Jurgis Savickis

1890-1952

Kultūrinis kontekstas.
Modernizmas
Modernizmas - krizės menas - kūryba, maištaujanti prieš praeities meno taisykles ir
atspindinti nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus pasaulį, išsakanti šiam
žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.
Iki modernizmo laikų žmogų supančios aplinkos reikšmės būdavo daugiau ar mažiau žinomos, o
modernus žvilgsnis į pasaulį yra nuolatos klausiantis - reikia stebimą dalyką perprasti, atidžiai
įsižiūrėti.
Žmogaus dvasinė krizė - pagrindinė situacija, ekspresionistų aiškinama individo
nereikšmingumu masinės industrializacijos ir pasaulinių karų epochoje.

Ekspresionizmo bruožai:
Dramatizmas.
Savotiškas romantikų genijaus pakartojimas, nes veikėjas individualistas, nuolat įsitempęs,
konfliktiškas: ignoruojantis, nesitaikstantis su visuomenėje galiojančiomis elgesio taisyklėmis, moralės
normomis arba trokštantis atsinaujinti ir metantis iššūkį visuomenės dvasiniam menkumui, banaliems,
materialiems poreikiams.
Santykis su laiku.
Akcentuojamas pašėlęs gyvenimo tempas, todėl nebėra kada grįžti, sukiotis atgal į praeitį,
atsisakoma gyventi pagal senąsias tradicijas.
Žmogaus gyvenimas nėra istoriškas (susijęs su tautos istorija ar giminės praeitimi), gyvenama čia
ir dabar.
Santykis su aplinka.
Erdvė neregėtai plati (visas pasaulis).
Kuriami chaoso, apvirtusio, deformuoto pasaulio vaizdai.
Kiti estetikos principai.
Ekspresionistai atmetė realizmo šalininkų (kurie tik kopijavo tikrovę), impresionistų (kuriems
svarbiausias akimirkos įspūdis) meną ir savo kūryboje pabrėžė žmogaus nerimą, kylantį dėl vidinio
(sąmonės, idealo) ir išorinio pasaulio neatitikimo.
Daugelį kūrybos temų lėmė didėjantis miesto ir kaimo kontrastas (pvz., tyla ir nuolatinis
šurmulys, triukšmas), technikos ir mokslo pažanga, greitėjantis gyvenimo tempas, žiniasklaidos įtaka
visuomenei ir pan. bei šios civilizacijos nešamo blogio kritika: žmogaus atotrūkio nuo gamtos (tai yra
nudvasintos gamtos), kurią užgožė akmeninė, šurmulinga miesto kasdienybė; žmogaus vidinis suskilimo
(veidmainystės); susvetimėjimo, vienatvės; materialumo pirmenybės prieš dvasingumą (pvz., šaipėsi iš so-
čių ir savimi patenkintų miestiečių, kurie po išoriniu puošnumu (kauke) dažnai slėpė asmenybės
nuosmukį), nuobodžiavimo, baimės dėl artėjančios katastrofos nuojautos.
Matydami žmonių moralinę krizę, nujausdami artėjančią katastrofą, gyvenimą suvokė kaip šiurpią
komediją, todėl dažnai jį vaizdavo groteskiškai: mėgo juodą ir raudoną spalvas; dažni cirko, baleto, artistų,
marionečių motyvai; į miestą žvelgė metaforiškai, kaip į pražūtį nešantį pragarą, kuris vilioja žmones savo
judrumu, greitai kintančiu gyvenimu, laisve kūrybai; dažnos žmonių kaukės (dėl vidinio ir išorinio
pasaulio neatitikimo ir baimės pasirodyti kitokiems; veidmainystės, susvetimėjimo, gobšumo, dvasinio
nuosmukio).
Tikrovė perkuriama suprimityvintai, iškreiptai, nes žmogus realybę (gyvenimą, pasaulį) suvokia
ne pats tiesiogiai, o iš žiniasklaidos priemonių.
 Erzino neginčijamas (nuo seno priimtas) paklusnumas šeimos autoritetui - tėvui, per daug griežtas
auklėjimas mokykloje, kas tik gniuždė jautresnės prigimties vaikus, todėl savo kūryboje kėlė žmogaus
savarankiškumo problemą.
Iškyla naujas veikėjas – nervingas, agresyvus (piktai pasipriešinantis), pašaipus, jam nebūdinga
pasyvi savistaba (savo gyvenimo, poelgių apmąstymas), filosofiškas požiūris į gyvenimą, pasaulį, lyrinis
graudumas.
Žmonija gali išsigelbėti tik pasipriešindama blogybėms, siekdama asmeninės laisvės, visuotinės
meilės.
Keturvėjininkų panašumai į ekspresionizmą: skelbė naujovišką žmogų, kuris atmetė religinę
pasaulėžiūrą, prietarus, mistiką ir pasitikėjo vien protu, mokslo žiniomis.
Maištas.
Maištaujama prieš visuomenės dvasinę degradaciją.
Žmogaus koncepcija.
Dabartinis žmogus yra gniuždomas civilizacijos, todėl jaučiasi mažas, vienišas, prieštaringas,
susidvejinęs.
Ateities žmogus bus kilnesnis ir žmogiškesnis.
Technika.
Technika, mašinos įveikia žmogaus sielą, ardo dvasingumą.
Stiliaus bruožai.
Siužetas nėra nuoseklus, fragmentiškas.
Kurdami daug eksperimentavo (pvz, siekdami šokiruoti, išjudinti snūduriuojančią visuomenės
sąmonę, gretino nesuderinamus dalykus (nusikaltėlius ir dorus piliečius, suaugusiuosius ir mažus vaikus)).
Nebūdami linkę į meditaciją (pasinėrimą į savo mintis, apmąstymus), nepoetizavo ir meilės,
priešingai, nevengė vaizduoti bjaurių dalykų, pranašaujančių žmonijos išsigimimą.
Ironiškas, distancinis (tarsi iš šalies) pasakojimas.
Būdingas kraštutinis emocingumas (neapsakomas džiaugsmas ar nevaldomas pyktis, didžiulis
nusivylimas).
Vengiama vertinti žmonių poelgius.
Būdinga potekstė (paslėpta prasmė).
Mėgo šūksmingą, šiurkštų toną; familiarumą; kapotas frazes; atsisakydavo skyrybos ženklų.
Vengė etnografijos detalių.
Atstovai. Jurgis Savickis, Kazys Boruta. Užuomazgos Kazio Binkio kūryboje.

