suformuotas kąsnis
Ryklė - - - - refleksiškai ryjamas į
stemplę.
Kąsnis, peristaltiškai
susitraukinėjant
Stemplė - - - - stemplės sienelės
raumenims, stumiamas
skrandžio link.
Maistas sumaišomas su
skrandžio sultimis,
Skrandis Baltymai Pepsinas 1–2 Peptidai plakamas pavirsta į
tyrelę, virškinami jame
esantys baltymai.
Baltymai Kasos tripsinas Peptidai Intensyviai
Angliavandeni virškinamos visos
Kasos amilazė Maltozė maisto medžiagos,
ai
veikiant kasos
Dvylikapiršt
7,8–8,4 fermentams. Į ją
ė žarna
Riebalų atsiveria kepenų tulžies
Riebalai Kasos lipazė ir kasos latakas.
rūgštys ir
glicerolis Riebalus lipazėms
padeda skaidyti tulžis.
Plonoji 7,1–8,4 Aminorūgšt Baigiamos virškinti
Peptidai Peptidazės
žarna ys maisto medžiagos.
Riebalai Lipazė Riebalų Virškinimo produktai
rūgštys ir įsiurbiami į kraują
glicerolis (aminorūgštys ir
Virškinimo Virškinama
Virškinimo ferment Optimal Virškinimo
sistemos maisto Atliekama funkcija
as i pH produktas
organas medžiaga

Maltozė Maltazė Gliukozė

gliukozė) ir į limfą
(glicerolis ir riebalų
Į kraują įsiurbiamas
vanduo, mineralinės
medžiagos, vitaminai.
Bakterijos gamina K ir
Storoji B grupės vitaminus.
- - - -
žarna Gleivėmis sulipinamos
nesuvirškintos maisto
liekanos, iš kurių
suformuojamos
išmatos.

Virškinamojo trakto organų vidinę sienelę dengia gleivinė. Gleivinės vienos rūšies liaukinės ląstelės
išskiria fermentus, kitos – gleives (muciną). Gleivės atlieka apsauginę organų funkciją (saugo ne tik
nuo mikrobų, bet ir nuo savų fermentų, kad nesusivirškintų).

Kasa ir kepenys

Tiek kepenyse, tiek kasoje sekrecinę funkciją atlieka liaukinio epitelio ląstelės, prisitaikiusios
gaminti ir išskirti tam tikras medžiagas. Liaukinių ląstelių grupės sudaro specialius organus
– liaukas. Pagal tai, kur ir kaip išskiria pagamintą sekretą, liaukos skirstomos į:

 išorinės sekrecijos (egzokrinines); jos pagamintą sekretą ištekamaisiais latakais išskiria į

kūno paviršių arba į tuščiavidurių organų ertmes,

Egzokrininė liauka.
  vidaus sekrecijos (endokrinines); neturi ištekamųjų latakų ir pagamintą sekretą išskiria
tiesiai į kraują.

Kasa yra mišrios sekrecijos liauka, priklausanti ne tik endokrininei sistemai, bet ir virškinimo.
Kasos ląstelės pagamintus hormonus (insuliną ir gliukagoną) išskiria tiesiai į kraują.
Šie hormonai per kraujotaką pasiekia kepenis ir kartu su kepenimis reguliuoja gliukozės kiekį
kraujyje. Kasa, kaip išorinės sekrecijos liauka, pagamina apie 1,5 l per parą sulčių, kurių pH =
7,8–8,4. Kasos sultyse yra visas maisto medžiagas skaidančių fermentų. Kasa savo sultis latakėliu
išskiria į plonojo žarnyno pradžią – dvylikapirštę žarną. Kasos fermentai yra
aktyvūs šarminėje terpėje.

Kasos tripsinas skaido baltymus, kasos amilazė – angliavandenius, kasos lipazė – riebalus.

Kasa ir dvylikapirštė žarna.

1. Kasos latakas.
2. Kasos latakas atsiveria į dvylikapirštę žarną.
3. Kasa.

Kepenys – didžiausia žmogaus organizmo virškinimo liauka.

 Kepenys.

