476761873.doc 20.05.

26 17:10 1

APIE GYVŪNŲ MITYBĄ

Maiste yra šios gyvybiškai svarbios medžiagos:

1. energetinės ir statybinės (naudojamos energijai gauti ir kaip C atomų šaltinis sintezei):
a) angliavandeniai (daugiau energetiniai),
b) baltymai (daugiau statybiniai),
c) lipidai (daugiau energetiniai)
2. kitos (naudojamos kai kuriems baltymams sintetinti, tarpląstelinei medžiagai mineralizuoti, kaip
nešikliai ar fermentų nepeptidinės dalys):
a) vitaminai (reguliaciniai)
b) mineralinės druskos (dalis statybinės, dalis reguliacinės),
c) vanduo (universalus tirpiklis).
Nukleorūgštys virškinamos ir panaudojamos, bet maiste jų gali ir nebūti. Nukleotidus žmogaus
organizmas nesunkiai pasigamina pats.

ANGLIAVANDENIŲ APYKAITA
Angliavandeniai 1 skirstomi į tris grupes - monosacharidus, oligosacharidus bei polisacharidus.
MONOSACHARIDAI - paprasčiausieji angliavandeniai. Naudojami kaip sudėtingesnių
angliavandenių, nukleino rūgščių statybiniai blokai, ląstelės iš jų nesunkiai sintetina kitas organines
molekules.
Pavadinimas C skaičius Reikšmė
Ribozė pentozė ribonukleotidų ir RNR sudedamoji dalis
Dezoksiribozė pentozė dezoksiribonukleotidų ir DNR sudedamoji dalis
Gliukozė heksozė pagrindinis energijos šaltinis ląstelėse, gabenama kraujyje, daugelio
biomolekulių pirmtakė
Fruktozė heksozė svarbi tarpinė medžiaga angliavandenių metabolizme; jos daug vaisiuose
Galaktozė (?) laktozės ir oligosacharidų, membraninių lipidų statybinis blokas,

Disacharidai (sudaryti iš dviejų monosacharidų liekanų).

Maltozė gliukozė + gliukozė Žarnyno gleivinė išskiria fermentą maltazę, kuris hidrolizuoja
maltozę į dvi gliukozės molekules
Laktozė gliukozė + galaktozė Fermentas laktazė, išskiriamas žarnyno gleivinės, laktozę
hidrolizuoja. Šis fermentas itin aktyvus žindomų kūdikių žarnyne,
o suaugusiųjų organzime jo gamyba gali beveik negaminti. Daug
laktazės gamina suaugusių europiečių ir kai kurias genčių
afrikiečių, nuo senovės užsiimančius gyvulininkyste, organizmai.
Žmonės, kurių žarnyne beveik ar visai nesigamina laktazė,
nepakenčia pieno. Medicinoje ir biologijoje tai vadinama laktozės
intolerancija
Sacharozė gliukozė + fruktozė Ji yra svarbus tarpinis produktas augaluose. Daugelis augalų
angliavandenius transportuoja iš lapų į kitus audinius būtent
sacharozės formoje. Galbūt tai susiję su tuo, kad ji chemiškai
patvaresnė už maltozę, laktozę ir monosacharidus, todėl nekinta
gabenama iš vienos augalo dalies į kitą.

intarpas KUKURŪZINIS SALDIKLIS

Kai kuriose šalyse vietoj sacharozės mėgina vartoti kitą saldiklį, saldesnį už gliukozę.
Pradžioje hidrolizuoja kukurūzinį krakmolą, ir gaunamas kukurūzinis sirupas - koncentruotas
gliukozės tirpalas. Paskui tirpalą praleidžia pro kolonėlę, užpildytą ypatinga neutralia terpe, prie
kurios dalelių prijungtas iš augalų išskirtas fermentas gliukoizomerazė, kuris dalį gliukozės
paverčia fruktoze. Susidaro bendras tirpalas, kur gliukozės ir fruktozės koncentracijos vienodos.
Jis vartojamas ledų ir bealkoholių gėrimų gamyboje.
[Nustatykite šio mišinio saldumą, palyginus su gliukoze?]
1
Angliavandenių pavadinimas paprastai baigiasi priesaga -ozė.
476761873.doc 20.05.26 17:10 2