Biografinis ir kultūrinis kontekstas

Rašytojas gimė netoli Ariogalos.
Jo tėvai nebuvo bajoriškos kilmės (iš dvarininkų kilusi tik rašytojo senelė), tačiau save laikė
aukštesnio luomo žmonėmis, puoselėjo bajoriškas tradicijas.
Peterburge įstojo į aukštesniuosius žemės ūkio kursus, bet po kelių mėnesių juos metė ir
išvažiavo į Maskvą studijuoti dailės, tuo užsitraukdamas tėvo rūstybę. Vėliau dailės studijas tęsė
Krokuvoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvažiavo į Rusiją, kur įsitraukė į lietuvių pabėgėlių
globos organizacijų veiklą, buvo išsiųstas į Daniją rūpintis vokiečių užnugaryje atsidūrusiais lietuviais
karo belaisviais (stengėsi jiems padėti grįžti į Lietuvą).
Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje
tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apsigyveno pietų Prancūzijoje, vertėsi daržininkyste.
Savo vilą, kurioje gyveno, pavadino Ariogala.
 Jurgis Savickis - Vakarų kultūros žmogus, laisvai kalbėjęs keliomis Europos kalbomis. Dirbdamas
diplomatu, jis daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos kultūriniu gyvenimu, užsienyje
populiarino Lietuvos kultūrą: organizavo parodas, dainininkų gastroles, įvairaus pobūdžio spaudinius apie
Lietuvą.
Jurgio Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu. Avangardistai kvietė priešintis
literatūrinėms tradicijoms, stengėsi priblokšti visuomenę originalumu. Savickio kūryboje atsispindi
miestiečio gyvenimo patirtis (o ne kaimo žmogaus kaip iki tol) ir platus vakarietiškas akiratis, nes jis
domėjosi kinu, daile, muzika, literatūra, teatru (Kaune net dirbdamas Lietuvos užsienio reikalų
ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas). Taigi, norėdami suvokti Savickio tekstą,
skaitytojai turėjo priprasti prie netradicinio stiliaus ir būti nemenkai išprusę, kad perprastų netikėtas
metaforas, paslėptą ironiją.
Daugelis literatūros kritikų Savickio kūryboje randa ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo
teatro bruožų.

Kūrybos bruožai
Neįprastas novelių pasaulis. Originalus menininkas
J. Savickis laikomas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Jo kūryba artimiausia ekspresionistų
meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių krypčių požymių.
Savickio kūryba išsiskyrė nauja tematika (nevaizdavo senojo (etnografinio) Lietuvos kaimo,
nepabrėžė veikėjų lietuviškumo, priešingai nei kiti to meto autoriai, negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos
vaikas), netikėta menine forma ir stilistika (gamta nevertinama net estetiniu požiūriu, peizažai primena
teatro dekoracijas, daug dėmesio skiriama spalvoms, ypač šviesos efektams, taip akcentuojant pasaulio
dirbtinumą).
Savickis pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Jam svarbi urbanizacija
ir miesčioniškumas. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas
bjauru.
Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus
kūriniuose. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - viskas priklauso nuo veikėjo
pasirinkimo ir prigimties.
Nuvainikuoja kaimą kaip lietuvių dorybių puoselėtoją (įprastą požiūrį lietuvių literatūroje).
Autorius atmeta religinę pasaulėžiūrą, Dievas netekęs reikšmės.
Nemažai dėmesio žmogaus prigimčiai: veikėjai pasidavę aistroms, ryškūs erotikos elementai.
Novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių,
paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė.
Pavyzdžiui, novelėje „Fleita“ vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti
teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius,
nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia
tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito
nelaimei, socialinį nesaugumą. Norint ką nors keisti, pasaulį reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma.
Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam
tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų
praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas visiškas Žiogo
bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsivadavimą iš šio negailestingo
pasaulio.
Daugiaprasmiškumas
Moderniojoje literatūroje pavojinga deklaruoti kokias nors vertybes, nes gyvenime nieko nėra
amžino ir pastovaus, bet kuris iš pažiūros vertingas dalykas staiga gali virsti abejotinu. Todėl vienas
ryškiausių Savickio kūrybos bruožų yra daugiaprasmiškumas. Į novelėse kuriamas situacijas, veikėjų
charakterius pasakotojas žvelgia iš įvairių pozicijų, o tai neleidžia vertinti vienpusiškai. Pavyzdžiui,
novelėje „Vagis“ vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučiasi pasielgęs kilniai, bet paskutiniai pasakotojo sakiniai
leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko ketinimai lėmė abejotinas pasekmes.
Novelių veikėjai
Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai. Jų poelgiai
ne visada nuspėjami, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas.
Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį.
Veikėjai elgiasi neprognozuojamai, retkarčiais - veidmainiškai, tartum dangstydamiesi kauke:
pašnekovui pasako viena, o patys galvoja visai ką kita. Pavyzdžiui, novelėje „Jono Graužos nuotykiai“
pagrindinis veikėjas šaiposi iš Lietuvos provincijos miestelio ir jo gyventojų, bet, susitikęs pažįstamą ponią
Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio, bando ją sugundyti, nedvejodamas
tikina mylintis, nors dėl to anaiptol nėra tikras. Klausydamasis Račienės pasakojimo apie širdyje saugotą
meilę jam, suvokia esąs lengvabūdis, neatsakingas žmogus, todėl net neaplankęs žmonos ir mylimų vaikų
sprunka atgal į „linksmybių miestą“ Berlyną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis, bet ketinimai
nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį vertina ironiškai.
Ironijos meistras
Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės - nuolatiniai novelių įvaizdžiai.
Savickiui, kaip ir visiems ekspresionistams, būdingas polinkis šokiruoti, gretinti nesuderinamus
dalykus.
J. Savickis - intelektualus ironikas, o ne liaudiškas šmaikštuolis. Nedramatizuoja gyvenimo,
nesistengia nieko pamokyti, jo tikslas – sukelti intrigą, perprasti gyvenimą juoko forma.
J. Savickio vaizduojami žmonės yra lyg scenos artistai, išėję atlikti vaidmens. Jie nieko negali
pakeisti, negali ir atsisakyti savo vaidmens, todėl veikėjus atidžiai stebintis pasakotojas sutelkia dėmesį į
kokią nors detalę, kurią dažnai ironiškai komentuoja. Šaipomasi iš kilnių žmogaus norų.
Taigi Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Apskritai jis lietuvių literatūroje
įteisino ironišką kalbėseną: iki tol beveik niekas juoko, ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos
problematika.
Siužetai dažnai „apverčiami“, pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes
pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos
nuspalvinta šuns paskandinimo istorija.
Stiliaus savitumas
Modernus Savickio pasakojimas skyla į fragmentus, nėra sklandžių ir nuoseklių pastraipų. Jomis
virsta paskiri sakiniai, pavieniai žodžiai. Tekstas komponuojamas tarsi iš atskirų kino kadrų, kuriuos
skaitytojui reikia sujungti į visumą. Visa tai padaro vaizdą itin intensyvų.
Kūriniuose gausu tarptautinių ar kitų kalbų žodžių, kultūros nuorodų, kurios sukelia netikėtų
asociacijų.
nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje).

