Žmogaus gyvenimo atramos

Pasaulyje nerastume žmogaus, kurio kasdienybė nebūtų nusėta praeities nuoskaudomis, netenkinančia
dabartimi ar ateities rūpesčiais. Nuo pat gimimo kovojame, stengiamės išlikti ir tapti bent kažkiek
laimingesniais. Bet kartais, gyvenimo išbandymai pranoksta net mus pačius. Viskas pakrypsta linkme,
kurios mes nesitikime. Tai žlugdo asmenį, palaužia jį iš vidaus. Dalis žmonių pasiduoda, o likusioji sugeba
išlikti ir eidami pirmyn kovoja už geresnį rytojų. Tam reikia daugybės jėgų ir nusiteikimo, reikia tam tikros
gyvenimo atramos, kuri suteiktų vilties bei noro nepasiduoti.

Visų pirma, sunkioje padėtyje žmogų gelbėja gebėjimas suironizuoti situaciją ir pažvelgti į ją iš
nestandartinės, galbūt visuomenei nepriimtinos pusės. Esant skaudiems išgyevnimams pirmas mūsų
proto atsakas dažniausiai būna neigiamos emocijos, tokios kaip liūdesys, pyktis, gailestis sau. Ir nors tai
padeda išlaisvinti susikaupusius gniuždančius jausmus, su laiku tai dar labiau pablogina esamą būsena.
Taip asmuo neleidžia sau judėti į priekį, o tik gyvena pesimistinėmis mintimis apie ateitį ar dabartį. Tuo
tarpu žvelgimas į skaudulius per komišką prizmę suteikia visai kitokį požiūrį į išgyvenamus aspektus.
Ironijos tema nuosekliai išreiškiama XX a. Vid. Rašytojo, katastrofų literatūros kūrėjo B.Sruogos
memorialiniame romane „Dievų miškas“. Įpusėjus Antrajam pasauliniui karui, bei prasidėjus nacistinei
Lietuvos okupacijai didelė dalis inteligentijos bei žinomų žmonių buvo išvežti į koncetracijos stovyklas.
Pats autorius atsidūrė Štuthofo konclagery, kuris ir buvo kūrinio parašymo priežastis. Kūrinys vaizduoja
nežmogiškus tremtinių ir lagerio aukštesniojo rango asmenų santykius. B.Sruogos potyriai puikiai
perteikia žmogiškumo stoką, kuri ir yra kūrinio didžiausias akcentas. Nieko nuostabaus, jog B.Sruogos
aprašyti išgyvenimai sukrečia skaitytojus, net nesusimąstančius apie kadaisę vykusius žiaurumus. Bet
romanas vis dėl to yra išskirtinis savo pasakojimo stiliumi. Vykstant protų nesuvokiamiems dalykams,
autorius sugeba juokauti. Budeliai apibūdinami įvairiais deminutyvais – „bičiuliai“, „narsuoliai“,
„šaunuoliai“. Žmogiškumo netekę individai yra pastatomi į socialiai priimtinų amsenų padėtį. Ši
priešprieša neatitinka realybės, taip sustiprindama amoralumo faktorių. Egzekucijos, tokios kaip karimai,
šaudymai, kankinimai knygoje perteikiami kaip laisvalaikio praleidimo būdai, hobiai – kalinių šaudymas
sepcialioje budelėje, už kurį dažniausiai atsakingas buvo Mayeris buvo laikomas itin smagiu ir ypatingu –
„Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo,- ne kiekvioenam leisdavo“. Lagerio seniūnų gyvenimas aprašomas
kaip itin puikus, juk jie turėjo galimybę beperstojo gerti, snukius daužyti, uodegas kapoti ir sąžiningai
karti Trečiojo reicho priešus. Kūrinyje mirtis sumenkinama ir sunormalizuojama, ji tampa įprastu,
konclagerio visuomenei priimtinu dalyku. Matyti griovyje numirėlį ar prie kalėdinės eglutės kabantį
pakaruoklį – įprasta ir niekeno nestebina. Situacijų aprašymas absurdiškas, iš dalies sumenkinantis
kankinius, kadangi nerasime nei lašelio užuojautos-„Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių.
Tačiau korimas – nuobodi procedūra.<...>Paskutiniesiems pabosta savo eilės laukti.“ Žmogui,
neparagavusiam konclagerio realybės tai gali pasirodyti žiauru ir beširdiška. Kūrinyje naudojama satyra
neigia silpnumą, skaudžius išgyvenimus, neleidžia asmeniui atsidurti aukos pozicijoje. Dievų miške galima
įžvelgti sokratiškosios ironijos ištakas - ironija yra ne paprasta ar kasdieninė, bet itin subtilus nuolatinės
refleksijos ir savirefleksijos judesys. Ironija ar jos žinojimu perpildyta pusė aptinka save ir atsigręžia į save
pačią, ima save neigti. Galima teigti, jog tik savo kūrybą susiedamas su komiškumu rašytojas geba
analizuoti savo išgyvenimus ir juos perduoti aplinkiniams, jiems suprantamu tonu. Juokas gelbsti nuo
nesibaigiančio skausmo, padeda išgyventi fizinį ir dvasinį skausmą, bei neleidžia palūžti. Kaip teigė pats
autorius – „ironija buvo skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Taigi, autoriaus požiūris
liudija apie komiškumo, kaip asmeniniams išbandymams atremti naudojamo įnago svarbą. Tik
žvelgdamas į situaciją iš kitokios pusės žmogus geba išlaikyti orumą ir išlikti.

