Asmenybės laisvės tema XX a.

lietuvių
prozoje
Asmenybės laisvės tema lietuvių literatūroje labai aktualia tema tapo XX amžiuje. Antrojo pasaulinio
karo siaubas, Lietuvos okupacija ir egzistencializmo idėjų plitimas paskatino rašytojus permąstyti
priežastis ir būdus, leidžiančius išlikti laisvam net ir ribinėse situacijose. Balys Sruoga memuariniame
romane „Dievų miškas“ perteikia savo įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje patirtį ir pabrėžia
būtinybę išlikti oriam, nes tai padeda išlikti laisvam, o egzodo rašytojas Antanas Škėma romane „Balta
drobulė“ vaizduoja emigravusio menininko tragišką likimą, nes veikėjas neranda būdo, kaip išsilaisvinti iš
jį varžančios aplinkos.

Įkalinimas nacių koncentracijos stovykloje – tiesioginė karo siaubo patirtis – paskatino XX a. vidurio
rašytoją, modernistą, B. Sruogą patirtus išgyvenimus aprašyti romane „Dievų miškas“. Kūrinio
protagonistas – beteisis lagerio kalinys, kuris stebi ir vertina aplinką humanisto, inteligento akimis. Iš
romane minimų detalių (kalinio vardas Balys, jis yra profesorius) galima suprasti, kad pasakotojas yra
pats rašytojas. Romane protagonistas stebisi, kaip amžiais garsėjusi „barokine kultūra, dabar Vokietija
sukūrė „barakų“ kultūrą, kurioje nebepuoselėjamos asmens laisvė ir gyvybė. Po kiekvienos tragiškos
patirties pasakotojas stengiasi padaryti mokslines išvadas, nes įsivaizduoja save tarsi patekusį į mokslinį
bandymą. Prausyklos scena atskleidžia prižiūrėtojų moralinę degradaciją ir lagerio sistemos
absurdiškumą: kaliniai verčiami praustis su rūbais ir yra mušami. Baudžiami rūbus praradę, o ne tie, kurie
juos pavogė. Protagonistas supranta, kad lageryje galioja stipresniojo, tačiau kartu vertybes praradusio
žmogaus teisė. Atsiribojimas nuo žiaurumo ir išlikimas oriam tampa būdu išsaugoti laisvę. Tam
pasitelkiama ironija ir groteskas. Kaip teigė B. Sruoga, ironija buvo vienintelė priemonė, leidžianti pakilti
virš smurto ir išlikti žmogumi, nes „XX a. žmogus žmogėdra virto“. Romane ironiškai vaizduojami lagerio
prižiūrėtojai. Sarkastiškai vadinami „narsuoliais“, „vikriais“ ir yra giriami už „neišpasakytą skonį“ – šv.
Kalėdų rytą – gyvybės šventės simbolis – yra kariami kaliniai. Kuriama priešprieša tarp prižiūrėtojų –
budelių ir pasakotojo, kalinio, kuris, skirtingai nei prižiūrėtojai, padeda kitiems (dalinasi duona, šv. Velykų
rytą kiaušiniu), atskleidžia, kad laisvas yra tas, kuris gina vertybes. Yra žinoma, kad B. Sruoga dirbdamas
archyve susirašinėjo su žmona. Viename laiške žmonai rašytojas teigė, kad žinojimas, jog dukra ir žmona
yra sveikos, padeda pakelti sunkumus ir neprarasti vilties. Vilties svarba pabrėžiama ir garsaus
psichologo V. Franklio, kuris taip pat kalėjo nacių mirties stovykloje, knygoje „Žmogus ir tikėjimas“.
Plėtojama mintis, kad laisvas žmogus išlieka tol, kol nepraranda vilties ir gina savo vertybes. Taigi „Dievų
miškas“ – autentiškas memuarinis romanas, kuriame įkalintas žmogus sugeba išlikti laisvas, nes išlieka
stoiškas ir išsaugo savo vertybes.

Kito XX a. rašytojo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ vaizduojamas tragiškas veikėjo likimas, nes,
skirtingai nei B. Sruogos romane, protagonistas nesugeba išsilaisvinti iš jį ribojančios aplinkos.
Pagrindinis romano veikėjas – iš Lietuvos į Ameriką pasitraukęs rašytojas Antanas 20 Garšva.
Protagonistas jautriai išgyvena tėvynės palikimą (save lygina su neprigyjančiu akacijos krūmu, Elenos
prašo priminti apie Vilnių), tačiau nenori kurti politinių eilėraščių ir kūrybos laisvės tikisi Amerikoje.
Kūryba yra didžiausia veikėjo vertybė, kuri gali išlaisvinti asmenybę. Tačiau keltuvininko darbas tampa
didžiausia kliūtimi kurti. Liftas tampa narvo, ribojančio fizinę ir kūrybinę laisvę, simboliu. Keltuvo
pakilimo ir nusileidimo motyvas primena XX a. egzistencialisto Albero Kamiu sukurtą „Sizifo mitą“,
kuriame Sizifas bando užridenti neužridenamą akmenį. Sizifas, kaip ir Antanas Garšva, absurdo žmonės,
nes jų darbas neturi tikslo. Veikėjas nori būti geras rašytojas, tačiau yra priverstas vilkėti 87 numeriu
pažymėtą uniformą, kuri griauna veikėjo tapatumą (pirštinės dengia žiedą, kuris simbolizuoja ryšį su
tėvyne, viešbučio klientai nežino jo vardo, jis tėra numeris). Paveldėta psichinė liga taip pat neleidžia
jaustis laisvam. Protagonistą persekioja pasikartojantys vaizdiniai (jaučiasi kauku, šinšilu). Nors romano
pabaigoje veikėjas sugeba įveikti save (supranta, kad gyvenimo tikslas yra gyventi, o ne sukurti tobulas
eiles), liga galutinai sužlugdo Garšvą ir veikėjas išprotėja (sėdėdamas ant grindų, šinšilo veidu drasko
savo kūrybą). Veikėjo prototipas artimas ir pačiam rašytojui, kuris taip pat išgyveno tėvynės palikimą ir
patyrė kūrybos ir darbo nesuderinamumo kančią. „Baltoje drobulėje“ vaizduojamas tragiškas menininko
likimas, kurio viltis save realizuoti kitoje aplinkoje ir taip išlikti laisvam yra neišsipildanti ir neįmanoma.

XX a. lietuvių rašytojai skirtingai atskleidė asmenybės laisvės temas. B. Sruoga romane „Dievų miškas“
perteikia savo patirtį lageryje ir leidžia suprasti, kad laisvė išsaugoma tada, kai gini savo vertybes ir išlieki
orus, o Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ kuria tragiško veikėjo paveikslą, nes laisvė svetimoje
aplinkoje yra neįmanoma.