Autorius
V. Mykolaitis – Putinas
Romanas turi autobiografinių elementų. Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę nesipriešina tėvams ir įstoja
V. M. P. įkvėptas Maironio ir kitų klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio.
kunigų – žymių kultūros veikėjų,
tikėdamasis dirbti tautinės kultūros
srityje bei paklusdamas tėvų noro stojo
į kunigų seminariją.
Tačiau ten jam seminarija atrodė
nuobodi. Pajutęs poeto pašaukimą V.
M. P išgyveno gilių dvejonių dėl
kunigystės: ar kunigas gali būti geras
poetas? Todėl siekdamas išsivaduoti iš
situacijos dvilypumo V. M. P
nusprendė pasirinkti poeto kelią.
V. M. P. kūrybą laikė vienu
svarbiausiu žmonijos pažangos tikslu.
Jis teigė, kad per meną mes suvokiame
laikmečių problemas, žmonių prigimtį,
prieštaringumus.
V. M. P. negalėdamas savyje suderinti
kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę
apsisprendimo dramą. Poetas savo
kūryboje apmąstė žmogaus galimybes
(Ciklas „Viršūnės ir gelmės“), žmogaus
dvilypumą („Altorių šešėly“)
V. M. P. studijuodamas Peterburgo
dvasinėje akademijoje gilinosi į
filosofinės lyrikos pradininko F.
Tiutčevo kūrybą.
Kūrinys Kiti kontekstai:
Psichologinis romanas „Altorių šešėly“ V. Mykolaitis – Putinas
Taip pat kaip ir Vasaris
į seminariją.
Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio
veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių Gamta pažadina Vasario
literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno jausmus. Gamtovaizdis
žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. nėra ypatingas. Tai nėra
Alpių kalnai.
Tikrąjį pašaukimą varžo seminarijos sienos. Jis girdi vis dažiau prabundantį
poeto balsą, vis sunkiau tampa eiti savo luomo keliu.
Grįžęs namo užsilipa ant
kalnelio, iš kurio mato
artimą gamtos peizažą.
Pirmoji dalis „Bandymų dienos“
Gamta padeda jam pasijusti
laisvam, padeda ištrūkti iš
Įstojimo į seminariją priežastys:
slegiančios seminarijos
1. Tėvų noras. Jis nemėgino priešintis jų valiai, nes buvo tylus, paklusnus
vaikas. (Vaikystėje menkas požiūris į vaiką, vertina jį neigiamai, nieko gero aplinkos.
iš jo nebus) Tai pastūmėja nesipriešinti, žema savivertė. Supranta, kad negali Ką reiškia ištrūkti?
pasidalinti abejonėmis su tėvais. Pažadina jo sielą, jėgas, jis
pasijunta savimi.
2. Baimė prarasti tikėjimą. Du atsitikimai su draugais sukrėtė Liudą. Vienas
draugas norėjo įrodyti, kad Dievo nėra, todėl patyrė aplinkinių pasmerkimą. Seminarija jį varžo, jis nėra
savimi.
Kitas, susirgęs venerine, nusišovė.
Gamtoj gali atverti savo
3. Jaunuoliškas idealizmas, noras dirbti Lietuvai.
Liudas, prieš stodamas į seminariją tikėjo, kad jam įrodys, jog Dievas yra. sielą.
Tačiau niekas neįtikinėjo, o panardino į taisyklių pareigų gyvenimą. Jis Save palygina su žmogumi,
norėjo pajusti Dievo meilę, nes jos niekada nebuvo patyrės. Tačiau net ir kuris ilgą laiką buvo
uždarytas tamsoje ir
uolus mokymasis, nepažadino meilės Dievui
Galbūt dėl to Vasariui patiko F.Tiutčevo „Silentium“ (tyla) eilės, nes ten kurčias ir staiga, kai
atsiduria gamtoje, jis
atsispindi žmonių dvilypumą. Seminarija neatsižvelgia į individualius
išgirsta simfoniją.
poreikius, todėl Vasaris turi slopinti savo troškimus, tikslus.
Gyvas tikėjimas – motina tiki visa savo esybe, tai daro ne iš pareigos, Mykoliukas ieško sąlyčio su
nuoširdžiai, atvirai. Supranta, kad teorinis mokymas gyvo tikėjimo nesukuria. gamta, kad patirtų šviesių
Įstojęs į kunigų seminariją nori pajusti meilės Dievui pojūtį. Tai, ką mes emocijų. Abiems veikėjams
darom dėl mylimo, nėra sunku, darome viską su džiaugsmu ir malonumu, bet tai šviesa, atgaiva.
seminarijos veikla jį vargina, varžo, jam tai nepriimtina. Melsdamasis
Gamta mano sielos
nuklysta mintys. Tikras tikėjimas sutiktų prasmę seminarijos auklėjimui.