[Žr. intarpą "AMINORŪGŠTYS IR SALDUMAS"]

Kai kurių cukrų ir sacharino

saldumas
Cukrus Santykinis
saldumas
Sacharozė 100
Gliukozė 50 (70)
Fruktozė 170
Laktozė 20
Maltozė 30
Laktozė 16
Natrio ciklamatas 30
Aspartamas 180
Sacharinas 40 000

OLIGOSACHARIDAI. Sudaryti iš 3 ir daugiau monosacharidinių liekanų. Organizmuose įeina į

glikoproteinų bei proteoglikanų sudėtį.

POLISACHARIDAI. Sudaryti iš keliolikos ar daugiau monosacharidų.

Dalis lengvai hidrolizuojamų polisacharidų yra atsarginės maisto medžiagos.
Krakmolas ir glikogenas sudaryti iš gliukozės liekanų, jų grandinės susisuka spiralėmis ir sudaro
gumulėlius. Abu jie turi daug atvirų hidroksilo grupių, todėl yra labai hidrofiliniai.
Krakmolas - augalinių ląstelių atsarginis angliavandenis. Krakmolą sudaro dviejų rūšiu
poligliukozinės grandinės. Amilozės grandinės ilgos ir nešakotos, o amilopektino - ilgos, smarkiai
šakotos. Verdant bulves dalis amilozės ištirpsta karštame vandenyje, todėl vanduo ima opalescuoti, įgyja
kiek pienišką atspalvį.
Ląstelėse kaupiamas grūdeliais citozolyje ir dažniausiai - specializuotose plastidėse
amiloplastuose. Krakmolo itin daug turi sandėliniai augalų audiniai dauginimosi ir žiemojimo organuose
- stiebagumbiuose, šakniagumbiuose, sėklose.
Krakmolas labai svarbi žmonių maistinė medžiaga jo daug turi bulvių, javų produktai.
Glikogenas - panašus į amilopektiną, bet žymiai šakotesnis, sudaro tankesnes, kompaktiškesnes
molekules. Glikogeno grūdeliai kaupiami citozolyje. Labai daug glikogeno turi kepenys (iki 7% bendros
masės), raumenys. Ląstelės glikogeną sintetina iš gliukozės pertekliaus (glikogenezė). Glikogenezę
skatina kasos išskiriamas insulinas.
Žarnyne maisto krakmolą ir glikogeną skaldo amilazės, kurios "nukarpo" nešakotas krakmolo ar
glikogeno dalis. Išsišakojimo vietas skaldo kitas fermentas. Ląstelėse savo glikogeną skaido trūkstant
gliukozės (glikogenolizė). Kepenų glikogenas skaidomas, kai kepenų ląstelės gauna komandą - prie jų
prisijungia kasos hormonas gliukagonas.

Daugelis polisacharidų sudaro ląstelių sieneles. Kiti polisacharidai yra stuburinių jungiamųjų
audinių sudedamoji dalis. Šie polisacharidai vadinami struktūriniais, nes apsaugo ląsteles, audinius bei
organus, suteikia jiems formą bei palaiko ją.
Celiuliozė. Tai labai svarbi augalinių ląstelių sienelių medžiaga. Medvilnės pluoštas - praktiškai
gryna celiuliozė. Pagrindinės medienos medžiagos - celiuliozė ir ligninas.
Baltymai - gausiausi viduląsteliniai biopolimerai, o celiuliozė - labiausiai paplitęs neląstelinis
struktūrinis polisacharidas (ir labiausiai paplitęs gamtoje biopolimeras).
Celiuliozė - netirpus linijinis polisacharidas, jos molekules sudaro 10 000 ar daugiau gliukozės
liekanų. Liekanas jungia kiek kitokia jungtis, negu amilozėje, todėl celiuliozė chemiškai kur kas
patvaresnė. Celiuliozės grandinės išlaiko daugmaž tiesios grandinės formą. Susijungdamos gretimos
celiuliozės grandinės sudaro ilgas netirpias gijas. [LOB1:314]
Nei stuburinių, nei bestuburių gyvūnų virškinimo sistemos negamina fermentų, virškinančių
celiuliozę. Tai kaip tada žolėdžiai minta žole?
Žolėdžių stuburinių (avių, ožkų, kupranugarių, žirafų...) ir bestuburių virškinimo traktuose
celiuliozę virškina simbiontinės bakterijos. Jos sintetina celiulazę, hidrolizuojančią celiuliozės grandines.
476761873.doc 20.05.26 17:10 3