1. Kepenys.
2. Tulžies pūslė.
3. Tulžies pūslės ištekamasis latakas.
4. Dvylikapirštė žarna.
5. Kasa.

Kepenų ląstelės gamina tulžį (0,5–1 l per parą), ši latakėliais patenka į tulžies pūslę, kur yra
kaupiama. Tulžies pūslės ištekamuoju lataku tulžis išskiriama į dvylikapirštę žarną. Tulžis yra
žalsvai gelsvos spalvos, kartus, šarminis (pH = 7,8–8,6) skystis (97,6 % vandens). Tulžyje, be
vandens, daugiausia yra tulžies rūgščių, fosfolipidų, baltymų, cholesterolio, bilirubino
ir nėra virškinimo fermentų. Tulžis svarbi riebalų virškinimui. Ji riebalus emulguoja, t. y.
išskirsto didelius riebalų lašelius į mažesnius, didina jų paviršiaus plotą ir palengvina sąlytį su juos
skaidančiais fermentais (lipazėmis). Tulžis ne tik emulguoja riebalus dvylikapirštėje žarnoje, bet
atlieka ir kitas svarbias virškinimo procesui funkcijas:

 neutralizuoja skrandžio druskos rūgštį,

 aktyvina kasos fermentus,
 skatina žarnyno peristaltiką.
Kepenys pagrįstai vadinamos svarbiausia organizmo laboratorija. Jos ne tik gamina tulžį, bet ir:

 reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje (gliukozę gali perdirbti į glikogeną, o glikogeną – į

gliukozę),
 gamina kraujo plazmos baltymus,
 kaupia vitaminų A, D, E, K ir B1212 atsargas,
 sukaupia iki 30 % organizmo kraujo,
 neutralizuoja virškinimo metu į kraują patekusias toksines medžiagas,
 kepenyse iš amoniako, atsiradusio baltymų apykaitos metu, susidaro šlapalas.

Tinkama žmogaus mityba

Tinkama arba subalansuota mityba vadinamas kiekvieno asmens individualius būtinųjų maisto
medžiagų poreikius tenkinantis maisto racionas. Žmogus su maistu turi gauti ne tik baltymų,
riebalų, angliavandenių, bet ir kitų nepakeičiamų maisto medžiagų: vitaminų, mineralų, skaidulų ir
vandens. Maisto produktuose yra įvairių žmogaus organizmui reikalingų maisto medžiagų. Tai
cheminiai junginiai, teikiantys organizmui:

1. energiją,
2. medžiagas, kurių reikia ląstelėms bei audiniams augti ir atsinaujinti,
3. medžiagas, reguliuojančias organizmo gyvybinius procesus,
4. medžiagas, kurios panaudojamos kitoms medžiagoms sintetinti.

Žmogaus organizmui reikia gauti ne konkrečių maisto produktų, o būtiną kiekį energijos ir maisto
medžiagų, kurių yra tam tikruose produktuose. Su maistu į organizmą patenka sudėtingos
organinės molekulės: angliavandeniai, riebalai, baltymai. Šios medžiagos yra ir organizmo
energijos šaltinis.

Angliavandeniai – svarbiausias organizmo energijos šaltinis. Žmogus su maistu gauna paprastųjų ir

sudėtinių angliavandenių. Paprastieji angliavandeniai – tai monosacharidai: gliukozė, fruktozė,
galaktozė. Jie organizme naudojami kaip greitas energijos šaltinis.
Sudėtiniai disacharidai (sacharozė, laktozė)
ir polisacharidai (krakmolas, glikogenas). Polisacharidai virškinamajame trakte suskaidomi iki
monosacharidų, dažniausiai gliukozės, o ši naudojama kaip energijos šaltinis. Per parą žmogus turi
suvartoti nuo 300 iki 500 g angliavandenių. Daugiausia angliavandenių turėtume gauti krakmolo
pavidalu, jo gausu bulvėse, ryžiuose, duonoje. Augaliniuose maisto produktuose yra celiuliozės.
Deja, žmogaus virškinamajame trakte nėra šį angliavandenį skaidančių fermentų. Dėl to celiuliozė
ir kai kurie kiti polisacharidai priskiriami skaidulinėms medžiagoms. Pagrindinis skaidulinių
medžiagų šaltinis yra daržovės, vaisiai, uogos, rupi duona. Per parą su maistu reikėtų gauti apie
25–30 g skaidulinių medžiagų. Jos veikia žmogaus organizmo riebalų apykaitą, padeda vykti
peristaltikai, pašalinti iš organizmo kenksmingas medžiagas.

