Knygų skaitymas – savęs pažinimo būdas

Literatūra turi didžiulę galią – ji padeda žmonėms pažinti pasaulį, lavina jų vaizduotę, suteikia
įkvėpimo. Tačiau svarbiausia jos funkcija didaktinė, nes kiekvienas perskaitytas kūrinys žmogų praturtina
naujomis žiniomis ir išmoko jį nesenstančių gyvenimo tiesų. Tad kokios yra tos žinios, kurių galima
pasisemti iš literatūros? O jos įvairios...
Skaitant literatūros kūrinius galima išgyventi daugybę emocijų, patirti romantikos, liūdesio, džiaugsmo,
pavydo, keršto, gailesčio, kaltės ir kitų jausmų. Nes literatūra - tai erdvė, kur kiekvienas rašantysis ir
skaitantysis gali atrasti, anot Vaižganto, tik jam svarbių „deimančiukų“ – tam tikrų vertybių. Kaip tai
vyksta? Ogi paprastai... Rašytojas, apgalvodamas siužetą, aprašo tam tikrą gyvenimišką situaciją, kuri ne
vienam skaitytojui pasirodo sava, artima. Taip literatūros kūrinys iš pilkos kasdienybės nukelia skaitytoją į
įvairias epochas, laikmečius, atskleidžia, kokius rūpesčius, vargus patyrė to meto žmonės, kaip įveikė
sunkumus siekdami savo svajonių, idealų. Galbūt todėl sakoma, kad knygos – neatskiriama žmogaus
kultūros dalis ir svarbus pažinimo šaltinis. Todėl svarbu skaityti pačią įvairiausią klasikinę literatūrą ir apie
ją kalbėti jauniems žmonėms, vengiantiems. O juk iš mūsų žymių klasikų – Kristijono Donelaičio,
Žemaitės, Jono Biliūno, Šatrijos Raganos, Antano Baranausko, Motiejus Valančiaus, Vytauto Mačernio ir
daugybės kitų - tikrai galima išsirinkti „įtraukiantį“ kūrinį...
Viena žymiausių mūsų klasikių - Ieva Simonaitytė Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir
romanų kūrėja. Laikoma viena iš žymiausių figūrų XX amžiaus lietuvių literatūroje. Būdama maža, susirgo
kaulų tuberkulioze, sunkiai vakščiojo, negalėjo lankyti mokyklos, gyveno skurde, augo tik su mama. Skaityti
ir rašyti mokė motina. Bet tai jos nesustabdė siekti šviesos, kurti, rašyti, domėtis kultūra. Pripažinimo
literatūros pasaulyje sulaukė sukūrusi romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, už kurį jai skirta Lietuvos
valstybinės literatūros premija.
Romane "Aukštujų Šimonių likimas" rašoma apie kilmingą Šimonių šeimą, gyvenančią Įsros pakrantėje
šalia senovę menančios prosenelių pilies. Kol nebereikėjo ginti gimtinės, kol vyravo taika, pagrindinis
Šimonių rūpestis - užauginti dorus vaikus, kad jie sukurtų geras šeimas, nepamirštų lietuviškų šaknų:
Lietuvos istorijos, lietuviškos kalbos, savo garbingų prosenelių, papročių bei tradicijų. Šimoniai nuo seno
pasižymėjo stipriu vieningumu; jie užstodavo ir gindavo silpnesniuosius, stengėsi jiems padėti. Todėl jie
buvo mylimi ir gerbiami. Vėliau pasakojama apie Šimonius ištikusią nelaimę - apie užklupusį marą, nuo
kurio mirė dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų bei apie vokiečius, kurie tuoj po maro jėga užgrobė
lietuvių namus ir išžudė lietuvybę puoselėjančius žmones; apie tai, kaip su svetimtaučiais kovodami vienas
po kito žuvo senojo Šimonio vaikai. Šis kūrinys moko branginti artimuosius bei ginti ir saugoti Tėvynę.
Anot I. Simonaitytės, tik doras, tolerantiškas, savo šaknų neišsižadantis žmogus, gali jaustis laimingas šiame
vargų kupiname pasaulyje. Apie Tėvynės laisvę, istoriją, kalbą, jos puoselėjimą daug rašė ne tik I.
Simonaitytė, bet ir lietuvių poetas Maironis.
Jonas Mačiulis - Maironis - dvasininkas ir kultūros veikėjas, prisidėjęs prie Lietuvos tautinio atgimimo.