intarpas KARVĖS SKRANDIS

Karvių keturių skyrių skrandis labai didelis - jis sudaro 15% visos karvės masės. Pirmasis
skyrius - prieskrandis, antrasis - tinklainis, trečiasis - knygenos, ketvirtas - šliužas.
Pirmi trys skyriai atsirado iš stemplės praplatėjusios apatinės dalies, todėl jų sienelės
neišskiria jokių fermentų. Beveik nesukramtytas gausiai seilėtas žolinis pašaras patenka priekrandį
ir tinklainį kur jis, minkomas raumeningų sienelių, įmirksta. Terpė juose silpnai šarminė, palanki
tenai gyvenančioms bakterijoms, kurios ima skaldyti celiuliozę. Bakterijos iš gautos gliukozės
sintetina trumpas riebiąsias rūgštis ir išskiria bei metaną. CH 4 ir CO2 karvės skrandyje gaminami 2
l/min. greičiu. Dujas karvė išskiria pro burną nežymiai atsirūgdama.
Prieskrandyje ir tinklainyje apdorotas pašaras gromuluojamas - porcijomis atryjamas ir dar
kartą pertrinamas dantimis. Sugromuluoto pašaro tyrė vėl nuryjama, šįkart į knygenas. Knygenose
dar pavirškinta ir sutirštėjusi tyrė patenka į šliužą, kur ją ima virškinti jau karvės fermentai.
Šliužo fermentai virškina bakterijų neįsisavintą pašarą ir savo darbą atlikusias bakterijas.
Smulkiamolekules maistmedžiages toliau virškinamajame trakte įsiurbia į kraują.
[Atrajotojo skrandžio schema]
Karvę ir jos skrandyje gyvenančias bakterijas sieja mutualistiniai ryšiai. Karvė bakterijas
aprūpina celiulioze ir šilta drėgna aplinka. Bakterijų gyvenimas karvės skrandyje trumpas, bet
aprūpintas.
Žiemą, kai karvės minta daugiausiai šienu, jos iš tikrųjų minta daugiausia bakterijomis.
Dobilų ar šunažolės celiuliozė - bakterijų maistas, o bakterijos - karvės maistas.
Daugelis bakterijų iš šlapalo ir angliavandenių sintetina aminorūgštis. Todėl į galvijams
skirtus kombinuotus pašarus neretai įmaišoma ir šiek tiek šlapalo. Skrandin patekusį šlapalą
sunaudoja karvės skrandžio bakterijos baltymų sintezei, nes augaliniame pašare baltymų būna
nedaug. Tad šlapalo priedas leidžia bakterijoms sparčiau augti ir daugintis, geriau virškinti
celiuliozę.
Neapdairūs ūkininkai kartais galvijams skirtais kombinuotais pašarais pašeria kiaules ar
palesina paukščius, ir šie apsinuodija, nes gyvūnams šlapalas - šalinama azoto apykaitos atlieka.

intarpas TRIUŠIŲ AKLOJI ŽARNA

Žolėdžiai gyvūnai plonosios ir storosios žarnų sandūroje turi didelę akląją žarną. Tik
plėšrūnai turi mažą akląją žarną ar jos visai neturi.
Daugelio žolėdžių akloji žarna irgi veikia lyg rauginimo kubilas. Aklosios žarnos
mikroorganizmai skaldo pašaro celiuliozę ir kitas sunkiai skaldomas medžiagas, sintetina B grupės
vitaminus.
Augaliniu maistu mintantiems žolėdžiams stinga nepakeičiamųjų aminorūgščių. Voveriniai
graužikai (voverės, suslikai) šių aminorūgščių gauna ėsdami smulkius gyvūnus, karvės -
virškindamos nuosavas bakterijas. Kiškiniai žinduoliai irgi augina bakterijas aklojoje žarnoje.
Tačiau storoji žarna nebegali tų bakterijų suvirškinti, nes neturi reikiamų fermentų - jie liko prieš
akląją žarną - skrandyje ir plonojoje žarnoje. Todėl triušiams ir kiškiams praverčia koprofagija 2 -
ėda savas išmatas. Jų išmatos būna dvejopos. Vienos, “pirminės” būna maistingos (tai nebaigtas
virškinti aklosios žarnos turinys), jas išsyk suėda. O antrosios “galutinės” išmatos tiesiog
pašalinamos.