Be to, pirmyn gyvenimo keliu žmogų veda kūryba, kuri leidžia įžvelgti šviesąją pusę ir atsiskleisti kaip
asmenybei. Menas yra neatsiejama mūsų pasaulio dalis, leidžianti pažvelgti į daugumą gyvenimiškų
aspektų iš kitos pusės. Jis pasižymi jausmine, o ne proto ar racionalumo galia. Menas kyla iš žmogaus
vidaus bei gebėjimo suprasti. . Žmonės kuria, nes patys yra sukurti – sukurti jų supančios aplinkos,
visuomenės nuostatų, vidinių tiesų. Kūryba svarbi ne tiek paprastam žmogui, o labiau pačiam kūrėjui,
kuriam tai lyg vienintelis jo būtį ir jį patį įprasminantis dalykas. Tad esant kritinei situacijai, tik kūryba gali
nuraminti ir įvėpti noro toliau eiti gyevnimo keliu. Asmens, kuriam menas yra viena iš gyvenimo atramų,
tema yra vaizduojama ir XX a. Vid Lietuvos poeto ir prozininko romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis
kūrinio veikėjas yra Liudas Vasaris – augantis, ieškantis savęs žmogus, priimantis įvairius sprendimus,
kurie lemia tolimesnę jo gyvenimo raidą. Pačioje pradžioje Liudas vasaris dar tik paauglys, atsidūręs
kunigų seminarijoje. Nenoras nuvilti tėvų, autoriteto sekimas ir kitos aplinkybės skatino jį bandyti tapti
religijos skleidėju, atrama žmonėm. Bet nuo pirmųjų dienų vasaris jautė, jog šis kelias ne jam. Viduje jis
menininkas, kūrėjas, asmuo, trokštantis laisvės. Bažnyčios suvaržymai tiek slopina, tiek dar labiau budina
jaunuolio talentą – nors poezija yra nepriimtinas, vos ne gėdingas dalykas slapčiomis yra parašomas
pirmasis eilėraštis, atskleidžiantis vidinius jausmus. Kūryba tampa ramsčiu, padedančiu išgyventi
nuobodų ir gniuždantį dvasininko gyvenimą. Bažnyčia nėra vieta kurioje ne tik Vasrais, bet ir kiti vaikinai
gali būti savimi – uždrausta bendrauti tarpusavyje, aplinka niūri ir pilna suvaržymų. Per pirmąsias
atostogas protagonistas suporanta, koks atskirtas nuo pasaulio jis jautėsi. Gamtos vaizdai graudina, jie
nostalgiški ir labai artimi – jei ne tėvas sėdintis gale, būčiau verkęs ir verkęs. Netinkama aplinka tiesiogiai
žlugdo žmogų, pasisaviną jo unikalumą ir galimybę nugyventi pilnavertišką gyvenimą. Vis dėl to Vasaris
pasiryžta tęsti kunigo kelią – daug laiko mokosi, atsisako pirmosios savo meilės Liucės, aukoja ir
pašvenčia save tikėjimui. Menas, knygos jį traukia ir domina, jis vis daugiau rašo ir tolsta nuo tariamojo
pašaukimo. Baigęs seminariją ir tapęs vikaru, protagonistas pamato tikrąją bažnyčios, o ypač kunigijos
pusę – sunku surasti dvasininka, kuris yra nuoširdus, nekorumpuotas ir ,išvis, tikintis. Vaikinas patiria ir
didžiulę sąžinės gražatį – jis neapdovanotas tyru, tikru tikėjimu. Mišios ar išpažintys jam tik pavienės
užduotys, kurias reikia atlikti vos ne per prievartą. Jis jaučiasi nelaimingas. Psichoanalizė yra kritinis šio
romano aspektas – Vasariui reikia apsispręsti – jis kunigas ar poetas? Širdyje jis jau seniai žino atsakymą,
bet ekskomunija jį bauginą ir siejasi su didžiule gėda, bei tėvų vilčių sužlugdymu. Su metais meilė
poezijai, kūrybai tik stiprėja. Vasaris išauga į jau brandų asmenį ir galiausiai pradeda gyventi dėl savęs.
Menas, visą gyvenimą buvęs tik kažkur nuošalėje, bet egzistuojantis jo dvasios gilumose galiausiai
prasiveržia ir leidžia poetui būti savimi. Jei ne noras kurti, Liudas Vasaris būtų visą savo šioje žemėje
praleistą laika klaidžiojęs ir klausinėjęs kokia ta tikroji jo gyvenimo prasmė. Menas tapo raktu leidžiančiu
jausti, mylėti ir būti žmogumi. Taigi, žmogui menas sunkiomis akimirkomis gali padėti išlikti ir vesti į
priekį.
Apibendrinant galima teigti, jog žmogaus gyvenimo atramomis dažniausiai tampa tie aspektai, kurie
suteikia vilties ir išsilaisvinimo iš skausmingos dabarties. Šiuo atveju tai satyrinis požiūris į gyvenimo
išbandymus, bei menininko kūrybinis įkvėpimas. Užklupus sunkumams, asmuo pasitelkia tai, ką išmano ir
supranta geriausiai, kas nuimą bent dalį kančios ir leidžia sulaukti dar vienos dienos. Rūpesčiai yra
neatsiejama žmogaus pasaulio detalė ir tik asmeniniai nusistatymai ar pasirinkimai gali padėti gyventi su
jais harmonijoje.