Rašytojo svarbiausi kūriniai: novelės (iš rinkinio „Šventadienio sonetai”) „Vagis”, „Ad Astra” (į
žvaigždes), „Fleita”, „Kova” (iš rinkinio „Ties aukštu sostu“), „Jono Graužos nuotykiai“ (iš rinkinio
„Raudoni batukai“).
J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis.
Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam,
surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš
aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis).
Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas,
atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti
negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką.
Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina
savo seną šunį.
Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš
pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis
lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs,
bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu
reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris.
Apsakyme „Kova“ negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos
motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl
geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba
ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o
šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui.
Apsakyme „Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principą ir „apverčia“ nuo antikos laikų
žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu
menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės – godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva –
piktžolė). Visą gyvenimą paskyręs žmonėms, senatvėje Žiogas, norėdamas išsaugoti sveikatos likučius,
privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu,
pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoję, kad Žiogas skurdžius, priverčia sergantį menininką
eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negatyvi individo prigimtis J. Savickio apsakymuose
pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas, vergavimas
instinktams.

Novelėse „Kova“, „Ad astra“, „Fleita“ Savickis ne tiek atkuria tikrovę, kiek vaizduoja jos
parodiją, į veikėjų poelgius žvelgia ironiškai, kaip į komediją. Net apie mirtį pasakoja pasitelkdamas
komiškas detales.

Novelė „Ad Astra“

Veikėjai: Dalba, šuo, kunigas. Ekspresionistas vaizduoja realybę čia ir dabar. Panašiai kaip ir
neoromantikų, ekspresionistų kūryboje ryški ironija išsakomam jausmui. Veikėjai neretai vaizduojami kaip
dviveidžiai.
Pagrindinis veikėjas Dalba netapatinamas su pasakotoju. Ūkininkas Šventadienį nuskandina šunį,
kuris išgelbėjo šeimininką: „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week end, atrenka visai netikusius
vekselius sunaikinti, kaip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs,
gaivalinėjęs po trobas.“ Tai sąmoningas veiksmas, dėl kurio Dalba nesigaili. Atskleidžiamas ironiškas, net
sarkastiškas požiūris į veikėjo poelgį, visuomenę. Dalba vaizduojamas kaip žmogus su kauke, po kauke
slepiasi veidmainis, kaltės nejaučiantis, nors dėl visuomenės požiūrio kartais apgailestaujantis žmogus.

Novelė „Fleita“

Veikėjai: fleitininkas Žiogas ir jo giminės. Novelėje vaizduojama tragiška fleitininko lemtis. Jis dėl
ligos negali groti teatre. Neturėdamas nei pinigų nei darbo Žiogas nusprendžia vykti pas gimines į kaimą.
Tačiau fleitininkas nepritampa prie jų gyvenimo būdo, jokios naudos iš jo nesulaukiama ir yra tiesiog
pasmerkiamas mirti. Kūrinyje jaučiamas didelis gyvenimo būdo kontrastas: „Reikėdavo ištisomis naktimis
griežti, nemigti ir gerti naminį alų, nuo kurio jam nepaprastai bloga darydavos.“ Kaimietiškas gyvenimas
vaizduojamas kaip parodija, tuo tarpu didmiestis idealizuojamas.

Novelė ,,Vagis“
 Pagrindinis kūrinio veikėjas – meniškos sielos berniukas: „Drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš
jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė.“. Tėvo supančiotas vagis vaikui primena Jėzų Kristų: „Ratorų vaizdas
minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva. Dideliame altoriuje prikaltas ant
kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.“ Iš pradžių vaikas jaučiasi smalsus ir erzina vagį, vėliau stebi
situaciją kaip tėvelis erzino ir kankino vagį. Kūrinio kulminacija – intuityvus (nesąmoningas) vaiko poelgis,
vagies išlaisvinimas: „Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti.“
Išlaisvindamas vaikas yra įsitikinęs, jog jis darąs gerą poelgį todėl jaučiasi saugus ir subrendęs.

J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai
priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti.
Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu
(niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek,
kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja į žinią
apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso.
Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis
nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su
esama padėtimi. Negana to, visada laukia tėvų sugrįžtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja
ir paskutinė apsakymo scena – vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigždes, užuomina į aukštesnių vertybių
ilgesį). Ori veikėjų laikysena – visų pirma jų brandumo ženklas.