intarpas CELIULIOZĖ, ŽARNYNO ILGIS IR TERMITAI

Žinduolių žarnyno ilgis atitinka maisto sudėtį. Šikšnosparnių ir vabzdžiaėdžių žarnynas 1,5-
4,5 karto ilgesnis už kūną, vilko - 6,5 karto, žolėdžių graužikų (pvz., jūrų kiaulyčių) - 5-12 kartų,
arklio - 12 kartų, avių - 29 kartus. Kuo daugiau celiuliozės pašare, tuo ilgesnis žarnynas.
Labai “celiuliozėdžiai” yra termitai. Tai labai senovinis tropinių bendruomeninių vabzdžių
būrys. Termitų pagrindinis ir vos ne vienintelis maistas yra negyva mediena. Tropikuose termitai
yra pagrindiniai medienos kenkėjai. Jie ėda ne tik sausus žolių stiebus savanose, nukritusias
šakeles, griaumedžius džiunglėse. Lygiai taip pat jiems tinka ir žmogaus naudojama celiuliozė -
rąstai, lentos, mediniai statiniai, telefono stulpai, baldai, popierius...

2
Gr. kopros (išmatos) + gr. phagein (ėsti).
476761873.doc 20.05.26 17:10 4

Kaip termitai sugeba suvirškinti medieną? Jų žarnynas negali būti ilgas, nes termitai yra
skruzdžių didumo. Tiesa, jų skrandyje gyvena mikroorganzimai, virškiną celiuliozę... [pabaigti
apie termitų simbiontus...]

intarpas CELIULIOZĖ ŽMOGAUS MAISTE

Augalinis maistas yra svarbi žmonių maisto dalis. Ar žmonės gali suvirškinti augalinius
struktūrinius polisacharidus - celiuliozę, ligniną, pektiną, hemiceliuliozę?
Mūsų virškinimo sistema suvirškina pektinus, šiek tiek hemiceliuliozės. O celiuliozė ir
ligninas nesuvirškinami. Tačiau šios augalinės skaidulos irgi naudingos, nes augaliniu maistu
žmonės ir jų protėviai minta jau šimtus tūkstančių metų ir evoliuciškai prisitaikė panaudoti net
šias nesuskaidomas medžiagas.
Celiuliozė taip veikia žarnyno peristaltiką, kad maisto tyrė ilgiau užsilaiko žarnyne, todėl
geriau suvirškinama. Celiuliozės skaidulos jungiasi su tulžies rūgštimis ir užtikrina jų pašalinimą
iš žarnyno. O tai normalizuoja cholesterolio ir steroidinių hormonų apykaitą organizme. Dalį
augalinių skaidulų šiek tiek apvirškina žarnyno bakterijos.
Naudojant valytus augalinius maisto produktus, turinčius mažai augalinių skaidulų, sutrinka
cholesterolio apykaita, padažnėja tikimybė susidaryti tulžies akmenims.
Tiriant priklausomybę tarp augalinių skaidulų kiekio maiste ir sergamumo, paaiškėjo, kad
skaidulų stygius didina tikimybę susirgti įvairiomis ligomis, pvz., storosios žarnos vėžiu,
cukralige, nutukimu, padidėjusiu kraujospūdžiu.
Taigi, maiste turi būti ne tik reikiamas kiekis baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir
mikroelementų, bet ir augalinių skaidulų.