Jo kūryba dažnai spindi patriotizmu, religiniais motyvais ir tautos istorijos šlovinimu. Galbūt todėl poeto
eilėraščiai virto dainomis, kurios giedamos Lietuvai sunkiu metu: Pavyzdžiui, „Lietuva brangi“, „Kur bėga
Šešupė“, „Pavasaris“ ir kt. Šie eiliuoti kūriniai sudėti į žymiausią Maironio eilėraščių rinkinį "Pavasario
balsai" , kuriame ryškus poeto susirūpinimas dėl Lietuvos tautos likimo. Rinkinyje gausu eilėraščių,
kuriuose ryški pavasario metafora kaip naujos pradžios, atgimimo ir vilties simbolis. Eilėraščių rinkinyje
poetas ragina tautą atgimti iš ilgo užsimiršimo, pabrėžia gimtosios žemės meilę ir reiškia viltį, jog išauš
diena, kai gimtasis kraštas nusimes geležinius pančius ir taps laisvas, nepriklausomas. Eilėraščių rinkinys
„Pavasario balsai“ tapo svarbiu tautinio atgimimo simboliu ir yra įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių
lietuvių literatūros kūrinių.
Šių dienų lietuvių literatūroje reikšmingą vietą užima moterų rašytojų kūriniai. Kaip pavyzdį galima
paminėti lietuvių prozininkės Vandos Juknaitės kūrybą. Jos esė ,,Išsiduosi. Balsu“ - autentiška medžiaga,
kurioje aprašyti namus praradusių vaikų išgyvenimai ir tai, ką teko iškęsti žmonėms, panorusiems padėti
labiausiai gyvenimo nuskriaustiesiems. Rašytoja aprašo savo pačios patirtį, kaip iš gatvės ir autobusų
stoties rinko beglobius vaikus, kurie vagiliavo ir manė, kad jie nuolat lydimi ne tik bado ir nepriežiūros,
bet ir įvairiausių pavojų. Autorė su bendraminčiais, „surinkusi“ niekam nereikalingus vaikus, vežė į
 vasaros stovyklą. Savanoriai tikėjo, kad ryšį su vaikais padės atrasti bendras gyvenimas stovykloje. Vaikai
autobuse labai bijojo, nes nežinojo, kas bus. Paskui, kai jiems buvo paaiškinta, kad važiuoja į stovyklą,
nusiramino. Stovykloje Juknaitė ir savanoriai tikėjosi perauklėti vaikus, deja, jų žodžiais tariant, „ta
mintis sprogo tą pačią minutę“. Vaikai, pajutę laisvę, pradėjo verstis vienas paskui kitą, šokinėjo nuo
skardžio į upę, rizikuodami rimtai susižeisti, rūkė, trypė žaislus bei reikalingus stovyklavimui daiktus ir
valgė be saiko... Tik laikui bėgant pamažu atsirado ryšys tarp savanorių ir vaikų, bet su kai kurių dalimi,
deja, to nepavyko atrasti. Jie grįždavo ir grįždavo prie netinkamų įpročių, ir kai kurie žuvo jauni.
Ši Vandos Juknaitės esė „Išsiduosi. Balsu.“ sukrečiantis pasakojimas apie mūsų lietuvių visuomenėje
gyvenančius atstumtuosius ir apie tai, kaip valdžia stengiasi jų nematyti. Autorė teigia, kad nesvarbu,
kokioje visuomenėje gyvena žmonės, visi nori būti mylimi, saugūs, išgirsti. Norisi, kad bent sekundę kas
nors atkreiptų dėmesį ir laiku ištiestų pagalbos ranką. Knygoje atsižvelgiama į skaitytojų sąžinę, nepraeiti
pro šalį, matant vargstantį žmogų, o tuo labiau matant nelaimingą vaiką; bet kita vertus, autorė pabrėžia,
kad stiprybė slypi TIK pačiame žmoguje, niekas žmogaus neištrauks iš nuodėmių, niekas jam nepadės
įveikti gyvenimo iššūkių, niekas jam neparodys teisingo kelio, jei jis nebandys pats jo ieškoti.
Taigi lietuvių literatūra moko, jog niekas negali pakeisti papročių, tradicijų, senolių išminties bei
akcentuoja, koks svarbus žmonių bendravimas ir pasiaukojimas artimųjų labui. Juk kas gali būti brangiau už
gimtąją žemę, artimuosius ir šeimą, kurioje itin svarbus tarpusavio supratimas. O šiandieninis žmogus
dažnai šias vertybes pamiršta. Tai priminti gali literatūra. Tad tikrai svarbu ja domėtis, skaityti. Tad darau
išvadą, kad skaitymas yra ne tik būdas maloniai praleisti laisvalaikį, bet ir naujos patirties įgijimas bei būdas
pažinti save.