Skiriamos dvi pagrindinės kvėpavimo organų sistemos dalys – kvėpavimo takai, kuriais cirkuliuoja

įkvepiamas oras ir plaučiai, per kuriuos vyksta kraujo aprūpinimas deguonimi ir CO2 pašalinimas iš
organizmo. Kvėpavimo takai skirstomi į viršutinius ir apatinius. Viršutiniams kvėpavimo takams
priklauso nosis, ryklė, burnos ertmė. Apatiniams kvėpavimo takams priklauso gerklos, trachėja,
bronchai. Prie kvėpavimo sistemos taip pat priskiriami sinusai – kaktinis, pleištakaulio, akytkaulio,
viršitinio žandikaulio. Sinusai (ančiai) veikia kaip balso rezonatariai, taip pat padeda sušildyti orą,
patenkanti į plaučius.

Kvėpavimo organų sistema

Trumpa anatomija ir fiziologija

Kvėpavimo organuose vyksta dujų apykaita.

Deguonis yra gyvybiškai, ląstelėse vyksta oksidacijos procesai ir išsiskiria organizmui svarbi
medžiaga, būtina audinių ląstelėms gyvuoti. Deguonis patenka į organizmą iš išorės reikalinga
energija. Tuomet susidaro anglies dvideginis, kuris šalinamas lauk. Tai – kvėpavimas, kurį atlieka
kvėpavimo organų sistema. Šią sistemą sudaro:

• kvėpavimo takai,

• plaučiai,

• kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai, diafragma).

Kvėpavimo takais oras patenka į plaučius ir iškvepiamas. Plaučiuose vyksta dujų apykaita tarp
įkvepiamo oro ir kraujo (deguonis pereina į kraują, o anglies dvideginis – į alveolių orą).

Kvėpavimo takai skirstomi į viršutinius ir apatinius. Viršutinius kvėpavimo takus sudaro nosies
ertmė, prienosiniai ančiai, nosiaryklė ir gerklos. Šie organai ir jų ligos bus nagrinėjami LOR skyriuje
(žr.xxx psl.). Apatiniams kvėpavimo takams priklauso trachėja ir bronchai.

Trachėja (kvėpuojamoji gerklė). Tai gerklų tąsa. Ji yra 10-12 cm ilgio ir 2-2.5 cm skersmens
vamzdelis. Trachėjos sienelės pagrindą sudaro pusžiedžių pavidalo kremzlės, kurios yra pakankamai
tvirtos, todėl trachėjos spindis visuomet išlieka atviras. Užpakalinė trachėjos siena tarp kremzlinių
lankų galų yra plėvinė (ryjant stambesnį kąsnį ji gali įlinkti).

Trachėja šakojasi į 2 pagrindinius bronchus: dešinįjį ir kairįjį. Išsišakojimo vietoje į gerklės ertmę
įsiterpia ketera, kuri yra kosulio reflekso zona: jei ji dirginama (pvz., patekusio svetimkūnio), –
kosima.

Dešinysis pagrindinis bronchas – tai lyg trachėjos tęsinys, jis atsišakoja nuo jos nedideliu kampu, dėl
to į jį dažniau patenka svetimkūnių. Kairysis pagrindinis bronchas atsišakoja daug stačiau, yra
nedaug ilgesnis ir siauresnis už dešinįjį. Toliau bronchai besišakodami smulkėja, jų spindis mažėja,
tačiau bendras plotas didėja. Pagrindiniai bronchai suskyla į skiltinius, pastarieji toliau į
segmentinius. Smulkėjant bronchams jų sienelėse nelieka kremzlių – tai bronchiolės. Bronchiolės
suskyla į alveolinius latakėlius, kurie baigiasi alveolėmis. Bronchų išsišakojimas plaučiuose
vadinamas bronchiniu medžiu.
Plaučiai yra porinis organas, jie užima didžiąją krūtinės ląstos dalį. Dešinysis plautis yra didesnis už
kairįjį, nes kairėje krūtinės ląstos pusėje yra širdis. Ertmė tarp plaučių vadinama tarpuplaučiu, jame
be širdies dar glūdi aorta, tuščiosios venos, nervai, stemplė, trachėja, čiobrialiaukė. Plautis panašus į
išilgai perpjautą kūgį, turi pamatą ir nusmailėjančią viršūnę. Dešinysis plautis turi 3, o kairysis – 2
skiltis. Vaikų plaučiai yra šviesiai rausvos spalvos, o suaugusiųjų – tamsesni (rūkalių plaučiai yra
juosvi), nes ilgainiui plaučiuose nusėda dulkių, kai kurių cheminių medžiagų dalelių. Plaučių audinys
yra stangrus ir elastingas.