CHITINAS. Tai linijinis polisacharidas, kurio monomeras turi amino grupę. [LOB1:316] Kaip ir
celiuliozė sunkiai virškinamas. Chitinas yra svarbi grybinių ląstelių sienelių, nariuotakojų egzoskeletų
dalis.
Vėžiagyvių chitininė danga sutvirtinta kalcio karbonatu, o voragyvių ir vabzdžių - specialiais
baltymais.

intarpas GLIUKONEOGENEZĖ
Angliavandenių sintezė iš neangliavandenių vadinama gliukoneogeneze. Gliukoneogenezės
žaliava būna aminorūgštys, lipidai, daliniai angliavandenių skaidymo produktai - pvz.,
pirovynuogių, pieno rūgštys.
Aminorūgštys dezamininamos [žr. skyrelį “Mitochondrijos”, intarpas “Mitochondrijos,
trąšos Ir aminorūgščių perteklius”, o likusi molekulės dalis perdirbama į reikiamus
angliavandenius.
Gliukozės sintezė iš laktato itin sparti ilsintis po intensyvaus darbo, pavyzdžiui, 100 m
sprinto. Tokio krūvio metu cirkuliacinė sistema nespėja tiekti deguonį raumenims, ir energijos
gavyba vyksta vien glikolize. Raumenyse pirovynuogių rūgštis trūkstant deguonies toliau
neoksiduojama, o verčiama pieno rūgštimi ir kaupiasi raumenyse bei kraujyje. Padidėjusi pieno
rūgšties koncentracija kraujyje jaučiama kaip raumenų nuovargis.
Intensyviai veiklai pasibaigus sprinteris vis dar giliai tankiai alsuoja, ir organizmas
sustiprintai aprūpinams deguonimi. Panaudodamos šį deguonį (deguonies skola) kepenys visiškai
oksiduoja dalį vėl pirovynuogių rūgštimi paverstos pieno rūgšties ir gamina ATP. O šią ATP
panaudoja likusios pieno rūgščiai paversti gliukoze. O tada gliukoneogenezę keičia glikogenezė -
iš gliukozės sintetinamas glikogenas. Visiškas atsistatymas gali trukti 30 min.

intarpas ALKOHOLIS STABDO GLIUKONEOGENEZĘ

Didesni etanolio kiekiai labai stabdo gliukoneogenezę kepenyse. Todėl sumažėja gliukozės
koncentracija kraujyje. Gliukozės koncentracijos sumažėjimas kraujyje vadinamas hipoglikemija.
Toks etilo alkoholio poveikis ypač ryškus po sunkaus fizinio krūvio ar ilgai nevalgius.
Tuomet gliukozės koncentracija kraujyje gali kristi iki 40% ar net 30% normalios koncentracijos.
Hipoglikemija slopina smegenų veiklą. Dažnai paveikiami smegenų centrai, reguliuojantys
kūno temperatūrą. Todėl vidinė kūno temperatūra dėl hipoglikemijos gali kristi 2°C ir daugiau.
Žmogui davus išgerti gliukozės tirpalo, kūno temperatūra greitai atsistato.
476761873.doc 20.05.26 17:10 5

Senas papratimas jūroje ar dykumoje išgelbėtiems ir nusilpusiems duoti viskio, spirito ar ko

nors panašaus fiziologiškai pavojingas. Reikia duoti gliukozės ar medaus.

intarpas GLIKOGENO APYKAITOS PAŽEIDIMAI

Kartą gyveno 8 metų mergaitė, sirgusi medžiagų apykaitos sutrikimais. Ji mirė nuo gripo, ir
skrodimas parodė, kad jos kepenys buvo 3 kartus didesnės, nei normalu. Kepenyse buvo didžiulis
kiekis glikogeno - 40% sausos kepenų masės. Iš kepenų chemiškai išskyrus ir ištyrus glikogeną,
paaiškėjo, kad glikogenas normalus, tačiau šoninės amilozinės glikogeno grandinės buvo itin
trumpos. Paaiškėjo, kad kepenys negamino fermento, skaidžiusio šakotas glikogeno dalis. Todėl
kepenyse kaupėsi šiek tiek apkarpytos, bet vis viena stambios glikogeno molekulės.
Normalių kepenų ekstraktas tą glikogeną skaidė kaip ir pridera. Ši liga buvo pavadinta
Girkės liga pagal ligą aprašiusio gydytojo pavardę.
[UŽDAVINYS?]