J. Savickio novelėje „Kova“ atskleidžiamas vaiko noras turėti mylinčius tėvus, tokius „kaip ir
kiti“, ironiškai iškeliama jo beviltiška kova už savo šeimą (ne vaikas turėtų kovoti, siekti geresnio
gyvenimo) - už motiną, karčemos koketę, ir nusigėrusį silpnabūdį tėvą.
Vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą J. Savickio novelėje „Kova“
Iš novelių rinkinio ,,Ties aukštu sostu“ vienas įdomiausių kūrinių yra novelė „Kova“. Ko
lauktume iš tokio pavadinimo kūrinio? Karo epizodo ar bent bernų muštynių? O J. Savickis iš karto
pasuka kitu keliu. ,,Novelė „Kova“ - apie nuodėmingą mamaitės grožį, dėl kurio vaikas susiremia su
nelygiu priešu - linksmais gėrovais, mamaitės gundytojais“ (D. Sauka).
„Kova“ prasideda tokiu sakiniu, mintyse ištartu džiūsnos vaiko, einančio gatve: „Viskas būtų
gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!“ „Mamankos“ grožis ir palankumas vyriškiams -
pagrindinė vaiko bėda. Ir kova yra vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą.
Savo kūrinį J. Savickis kuria kaip sceną, į kurią išleidžia veikėjus, keičia epizodus, parenka
dekoracijas. „Kovos“ veikėjas iš tiesų pasirodo kaip scenoje (nežinome, kas jis, iš kur, kaip čia pateko),
matome tik jo išvaizdą - dideli batai, sunki milinė, įdubusi krūtinaitė. Sceną ir pats rašytojas pamini: „It iš
cirko išleistas į gatvę pajacas“. Gyvenimas J. Savickiui panašus į cirką, kartais į absurdo dramą. Bet
į žmogaus likimą rašytojas žiūri rimtai.
Pasirodo kitas vaikas - žydukas. Jie „pasikalba“ - pirma paleistu akmeniu, paskui žodžiais, iš
kurių aiškėja didesnė ir skaudesnė gyvenimiškoji sodiečio patirtis. Sodietis toliau aiškinasi savo
gyvenimą. Jam rūpi sužinoti, ar jo naująjį pažįstamą tėvas muša. (O pasąmonėje - ar muša kaip mane.)
Ne, ne tik nemuša, o dargi paguldo į lovą ir apkloja. Sermėgius tokio atsakymo nelaukė:
Tai buvo aiškus pasityčiojimas iš jo asmens ir jo įžeidimas. Buvo kaip ir žibalo pilama į ugnį.
Jis smarkiai trenkė žyduką kumščia į krūtinę, parversdamas jį...
Į ką kumščiais reaguoja sermėgius? Į savo skaudumą - nepakeliama girdėti, kad gali būti
taip, kad mama paduotų pieno, o tėvas paguldytų ir apklotų. Bet šitaip gali būti.
J. Savickis žiūri tarsi iš atokiau, jo pasakojimui būdinga distancija. Epizodo pabaigoje tarsi
konstatuojama - scena baigta: „Du draugai išsiskyrė“.
 Prasideda antrasis epizodas, kuriame Savickis leidžia vaikui ne tik būti nelaimingam, bet ir
kritiškai matyti savo tėvus, pabandyti kovoti už savo gyvenimą. Vaikas slankioja miesto pakraščiais.
Mintyse jis „tebetvarko“ savo gyvenimą. Rašytojas tarsi stebi vaiką iš šalies ir konstatuoja „Jis buvo
nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad jo tėvas būtų toks pats, „kaip ir kiti“. Sakinyje
sujungiamos priešpriešos: „fantastas“ ir norintis ne ko nors fantastiško, o kad tėvas būtų „kaip kiti“: kad
būtų rūpestingas ūkininkas, pirktų geležį krautuvėje, tvarkingai krautų ją į savo vežimą. Bet tėvas
- girtuoklis. Net ne girtuoklis, bet „paprastas girtuoklėlis“.
Mintyse vėl grįžta prie motinos. Mato joje ir močiutę, ir „mamanką“: „Kad ir mamanka!
Geriausia pasaulyje močiutė, bet kai pamato kokį kavalierių, ima ir išlėpsta. Dėl to, kad durna!“

J. Savickio kūrinyje svarbios detalės (Savickis - detalės meistras). Jos paryškintos, tarsi ironijos
apšviestos. Lietuviškas traktierius „Laisve“ vadinamas, papuoštas lietuviškomis vėliavėlėmis ir vyčiu. O
iš tiesų - bjauri smuklė. Joje - įsilinksminusi vaiko motina, kalbinama vyrų, ir nugirdytas tėvas. Scena su
marionetėmis, viskas netikra, gašlu, girta: „Juk meilę gali sukurti su pusbuteliu geros maderos“. Vaiko
motina lyg padėvėta princesė.
Staiga smuklėje pasirodo vaikas su botagu rankoje ir sako: „Motina, arkliai seniai pakinkyti!
Namon“. Ne „mamanka“ - motina. Vaikas pasirinko vaidmenį stipresnio. Jis su botagu. Ir „mamanka“
iš tiesų yra motina, bijanti, kad jos vaiko kas nepaliestų. „Vaidmuo keitėsi“, - konstatuoja rašytojas.
Bet vyrai vedasi moterį, vienas net skaudžiai įspiria vaikui batu. Vaikas nori sustabdyti vežimaitį, bet
ratas jį parbloškia. Kova pralaimėta, „raudonas velnias šlavė savo uodega kelią, norėdamas žmonių
pėdsakus užlyginti, iškišęs savo velnio liežuvį mažam miesteliui parodyti“. Ekspresionistinis vaizdas
(raudonas velnias, besityčiojantis iš mažo miestelio su „Laisvės“ traktieriumi, su apleistu vaiku,
girtuokliu tėvu ir „mamanka“). Parblokštas ratų vaikas nepajėgia atsikelti. Bet dar nėra mirties, nėra
gailesčio ir liūdesio, tik gyvenimo scenoje vienas epizodas keičia kitą. Paskutinis sakinys: „Ūkininko
šeimynos nariai turės vėl visi susirinkti į krūvą“. Į vieną sceną. Ir veiksmas prasidės iš naujo. Kartu
absurdiškas, kartu ir lemtingas.

Jurgio Savickio novelės „Vagis“ interpretacija (1)