Plaučius sudaro bronchinis medis ir alveolės. Bronchams šakojantis, bendras jų spindžių plotas
didėja, todėl oro srovė silpnėja. Galinės bronchiolės suskyla į alveolinius latakėlius, kurie yra aplipę
alveolėmis. Alveolės – tai 0.3-0.5 mm skersmens pūslelės.

Plaučius iš visų pusių dengia krūtinplėvė (pleura), kitas pasieninis pleuros lapelis iškloja visą krūtinės
ląstos sieną iš vidaus. Tarp šių lapelių yra krūtinplėvės (pleuros) ertmė. Pleura gamina nedaug
skysčio, kuris suvilgo jos lapelius ir leidžia kvėpavimo metu plaučio paviršiui lengvai slankioti krūtinės
ląstoje.

Jei į pleuros ertmę patenka oro, tokia būklė vadinama pneumotoraksu. Oro į pleuros ertmę gali
patekti pradūrus krūtinės ląstą arba plyšus plaučiui (pvz., stiprios traumos metu). Tada abu pleuros
lapeliai atsiskiria, pleuros ertmėje esantis oras suspaudžia plautį, šis subliūkšta ir nebekvėpuoja. Dėl
traumų ar tam tikrų plaučių ligų, pleuros ertmėje gali kauptis ir kraujas (tai vadinama hemotoraksu),
limfa ar pūliai. Pūliai kaupiasi ir pleuros uždegimo (pleurito) metu. Kraujas, limfa ar pūliai taip pat
spaudžia plautį ir sutrikdo kvėpavimą. Tuomet gali būti atliekama pleuros ertmės punkcija –
praduriama krūtinės ląstos siena ir į pleuros ertmę įkišama adata ar plastikinis vamzdelis. Kraujas,
pūliai ar oras ištraukiami iš pleuros ertmės, plautis atsistato ir kvėpavimas žymiai palengvėja.

Pleuros lapeliuose labai gausu juntamųjų nervų galūnėlių, todėl pleuros ligos labai skausmingos,
skausmas ypač sustiprėja kvėpuojant, kosint, kai pleuros lapeliai trinasi vienas į kitą.

Kvėpavimas. Kvėpavime dalyvauja kvėpuojamieji raumenys (tarpšonkauliniai ir diafragma).

Įkvėpimas prasideda tuomet, kai susitraukia kvėpuojamieji raumenys. Traukiantis tarpšonkauliniams
raumenims, pakyla šonkauliai ir krūtinės ląsta plečiasi į šonus. Pagrindinis kvėpavimo raumuo yra
diafragma, susitraukdama ji leidžiasi žemyn ir labiausiai padidina krūtinės ląstos tūrį. Gilaus
įkvėpimo metu ar žmogui dūstant kvėpavime dalyvauja ir pagalbiniai raumenys. Sveiko žmogaus
pleuros lapeliai dėl didelio paviršiaus įtempimo yra sulipę kaip šlapio stiklo plokštelės. Įkvėpimo
metu plečiantis krūtinės ląstai, kartu plečiasi ir plaučiai, nes jų paviršius yra sulipęs su pasieniniu
pleuros lapeliu. Plaučiams plečiantis jų viduje susidaro neigiamas slėgis ir oras iš išorės veržiasi į
plaučius. Oras srūva į juos tol. kol slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Tuomet prasideda
iškvėpimas.