Riebalai – geras energijos šaltinis. Jų yra augalinių ir gyvūninių. Augalinių riebalų

sudėtyje daugiausia yra nesočiųjų riebalų rūgščių, o gyvūninių – daugiausia sočiųjų, bet
abiejuose yra ir vienų, ir kitų. Augaliniuose riebaluose yra organizmui būtinų nesočiųjų riebalų
rūgščių: linolo ir linoleno. Jų organizmas pats nesintetina, todėl jas būtina gauti su maistu.
Žmogaus organizme šios rūgštys skatina junginių, reguliuojančių kraujo krešumą ir kraujospūdį,
gamybą, palaiko imunitetą. Nesočiosios riebalų rūgštys būtinos gerai antinksčių ir skydliaukės
veiklai. Kai jų trūksta, išsausėja oda, gleivinės, susergama tulžies pūslės akmenlige. Jos padeda iš
organizmo pašalinti cholesterolio perteklių. Cholesterolis yra reikalinga medžiaga, bet vartojat
daug sočiųjų (gyvūninių) riebalų organizme susidaro jo perteklius. Taigi problema – ne
pats cholesterolis, bet tai, koks jo kiekis gaunamas su maistu ir kokiu pavidalu jis cirkuliuoja
kraujyje.

Suaugusio žmogaus vienam kilogramui kūno masės per dieną su maistu reikia gauti 1–1,5 g riebalų.
Bent trečdalį šių riebalų turėtų sudaryti augaliniai riebalai.

Baltymai yra pagrindinė statybinė ir atstatomoji ląstelių medžiaga. Jie sudaryti iš aminorūgščių.
Žmogaus organizme baltymaiyra labai specifiški, pagaminami iš gaunamų su maistu aminorūgščių.
Dalį šių aminorūgščių žmogaus kepenys verčia tomis aminorūgštimis, kurių tuo metu organizmui
trūksta. Tai pakeičiamos aminorūgštys. Kitos dalies aminorūgščių organizmas pakeisti negali, jų
reikiamą kiekį organizmas turi gauti su baltyminiu maistu. Tai nepakeičiamos aminorūgštys.
Trūkstant bent vienos jų, sutrinka organizmo medžiagų apykaita, augimo procesai. Nepakeičiamų
aminorūgščių daugiausia būna gyvūninės kilmės – mėsos, žuvų – maisto produktuose.

Baltymai yra ne tik statybinė organizmo medžiaga, bet atlieka ir daugybę kitų funkcijų. Iš baltymų
gaminamos apsauginės medžiagos antikūnai, dauguma hormonų, hemoglobinas, kraujyje
pernešantis deguonį, fermentai. Štai dėl to trūkstant maiste baltymų sutrinka ir įvairios organizmo
funkcijos. Suaugusio žmogaus vienam kilogramui kūno masės per dieną su maistu reikia gauti ne
mažiau kaip 1–1,5 g baltymų. Normalus baltymų, riebalų ir angliavandenių santykis yra 1:1:4.
Šis santykis padeda palaikyti reikiamą organizmo vidinės terpės sudėtį, fizines ir chemines
ypatybes.

Energijos organizmas gauna iš angliavandenių, riebalų ir baltymų. Oksiduojant šias maisto

medžiagas, išsiskiria skirtingas energijos kiekis. Daugiausia jos yra riebaluose, kuriuos organizmas
kaupia kaip atsargas. Angliavandeniuose yra maždaug dvigubai mažiau energijos, tačiau juos
organizmas ypač efektyviai skaido. Jeigu su maistu gaunama per daug angliavandenių, jų
perteklius perdirbamas į glikogeną arba riebalus. Baltymus organizmas skaido tik badaudamas.
Baltymų negali pakeisti nei angliavandeniais, nei riebalais.

Sveikos mitybos piramidė.

Norint maitintis pagal sveikos mitybos taisykles, reikėtų dažniau vartoti 1 ir 2 numeriais pažymėtus
produktus ir rečiau valgyti 3 ir 4 numeriais pažymėtus produktus.