Novelės ,,Vagis“ pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Jis išreiškia laikinumą, nuodėmę,
nusikaltimą, praradimą... Vagis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta ir
menkėja.
Novelė pradedama jausmų atskleidimu: ,,Kaip gerai (...)!“ Gerai turėti, blogai neturėti.
Priešpastatomas namų jaukumas, šiluma ir valkatiškumo dvasia. Turėjimo ir neturėjimo tragizmą suprasti
gali tas, kuris neturi nieko: ,,žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“.
Antroje pastraipoje autorius aprašo namų buities vaizdą: žmonės susirinkę užrūkytoj gryčioj veja
pančius, senieji pasakoja būtas ir nebūtas istorijas... ,,Vaikas, drožinėdamas lentelę, (...) svajojo ir klausė“.
Pasakos apie senos gadynės plėšikus, pavogtus arklius, kankinamus kunigus kaitina mažojo vaizduotę, jo
siela nerimsta, trokšta nuotykių: ,,Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas...“ Jo vaikiška
vaizduotė kuria fantastišką vaizdą: ,,Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais
apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais“. Mažasis nesuvokia, kas tas plėšikas, ką jis daro, blogas jis
ar geras. Svajonėse nupieštas paveikslas - vaikiška vizija, iš pasakos nužengęs stebuklingas herojus.
Paradoksalus palyginimas plėšikas-kunigas sukuria efektingą įspūdį.
Sakiniu ,,Šiandien ištiko nepaprasta diena“ pradedamas pasakoti kūrinio siužetas. Konstatuojamas
tik pats faktas: pavogė arklį, arklys rastas, vagis sugautas, į namus parvežtas.
Vagies paveikslas - kankinio paveikslas: ,,Vienmarškinis, žado nustojęs, (...) galva nusvirusi, su
pramuštu smilkiniu ir krauju...“ Tokį jį mato vaikas. Netikėtas ir efektingas palyginimas: ,,Rarotų vaizdas
minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant
kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo“. Kristus-,,piktadarys“, plėšikas-kunigas, Dievas-nuodėmė,
dorovė-vagystė - palyginimai, kontrastai, priešpriešos.
Vaikas negali atsitraukti nuo plėšiko, nepaprastas smalsumas, noras pažinti, suprasti verčia jį
sukiotis šalia, įdėmiai stebėti, liesti. Prišliaužęs prie vagies, jis jaučia galią, geležinę jėgą; vaikas silpnas,
bet gali padėti, užjausti... Mažoje galvelėje, vaikiškų minčių chaose išryškėja realybės suvokimas: aš -
kitas, galiu - negali.
Tėvo išankstinis nusistatymas, pyktis, keršto troškimas, grubumas, ironija, veidmainiškumas
priešpastatomi vaiko nuoširdumui, tyrumui, geraširdiškumui, norui padėti ir suprasti. Ūkininkas nesugeba
atleisti, pyktį išlieja kumščiais ir batų smūgiais. ,,Razbainikas“ gina savo garbę atsakinėdamas ,,tyliu, pyktį
sukuriančiu balsu“, nuožmiu akių žvilgsniu. Vaikui nesuprantama ši ,,baisi komedija“. Jis jaučiasi
išsigandęs, sutrikęs, nesusigaudąs: ,,Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! - skaudžiai
suspingsėjo vaiko smilkiniuose“. Gėris, blogis - kas tai? Maža širdelė priešinasi smurtui, tyras širdies balsas
duoda tik vieną atsakymą: ,,vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį“. Konkrečiai neįvardijama, ką mažasis
ruošėsi daryti, veiksmas išaiškėja naiviame perspėjime vagiui: ,,Žinai, toliau galiu neatraišioti!“
Mušimo ir išlaisvinimo scenose labai svarbus akių simboliškumas. Jos atskleidžia veikėjų dvasinę
būseną, jausmus: ,,Vagis, atvertęs raudonas akis, pažiūrėjo kokliai po gryčią“, ,,tik piktos ugnies akimis
lydėjo šeimininką“, ,,vaikas, užlindęs į palovio tolimiausią kampą, žiūrėjo nubudusiomis akimis į šitą baisią
komediją“, ,,nuteistas žmogus tylėjo įbedęs akis aslon“, ,,vaikui ašaros pripildė akis ir pradėjo byrėt per
skruostus“. Akyse žėri pyktis, baimė, nuoskauda, gailestis, gerumas...
Vagies padėka negrabi, netgi drovi (nesmagu atvirai rodyti jausmus), tačiau nepaprastai
emocionali ir nuoširdi: ,,Vaike, sudiev“, sugniaužė jį visą ir prispaudė prie krūtinės“. Mažojo tyra širdelė
jautriai reaguoja į šią padėką - atsisveikinimą. Jo sieloje įsižiebia vilties, gėrio, gailesčio ugnelė,
susijaudinimas ištrykšta ašaromis; vaikas suvokia padaręs kažką neįprastai jo aplinkai gero ir šilto.
Nuostabi J. Savickio metafora taikliai atspindi žmogaus, išgyvenančio sielos palaimą, dvasinę būseną: ,,Jo
užgimusioje šią valandą sieloje suskambėjo krištolinio gailesio šviesios jūros“. Pirmas žingsnis gėrio link,
savęs suvokimas, dvasios gerumo ir nuoširdumo prasiveržimas - svarbiausi kūrinio akcentai. Toliau
neanalizuojamas vagies likimas, svarbiausia - šis momentas, šis vakaras: ,,Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių
tarpan“. Atskleidžiamas pagrindinis humaniškumo principas - įsiklausyti į sielos, širdies, sąžinės balsą.
Pasakojimas pradedamas ir baigiamas autoriaus žodžiais, o siužetas atskleidžiamas vaiko akimis.
J. Savickio žodis taiklus, konkretus.
Į paprastą kasdienę kalbą įsilieja tarptautiniai žodžiai: chaosas, misterija, komedija, faktas;
nemažai tarmybių, barbarizmų: oblavas, razbainiškas, išliuosuoti, šlajukai, gryčia, užkrekęs, kokliai ir kt.
Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.
Apsakymas baigiamas viltingai: ,,Jautė tiek tvirtos valios ateičiai“. Ateitis vaikui žada gausybę
išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties...
J. Savickis atskleidė vaiko sielos brendimą, savojo ,,aš“ suvokimą.

Jurgio Savickio novelės „Vagis“ interpretacija (2)

