3.

2 Medžiagų pernaša pro biologines membranas

Plazminė membrana yra pusiau pralaidi ir atrankiai laidi. Laisvai praleidžiamos tik kai kurios molekulės, kitoms
pereiti reikia pagalbos.

Lengvai pro fosfolipidų dvisluoksnį lengvai prasiskverbia: Nepraeina pro fosfolipidų

dvisluoksnį:

1. Dujos: deguonis, azotas, anglies dioksidas. 1. Natrio, kalio, chloro jonai,

2. Hidrofobinės medžiagos:steroidiniai hormonai, kai kurie 2. ATP molekulės,
vaistai. 3. angliavandeniai,
4. nukleorūgštys,
3. Mažos krūvio neturinčios molekulės: etanolis, karbamidas,
5. baltymai,
glicerolis. 6. aminorūgštys.
4. Vanduo.

Medžiagų pernašos į ląstelę būdai yra: pasyvusis ir aktyvusis.

Pasyvioji pernaša (ląstelė nenaudoja energijos):

1. Difuzija - difuzijos būdu juda lipiduose tirpios molekulės, vanduo ir dujos. Šis procesas vyksta
savaime, jam energijos nereikia, o medžiagos juda iš didesnės koncentracijos į mažesnę, pagal
koncentracijos gradientą. Pvz.: dujų apykaita organizme. Difuzijos greitis priklauso nuo koncentracijų
skirtumo, temperatūros, ląstelės paviršiaus ploto, pernešamų dalelių dydžio. Molekulės nuolat juda ne
tik skystyje, bet ir dujose. Pvz.: iš plonųjų žarnų gaurelių suskaidytos maisto medžiagos įsiurbiamos į
kraują. Kraujas jas nešioja po organizmą, pro kraujagyslių sieneles medžiagos difunduoja į ląsteles,
kadangi kraujyje maisto medžiagų koncentracija yra didesnė. Difuzijos būdu į kūno ląsteles skverbiasi
vaistai. Pvz.: iš plaučių alveolių pro kapiliarus difunduoja deguonis, nes deguonies koncentracija
alveolėse didesnė negu kraujyje, anglies dioksidas skverbiasi į alveoles, nes kraujyje anglies dioksido
koncentracija didesnė negu alveolėse.
2. Osmosas - tai vandens molekulių difuzija pro atrankiai laidžią membraną į ląsteles, kur ištirpusių
medžiagų koncentracija yra didesnė ir mažiau vandens. Osmoso dėka vanduo išsiurbiamas iš žmogaus
storosios žarnos ir grįžta į kraują, šiuo būdu vanduo skverbiasi pro šakniaplaukius į šaknies ląsteles.
3. Palengvintoji pernaša - ši pernaša padeda sparčiau patekti į ląsteles gliukozės ir amino rūgščių
molekulėms. Molekulės laikinai susijungia su baltymais nešikliais, padėjęs vienai molekulei baltymas
nešiklis jau pasiruošęs padėti kitai. Palengvintai pernašai energija nereikalinga, nes molekulės juda
pagal koncentracijos gradientą. Trumpai tariant, šiuo pernašos būdu medžiagų molekulės juda link
mažesnės koncentracijos. Būtina pernašai sąlyga – nešiklis ir koncentracijų skirtumas. Palengvintos
pernašos būdu juda cukraus ir aminorūgščių molekulės.

Tirpalai (pagal toniškumą - osmosinio slėgio gradiento matas, atsižvelgiant į dviejų tirpalų, atskirtų pusiau pralaidžia membrana, vandens
potencialą):
1. Izotoninis tirpalas - jei abiejose membranos pusėse medžiagų koncentracija tokia pati. Abiejose
membranos pusėse osmosinis slėgis yra toks pat. Tokiame tirpale į abi ląstelės puses pereina vienodas
kiekis vandens molekulių, ląstelė išlaiko savo formą.
2. Hipotoninis tirpalas - jei medžiagų koncentracija mažesnė. Dėl to į ląstelę skverbiasi daugiau vandens
molekulių negu iš ląstelės išeina. Dėl padidėjusio osmosinio slėgio augalų ląstelių vakuolės prisipildo
vandens. Tuomet plazminė membrana prisispaudžia prie sienelės, bet ląstelės forma nepakinta ir dėl
sienelės tvirtumo ji nesprogsta. Tokia ląstelės sienelės įtempta būsena, atsiradusi dėl osmosinio slėgio,
vadinama turgoru. Turgoras augalų ląstelėms svarbus, nes padeda žoliniams augalams išlaikyti statų
stiebą, stangrius lapus. Priešingai negu augalo ląstelės, gyvūnų ląstelės, pavyzdžiui, eritrocitai
hipotoniniame tirpale išsipučia, jų plazminė membrana suyra, tad ląstelė gali sprogti. Toks eritrocitų
suirimas vadinamas hemolize.
3. Hipertoninis tirpalas - jei tirpale medžiagų koncentracija yra didesnė. Todėl iš ląstelės vanduo
skverbiasi į išorę. Netekusi vandens gyvūninė ląstelė susitraukia, susiraukšlėja, negali atlikti savo
funkcijų. Kai augalų ląstelės patenka į hipertoninį tirpalą, centrinė vakuolė netenka daug vandens,
plazminė membrana atsiskiria nuo sienelės. Tai vadinama plazmolize.
Aktyvioji pernaša:
Dažnai ląstelės medžiagų koncentracija būna didesnė negu aplinkos. Medžiagoms pakliūti į ląstelę sudėtinga,
nes jos turi būti perneštos prieš jų koncentracijos gradientą. Tokiai pernašai reikalingi baltymai nešikliai ir ATP
energija. Tai aktyvioji pernaša.

