SENOJO TESTAMENTO VAIZDINIAI IR HEROJAI LITERATŪROJE

PRADŽIOS KNYGA. BABELIO BOKŠTAS (1 d., 152 psl.)

1. Į kuriuos klausimus, neduodančius ramybės tūkstančius metų žmonijai, atsako šis Biblijos
tekstas? (2)
Kaip atsirado skirtingos kalbos visame pasaulyje ir skirtingos tautos.

2. Palyginkite pirmiau nagrinėtų Biblijos tekstų veikėjus su pasakojimo apie Babelio bokštą
žmonėmis – raskite keletą esminių skirtumų. (2)
1. Pirmiau nagrinėtuose Biblijos tekstuose veikėjai buvo labiau paklusnūs Dievui, o Babelio bokšto
žmonės norėjo pasipriešinti Jam, kad nebūtų išblaškyti po visą žemės paviršių. Jie norėjo pasistatyti
miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne.
2. Anksčiau skaitytose tekstuose veikėjai garbindavo Dievą. O Babelio bokšto žmonės norėjo garbinti
pačius save, savo vardą, o ne jų kūrėją.

3. Šventajame Rašte gana dažna miesto – dykumos priešprieša: miestas yra vieta, kurią sukūrė pats
žmogus, dykuma, kaip ir visa gamta, – Dievo kūrinys. Mieste žmogus jaučiasi didis, galįs nuveikti
neįmanomus darbus ir be Dievo pagalbos. Kurie ir kodėl viena kalba kalbančių žmonių sumanymai
kelia nuostabą? (2)
Nuostabą kelia jų noras pasistatyti miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne. Nes jie mano, kad taip
Dievas negalės išblaškyti jų po visą žemės paviršių ir jie toliau galės kalbėti viena kalba. Jie mano, jog
Dievas mieste negali trukdyti jų sprendimams, jiems sutrukdyti ar kontroliuoti miesto tvarką.

4. Kaip suprantate frazę „pasidarykime sau vardą“? (1)

Pasidarykime šlovę sau, garbinkime savo vardą, o ne Viešpaties.

5. Pradžios knygos pasakojimas apie Babelio bokštą yra alegòrija. Prisiminkite, ką reiškia ši
sąvoka, ir 2-3 argumentais įrodykite, kad šio pasakojimo negalima suprasti pažodžiui. (2)
Alegorija- netiesioginės reikšmės pasakojimas, kai vienas asmuo ar daiktas reiškią kitą asmenį ar daiktą.
1. Pasakojime skirtingos kalbos yra išreiškiamos ne tik kaip skirtingų tautų kalbos, bet ir kaip
žmonių kalbančių viena kalba nesusikalbėjimas, vienas kito nesupratimas.
2. Kalbų ir tautų išmaišymas, nusižengimas Dievui, mums parodo žmonių susiskaldymą ir
nesutarimus su kitais.

6. Perskaitykite dvasininko Džonatano Sakso ir teologo Stefano Holthauso straipsnių ištraukas ir

pasamprotaukite, kodėl žmonių pastangos pastatyti bokštą iki dangaus yra puikybės demonstravimas. (4)
 Dar akivaizdesnis Dievo humoras pasakojime apie Babelio bokštą. Skaitydami, kad Dievas nužengė iš
dangaus, kad pasižiūrėtų žmonių iki dangaus statomo bokšto (Pr 11, 4-5), suvokiame tobulą ironiją. Su
nepranokstamu Dievo humoru čia sąmoningai atskleidžiamas žmogaus niekingumas. Jie juk šitaip
stengėsi! Į bokštų bokštą įdėjo viską, ką tik sugebėjo. Žmogus norėjo įrodyti, kad jam nereikia Dievo, kad
jis pats yra dangaus bokštininkas. O ką daro Dievas? Jis su humoru žvelgia iš dangaus ir su lupa ieško
savo kūrinių. Dievo sostas yra taip aukštai virš žemės, kad jame sėdintysis, vaizdžiai tariant, turi netgi
nuo jo nužengti, norėdamas bent įžiūrėti tą juokingą superbokštą. Dievas turi turėti humoro jausmą,
antraip jam tikrai būtų sunku su mumis. Pakęsti mūsų apgailėtiną plėšimąsi, nuolatinį pūtimąsi,
nesibaigiantį susirūpinimą savimi galima tik su humoru. Jei humoras susijęs su gyvenimo skirtybėmis, tai
neadekvatus žmogaus santykis su Dievu yra pati didžiausia, kokią apskritai galima įsivaizduoti. Štai
mažas žmogutis. Taškelis žemėlapyje. Niekas, palyginti su visagaliu Dievu. Tačiau šitas krislelis nuolat
drįsta konkuruoti su Dievu. Žmogus pučiasi, ketina susirungti su Dievu, manosi esąs nepaprastai svarbus,
mano, kad viskas – jo rankose. Negalime nė įsivaizduoti, kokie juokingi atrodome žvelgiant iš dangaus.
Stephan Holthaus. Juokingasis superbokštas

Žmonės visais laikais bandė įtikti jei ne Dievui, tai sau arba kitiems. Ir žinoma, mėgdavo parodyti savo
puikybę. Taip yra ir su žmonėmis, kurie norėjo pastatyti bokštą, siekiantį dangų. Kitaip tariant, jungianti
žemę su Dievu. Žmonės norėjo jaustis galingi, žymūs savo darbais, įrodyti, kad visko yra pasiekę patys.
Žmonių pastangos pastatyti bokštą iki dangaus, puikiai parodo mums puikybės demonstravimą. Jie norėjo
įrodyti, kad nereikia Dievo, didiems darbams padaryti, kad žmogus pats gali padaryti viską, be niekieno
pagalbos. Manė, kad pastatę bokštą žmonės pradės juos garbinti kaip Dievą, jie taps žinomi, įrodys jog jie
yra tarsi lygus Dievui.

7. Pasakojimu apie Babelio bokštą dažnai pasiremiama aiškinant kalbų ir tautų kilmę. O ar gali jis
ką nors pasakyti mums, šių laikų žmonėms, apie mus pačius? Kodėl, kalbėdami ta pačia kalba, mes
ne taip retai nesusikalbame? Kodėl nesuprantame ar nenorime suprasti vieni kitų? (3)
Kiekvienas iš mūsų esame unikalūs, individualūs ir skirtingo charakterio. Nors šnekame viena kalba ir
atrodo turėtumėme būti vienodi, kartais atrodo, kad negalime suprasti kitų žmonių poelgių, darbų ar norų.
Babelio bokštas reprezentuoja pačių mūsų, žmonių, išskirtinumą. Viešpats išbarstė žmones po visą
pasaulį, sumaišė kalbas, tautas, papročius ar tradicijas. Visi žmonės tapo skirtingi ir unikalūs. Dėl šios
priežasties mums kartais ir kyla sunkumų susišnekėti, suprasti vienas kitą ar net bendrauti.