Asmenybės laisvės tema XX a.

lietuvių prozoje
( V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, A. Škėma)

Šiuolaikinėje visuomenėje asmenybės laisvė yra suvokiama kaip prigimtinė

[APIBRĖŽIAMA SĄVOKA]. Lietuvoje žmogaus laisvė yra įtvirtinta konstitucijoje, o šių dienų
individui sunku net įsivaizduoti gyvenimą be jos. Tačiau XX a. ši sąvoka nebuvo taip plačiai
vartojama. To meto Lietuvos gyventojai ne tik išgyveno du pasaulinius karus, tačiau taip pat
susidūrė su totalitarinių režimų vykdytomis represijomis, kurios varžė kiekvieno individo laisves.
Nepaisant to, lietuvių rašytojai rasdavo būdų pakritikuoti okupantus [SUKONKRETINAMA
TEMA, FORMUOJAMAS POŽIŪRIS Į JĄ]. Balio Sruogos „Dievų miške“ ir Antano Škėmos
„Baltoje drobulėje“ nagrinėjama asmenybės laisvės tema, parodoma, kaip elgiasi žmogus, kada jo
pagrindinėms teisėms iškyla pavojus [PRISTATOMAS AUTORIUS, SUSIEJAMAS SU
TEMA]. Pirmasis autorius puikiai atskleidžia žmogaus situaciją nelaisvėje, o antrasis parodo, kad ir
laisvai rinktis galintis žmogus ne visada yra laimingas [IŠSKIRIAMI ASPEKTAI].
Balys Sruoga romane „Dievų miškas“ parodo, kad net ir civilizuotame XX amžiuje
žmogus gali prarasti laisvę [TEIGINYS]. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva buvo okupuota, o
lietuviai neteko daugelio jiems priklausiusių laisvių [TEIGINIO KOMENTARAS]. Daugiausia
prie to prisiėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto pirmininkas Josifas Stalinas ir
Vokietijos nacionalsocialistų partijos lyderis Adolfas Hitleris. Šie du diktatoriai aršiausi karo
dalyviai, kurie žiauriai elgėsi su okupuotų šalių gyventojais: trėmė, įkalindavo koncentracijos
stovyklose ir pažeidinėjo visas jų laisves [ISTORINIS KONTEKSTAS]. Šią skaudžią gyvenimo
patirtį buvo priverstas išgyventi ir memuarinio romano „Dievų miškas“ autorius Balys Sruoga.
Rašytojas ne tik buvo įkalintas nacių koncentracijos lageryje, bet ir susidūrė su sovietine cenzūra,
kuri nenorėjo, jog atsiminimų knyga, kritikuojanti totalitarinio režimo negeroves, išvystų dienos
šviesą [KONTEKSTO SĄSAJA SU AUTORIUMI]. Savo romane Balys Sruoga aprašo gyvenimą
Štuthofo lageryje: kasdieninį varginantį darbą, nuolat jaučiamą alkį ir prižiūrėtojų smurtą. Kūrinyje
autorius nevengia ironijos, nes tik taip gali prisiminti tuos sunkius laikus, praleistus koncentracijos
stovykloje. Knygoje aprašyti lagerio darbuotojų ir vadovybės vykdyti nusikaltimai. Sąvoka
asmenybės laisvė lageryje neegzistavo. Iš kalinių viskas atimta, o jie patys paversti savotiškais XX
amžiaus vergais [KŪRINIO ANALIZĖ]. Taigi Balio Sruogos memuarinis romanas „Dievų
miškas“ puikiai atskleidžia totalitarinių režimų vykdytas negeroves ir asmenybės laisvės atėmimą
Antrojo pasaulinio karo metais. Jis parodo, kad susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms
net ir modernus žmogus gali prarasti laisvę [IŠVADA].
Tačiau katastrofų literatūroje vaizduojamas žmogus, kuris, net ir būdamas laisvas,
nesijaučia laimingas [SĄSAJA SU KITU AUTORIUMI]. Antanas Škėma romane „Balta drobulė“
vaizduoja asmenybę, kuri, laimėjusi asmeninę laisvę, praranda sielos harmoniją [TEIGINYS].
Dažniausiai tokias patirtis randame išeivių literatūroje [TEIGINIO KOMENTARAS]. XX
amžiuje buvo lietuvių, kurie pabūgo Europą apėmusių karų ir paliko savo gimtąjį kraštą. Jie
pasitraukė iš Lietuvos į kitas demokratines valstybes ir taip išsaugojo savo asmenybės laisvę
[ISTORINIS KONTEKSTAS]. Kaip tik toks žmogus buvo Antanas Škėma. Rašytojas, pajutęs
artėjančią grėsmę, nusprendė nerizikuoti savo laisve ir pasitraukė iš Lietuvos - emigravo į Jungtines
Amerikos Valstijas. Ten rašytojas įsidarbino viešbučio liftininku, kur galėjo atsiriboti nuo Europą
niokojančio karo [KONTEKSTO SĄSAJA SU BIOGRAFIJA]. Savo romane „Balta drobulė“
autorius, pasitelkdamas sąmonės srauto techniką, aprašo pagrindinio veikėjo Antano Garšvos
gyvenimą. Kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu - skaitytojas nesunkiai supranta, kaip
jaučiasi Antanas Garšva. Pagrindinio romano veikėjo ir knygos autoriaus panašumai lengvai
pastebimi, todėl galima teigti, jog romanas atskleidžia, ką pats Antanas Škėma jautė gyvendamas
emigracijoje. Kūrinyje vaizduojama, kaip Garšva graužiasi ir neranda ramybės. Jis jaučiasi išdavęs
savo tėvynę, o žiedas su išgraviruota sukilimo data nuolat jam primena Lietuvą. Nors išsaugojo
asmens laisvę, tačiau emigracijoje kūrinio veikėjas jaučiasi vienišas. Jam nepatinka tautybių
įvairovė, be to, aplink pastebi žmonių sumaterialėjimą ir vertybių nykimą. Dirbdamas liftininku
Garšva yra įspraudžiamas į rėmus, kurie varžo jo laisvę. Taip gyvenimas romano pagrindiniam
veikėjui tampa absurdiškas, beprasmis [KŪRINIO ANALIZĖ]. Taigi Antano Škėmos romanas
„Balta drobulė“ parodo, jog XX a. dėl keblios istorinės situacijos palikę tėvynę lietuviai išsaugojo
savo asmens laisvę, tačiau dėl Lietuvos išdavystės prarado sielos ramybę ir dėl to nesijautė visiškai
laisvi [IŠVADA].
Taigi asmenybės laisvės tema buvo itin aktuali XX amžiaus lietuvių prozoje.
Daugiausia prie to prisidėjo Vokietijoje ir SSSR įsigalėję totalitariniai režimai, kurie pažeidinėjo
žmonių laisves ir teises bei sukėlė daugiausiai aukų pareikalavusį ir visą Europą nuniokojusį Antrąjį
pasaulinį karą. Šių įvykių sukrėsti laisvės temą pabrėžė ir B. Sruoga bei A. Škėma. Pirmasis parodo,
kad net ir civilizuotame pasaulyje žmogaus laisvei kyla grėsmės, o antrasis padeda suprasti, kad
fiziškai laisvas žmogus nebūtinai yra laimingas [GRĮŽTAMA PRIE IŠVADOS, ĮVARDIJAMI
AUTORIAI, APIBENDRINAMI ASPEKTAI IR ĮVARDIJAMA PAGRINDINĖ MINTIS].