Kai žmogus išvepia, kvėpuojamieji raumenys atsipalaiduoja, krūtinės ląsta susiaurėja, plaučiai
suspaudžiami, padidėja oro slėgis alveolėse ir oras veržiasi lauk.

Kvėpavimo reguliavimo centrai yra galvos smegenų dalyje (pailgosiose smegenyse). Šiuos centrus
veikia impulsai iš kvėpavimo takų, plaučių, kvėpuojamųjų raumenų. Kvėpavimo ritmą taip pat keičia
skausmas, jis kinta kalbant, valgant, kosint, čiaudint. Kvėpavimo centrai reaguoja į kraujyje esančio
anglies dvideginio kiekį. Visi šie procesai vyksta automatiškai, t.y. nesąmoningai (mums nereikia apie
tai galvoti). Tačiau kvėpavimo ritmą galima reguliuoti ir sąmoningai (pvz., sulaikyti nardant, kvėpuoti
giliau ar dažniau).
Žmogui kvėpuojant vyksta dujų apykaita tarp aplinkos ir organizmo, iš aplinkos gaunamas deguonis,
o į aplinką pašalinami oksidacijos produktai (anglies dvideginis ir vanduo). Kvėpavimo procesą
sudaro keli etapai:

• dujų apykaita tarp aplinkos ir alveolių oro,

• dujų apykaita plaučių alveolėse tarp oro ir kraujo,

• deguonies pernešimas iš plaučių į audinius, o anglies dvideginio – iš audinių į plaučius,

• dujų apykaita tarp kraujo ir audinių,

• oksidacijos reakcijos audinių ląstelėse (t.y. ląstelių kvėpavimas).

Taigi, kvėpavime dalyvauja ne tik kvėpavimo sistema, bet čia svarbūs širdies ir kraujagyslių sistema
bei kraujas. Deguonis būtinas organizmo gyvybiniams procesams, kadangi cheminės reakcijos gali
vykti tik tuomet, kai yra deguonies. Kai kurie organai (pvz., smegenys) ypač jautrūs deguonies
stygiui.

Kai kurie faktai

Žmogus ramybėje vidutiniškai įkvepia 16-20 kartų per minutę.

Miegant kvėpavimas sulėtėja (net iki 12 kartų per minutę).

Moterys kvėpuoja dažniau.

Naujagimiai kvėpuoja 60-80 kartų per minutę, vaikui augant jo kvėpavimo dažnis mažėja.

Fizinio krūvio metu, susijaudinus, išsigandus kvėpavimas gali padažnėti iki 60 kartų per minutę.

Vidutiniškai ramybėje žmogus įkvepia apie 500 ml oro (apie 8 l per minutę), o per parą apie 10 000 l
oro.

viduje susidaro neigiamas slėgis ir oras iš išorės veržiasi į plaučius. Oras srūva į juos tol. kol slėgis
alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Tuomet prasideda iškvėpimas.

Kai žmogus išvepia, kvėpuojamieji raumenys atsipalaiduoja, krūtinės ląsta susiaurėja, plaučiai
suspaudžiami, padidėja oro slėgis alveolėse ir oras veržiasi lauk.

Kraujotaka

Suaugusio žmogaus kūne yra apie penkis litrus kraujo. Kraujas – tai jungiamasis audinys,
susidedantis iš skystos tarpląstelinės medžiagos – kraujo plazmos ir kraujo ląstelių (forminių
elementų). Kraujo plazma yra gelsvos spalvos. Joje esti apie 90% vandens, kiti 10% - tai įvairūs
baltymai, mineralinės druskos, taip pat maistinės medžiagos ir medžiagų apykaitos produktai,
kuriuos nešioja kraujas. Anglies dvideginį perneša eritrocitai (raudonosios kraujo ląstelės), šiek tiek
kraujo plazma.

