Liucė Brazgienė (Glaudžiuvienė) - Kleviškio parapijos kanauninko Kimšos dukterėčia (iš tiesų yra dukra)

Liucė buvo pirmoji moteris atėjusi į Liudo Vasario gyvenimą. Tai graži mergaitė, apie 20 metų,
tamsiaplaukė. Liucė yra drąsi, rūpestinga, linksma ir bendraujanti mergina, visuomet laisvai rasdavo
kalbą su visais, ypač su kunigais. „Klierikas Liudas matė, kaip ji, padavinėdama kavą, varsto akimis
jaunesniuosius kunigus, kiekvienam ką nors pasakydama, nusišypsodama arba nusijuokdama trumpu,
bet skardžiu kaip varpelis balsu.“ Mergina pamilsta nedrasų, uždaro būdo klierikėlį, kuris negali atsakyti
jai tuo pačiu, tačiau Vasario sieloje apsigyvena meilė Liucei,o tai kėlė troškimą tobulėti, siekti
aukštesniųjų tikslų. Liucija visą savo gyvenimą myli tik tai Liudą Vasarį, kurį vadina Pavasarėliu, tačiau
išteka už gydytojo Brazgio, susilaukia vienintelio sūnaus Vytuko. Liucės likimas nelaimingas, nes
prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Brazgys iškviečiamas į karą ir tenai žūsta, tad Liucė tampa našle.
Vėliau jai pasiperša ponas Povilas Glaudžius. Glaudžius abejingas Liucijai, leidžia jai daryti viską, nemyli
Vytuko. Trečiojoje romano dalyje Liudas ir Liucė susitinka po dešimties metų. Pasikeitusi Liucė rūko,
mėgsta išgerti, rengia vakarėlius. Liucija dvasiškai degraduoja, netobulėja, „Na, o gyvenimą stengiuosi
sau paįvairinti per daug nesivaržydama. Greit jau pasensiu - tuomet galas.“, gyvena tik tais dėl Vytuko.
Liucė parašo mirties laišką Vasariui ir išgeria nuodų, kai miršta jos sūnus. Liucės mirtis Liudą labai
sukrėtė, nes jį lydėjo nuo pat jaunystės, buvo pirmoji jo meilė. Liucės pasitraukimas iš gyvenimo buvo
bene pati svarbiausia priežastis Liudo apsisprendimui.

Katedros Nepažįstamoji – tai iš dalies reali moteris, bet iš kitos pusės - yra Liudo Vasario meilės ilgesio
projekcija, mūza, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Ji tolima, paslaptinga, jos romantiška išvaizda
idealizuojama: „Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo švarios širdies idealizmu, niekad dar nepaliestu
nei kasdienės realybės, nei brutalaus cinizmo“. Ji yra traukiančio moteriškumo simbolis. Simboliškas yra
ir baltas šalis, kuriuo yra apsigaubusi nepažįstama moteris – balta spalva įkūnija tobulybę, tyrumą,
švelnumą. Katedros Nepažįstamoji paskatina kurti, apdainuoti jos nuostabų grožį ir paslaptingumą.

Baronienė Rainakienė - seno vokiečių barono Rainakio žmona, lenkė, išsilavinusi, išmintinga, gerai ir
dorai išauklėta katalikė. „Ponia baronienė buvo lenkaitė ir katalikė, išauklėta religijos formose ir kartas
nuo karto pasigendanti dvasiško maisto.“ Ji yra išskirtinai, graži, išvaizdi moteris. „Ji jojo iš Vasario pusės,
ir kunigas spėjo pamatyti, kad tai buvo jauna ir labai graži ponia. Jis taip pat spėjo pamatyti, kad vyriško
fasono skrybėlė puikiai tiko prie gyvo, įrausvinto jos veido. Kunigui nuolatos stovėjo prieš akis vaizdas,
kaip ji raita skrido per lauką ir šoko per griovį.“ Liudo Vasario apsilankymas turtinga baronienės
bibliotekoje yra pirmasis susidūrimas su pasaulietinės literatūros lobynais. Norėdama, kad nežūtų
talentingas poetas, baronienė Rainakienė visaip stengiasi įrodyti poeto pranašumą prieš kunigą, kas
paragina Vasarį kurti. Vasaris nusprendžia nors poezijoje būti individualia asmenybe, niekeno
neribojama ir nevaržoma, tad vis dažniau jis leidžia prabilti savo vidiniam poeto balsui.

Auksė Gražulytė

Pirmą kartą su Vasariu ji susitinka poetų draugijos susirinkime, kuomet ji pakomentuoja jo parašytą
dramą. Auksė yra be galo graži mergina, bet Liudo Vasario nuomone ji ,,nebuvo gražesnė už Liucę“, mažo
ūgio ,,atrodė žemesnė už įsivaizduotąją“, auksaplaukė. Ji yra,,tipiška, tik patobulintos laidos, lietuvaitė be
kaimiškų, bet ir be didmiestiškos civilizacijos šablono“. Nuo mažens ji linkusi į meną, groja pianinu. Auksė
protinga, išsilavinusi. Kritiškai žiūri į Liudo kunigišką gyvenimą : ,,Kunigystė nieko tavy nesuformavo, ir
nieko tu nesugriausi, ją atmetęs.“ Liudui jinai yra labai svarbi, nes „šalia savęs jis jautė moterį, kuri ne tik
gerai jį  pažino ir suprato, bet ir mylėjo. Jeigu Liudas Vasaris būtų buvęs vienas, galimas daiktas, kad jį vėl
būtų apnikusios visokios abejonės ir baimės.“ Ji padeda Vasariui suvokti kokios gyvenimo vertybės
labiausiai jį džiugina, jos dėka supranta savo gyvenimo esmę. Auksė sutinka su Liudu eiti vienu gyvenimo
kelio ir Liudas atsisako kunigystės.

Julė - klebonijos tarnaitė, apie 35 metų „dar nebjauri merga, uoli davatka“, graži mergina, geltonplaukė.
Žino visas naujienas, yra klebonijos „liežuviu“. Julė pavydi baronienei, nes Liudas į Julę nekreipia jokio
dėmesio. Ji paslėpia baronienės laišką Liudui, kas paaštrina kunigo ir Rainakienė santykius.
Liudo Vasario mama atstovauja senoms pažiūroms, kaimo žmogaus vertybėms. Ji giliai religina, dora,
jautri. Motinos įtaka labai svarbi Liudo Vasario likimui, nes pagrindinis įstojimo į kunigų seminariją yra jo
tėvų noras: „jis [Vasaris], tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintisgeležinei, visa
nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui.“ Motinai sūnus kunigas yra didžiausias
pasididžiavimas. Pagrindinis veikėjas ilgai negali pasiryžti atsisakyti kunigystės, nes taip jis nuskriaustų
savo mamą. Tai parodo šios moters svarbumą Liudo Vasario gyvenime.