Nepatiria asmeniško santykio su Dievu, kokį patiria motina. atspindys.
Pastraipa
Ar sunku būti savimi?
Ar pastebėjote, kad dažnai
artimieji vieni kitiems linki visose
situacijoje išlikti savimi? Dauguma tai
daro, nes mano, kad žmogus, turėdamas
savo nuomonę ir ja vadovaudamasis,
bus laimingas. Žinoma, dažniausiai taip
ir nutinka, nes toks žmogus paiso savo
norų ir tokiu būdu jaučiasi patenkintas.
Visgi dauguma man pritartų, jog tokių
žmonių, kurie visada išlieka savimi,
nepaisydami aplinkybių, mažai.
Vertėtų išsiaiškinti, kodėl taip yra.
Tikriausiai viena iš pagrindinių
priežasčių, kodėl žmogus pasirenka
nebūti savimi, yra aplinkinių įtaka. Ne
paslaptis, kad kiekvieną žmogų supa jo
artimieji. Džiaugiamės, kai šeimos
nariai mus palaiko, padrąsina, tačiau yra
tokių atvejų, kai dėl jų įtakos žmogus
nesivadovauja savo širdimi ir bijo būti
savimi. Ne išimtis ir XIX a. Lietuvos
visuomenė, kurioje dėl tam tikrų
standartų, žmonių likimas galėjo būti
išspręstas už juos. Tuo metu viena iš
labiausiai gerbiamų profesijų buvo
kunigystė. Tas, kuris tarnavo Dievui,
užtikrindavo visavertį gyvenimą visai
savo giminei. Dėl šios priežasties to
meto vyrai buvo skatinami tėvų stoti į
seminariją. Natūralu, kad tėvų įtaka
dažnai skatindavo ar net priversdavo jų
vaikus rinktis nenorimą kelią, ir tokiu
Dievas atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Tapatina Dievą su gamta,
supranta, kad be gamtos (be Dievo) negalėtų gyventi, bet jo nemyli. Kiekviename žmoguje,
anot Vinco Mykolaičio –
Nejaučia Dievo ir dėl to abejoja savo kelio pasirinkimu. Putino, yra viršūnės ir
Kol nesurandam tikro pašaukimo nuolat abejojame, dvejojame. gelmės.
Mąstymas paverčia mus bailiais – Hamletas. Žmogus dažniai suvokimas kaip
Vasaris labai ilgai sprendžia, kol pasirenka vieną kelią. duali būtybė. Geriausiai
žmogaus dvilypumą atskleidžia
F. Nyčė, apibūdinęs žmogų kaip
Antroji dalis „Eina gyvenimas“ Apolono ir Dioniso pradų jungtį.
Apoloniškasis pradas
Ištikimybės įžadai verčia ilgai neatsisakyti kunigystės. simbolizuoja protą, saiką, savęs
pažinimą. Dionisiškasis pradas –
chaosą, žemiškus malonumus,
Paskiriamas klebonu Kalnynų parapijoje sutvarkė bažnyčią, lanko mišias,
tačiau išgyveno, kad patardamas žmonėms, sakydamas pamokslus kalba
instinktus. Žmogus turi išmokti
slopinti gąsdinančią savo
netikrai, nenatūraliai, nes pačiam trūksta tvirto tikėjimo. prigimtį.
Sokratas teigė, kad žmogus yra
kūniškųjų malonumų nelaisvėje,
Seminarija jį slegia. Jis yra emocingas, lakios vaizduotės, todėl jaučiasi kaip
todėl išlikti doram sunku.
tamsoje uždarytas žmogus. Išėjęs būna tikras sau, atbunda jo mintys ir
jausmai. Pajunta išsilaisvinimą.
Susipažįsta su Baroniene Rainakiene. Gyventi reikia taip, kad būtų malonu.
Kelia puotas, apsodina savo dvarą rožėmis, kad gražu visiems būtų.
Baronienė jam pataria pažinti ir studijuoti gyvenimą, jei nori būti rašytojas.
Baronienė teigė, kad menas yra platus kaip gyvenimas, o dvasininko pasaulis
siauras. Gerai pažinojo žmogaus prigimtį, Žinojo, kad kuo žmogus labiau ją
slopina, tuo didesnis vidinis nepasitenkinimas. Jos patarimai yra gyvenimiški.