Kraujyje esama trijų rūšių ląstelių: raudonosios kraujo ląstelės, arba eritrocitai, baltosios kraujo
ląstelės, arba leukocitai, taip pat kraujo plokštelės – trombocitai.
Eritrocitų spalvą lemia hemoglobinas, kuris uoliai prisijungia deguonį. Raudonosios kraujo ląstelės iš
plaučių išnešioja deguonį po visą kūną.

Baltosios kraujo ląstelės yra tarsi kūno sveikatos sargybiniai, naikinantys bakterijas, virusus ir kitus
svetimkūnius.

Kraujo plokštelės yra mažiausi kraujo forminiai elementai. Jos dalyvauja kraujo krešėjime, sudaro
barjerą prieš kraujavimą, prikibdamos prie kraujagyslių sienelių ir išskirdamos medžiagas, kurios
siaurina sieneles bei mažina jų laidumą.

Eritrocitai perneša deguonį

Eritrocitų hemoglobinas yra baltymas, kurio sudėtyje esama geležies. Hemoglobinas lengvai
prisijungia ir perduoda deguonį. Iš plaučių alveolėse esančių kapiliarų deguonį eritrocitai išnešioja
kitoms organizmo ląstelėms. Deguonį nešąs kraujas ( arterinis) yra skaisčiai raudonas. Anglies
dvideginio daugiau turįs kraujas (veninis) – tamsiai raudonas.

Nuolat rūkančio žmogaus kraujyje visad esama anglies monoksido – smalkių. Rūkaliaus kraujyje
smalkės prisijungia 6-10% kraujyje esančio hemoglobino, todėl rūkantis žmogus ne toks pajėgus ir
ištvermingas. Eritrocitai – palyginti nedidelės kraujo ląstelės, tačiau būdami iš abiejų pusių įgaubto
disko pavidalo turi nemažą paviršių, reikalingą dujų apykaitai. Eritrocituose nėra branduolio, todėl
jiems patiems tereikia mažai deguonies. Eritrocitai gyvena keletą mėnesių (apie 120 dienų). Naujos
ląstelės suaugusiojo kūne susidaro plokščiųjų kaulų (dubens, krūtinkaulio, kaukolės) bei ilgųjų kaulų
raudonuosiuose čiulpuose. Kasdien suyra apie 200-250 milijardų eritrocitų, bet jie nuolat keičiami
naujais. Jiems susidaryti būtini B grupės ir kiti vitaminai.

Kraujo plazma perneša daugelį medžiagų

Kraujagyslėmis tekanti kraujo plazma yra skaidri. Riebiai pavalgius ji tampa balzgana – prisotinta
riebalų lašeliais. Be kitų medžiagų, plazmoje yra vandens, baltymų bei mineralinių druskų.
Hormonus iš vidaus sekrecijos liaukų plazma perneša į tas organizmo dalis, kur jų labiausiai reikia.
Kraujo plazma dar perneša angliavandenius, antikūnus, vitaminus, druskas ir medžiagų apykaitos
liekanas, pavyzdžiui, anglies dvideginį. Be to, ji padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą, nes gali
pernešti energetines medžiagas (jas prisijungia arba atiduoda).