BALTYMŲ APYKAITA

Maisto baltymai žarnyne suskaidomi į aminorūgštis, šios patenka į kraują ir išnešiojamos po

kūną. Ląstelės aminorūgštis panaudoja:
a) savų baltymų sintezei,
b) kitų trūkstamų amino rūgščių sintezei,
c) perdirba į nukleotidus ir kitas azoto turinčias organines medžiagas,
d) dezaminina ir perdirba į angliavandenius, riebalus,
e) dezaminina ir panaudoja energijos gavyboje.
Žmogaus organizme dezamininimu daugiausai užsiima kepenų ląstelės.

[intarpas Azoto atliekos ir vandens taupymas]

intarpas NEPAKEIČIAMOS AMINORŪGŠTYS

Įvairūs gyvi organizmai skirtingai sintetina tas 20 aminorūgščių. Nevienodai jie įsisavina
įvairius azoto junginius aminorūgščių gamybai.
Žmogaus ir baltosios laboratorinės žiurkės organizmai geba patys susintetinti 10
aminorūgščių iš 20, būtinų baltymų sintezei. Šios 10 aminorūgščių vadinamos pakeičiamomis,
organizmas sugeba jas susintetinti. Kitos 10 rūgščių į organizmą turi patekti su maistu, nes jų
sintetina per mažai ar išvis nesugeba susintetinti. Jos vadinamos nepakeičiamosiomis
aminorūgštimis.
Aukštesnieji augalai sintetina visas jiems reikalingas amino rūgštis, panaudodami ne tik
amoniaką, bet ir nitratus. Bakterijos šiuo požiūriu irgi skiriasi - Escherichia coli sintetinasi visas
aminorūgštis, o pienarūgščio rūgimo bakterijos kai kurias aminorūgštis turi gauti iš aplinkos.

LIPIDŲ APYKAITA

Intarpas STEROIDAI
Tai natūralūs riebaluose tirpūs junginiai, kurių pagrindas - keturžiedė struktūra. [Cholesterolio
molekulė] Trys žiedai yra šešiašoniai, vienas - penkiašonis. Žmogaus organizme svarbiausi steroidai yra
cholesterolis, tulžies rūgštys, lytiniai ir kai kurie antinksčių hormonai.

intarpas NEUTRALIEJI RIEBALAI

Svarbios gyvūninių ląstelių atsarginės medžiagos yra riebalai. Jie vadinami
triacilgliceroliais arba neutraliaisiais riebalais. [iliustracija Ris 100]
Tik iš sočiųjų riebiųjų rūgščių sudaryti triacilgliceroliai kambario temperatūroje yra kieti.
Pavyzdžiui, jautienos taukai, kurių pagrindinė dalis - tristearinas. O triacilgliceroliai, sudaryti tik
iš nesočiųjų riebiųjų rūgščių kambario temperatūroje yra skysti. Pavyzdžiui, alyvuogių aliejus,
kurio pagrindas - trioleinas. Tuo tarpu sviesto riebalai sudaryti iš įvairių triacilglicerolių su
palyginti trumpomis grandinėmis, todėl sviestas minkštas. Triacilgliceroliai hidrolizuojasi
virinami su rūgštimis ar šarmais arba veikiami fermentų lipazių, kurias į plonąsias žarnas išskiria
kasa.
476761873.doc 20.05.26 17:10 6

