Gliukozės apykaitos reguliavimas.

Organizmo atsakas į hipoglikemiją.

Hipoglikemijos sindromas:
etiologija, hipoglikemijos
klasifikacija, pirmoji pagalba.
Insulinoma: etiologija, klinika,
diagnostika, gydymas.

Parengė Aušrinė Radišauskaitė, 13gr., 2018m

 Gliukozės homeostazė (I)

• Pastovią gliukozės koncentraciją kraujyje palaiko gerai suderinta pusiausvyra

tarp gliukozę tiekiančių ir gliukozę naudojančių procesų. (Konc. kraujo
plazmoje yra nuo 3,33 iki 5,55 mmol/l)
• Visus gliukozę naudojančius procesus pradeda gliukozės pernaša į ląsteles,
kurioje dalyvauja ląstelių membranos baltymai, vadinami gliukozės nešikliais
(GLUT). Be nešiklių gliukozė patenka tik į smegenis ir eritrocitus.
• Tik GLUT4 tipo baltymas vykdo nuo insulino priklausomą gliukozės pernašą į
lastelę. Visuose kituose audiniuose šią pernašą vykdo 5 svarbiausių tipų GLUT
baltymai.
• Žarnų gleivinės ląstelėse ir inkstų kanalėliuose gliukozės pernašą vykdo nuo
Na jonų priklausantis nešiklis.
 Pagrindinis reguliatorius

• Svarbiausias vaidmuo, reguliuojant gliukozės koncentraciją

kraujyje, atitenka kasai ir joje sintetinamiems hormonams:
1. Insulinas
2. Gliukagonas
 Gliukozės homeostazė (II)

• Kepenys pasisavina gliukozę iš kraujo.

• Kepenyse vyksta glikogeno sintezė.

• Kepenyse vyksta glikogenolizė.

• Periferiniai audiniai naudoja gliukozę savo energetiniams

poreikiams.
 Insulinas (I)

• Sekretuojamas kasos beta ląstelėse.

• Jo sekreciją stimuliuoja gliukozės konc. padidėjimas kraujo
plazmoje, argininas, lizinas, riebalų rūgštys, galaktozė,
katecholaminai per β-adrenoreceptorius, augimo hormonas,
acetilcholinas, gastrinas, sekretinas, nuo gliukozės priklausantis
insulinotropinis peptidas.
• Sekreciją inhibuoja katecholaminai per alfa- adrenoreceptorius,
alkis, sunkus fizinis krūvis, somatostatinas, simpatinė nervų
sistema, K+ trūkumas, galaninas.
 Insulinas (II)

Pagrindinė funkcija- mažinti gliukozės koncentraciją kraujo

plazmoje

Insulinas veikia:
• Angliavandenių apykaitą
• Riebalų apykaitą
• Baltymų apykaitą
• Jonų transportą
 Insulinas kepenyse

• Skatina gliukozės patekimą į audinių ląsteles.

• Skatina fermentus, kurie fosforilina gliukozę (Gl-6-P) ir ji nebegali išeiti iš ląstelės.
• Didina nešiklių skaičių (pasikeitus baltymų konformacijai kanalai atsidaro).
• Slopina fermentus, skaidančius glikogeną.
• Slopina fermentus, dalyvaujančius gliukoneogenezėje.
• Slopina riebalų rūgščių susidarymą (kai nėra gliukozės pertekliaus).
• Skatina glikolizę.

Kai kepenų ląstelės įsisotina glikogenu, tada pradedamas slopinti glikogeno kaupimas. Kai
atsiranda gliukozės perteklius, ji verčiama į riebalų r. kepenyse, krauju nešamos į riebalinį
audinį ir kaupiamos TAG pavidalu.
 Insulinas raumenyse

• Ramybėje raumenys energiją naudoja iš riebalų rūgščių, nes

raumenų ląstelių membrana nepralaidi gliukozei. Tarp valgymų,
kai gliukozės koncentracija sumažėjusi, jos patekimas į ląsteles
silpnas. Pavalgius gliukozės konc. padidėja, greitai sekretuojamas
insulinas, kuris skatina gliukozės patekimą į ląsteles.
• Raumenų darbo metu naudojamos ne riebalų r., o gliukozė.
Nustojus dirbti, gliukozė patekusi į raumenis verčiama į glikogeną.
Raumenų ląstelėse nėra fermentų, defosforilinančių gliukozę,
todėl glikogeno atsargas naudoja tik patys raumenys.
 Insulinas riebalų apykaitoje

• Skatina gliukozės patekimą į riebalines ląsteles.