Su maistu žmogus privalo gauti ir reikiamą kiekį vandens bei mineralinių medžiagų. Vanduo yra
terpė, kurioje vyksta įvairiausios organizmo cheminės reakcijos. Jis padeda palaikyti pastovią
druskų apykaitą, šalinti medžiagų apykaitos produktus. Su geriamu vandeniu žmogus gauna
nemažai mineralinių medžiagų. Visi gyvybiniai procesai gali vykti tik esant pakankamam kiekiui
vandens. Vanduo yra ląstelių ir audinių sudedamoji dalis. Todėl nevalgydamas žmogus gali
išgyventi keliasdešimt dienų, o be vandens – vos keletą. Maisto medžiagų atsargos kaupiamos
organizme, o vandens – ne.
 Vitaminai, jų reikšmė organizmui
Vitaminai – organinės molekulės, tačiau jų cheminė struktūra, priešingai negu angliavandenių arba
baltymų, yra labai nevienoda. Paprastai organizmas vitaminų molekulių negamina visiškai arba
gamina pernelyg mažai – kai kuriuos vitaminus (B ir K) sintetina žarnyno bakterijos, bet organizmui
jų nepakanka, vitamino D gauname ir su maistu, ir jo sintetinama odoje, veikiant ultravioletiniams
spinduliams. Vitaminų reikia mažais kiekiais. Jų trūkumas gali sukelti avitaminozę. Vitaminai
skirstomi į tirpius vandenyje (C, B22, B1212, B66) ir tirpius riebaluose (A, D, E).
Vitamino
paros Svarbiausi šaltiniai Funkcijos Avitaminozės požymiai
norma
Žuvų taukai, Būtinas regėjimui, odai, Vištakumas (kai nematoma
kepenys, mėsa, įvairių organų gleivinei, prieblandoje), odos sausėjimas,
A,
kiaušiniai, pieno kaulų ir dantų pleiskanojimas, nuovargio pojūtis,
1,0–1,5 mg
produktai, morkos, formavimuisi. Padeda akių ir gleivinės infekcija, sulėtėjęs
žaliosios daržovės greičiau gyti žaizdoms augimas
Žuvų taukai, riebios
Svarbus kalcio ir fosforo Rachitas (kaulų minkštėjimas ir
D, žuvys, kiaušiniai,
apykaitai, kaulėjimo deformacija), sumažėjęs atsparumas
25 mg sviestas,
procesams infekcijoms
pievagrybiai
Antioksidantas, svarbus
Augaliniai aliejai,
E, vaisiaus išnešiojimui, Nervų sistemos pažeidimai, raumenų
javų daigai, riešutai,
20–30 mg dalyvauja medžiagų nykimas
sviestas
apykaitoje
Būtinas augti,
Kepenys, mėsa,
eritrocitams susidaryti,
B1212, žuvys, pieno Nuovargis, išblyškusi oda,
svarbus nervų sistemai,
10–12 µg produktai, mažakraujystė, nerviniai sutrikimai
kraujo krešėjimui,
kiaušiniai, mielės
cholesterolio apykaitai
Skorbutas (būdingi ligos požymiai:
Erškėčių vaisiai,
dantenų kraujavimas, bendras
juodieji serbentai,
Gerina medžiagų silpnumas, dantenų gleivinės
C, citrusiniai vaisiai,
apykaitą, dalyvauja uždegimas, poodinės kraujosruvos);
50–100 mg žaliosios daržovės,
baltymų biosintezėje ligai progresuojant, šie požymiai
rauginti kopūstai,
stiprėja, sutrinka širdies, kasos,
bulvės
skrandžio veikla

Vitaminai labai svarbūs organizmo medžiagų apykaitai. Dauguma jų aktyvina fermentus, turi
poveikį įvairioms cheminėms reakcijoms, padeda įsisavinti tam tikras medžiagas. Kai kurie
vitaminai yra antioksidantai. Jie geba prisijungti kenksmingus medžiagų skilimo produktus –
laisvuosius radikalus – ir taip saugo ląsteles nuo neigiamo jų poveikio. Kai vitaminų trūksta,
laisvieji radikalai dalyvauja įvairiose šalutinėse reakcijose, pažeidžia ląsteles. Dėl to jos gali virsti
vėžinėmis.

Maisto priedai

Maisto produktų etiketėse maisto priedai žymimi raide E. Tai: dažikliai, konservantai,
antioksidantai, emulgatoriai, stabilizatoriai, saldikliai, spalvos fiksatoriai ir kt. Priedai naudojami
tam, kad maistas ilgiau išsilaikytų, turėtų patrauklią išvaizdą, gerą skonį, malonų kvapą. Kai kurie
maisto priedai yra natūralūs ir žmogaus organizmui nekenksmingi, pavyzdžiui, dažiklis karotenas.
Yra ir toksiškų maisto priedų, bet vartodami ne daugiau, nei leidžiama per parą, savo sveikatai
nekenkiame.