Skysti triacilgliceroliai, turintys daug dvigubų jungčių ora savaime oksiduojasi, nes
dvigubos jungtys reaguoja su oro deguonimi. Būtent dėl oksidacijos per ilgesnį laiką riebalai ore
apkarsta. Ląstelėse nesotieji riebalai nesioksiduoja, juos saugo vitaminas E ir kt.
Skystus riebalus galima paversti kietais, hidrinant dvigubas jungtis. Tokiu būdu iš augalinių
aliejų gaminamas kietas margarinas.
Dvigubų jungčių dėka kai kurie aliejai polimerizuojasi. Polimerizacijos mechanizmas
primena polietileno sintezę iš etileno molekulių. Pavyzdžiui, linų aliejus turi tiek daug dvigubų
jungčių, kad ore "džiūsta" - oksiduojasi ir polimerizuojasi, sudarydamas tvirtą plėvelę. Jis
naudojamas aliejinių dažų gamyboje - polimerizuoto aliejaus plėvelė tvirtai laiko pigmento
daleles.
Triacilgliceroliai tarnauja organizme energijos ir anglies atomų atsarga. Jų galima rasti
beveik visų ląstelių citozolyje mažyčių lašelių pavidalu. Itin daug jų sukaupia specialios riebalinės
ląstelės, kurios žinduolių organizme susidaro po oda, pilvo ertmėje, pieno liaukose. [Iliustracija -
riebalinės ląstelės pjūvis, storas žmogus, ruonis] Labai apkūnių žmonių organizme sukaupiamos
dešimtys kilogramų triacilglicerolių, kurių ramiai gulint užtektų mėnesiams. [Uždavinys -
paskaičiuokite, kokiam laikui pakaktų?] Tuo tarpu glikogeno atsargos užtenka geriausiu atveju
parai. Riebalai geresnė rezervinė medžiaga, nes juos saugant nereikia tiek vandens, be to jie turi
dukart daugiau energijos, negu glikogenas.
Kai kurių gyvūnų kūne poodinis riebalų sluoksnis ne tik tarnauja energijos atsarga, bet
saugo kūną nuo atšalimo. Ruonių, vėplių, pingvinų ir kitų arktinių gyvūnų kūną saugo stori riebalų
sluoksniai.

intarpas ŽIEMOS MIEGAS IR RIEBALAI

Gerai žinomas pavyzdys, kai riebalai padeda prisitaikyti prie nepalankių sąlygų, yra lokių
žiemos miegas. Lokiai grizliai miega be perstojo 7 mėnesius. Jų kūno temperatūra svyruoja tarp
32 ir 35°C. Kiekvieną dieną lokys sunaudoja apie 6000 kcal, tačiau tuos mėnesius jis neėda,
negeria, nesišlapina ir nesituština. Staiga atsibudęs grizlis išsyk aktyvus ir pasiruošęs gynybai.
Tyrimai rodo, kad lokio organzime riebalai - vieninteliai degalai. Riebalų energijos
pakanka kūno temperatūrai palaikyti, aminorūgščių ir baltymų sintezei ir kitiems procesams.
Riebalus oksiduojant susidarančios vandens molekulės kompensuoja vandens nuostolius
kvėpuojant. Šlapalas, susidarantis skaidant amino rūgštis, vėl panaudojamas naujų amino rūgščių
sintezei.
Ruošdamasis žiemojimui grizlis sukaupia didžiules riebalų atsargas. Pavasario pabaigoje ir
vasarą lokys per parą sunaudoja apie 9000 kcal. Tačiau artinantis žiemai pakinta hormoninė
pusiausvyra organizme, ir lokiai ima maitintis po 20 val. per parą, suvartodami iki 20 000 kcal per
parą. Suėdami didžiuliai kiekiai angliavandenių perdirbami į triacilgliceridus.
Kiti žiemą miegantys žinduoliai, pavyzdžiui smulkūs graužikai miegapelės, irgi sukaupia
dideles riebalų atsargas.

intarpas KAŠALOTŲ LIPIDAI

Banginiai, jūrų vėpliai ir ruoniai apsisaugo nuo šalčio storu poodinių riebalų sluoksniu.
Kašalotai neretai būna iki 20 m ilgio. Kašalotų galva didžiulė, sudaro apie 1/4 viso kūno
ilgio ir apie 1/3 kūno masės. Apie 90% galvos masės sudaro spermaceto maišas, esąs virš
viršutinio žandikaulio. Tai didžiulė riebalinė pagalvė, sudaryta iš riebalinio jungiamojo audinio ir
jame esančių raumenų. Joje gali būti iki 4 t spermaceto - ypatingo triacilglicerolių, kurių beveik
visos riebiosios rūgštys nesočiosios, mišinio.
Kašalotui ilsintis, kai kūno temperatūra normali (apie 37°C), spermacetas yra skystas,
tačiau apie 31°C jis ima kietėti, o kai temperatūra krenta dar keliais laipsniais, sukietėja.
Biologinė spermaceto funkcija ilgą laiką buvo neaiški.
Tik nesenai buvo iškelta hipotezė apie spermaceto paskirtį. Kašalotai minta kalmarais,
kuriuos medžioja labai giliai. Ieškodami gelmėse grobio kašalotai panėrę gali išbūti iki 50
minučių, o paskui iškilę jie per 10 min. spėja atstatyti deguonies atsargas ir atsikratyti CO 2.
Kašalotai nardo iki 1000 m ir giliau (rekordas - 3000 m). Tokiame gylyje, kur gyvena daug
kalmarų, kašalotai neturi konkurentų.
476761873.doc 20.05.26 17:10 7