Ląstelėse, kuriose intensyviai vyksta aktyvioji pernaša, yra daug mitochondrijų, jos intensyviau kvėpuoja.
Pavyzdžiui, dėl aktyviosios pernašos susitraukia raumenys, vyksta nervinių impulsų perdavimas, aminorūgščių
ar gliukozės įsiurbimas žarnyne, šlapalo šalinimas inkstuose, neorganinių druskų įsiurbimas šaknyse, baltymų
sintezė, nuodingųjų junginių šalinimas iš ląstelių ir kt.

Molekulėms pernešti priešinga jų koncentracijos gradientui kryptimi reikia baltymų nešiklių ir energijos. ATP
reikalinga pernešamos molekulės jungčiai susidaryti. Tose ląstelėse, kuriose vyksta pernaša yra daugiau
mitochondrijų prie plazminės membranos.

Aktyviosios pernašos būdu, t. y. naudojant energiją, medžiagos yra pernešamos padedant baltymams –
siurbliams. Tokie baltymai ypač svarbūs nervinėms ir raumeninėms ląstelėms. Ląstelės viduje jonų Na+
koncentracija yra mažesnė, todėl jie aktyviai išnešami iš ląstelės, o K+ jonų ląstelėje koncentracija yra didesnė
negu aplinkoje, todėl jie aktyviai pernešami į ląstelę. Katalizuojantys šių jonų pernašą fermentai vadinami
ATPazėmis. Fermentai ATPazės hidrolizuoja ATP, perneša Na+ , K+ , Ca2+ ir kitus jonus bei molekules prieš jų
koncentracijos gradientą.

Natrio/kalio siurblys - baltymas gali prisijungti natrio ir kalio jonus. Fosfatinė grupė gaunama iš ATP, šią
molekulę skaidant fermentais, - tą ir padaro pats baltymas nešiklis. Natrio/kalio siurblio dėka abipus plazminės
membranos susidaro šių jonų koncentracijos gradientas, o kartu ir elektros krūvių skirtumas. Trims išsiurbtiems
natrio jonams tenka du įsiurbti kalio jonai.

Membraninių pūslelių padedama pernaša - jei į ląstelę vienu metu turi patekti ne pavienės molekulės ar jonai, o
daug kietų ar skystų medžiagų, jos pernešamos specialiose pūslelėse.

Medžiagų pernaša pūslelėse - endocitozė (fagocitozė, pinocitozė, receptorinė endocitozė) ir egzocitozė.

Fagocitozė - ląstelės plazminė membrana įlinksta ir apgaubia išorėje esančią medžiagą. Susidaro pūslelė –
fagosoma. Ji įtraukia supakuotą medžiagą į ląstelės vidų. Tokia pūslelė ląstelėje susilieja su lizosoma. Lizosomų
fermentai suskaido medžiagas ir jos patenka į citozolį. Jei taip paimama maisto dalelė, bakterija, virusas,
baltymai ar kitos stambios medžiagos, toks procesas vadinamas fagocitoze. Fagocitozė būdinga ameboms (jos
maitinasi fagocitozės būdu), makrofagams (tokiu būdu jie praryja bakterijas, susidėvėjusius eritrocitus),
fagocitams (taip jie praryja ir iš ląstelių pašalina bakterijas, ląstelių liekanas).

Pinocitozė - vykstant pinocitozei, plazminė membrana įlinksta ir apgaubia išorėje esantį skystį su ištirpusiomis
medžiagomis. Susidaro pūslelės, į ląstelę pernešančios skystas medžiagas. Tokiu būdu maisto medžiagas gauna
kiaušialąstė, skystos medžiagos patenka į augalų šaknų ląsteles, kraujo ląsteles, inksto kanalėlius išklojančias
ląsteles, žarnyno sienelių ląsteles.

Receptorinė endocitozė - šiame procese dalyvauja receptoriniai baltymai. Prie jų gali prisijungti tik tam tikros
molekulės. Šiuo būdu į ląsteles gali patekti hormonai, cholesterolis. Šiuo būdu gali vykti ir medžiagų mainai
tarp ląstelių. Receptorinė endocitozė užtikrina, kad į ląsteles patektų tik tam tikros molekulės, ir leidžia jas
vėliau ląstelės viduje surūšiuoti.

Egzocotozė - jai vykstant, medžiagos išskiriamos į ląstelės išorę. Nuo Goldžio aparato atsiskiria membraninės
pūslelės, kuriose yra makromolekulių. Pūslelės nukeliauja iki plazminės membranos ir susilieja su ja, o
medžiagos išskiriamos į ląstelės išorę. Toks procesas dar vadinamas sekrecija. Kai pūslelė susilieja su plazmine
membrana, tampa jos dalimi. Taip ląstelė auga. Egzocitozės būdu iš ląstelių išskiriami hormonai, pavyzdžiui:
insulinas, virškinimo fermentai, taip pat prakaitas, gleivės.