Ramutis kviečiasi pokalbio, kad pasauliečiui taip rašyti dera, bet kunigui ne.
Nederėtų taip elgtis, nes jis atstovauja visam kunigų luomui.
Kunigas Jonas Stripaitis
Jam parduotuvės reikalai rūpėjo labiau nei bažnyčios, jis buvo pirmininkas,
iždininkas. Žmonės piktinosi Stripaičio veikla. Kunigas Stripaitis konflikto
metu pastumia jaunuolį, kuris sunkiai suserga ir kliedi. Klebonas Platūnas
rūpinasi ūkiu. Jis tvarkė ūkį, todėl buvo labai nepatenkintas, kai per
darbymetį paprašydavo krikštyti vaiką, važiuoti pas ligonį. Vasaris jaučia
nepasitenkinimą kunigų luomui, mato, kad kunigai veidmainiauja.
Trečia dalis „Išsivadavimas“
būdu prislopindavo jų vidinius norus.
Panašią situaciją aprašė poetas
V.Mykolaitis - Putinas romane „Altorių
šešėly“. Kūrinio pagrindinis veikėjas
mokosi kunigų seminarijoje. Praėjus
kuriam laikui Liudas Vasaris pastebi
kunigų kyšininkavimą, veidmainystę,
todėl paisyti seminarijos tvarkos tampa
sunkiau. Be to, jis jaučia svetimumą
tikėjimui, kurio yra mokomas.
Pagrindinis veikėjas nori išstoti iš
kunigų seminarijos ir išbandyti save
kuriant. Tai, jis mano, suteiks jam
daugiau džiaugsmo. ... Tačiau Vasariui
trukdo mintis, jog toks pasirinkimas
sugriaus tėvų troškimus. Taigi, kai
kuriais atvejais išlikti savimi yra labai
sunku. Visgi nevykdant savo vidinių
svajonių siela prigęsta ir žmogus negali
jaustis laimingas.
Nebenori gyventi meluodamas, apsimetinėdamas, jaučia disharmoniją,
jis siekia būti tikruoju savimi, tik rašydamas įprasmins gyvenimą.
Vos prasidėjus karui Liudas išvyksta iš Lietuvos. Užsienyje lankydavo teatrą,
nebevilkėjo sutanos, nevykdė kai kurių dvasininko pareigų. Prancūzijoje
mėgavosi laisve ir labai nusimindavo, kai sutikdavo žmogų, kuris jį pažinojo
kaip kunigą. Jam grįžus į Lietuvą tėvas nusimena, jog jis nebus parapijos
kunigas. Liudas supranta, jog turi būti atviras sau, jis nebenori
veidmainiauti. Nors gerbia kunigų luomo idėją, bet jis nenori dvilypio
gyvenimo. Jis nori gyventi taip, kaip mąsto, tiki, jaučia. Todėl meta
kunigystę ir pasiryžta eiti poeto keliu.
Meta kunigystę, bet Dievo neišsižada. Jis sako, kad mano dievas nereikalauja
taisyklių...
Itin svarbi romane meilės tema.
Liucės mirtis galutinai įtikina Vasarį mesti seminariją. Atsisveikinimo laiške
rašo, kad visas jos gyvenimas buvo melas. Ji gyveno su žmogumi, kurio
nemylėjo, jautėsi nelaiminga. Tikėjosi tik sūneliui gero gyvenimą. Suvokia,
kad gyvenimas buvo netikras. Nusižudo, nes netekusi sūnaus, netenka
gyvenimo prasmės. Vasaris supranta, kad turi būti tikruoju savimi – poetu.
Kitaip jo gyvenimas būtų beprasmis kaip ir Liucės.
Visos moterys – Liucė, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį
kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su
moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos
galių skatintojos.
 Stiprėjant Liudo ir Auksės santykiams, Vasaris pradėjo justi naujo
gyvenimo viltį, skatinančią nepasiduoti, ieškoti išsivadavimo.
 Pamildamas Auksę jis ,,stiprėjo savo viduj“, jis tikėjosi, kad ,,dar
gyvens natūraliu gyvenimu“.
 Auksė kritiškai žiūrėjo į Liudo kunigišką gyvenimą : ,,Kunigystė
nieko tavy nesuformavo, ir nieko tu nesugriausi, ją atmetęs.“ Liudas jai
pritarė.
 Auksė - mergina, kurios dėka Liudas Vasaris supranta savo gyvenimo
esmę.
 Meilė poezijai ir meilė moteriai padeda Liudui Vasariui apsispręsti ir
atsisakyti kunigų luomo.