Kraujagyslės

nepasiekia visų atskirų ląstelių, tačiau kraujo plazma iš audinių kraujagyslių nuolat skverbiasi į
tarpląstelinius tarpus, todėl čia ji dar vadinama tarpląsteliniu skysčiu, arba limfa. Joje gausu
maistinių medžiagų ir deguonies.
Kraujo krešėjimas
Iš sužeistos kraujagyslės kraujas dažniausiai greit nustoja tekėjęs. Tai sąlygoja viena iš plazmos
sudėtinių dalių – fibrinogenas. Kraujui krešint fibrinogenas pavirsta fibrinu. Jis išsiraizgo tankiu
tinklu, kuriame įstringa kraujo ląstelės. Praėjus kuriam laikui, fibrino skaidulos susitraukia. Tada iš
krešančio kraujo išsiskiria skaidrus skystis – kraujo serumas. Taigi kraujo krešulį, kuris ilgainiui
sukietėja į putelę, sudaro fibrino tinklas ir kraujo ląstelės. Krešėjime dalyvauja ir kraujo plokštelės,
vitaminas K ir kitos medžiagos. Normalus krešėjimo laikas (pagal Li-Vaitą) yra 7-8 minutės. Jei jis
daug trumpesnis ar ilgesnis – galima įtarti kai kurias ligas.
Leukocitai kovoja su mikrobais
Mus supančioje aplinkoje gausu mikroorganizmų. Piršto gale ar odoje gali būti milijonai bakterijų.
Bakterijos skverbiasi į mūsų organizmą per pažeistą odą ar gleivinę. Organizmas be perstojo su jomis
kovoja įvairiais būdais. Leukocitų vaidmuo čia labai svarbus.
Leukocitai skirstomi į kelias grupes. Daugelis jų geba prasiskverbti pro kraujagyslių sieneles į
mikrobų pažeistą audinį, prilipti prie jų ir naikinti. Kiti leukocitai gamina antikūnus (apsaugines
daleles), kurie nukenksmina bakterijas ir kitus antikūnius (antigenus). Tol, kol mūsų kraujyje yra
antikūnų, mes esame atsparūs (turime imunitetą) ligai, prieš kurią yra pasigaminę antikūnai.
Imunitetą galima įgyti ir skiepijantis, kai į organizmą suleidžiami susilpninti arba negyvi ligos
sukėlėjai ar jų nuodai (vakcina). Tokie susilpninti ar negyvi virusai bei bakterijos neįstengia sukelti
ligos, nors kartais pasireiškia silpni tos ligos požymiai. Vakcina priverčia organizmą gaminti
apsaugines daleles – antikūnus. Tad po skiepų žmogus įgyja dirbtinį atsparumą prieš konkrečią ligą
ja nesusirgęs.
Nuo tuberkuliozės skiepijama tik kartą gyvenime. Nuo poliomielito, kokliušo, difterijos, stabligės
skiepijama daug kartų,kadangi papildomi skiepai pratęsia imunitetą. Skiepai sėkmingai padeda
užkirsti šioms ligoms

kelią. Geriausias pavyzdys, patvirtinąs skiepų veiksmingumą, yra, sakykim, Suomijoje išnykęs
poliomielitas (Lietuvoje dabar poliomielitas – taip pat labai reta liga).

Mikrobus naikinantys leukocitai gyvena trumpai

Leukocitai yra gana stambų branduolį turinčios baltosios kraujo ląstelės. Jų yra įvairios sandaros ir
paskirties. Leukocitai, kurie naikina mikrobus, gyvena tik kelias paras. Kai prasiskverbusios į audinį
bakterijos sukelia uždegimą, kai kurie leukocitai tegyvena vos kelias valandas. Į mikrobų židinį juos
atneša kraujas. Tenai leukocitai fogocituoja mikrobus, kitaip tariant, juos ryja ir skaido, tai yra
virškina. Perėję į audinius leukocitai atgal į kraują nebegrįžta. Jie ardopažeistas organizmo ląsteles
bei audinius. Didelė jų dalis žūva kartu su audinių irimo produktais (sudaro pūlius), išskirdami tam
tikras medžiagas – pirogenus, nuo kurių kyla kūno temperatūra. Tai teigiamas reiškinys, nes nuo
aukštesnės temperatūros dar labiau suaktyvėja leukocitų judėjimas.