Jurgis Savickis - savita ir svarbi asmenybė tiek lietuvių literatūrai, tiek visai kultūrai. Savo
gyvenimu ir nuveiktais darbais (dirbo Lietuvos diplomatu Skandinavijos šalyse) jis peržengė iki tol
vyravusias ,,kaimo kultūros“ ribas ir pažvelgė į pasaulį daug platesniu žvilgsniu. Jo proza tuo ir skyrėsi nuo
anuomet kūrusių Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos. J. Savickio proza yra moderni, potekstėje
smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra
vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą.
Apsakymo ,,Vagis“ pagrindinis veikėjas ir yra berniukas - vaikystės ir tyrumo simbolis. Jis, kaip
ir visi šio kūrinio veikėjai, yra neįvardijamas, todėl įgauna bendrą vaiko, atsidūrusio prie naujo gyvenimo
slenksčio, prasmę. Jau pirmuoju sakiniu autorius nukelia į apsakymo erdvę - namus. Jam tai yra šilumos,
gėrio, palaimos simbolis. Paskutiniajame pastraipos sakinyje galima įžvelgti autoriaus atodūsį,
autobiografišką detalę (,,kaip šuva išguitas po pasaulį bastos“). Autoriui brangi tiek paties ,,namo“ dvasia,
tiek žmonės, vejantys pančius. Šis veiksmas įprasmina namų šilumą, suteikia jiems jaukumo.
Nors Savickis siekė atsiriboti nuo kaimo kultūros, šiame apsakyme veiksmas vyksta būtent čia.
Kaimas apsakyme suteikė palankias sąlygas vaiko psichologijai atskleisti, įsigilinti į jo vidines būsenas.
Antrojoje pastraipoje apsakymas tarsi įgauna mitinę prasmę, pasakos pavidalą. Autorius
apsakymo veiksmą pradeda rutulioti nuo ,,senos gadynės“. Toks laiko peršokimas yra savotiška pasakos
pradžios formulė (senais laikais, dar gilioje senovėje). ,,Senoji gadynė“ turi ir jai priklausančių žodžių -
,,užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj“ (dūminė pirkia), seni žmonės, pasakojantys apie plėšikus, kurie
atrodė kaip pasakų herojai. Kaip iš pasakos ateina arkliai, iš bado žieves graužiantys, kunigai, įkaitintais
virbais svilinami. Šis paskutinysis vaizdas nukelia į itin senus laikus - pagonybę. Tad visa ši mįslinga
praeitis daro vaikui didžiulį įspūdį, kurio paveiktas svajoja apie plėšiką, ateinantį per prisnigtą darželį. Čia
jaučiama vaiko ir likusios suaugusiųjų bendruomenės pasaulėvokos sankirta. Vaikui plėšikas yra lyg
romantinis herojus: ,,aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs“. O suaugusiųjų veiksmai su
sugautu arkliavagiu toli gražu neromantiški.
Apsakymo veiksmas prasideda tik sakiniu ,,Šiandien ištiko nepaprasta diena“. J. Savickiui labai
būdingas žodžio talpumas. Paprastai ,,ištinka" bėda, nelaimė, o čia ,,ištinka" nepaprasta diena. Taip galima
suprasti, kad ši diena suaugusiesiems - ištikusi bėda, o vaikui - išaušusi ,,nepaprasta diena“. Jau nuo šio
sakinio galima pajusti giliai potekstėje užslėptą ritualą - vaiko priėmimą į suaugusiųjų bendruomenę. Tad
ne veltui ir pasakojimas pradėtas nuo ,,senos gadynės“, taip sustiprinama sakrališkų įvykių nuojauta.
Antrame pastraipos sakinyje paminimi vagys, pavogę iš tėvo kūtės arklį. Bet toliau autorius mini
tik vieną vagį. Šį savotišką nutylėjimą galima traktuoti kaip vagies susimbolinimą, o berniuko patirtį - kaip
visų vaikų išgyvenimus.
Apsakymo vieta yra labai ribota - namai. Vagis pririšamas gryčioje - garbingoje namų vietoje.
Taip palaipsniui vagis vaiko akyse transformuojasi į Kristų: žalias veidas, suplyšę marškiniai, pasvirusi
galva. Vaikas, pasilikęs akis į akį su nukryžiuotuoju, jį suvokia kaip tikrų rarotų paveikslėlių atvaizdą.
Neatsitiktinai po tokių vaiko išvedžiojimų vagis vadinamas piktadariu, bet jau kabutėse. Vaikas bando
prieiti, prisiliesti prie ,,nukryžiuotojo“, visai panašiai, kaip Kristaus mokiniai lietė jo žaizdas, norėdami
įsitikinti jų realumu. Lygiai taip vaikas bado ,,vagiui šiaudu į nosį“, lyg norėdamas patirti, ar jis yra tikras.
Kristus ir vagis vaiko vaizduotėje susilieja į vieną galingą būtybę, galinčią vienu žvilgsniu trenkti jį žemėn,
bet kartu berniukas suvokia savo pranašumą, nes ,,Kristus“ yra surištas, ir jam reikalinga pagalba. Šitokioje
situacijoje vaikas tarsi išvaduoja ,,nukryžiuotąjį“ iš jo nuodėmės - vagystės.
Vėl pastebimas ypatingas J. Savickio žodis: tarptautinis žodis ,,bicepsai“, atverstos raudonos akys,
žiūrinčios ,,kokliai po gryčią“. Autorius panaudoja tik vieną žodį - ,,raudonos“, bet taip atskleidžiama visa
vagies neapykanta jį surišusiems žmonėms, jo akys tarsi pripildytos griaunančios jėgos.
Kitoje apsakymo dalyje iš vaiko minčių chaoso persikeliama į suaugusiųjų pasaulį. Berniuko tėvas
- ,,tikras ūkininkas“, ,,šeimininkas“, ,,tikras veidmainis“. Taip Savickis viename sakinyje pateikia kaimo
žmogaus bruožus. Taip ironizuojamas kaimietis, ūkininkas, ko kitų autorių kūryboje dar nebuvo. Vagiui
siūloma kiauliena (žodis, susijęs su kiaule), nes tėvas jaučia turįs teisę apšaukti vagį kiaule.
J. Savickis labai ekonomiškai aprašo vagies mušimo sceną. Tik vienu sakiniu perteikia mušamojo
kančias: ,,galva atšokinėjo į pasienį, o blauzdos buvo mušamos batų pasakaitėmis“. Vėl jaučiama Savickio
ironija perteikiant žmogaus kančią. Minimos ypatingos vagies akys. Tik čia, suaugusiųjų pasaulyje, jų
raudonis jau tiesiogiai plūsta pikta ugnimi. Matydamas vaiko sąmonei nesuvokiamą neteisybę, skriaudą,
berniukas galutinai ryžtasi vagį ,,išliuosuoti“. Šią situaciją J. Savickis taikliai apibūdina kaip ,,baisią
komediją“, nes tėvui tai yra komedija, o vaikui net žiūrėti baisu. Vaiko širdyje vėl juntamos
nepaaiškinamos jėgos, suteikiančios jo žygiui stiprybės, nes jo ,,niekas dabar negalėtų sustabdyti“.
J. Savickis prabėgusį laiką pamini kaip ,,ilgą valandą“, o vaiko kančias - ,,sunkiai pradėtą darbą“.
Per tą laiką vaiko sąmonėje prabunda vyriškas budrumas, kurio ankstesniame vaiko charakteryje dar
nebuvo. Vagies išliuosavimas, virvių atrišimas - tai reiškinys, ritualas, pakeitęs vaiko sąmonę. Taip vaikas
išlaiko mįslingų pajėgų atsiųstą išbandymą, suteikdamas vagiui ,,geriausias valandas savo amžiuje“. Labai
aiškiai vaiko patirtas kančias įrodo šis sakinys: ,,Dviejų kankinių ,,sudiev“. Vagies kančios yra
akivaizdžios - jis buvo mušamas, surištas, pakabintas ant skersinio. O vaiko kančios - moralinės, jis turėjo
žengti lemiamą žingsnį į suaugusiųjų bendruomenę. Nors ir nusižengdamas tėvų įstatymams, bet
vykdydamas anapusinių jėgų valią.
Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią,
perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Išbandymas išlaikytas, nes būtent šią valandą užgimsta vaiko
siela, būtent dabar jis įrašomas ,,žmonių tarpan“. Nenuostabu, kad vaikas pajunta ypatingą ilgesį, jis jaučia,
kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su
vaikyste rišusias virves (berniukas netenka vaikystės).
Paskutinė pastraipa liudija stebėtiną vaiko psichologijos pokytį. Dar tą patį vakarą išgirdęs, kad
,,vagį sugavo, pririšo prie geltonų mažų šlajukų ir vilko per sniegą“, vaikas nebesisieloja dėl vagies. Taip
jis išmoksta ,,nusiplauti rankas“, t.y. jis padarė savo darbą ir nebesirūpina vagies likimu. Vaikas išlaiko jam
pateiktą išbandymą, taip jis priimamas į suaugusiųjų bendruomenę, prisiima jų nusistovėjusias normas,
savo tėvų taisykles.
J. Savickio žmogus vis tiek užsideda kaukę, kuri dar vaikui buvo svetima, bet, praėjęs tam tikrus
išbandymus, jis ,,įrašomas“ į suaugusiuosius, todėl priverstas prie jų prisitaikyti. Taip Savickis atsiskleidžia
kaip puikus vaiko ir žmogaus psichologijos žinovas.