Pasiekęs reikiamą gylį kašalotas tenai medžioja kalmarus ne daugiau 25% laiko. Likusį
laiką kašalotas ramiai ilsisi ir nejudėdamas laukia, kol pasirodys kalmarai.
Vandens gyvūnas ramiai kabo viename gylyje, kai jo kūno tankis lygus aplinkinio vandens
tankiui. Tam vieni jūros gyvūnai turi dujomis užpildytas plaukimo pūsles, kiti kaupia riebalus,
kurių tankis mažesnis, nei aplinkinio vandens. Kašalotai sugeba keisti savo tankį, prisitaikydami
prie didelių gelmių, kur vanduo šaltesnis, todėl ir tankesnis.
Giliai panėrus skysto spermaceto temperatūra keliais laipsniai krenta ir jis ima stingti, jo
tankis didėja. Kartu didėja ir kašaloto tankis, Tai užtikrina neutralų plūdrumą didesniame gylyje,
kur šaltesnis vanduo tankesnis.
Spermacetui atvėsti padeda spermaceto maiše esantys gausūs kapiliarai, kurias tekąs
atvėsintas kraujas vėsina ir riebalus. Kylant į paviršių spermacetas sušildomas, jo tankis mažėja, ir
kašaloto plūdrumas vėl susilygina su mažesnio tankio šiltesniu vandeniu.
Spermacetą sudarantys triacilgliceridų sudėtis tokia, kad juo sudarančios riebiųjų rūgščių
liekanos užtikrina reikiamą spermaceto skystėjimo temperatūrą. Tai leidžia kašalotui neeikvojant
tuščiai energiją išbūti giliai po vandeniu.

intarpas ETANOLIS - ENERGIJOS ŠALTINIS

Etanolio molekulės turi daug energijos. 1 g etanolio duoda 7 kcal energijos - pagal
kaloringumą etanolis pralenkia angliavandenius, bet nusileidžia riebalams. Ši energija išskiriama
ne tik degant. Organizmas sugeba iš etanolio išgauti energiją ATP sintezei.
Kepenų ląstelėse citozolinis fermentas alkoholdehidrogenazė oksiduoja etanolį iki
acetaldehido. Vandenilį prisijungia NAD+:
CH3CH2OH + NAD+ ↔ CH3CHO + NADH+H+.
Uždavinys:
Žmogus per parą išgeria 40 g gryno etanolio. Per dieną suvalgytas maistas (be etanolio) duoda
3000 kcal. Kokią gautos energijos dalį sudarys etanolio duota energija?
Acetaldehidą toliau į acetatą perdirba skaldo mitochondrijų fermentas aldehid-
dehidrogenazė (irgi naudojanti NAD+):
CH3CHO + NAD+ +H2O  CH2COOH + NADH + H+.
Susidarančios NADH molekulės perneša elektronus ir protonus elektronų transporto
grandinės baltymams. Viena etanolio molekulė duoda 2 NADH molekulės, o šios po 3 ATP
molekules.
Acetatą perdirba į acetil-CoA kuris įsijungia į Krebso ciklą.
Taigi, etanolis yra kaloringas, tačiau kaip maisto poduktas yra ydingas, nes:
 perteklių organizmas perdirba tik į riebalus, o angliavandenių ir amino rūgščių iš susintetinti
negali,
 sukelia hipoglikemiją, nes blokuoja gliukozės sintezę iš laktato ir aminorūgščių,
 alkoholiniai gėrimai - gana brangus maisto produktas, dažnai neturi vitaminų ir mineralinių
medžiagų.