Pagrindinis kūrinio veikėjas - Liudas Vasaris.

Vasaris - drovus, užsidaręs

šešiolikmetis jaunuolis. Jis dar daug nežino gyvenime, o ir, stodamas į seminariją, jis
nejaučia jokio noro būti kunigu. Jis tik svajoja būti naudingas kitiems, dirbti Lietuvos
labui. Pagyvenęs keletą mėnesių seminarijoje, Liudas supranta, kad būti geru
kunigu, reiškia turėti pašaukimą, o Vasaris jo neturėjo. Jaunasis seminarijos
studentas stengiasi kuo geriau suprasti jį supančius žmones ir aplinką, kurioje jis
gyvena. Jam kyla daug gilių ir skaudžių prieštaravimų. Tai, kas jį neramina, Vasaris
pabando išlieti eilėmis. Jaunuolis, pats to nenujausdamas, parašė bendriausios
prasmės elegiją, išsakė savo liūdesį ir skausmą. Po kelių dienų Liudas pamato
išspausdintas savo eiles. To, aišku, niekas neturi žinoti - juk seminarijos vadovybės
akyse jis yra nepriekaištingos reputacijos. Niekas seminarijoje net neįtaria, kad tarp
jaunesniųjų seminaristų yra būsimas poetas. Vasaris ir toliau gyvena kaip gyvenęs,
tačiau tas gyvenimas jam be galo sunkus. Liudas nori savyje suderinti kunigą ir
poetą - gerą kunigą ir talentingą poetą. Jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su
šaltumu ir oficialiamu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio. Poetiška
jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, į grožį, į kitą žmogų. Liudui taip reikia kažko
artimo ir nuostabiai brangaus. Jo eilės alsuoja jaunystės veržlumu ir žmogiškos
laisvės ilgėjimusi. kaip duona, kaip oras, kaip vanduo Liudui reikalingas žmogaus,
kuriam galėtum pasiguosti, ant kurio peties galėtum vyriškai išsiverkti. Bet Liudas
tokio žmogaus neturėjo. Jis neturėjo nei draugo, nei patarėjo. jis pats sau buvo ir
teisėjas, ir gynėjas. Liudas norėjo būti ir kunigu, ir poetu. Tačiau laikas
nesuvaldomai bėgo. Buvo seminarijoje ir linksmesnių dienų - atosogų dienos. jis
susitikinėdavo, bendraudavo su žmonėmis, neturinčiais nieko bendro su religija, nei
su kunigų luomu. Susitikdavo su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip veikė jo sąmonę.
Štai studentas Brazys aiškina, kad kunigas turi galvoti tik apie tai, kas jam privalu. O
ir gundytoja Liucija, provokuojanti jo vyriškumą, vadina Liudą Pavasarėliu. Liucija
buvo vienintelė Vasario moteris. Tik su ja jis išgyveno susitikimą, dovanų gavimą,
nebylų pasižadėjimą, skinant gėles ant Aušrakalnio, lemtingą išsiskyrimą. Liudas
suprato, kad Liucė tik jį vieną temylėjo, o ir ji pati buvo jo vienintelė moteris. Jis
sako: “Man atrodo, kad Liucija yra bataliai įsipynusi į mano gyvenimą ir kad nuo jos
priklauso mudviejų tolimesnis likimas”.

Tuo tarpukova tarp žmogaus, kunigo ir poeto vis aštrėja. Poetas vis dažniau ima
viršų; poetas pradeda pasitikėti savimi. Šį pasitikėjimą skatina jauna ir išsilavinusi
baronienė Rainakienė, su kuria Vasaris susipažino, tapęs kunigu ir apsigyvenęs
kalnynuose. Ši keista ir nesuprantama moteris stengiasi Liudui įteigti, kad poetu jį
sukūrė Dievas, o kunigu padarė tik bažnyčia ir vyskupas. Baronienės ir Vasario
pokalbiai lengvi ir galantiški. Liudas ir pats supranta, kad būdamas poetu, jis būna
savimi, niekam nemeluojančiu ir ne prieš nieką neveidmainaujančiu. Remdamasis
kūrybinėmis jėgomis, Vasaris bando apginti savo žemiškąją prigimtį (jis tik nori būti
savimi). todėl Vasaris ir iðtaria: “Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne
kunigas”. Gal tai Vasario pasiteisinimasprieš save, o gal tai ir iššūkis prieš kitus.
Aišku viena: Vasaris, ištaręs šiuos žodžius, jau yra nebe tas naivus klierikas,
nepažįstantis nei gyvenimo, nei žmonių. Didelės įtakos Vasario kūrybiniams
siekiams turėjo gyvenimas užsienyje. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į
Lietuvą jis sugrįžta tarsi ne tas žmogus. Savo pasikeitimą Liudas aiškina tuo, kad jo
karta gyveno dviejose epochose.
Moteris tik skatina bei palaiko iš jo esybės gelmių kylantį norą ir siekimą. Šia
moterimi buvo Auksė, tačiau ji neįsivaizdavo kitokių santykių su Liudu Vasariu kaip
šeimos sukūrimas. Liudas supranta, kad tik kūryba jam gali suteikti dvasinę
pusiausvyrą, panaikinti skaudų vidinį konfliktą. Liudas žino, kad atsisakęs
kunigystės, jis bus smerkiamas, niekinamas, o gal ir persekiojamas. bet jis gyvens
nesislapstydamas ir nieko nebijodamas. tačiau kunigystės atsisakymas neišlaisvins
jo nuo vidaus kovos, kentėjimų. Vis dėl to nugali natūrali ir be galo tauri žmogiškoji
prigimtis, graudus poetinis sielos šauksmas. Liudas Vasaris parašo pareiškimą
vyskupystės kurijai... Žmogaus dalia - aštrūs vidiniai prieštaravimai, neviltis ir kančia.
Bet kančia ir sielvartas - taurinantys žmogų jausmai. Svarbiausia žmogui yra laisvė,
todėl išaukštinama kova dėl dvasinio išsivadavimo, reiškiamas protestas prieš
žmogaus pažeminimą ir suvaržymą.