Samprotavimo rašinio dėstymo pastraipa:

Ar kūryba, menas gali, reikalui esant, pasipriešinti griovimui, destrukcijai, t. y. įvairioms

blogio formoms? Poetas, eseistas, vertėjas Sigitas Geda vienoje savo esė teigia, jog blogis turi tiek
pavidalų, kad kiekvienas žmogus, kiekviena karta turi ieškoti naujų kovos būdų, kaip tą vis naujai
pasireiškiantį griovimą sustabdyti, jam pasipriešinti. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris žinotų universalų
receptą, kaip susidoroti su blogiu. XX a. vidurio moderniosios lietuvių prozos atnaujintojas J. Savickis
savo novelėse taip pat svarsto meno ir menininko susidūrimo su blogiu (konkrečiai – godumu,
savanaudiškumu, susvetimėjimu) temą. Apsakymo „Fleita“ pagrindinis veikėjas Žiogas, dėl sveikatos
problemų priverstas atsisakyti fleitininko profesijos, išvyksta iš miesto į kaimą pas giminaičius Viksvas. J.
Savickis transformuoja dar iš antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą ir parodo, kad pasaulis
menui bei menininkui negailestingas: godiems vartotojams Viksvoms nereikalingas nei menininkas, nei jo
menas, jei neturi iš to tiesioginės naudos. Negailestingų, žiaurių Viksvų pasmerktas myriop Žiogas, senas,
ligotas menininkas, pralaimi pragmatiškiems giminaičiams. J. Savickio pasakotojas, nieko neteisdamas ir
nekaltindamas, palieka skaitytojo vertinimui apnuogintą negatyvią Viksvų prigimtį, kuriai negali
pasipriešinti joks menas. Žiogui belieka oriai mirti: jei negali pasipriešinti aplinkybėms, vadinasi, turi su
jomis susitaikyti. Stojiška laikysena – bene vienintelė išeitis neišvengiamo likimo akivaizdoje. Deja, ne
visada gėris nugali blogį, ne visada kūryba ir ją kuriantis jautrus menininkas pajėgus nugalėti blogio
slibiną. Net garsūs menininkai, tokie kaip: N. Gogolis, F. Kafka, A. Baranauskas, nusivylė kūrybos
galiomis, netikėjo, kad menas gali pasipriešinti įvairioms blogio formoms. Lieka tikėtis, kad blogis gali
tik laikinai užtemdyti kūrybos šviesą.

Literatūrinio rašinio ,,Gyvenimas lyg teatras Jurgio Savickio kūryboje“ pastraipos:

J. Savickio, XX a. vidurio moderniosios lietuvių prozos atnaujintojo, novelėse atsiskleidžia

neidealizuoti, bet persmelkti ironiškos egzistencijos tėvų ir vaikų santykiai. Suaugusiųjų pasaulis vaikams
pasirodo pilnas smurto ir nesaugus. Mažieji būtent iš tėvų patiria pirmąsias žiaurumo „pamokas“.
Berniukas (novelė „Vagis“) patiria didžiulį sukrėtimą, kai pamato savo tėvą, mušantį jau sumuštą
arkliavagį. Nusivylimas autoritetu subrandina berniuką ir jis savarankiškai nusprendžia paleisti sumuštąjį.
Novelės „Kova“ personažas, instinktų valdomų tėvų vaikas, mėgina atimti savo „mamanką“ iš svetimų
vyrų glėbio, bet fizinio susirėmimo nelaimi. Iš pirmo žvilgsnio berniukai pralaimi šiurkščiai realybei,
apnuoginančiai negatyvius, demoniškus suaugusiųjų prigimties užkaborius. Vaikai negali pakeisti
žiaurumo, instinktų it marionečių valdomų suaugusiųjų. Tačiau vaikų dvasios šviesa, meilė netobuliems
tėvams verčia tikėti šeimos svarba, tėvų ir vaikų gražių santykių reikalingumu. Praradusį autoritetą tėtį jo
sūnus tebemyli, nes prieš paleisdamas vagį šio atsiklausia, ar tas neskriausiąs jo tėtės („Vagis“). Berniukas
iš apsakymo „Kova“ nesmerkia savo paleistuvės motinos, gailisi girtuoklio ir mušeikos tėvo ir kantriai
laukia gimdytojų, kol šie, apmalšinę instinktus, sugrįš pas savo sūnų. Ori, stojiška vaikų laikysena yra tylus
pasipriešinimas ironiškai tėvų egzistencijai. Tokiu požiūriu J. Savickis papildė iki tol romantiškai ir
idealizuotai vaizduotą tėvų ir vaikų temą lietuvių literatūroje. Neįprasti personažai (neatsakingi tėvai),
nauji motyvai (negatyvi žmogaus prigimtis, priešiškas individui pasaulis) atnaujino, sumodernino tėvų ir
vaikų temą.