• Kepenyse skatina riebalų r. sintezę (kai kepenys įsisotina
glikogenu, pats insulinas pradeda slopinti jo susidarymą).
• Riebaliniame audinyje skatina lipoproteinlipazę, kuri kraujyje
skaido lipoproteinų TAG į glicerolį ir riebalų r. (dalis riebalų r.
panaudojama TAG′ų sintezei kepenyse).
• Insulinas slopina riebalų skilimą kepenyse ir riebaliniame audinyje.
 Insulinas baltymų apykaitoje

• Skatina baltymų sintezę raumenų ir kepenų ląstelėse – svarbu

augimui. Aktyvina šio proceso fermentus.
• Slopina baltymų skilimą raumenyse, taip palaiko teigiamą azoto
balansą.
• Skatina amino r. patekimą į ląsteles (ypač Į skeletinius raumenis).
• Slopina gliukoneogenezės fermentus.
• Skatina K+ patekimą į ląstelę, nes aktyvina Na+ ir K+ ATP-azę.
 Gliukagonas (I)

• Polipeptidinis hormonas gaminamas kasos a-ląstelėse. Sudarytas iš 29 AR.

• Sekreciją stimuliuoja hipoglikemija, acetilcholinas, adrenalinas,

virškinimo hormonai, simpatinė nervų sistema, AR, gautos su maistu.

• Sekreciją slopina padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje, insulinas.

• Išsiskyręs gliukagonas skatina somatostatino, STH, insulino sekreciją, o

šie slopina gliukagono sekreciją (palaikoma pusiausvyra).
 Gliukagonas (II)

Didina gliukozės konc. kraujyje (veikia kaip insulino antagonistas):

• Skatina glikogeno skilimą.

• Skatina gliukozės defosforilinimą kepenyse.
• Skatina gliukoneogenezę.
• Skatina insulino sekreciją.
• Skatina somatostatino sekreciją.
• Skatina ketoninių kūnų susidarymą dėl riebalų skilimo.
• Daugiau skylant baltymams, susidaro daugiau amoniako, gliukagonas skatina šlapalo sintezę.
• Didina širdies susitraukimo jėgą.
 Organizmo atsakas į hipoglikemiją (I)

• Kai plazmoje sumažėja gliukozės koncentracija fiziologinėse

ribose, beta ląstelės gamina mažiau insulino, suaktyvėja
glikogenolizė ir gliukoneogenezė,

• Sumažėja gliukozės panaudojimas periferiniuose audiniuose,

skatinama lipolizė bei proteolizė – I-asis atsakas, esant
hipoglikemijai
 Organizmo atsakas į hipoglikemiją (II)

• Kai gliukozės koncentracija kraujyje sumažėja žemiau fiziologinės

ribos, išskiriami hormonai, didinantys gliukozės konc. kraujyje:
1. Gliukagonas
2. Adrenalinas
3. Kortizolis
• Kai gliukozės koncentracija nukrenta –emiau 2,8 mmol/l – sutrinka
atsakas į hipoglikemiją.
• Koma
 Hipoglikemija. Apibrėžimas

• Hipoglikemija - būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje yra mažesnis nei

3,33 mmol/l.
• ADA (angl. American Diabetes Association) hipoglikemiją apibrėžia
kaip visus neįprastai mažos gliukozės koncentracijos plazmoje
epizodus, esant simptomams ar be jų, galinčius pakenkti individualiai.
Hipoglikemijai būdinga Whipple triada:
1. Hipoglikemijos simptomai
2. Žema plazmos gliukozės koncentracija (< 3 mmol/l)
3. Simptomai išnyksta, padidėjus gliukozės koncentracijai plazmoje
 Hipoglikemijos etiologija

• Insulinas ir kiti diabetui gydyti naudojami medikamentai bei jų kombinacijos

• Pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, hipoglikemiją gali sukelti: padidėjęs
fizinis aktyvumas, nepakankama mityba, alkoholio vartojimas
• Hormonų nepakankamumas - Adisono liga, hipopituitarizmas, hipotiroidizmas
• Insulinoma ar ekstrapankreatiniai navikai
• Sunkios kepenų, inkstų bei širdies ligos
• Valgymo sutrikimai, sunkus fizinis krūvis, alkoholizmas
• Sepsis
• Autoimuninės ligos
• Įgimtas hiperinsulinizmas
 Hipoglikemijų klasifikacija (I)