Konservantų, dažų ir kitų priedų poveikis žmogaus organizmui gali būti ir neigiamas, kai jų
suvartojama daugiau, nei leidžiama, dideli jų kiekiai gali sukelti vėžines ligas, padidinti
cholesterolio kiekį, kraujo spaudimą, sukelti odos ligas, išbėrimus, naikinti vitaminą B 1212, sukelti
virškinimo sutrikimus.

Kaip išvengti neigiamo maisto produktų priedų poveikio

Reikėtų skaityti maisto produktų etiketes ir nepirkti tų produktų, kuriuose yra daug maisto priedų.
Pirkti ekologiškus maisto produktus be maisto priedų. Jei perkate turgavietėse, reikėtų
pareikalauti maisto produktų kokybės liudijimo. Geriausia turint galimybę užsiauginti savų
daržovių ir gamintis maistą patiems.

Mineralinės medžiagos ir jų reikšmė žmogaus organizmui

Nedideli cheminių elementų kiekiai labai reikalingi žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, kalis ir natris
būtini nervinio impulso perdavimui, geležis – eritrocitams susidaryti. Kai kurie mineralai dalyvauja
ir medžiagų apykaitoje, aktyvina fermentus. Daugiausia mineralų yra daržovėse, grūdų ir pieno
produktuose, taip pat jų gausu stipriai mineralizuotame vandenyje. Organizmui reikia nevienodo
mineralų kiekio. Kalcio ir natrio poreikis didžiausias – keli gramai per dieną. Tokie mineralai
vadinami makroelementais. Kitų reikia dar menkesnio kiekio – vos miligramo ar mažiau. Tokie
mineralai vadinami mikroelementais. Prie jų priskiriami fluoras, jodas.

Su maistu gaunami cheminiai elementai ir jų reikšmė

Mineralinės
medžiagos Šaltiniai Funkcijos
paros norma
Mažina nervų sistemos jautrumą, reguliuoja kapiliarų
Pienas ir jo produktai,
Kalcis ir ląstelių membranų pralaidumą, kraujo krešėjimo
mineralinis vanduo,
(Ca2+2+), procesus, aktyvina fermentus. Kalcio jonai reikalingi
riešutai, saulėgrąžos,
0,8–1,20,8–1,2 tam, kad jaudinami raumenys galėtų susitraukti,
brokoliai, grūdai,
g skatina širdies darbą, leukocitų fagocitozę. Kalcis
jautiena, sūris
svarbus kaulams ir dantims formuotis
Kepenys, gyvulių mėsa,
paukštiena, brokoliai,
Geležis Yra sudedamoji deguonį nešančio baltymo
kiaušiniai, ridikėliai,
(Fe2+2+), hemoglobino ir deguonį kaupiančio mioglobino dalis,
žaliosios daržovės,
10–1510–15 mg be to, geležis reikalinga fermentams susidaryti
įvairios pupelės, moliūgų
sėklos
Fosforo yra ATP, ląstelės universalaus energijos
šaltinio, sudėtyje. Nuo ATPatskylant fosforo rūgšties
Fosforas Grūdai, ankštinės
liekanai, atsipalaiduoja ląstelei būtina energija.
(P3+3+), daržovės, riešutai, žirniai,
Fosforo junginiai dalyvauja genetinės informacijos
1,5–21,5–2 g žuvys, pienas, mėsa
perdavimo procese. Šis elementas svarbus kaulų
formavimuisi, raumenų veiklai
Pupelės, aguonos, Jis svarbus nervų ir raumenų ląstelių veiklai, skatina
Kalis
lazdynų riešutai, bulvės, druskų išskyrimą iš organizmo, turi įtakos perduodant
(K++),
petražolės, pienas ir jo nervinius impulsus, susitraukiant raumenims, širdies
11 g
produktai ritmui
Jodas
Jūrinės žuvys, menkių Jodas labai svarbus skydliaukės hormonams
(J−−),
kepenys, jūros kopūstai susidaryti
0,20,2 mg
Natris Organizme reikalingas ląstelių osmosiniam slėgiui ir
Valgomoji druska,
(Na++), membranų pralaidumui palaikyti, veikia vandens
daržovės, kiaušiniai, sūris
1–21–2 g pusiausvyrą, reguliuoja kraujo pH