Gyvenimas yra didelė teatro scena, kurioje žmonės – aktoriai, marionetės, užsidedančios tai
blogio, tai gėrio kaukes. Gyvenimo dviprasmybė bei tikrovės persikūnijimas į teatro scenarijų nedavė
ramybės ir XX amžiaus pirmos pusės lietuvių rašytojui Jurgiui Savickiui. Novelėse ,,Vagis“ ir ,,Kova“
menininkas paliečia veidmainystės temą, parodo, jog žmonės – tai marionetės, turinčios kiekviena savo
vaidmenį. Kūrinyje ,,Vagis“ tėvo elgesys tik patvirtina, jog suaugę žmonės dažnai užsideda kaukes.
Šeimoje jie yra vienokie, o bendruomenėje – kitokie. Mažas vaikas tapo žiaurumo liudytoju. Pirmą kartą
jis pamatė, jog tėvas – geras, doras, nuoširdus žmogus – gali griežtai elgtis su vagimi, negailestingai bausti
jį. Berniukas net negalėjo pagalvoti, kad artimas žmogus gali būti toks žiaurus, vaikas suprato, jog
suaugusiųjų pasaulis – tai veidmainystės ir kaukių pasaulis, kuriame net artimiausieji žmonės yra aktoriai.
Novelėje ,,Kova“ aprašomos vaiko pastangos padaryti gyvenimą realų, o ne teatralizuotą. Berniuko tėvai
buvo paprasti kaimo žmonės. Tėvas – beviltiškas girtuoklėlis, nesirūpinęs šeimos materialine gerove, nes
visus pinigus išleisdavo degtinei, o ,,mamanka“ – labai graži moteris, tačiau vaikas labiau norėjęs
negražios, bet nuoširdžios ir mylinčios motinos, kuri mažiau laiko praleistų svetimų vyrų draugijoje.
Nors ,,mamanka“ prie svetimų žmonių dar mėgina pasirodyti rūpestinga, prašo neliesti jos vaiko, tačiau po
minutės vėl linksminasi su girtuokliais. Todėl berniuko kova mėginant pakeisti suaugusiųjų veidmainišką
pasaulį beviltiška, iš anksto pasmerkta. Palyginus šias dvi noveles suvokiama, kad Jurgio Savickio
kūryboje gyvenimas – tai teatro scena, kurioje kiekvienam veikėjui yra skirtas išskirtinis vaidmuo, ir jo
pakeisti neįmanoma.
Katryna Čajevskaja, 12b kl.

Jurgis Savickis XX amžiaus pirmos pusės modernios prozos kūrėjas. Jo kūrybos modernumas
pasireiškia tuo, kad į žmonių gyvenimą žvelgia ironiškai lyg į teatrą, kur kiekvienas veikėjas atlieka tam
tikrą vaidmenį. Daugelis Savickio veikėjų dėl gyvenimo sunkumų ,,užsideda“ kaukes, lyg persikūnija.
Teatro bruožų galima atrasti ir Savickio novelėje ,,Kova“. Prozininkas vaizduoja žmones kaip marionetes,
valdomas alkoholio. Net jausmingas, nuoširdus berniukas, ieškantis sielos ramybės gamtoje, novelės
pabaigoje staiga pasikeičia: tampa ryžtingu bernu, griežtai kalbančiu su savo motina, kaip su nepaklusniu,
namo varomu gyvuliu. Teatro bruožų, žmonių su kaukėmis galima pamatyti ir novelėje ,,Vagis“. Čia
pagrindinis veikėjas mažas berniukas, pagailėjęs vagies, išlaisvina jį, padeda pabėgti. Todėl vėliau,
sužinojus, kad arkliavagį vėl pagavo, atrodytų, turėtų domėtis nusikaltėlio likimu, bet vaikas ,,užsideda“
abejingumo kaukę, tampa toks pat kaip ir jo tėvas. Taigi J. Savickio novelių veikėjų gyvenimas
vaizduojamas lyg teatras.
Beata Lamauskaitė, 12 b kl.

Egzistuoja nuomonė, jog gyvenimas – tai teatras, o žmonės jame aktoriai. Šios nuomonės laikėsi XX
a. pirmos pusės lietuvių prozos atnaujintojas Jurgis Savickis. Jo novelėje ,,Vagis“ mažas, tyras, dar
,,nesugadintas“ gyvenimo vaikas, išlaisvinęs vagį, pasijaučia tikruoju herojumi, padaręs vagies gyvenimą
geresnį. Deja, po kiek laiko sužinojus, jog vagį vėl pagavo ir nubaudė, vaikui neberūpi buvusio ,,draugo“
likimas, jis visai nejaučia gailesčio nusikaltėliui, nes, peržengęs vaikystės pasaulėžiūros ribas, perėmė savo
tėvų, suaugusiųjų šaltakraujišką mąstymą ir abejingumą kitam. Aktoriaus vaidmenį išbandė ir kitas vaikas
novelėje ,,Kova“. Paauglys kovojo už savo ir savo šeimos kitokį, geresnį gyvenimą. Iš pradžių jis buvo
tvirtai įsitikinęs, jog pajėgus mylimą ,,mamanką“ pakeisti, neleisti jai girtuokliauti su vyrais. Bet
pamėginus ,,atkovoti“ savo mamą, vaikas nubloškiamas daug stipresnio, pajėgesnio vyro žemėn, nuo
kurios mažasis kovotojas jau nebeturi jėgų ,,atsikelti“ ir vėl priešintis. Berniukas staiga palūžta, tampa
piktas bei abejingas viskam, net kaip ir jis tėvų užmirštiems, šąlantiems, alkaniems arkliams. Taigi
Savickis savo kūryboje siekė parodyti žmonių įvairiapusiškumą, atskleisti jų veidmainiškumą, mokėjimą
greitai ,,užsidėti“ amoralių žmonių kaukes.
Jelena Nosareva, 12 b kl.

Jurgis Savickis – XX amžiaus pirmos pusės rašytojas, ironijos meistras, vienas pirmųjų lietuvių
literatūroje rašęs kūrinius, kupinus ironiško požiūrio į žmonių egzistenciją. Jo novelėje ,,Fleita“ žmogus
parodomas tarsi marionetė. Teatro orkestro muzikantas grojo fleita, bet jo sveikata neleido toliau tuo
užsiimti. Fleitistas tarsi marionetė prieš savo valią atitraukiamas nuo įprastos, kasdieninės veiklos ir
perkeliamas pas giminaičius į kaimą. Deja, miesto bei meniškos sielos žmogus nepritampa prie ,,grubaus“
kaimo gyvenimo: jo muzikos niekas ,,nesupranta“, pats dėl silpnos sveikatos negali dirbti sunkių kaimo
darbų. Todėl, būdamas ,,nenaudingas“, jis savo giminaičiams virsta lyg tarakonu, kuriuo norima kuo
greičiau atsikratyti. Vargšui muzikantui Žiogui telieka vienintelė išeitis – mirtis. Jurgis Savickis šioje
novelėje pašiepė žmonių dviveidiškumą, ironiškai vertino tai, kad žmogus aplinkiniams reikalingas tik tol,
kol iš jo yra naudos, o kai tampa silpnas, nepajėgus pats savimi pasirūpinti, visų, net pačių artimiausiųjų,
apleidžiamas, kartais net niekinamas. Taigi žmogaus gyvenimas nėra stabilus, kuriami ateities planai
menkai nuo jo paties tepriklauso, viską lemia atsitiktinumas ar iš anksto nuspręstas likimas. Žodžiu,
pagrindinio teatro-gyvenimo režisieriaus-Dievo valiai, jo sukurtam scenarijui nepasipriešinsi.

Inga Sledzevich, 12 b kl.