1. Su diabetu susijusi hipoglikemija.

2. Reaktyvioji hipoglikemija (postprandialinė) – pasireiškia per 4
valandas po valgio. Ši hipoglikemija gali būti alimentarinė (po
skrandžio operacijų), esant paveldimiems fermentų deficitams
(paveldimam fruktozės netoleravimui), ankstyvoji II tipo cukrinio
diabeto fazė.
3. Postabsorbcinė hipoglikemija – pasireiškia praėjus daugiau kaip 4
valandoms po valgio. Priežastys gali būti įvairios: medikamentai
(aspirinas, chininas), alkoholis, įvairių organų sistemų ligos,
navikai. Svarbu gydyti hipoglikemiją sukėlusią priežastį.
 Hipoglikemijų klasifikacija (II)

• Pagal sunkumą hipoglikemija skirstoma į:

1. Lengva – pasireiškia autonominiais simptomais. Pacientas gali sau
suteikti pagalbą.
2. Vidutinė – pasireiškia autonominiais ir neuroglikopeniniais
simptomais. Patientas gali sau suteikti pagalbą.
3. Sunki – reikalinga kito žmogaus pagalba. Dažniausiai pacientas
būna be sąmonės (glikemija <2,5mmol/l)
 Hipoglikemijos simptomai

• AUTONOMINIAI : NEUROGLIKOPENINIAI:
1. Prakaitavimas Sumišimas
2. Pykinimas Nuovargis
3. Alkis Galvos skausmas
4. Odos blyškumas Nerišli kalba
5. Drebulys Traukuliai
6. Tachikardija Koma
Hipoglikemijos simptomai
Hipoglikemijos gydymas (I)
Hipoglikemijos gydymas (II)
 Insulinoma. Apibrėžimas

• Insulinoma – kasos navikas, kilęs iš beta ląstelių ir kuris išskiria

didelį kiekį insulino bei sukelia sumažėjusį gliukozės kiekį
kraujyje.
• Didžioji dalis navikų yra gerybiniai. Tai retas, dažniausiai vienas,
mažas (iki 2cm dydžio) neuroendokrininis navikas.
• 99% atvejų insulinoma lokalizuojasi kasoje (gali būti
retroperitoniniame tarpe)
 Insulinoma. Etiologija

• Didžiosios dalies atvejų priežastis yra nežinoma.

• Rizikos grupėje yra pacientai, sergantys daugine endokrinine
neoplazija I tipo (MEN1).
• Moterys serga šiek tiek dažniau nei vyrai
• Nėra priklausomybės nuo rasės
 Insulinoma. Klinika

• Insulinoma sintetina ir išskiria insuliną be grįžtamojo ryšio, nors

gliukozės kiekis serume normalus, todėl greitai pasireiškia
hipoglikemija ir jos klinikiniai simptomai.
• Insulinomai taip pat būdinga Whipple triada:
1. Hipoglikemijos simptomai
2. Žema plazmos gliukozės koncentracija (< 3,9 mmol/l)
3. Simptomai išnyksta, padidėjus gliukozės koncentracijai plazmoje
 Diagnostika (I)

• Laboratoriniai tyrimai:
1. Serumo insulino koncentracija (norma <6mikroU/ml)
2. Gliukozės koncentracija kraujyje
3. C-peptido koncentracija kraujyje (norma <2ng/ml)
4. Proinsulino kiekis (daugiau nei 25%)
5. Neigiamas Sulfonylurea
 Diagnostika (II)

• Vaizdiniai tyrimai:
1. Endoskopinė echoskopija
2. Transabdominalinė echoskopija
3. KT
4. MRT
5. PET/KT
6. Arteriografija
 Gydymas

• Konservatyvus:
1. Diazoksidas – mažina insulino sekreciją
2. Hydrochlorotiazidas – mažina hiperkalemiją ir edemą
3. Somatostatino analogai – saugo nuo hipoglikemijos (ocreotidas, lanreotidas)
• Operacinis:
1. Laparoskopinė operacija
2. Enucleacija
3. Pankreatoduodenektomija
4. Subtotalinė pankreatomija su enucleacija
5. Wiplio operacija