Antikūnus gaminą leukocitai gyvuoja net keletą metų

Dalis leukocitų gamina apsaugines daleles. Susidūrę su ligos sukėlėjais, bakterijomis ir virusais tokie
leukocitai ima gaminti antikūnus, kurie padeda įveikti mikroorganizmus. Antikūnai išbūna plazmoje
ilgesnį laiką. Leukocitų “atmintyje” lieka informacija, kuri pakartotinos infekcijos atveju jiems leidžia
labai sparčiai vėl pagaminti tos pačios rūšies antikūnus. kol mūsų kraujyje yra antikūnų, ta pati liga
mūsų nebepuls, esame jai atsparūs (turime imunitetą). Atsparumas gripui išlieka tik trumpam, o štai
tuberkuliozei – ilgesniam laikui. Antikūnai gali apsaugoti organizmą tik nuo tų mikrobų, prieš kuriuos
jie buvo pagaminti.
Pūlinys rodo leukocitų veiklos suaktyvėjimą
Jeigu organizme bakterijų yra daug, dalis leukocitų, apnuodyta bakterijų nuodais (toksinais), žūva. Iš
suirusių leukocitų išsiskiriantys fermentai ardo audinius. Taip susidaro pūliai, kurie susideda iš
suirusių audinių, žuvusių ir gyvų bakterijų, leukocitų sankaupos.
Nors leukocitų pasigamina tiek, kiek ir eritrocitų, jų kraujyje yra apie tūkstantį kartų mažiau už
eritrocitus, nes leukocitai gyvuoja trumpai. Leukocitai gaminami, bręsta ir diferencijuojasi kaulų
čiulpuose, blužnyje, limfmazgiuose bei užkrūčio liaukoje.
Limfmazgiuose bakterijos naikinamos
Tarpląsteliniame skystyje (limfoje), be maisto medžiagų bei medžiagų apykaitos produktų, yra ir ligų
sukėlėjų. Dalis limfos vėl sugrįžta į kraujotaką iškart iš audinių ląstelių, o dalis – limfagyslėmis.
Limfinę sistemą sudaro limfmazgiai ir limfagyslės. Limfagyslių sistema prasideda audiniuose
plonytėmis gyslomis, kurios susijungia į stambesnes. Limfmazgių paskirtis – šalinti kenksmingas
medžiagas ir ligų sukėlėjus. Limfmazgiuose esantys leukocitai naikina bakterijas. Svarbiausios
limfmazgių grupės yra: pažastyse, kirkšnyse, apie gerklas, bronchus, pilve. Kilus uždegimui,
limfmazgiai paburksta, būna skausmingi, juos galima apčiuopti.

Didžiausia žmogaus arterija – aorta prasideda kairiajame širdies skilvelyje. Jinai išsišakoja į tolydžio
plonėjančias arterijas ir galiausiai į kapiliarus visuose audiniuose bei organuose – odoje, smegenyse,
plonojoje žarnoje, kepenyse, inkstuose ir kitur. Iš jų kraujas venomis sugrįžta į kairįjį prieširdį. Šis
didysis kraujotakos ratas aprūpina audinius maistu, deguonimi, šalina medžiagų apykaitos liekanas.
Širdies dešinysis skilvelis kraują iš didžiojo kraujotakos rato stumia į mažąjį plaučių kraujotakos ratą.
Tenai kraujas prisisotina deguonies ir sugrįžta į kairįjį prieširdį. Tad kraujas teka tai iš kairiosios pusės
didžiuoju kraujotakos ratu, tai iš dešinės – mažuoju. Kraujas, tekėdamas ratu, per vieną pilną
kraujotakos ratą dukart pereina per širdį.
Smulkiausi arterijų išsišakojimai sudaro audinio kapiliarų tinklą. Kraujagyslių sienelėse yra mūsų
valiai nepavaldūs raumenys, kurie reguliuoja tekančio kraujo kiekį, pavyzdžiui, jie apriboja
kraujotaką tuose organuose, kur nebūtinas didelis kraujo kiekis, kita vertus, aktyviai veikiančių
organų kraujotaką suaktyvina. Pavyzdžiui, pavalgius kraujas suplūsta į virškinimo organus, kraujo
sumažėja smegenyse, odoje, raumenyse.
Kraujas teka tolygiai, nes arterijos
yra stangrios ir elastingos
Širdis kraujotakoje veikia kaip siurblys. Širdžiai susitraukiant, į aortą smarkiai atsimuša ir ją
slėgdamas plūsteli kraujas. Taip atsiranda kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles. Stambiųjų
arterijų sienelės yra stangrios ir elastingos, taigi gali talpinti daug kraujo. Dėl arterijų sienelių
stangrumo bei elastingumo spaudimas sumažėja ir kapiliaruose kraujas teka visiškai tolygiai (širdies
tvinksniai nebejaučiami). Žmogui išsigandus ar susijaudinus, kraujo spaudimas trumpam šokteli.
Spaudimas gali kisti dėl įvairių priežasčių ir ligų.
Mums judant galūnių raumenys suspaudžia venas, kurios nėra tokios stangrios kaip arterijos, o daug
minkštesnės. Jomis kraujas srūva į širdį. Tekėti priešinga kryptimi jam neleidžia venose esantys į
kišenes panašūs vožtuvai, o taip pat spaudimų skirtumas (arterijose – gerokai didesnis).
Širdies raumuo - dvigubas automatinis siurblys
Širdis yra padalinta į dvi dalis, dešiniąją ir kairiąją. Kiekvienoje dalyje yra vožtuvas, kuris ją vėl dalija
perpus – į prieširdį ir skilvelį. Vadinasi, širdis yra ertminis raumeninis organas, susidedąs iš keturių
dalių. Vožtuvai taip pat yra tose vietose, kur į širdį ateina ir iš jos išeina kraujagyslės. Vožtuvai
atsiveria ir užsiveria pasyviai, priklausomai nuo kraujo spaudimo pakitimų. Vožtuvai veikia kaip
čiaupai, praleidžiantys kraują tik viena kryptimi.
Po susitraukimo širdis atsipalaiduoja. Ramybės būsena trunka ilgiau už susitraukimą. Širdžiai
atsipalaidavus, prieširdžiai prisipildo kraujo, kuris iš jų teka į skilvelius. Širdies susitraukimas
prasideda nuo prieširdžių, tuo meto iš jų kraujas plūsteli į skilvelius. Skilveliams susitraukus, kraujas
išstumiamas į arterijas. Prieširdžių ir skilvelių darbo ciklas yra dvitakis ir pasireiškia skirtingais tonais:
“tik tuk”. Tuos garsus sąlygoja vožtuvų ir širdies raumens darbas.
Kiekvieną kartą skilveliams susitraukus susidaro tvinkčiojanti spaudimo banga, kuri plinta arterijų
sienelėmis. Tokius ritmingus tvinksnius (pulsą) apčiuopiame, pavyzdžiui, išorinėje riešo pusėje. Juo
toliau nuo širdies, juo spaudimas mažėja. Sveiko suaugusio žmogaus pulsas yra 60-80 tvinksnių per
minutę. Pulsas dažnėja dirbant fizinį darbą, karščiuojant ar jaudinantis. Ramybės būvyje pro širdį
prateka 4-6 litrai kraujo per minutę. Didėjant krūviui kraujo pratekėti gali keleriopai daugiau.
Širdies raumuo – tai nevalingai be atvangos veikiąs organas. Susitraukimus žadinąs impulsas
atsiranda pačioje širdyje. Taigi net atskirta nuo organizmo širdis toliau galėtų plakti patalpinta
tinkamoje terpėje. Sveikas širdies raumuo veikiamas impulso visiškai susitraukia. Taigi širdis veikia
principu “viskas arba nieko”, ji nuolat sunkiai dirba. Joje esančios vainikinės arterijos širdies
raumeniui parūpina maisto medžiagų bei deguoni.