Kas padeda apginti žmogaus orumą?

Visų pirma, žmogui padeda apsaugoti orumą, tikėjimas kitais žmonėmis. „Visi žmonės gimsta laisvi ir
lygūs savo orumu ir teisėmis“, šitaip prasideda „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ pirmasis
straipsnis, tačiau šis dokumentas tebuvo priimtas tik po Antrojo pasaulinio karo. Iki tol žmonėms
teko kęsti dehumanizuojančios lagerių, gulagų sistemos gyvenimą ir patiems ginti savo orumą.
Šitokias absurdiškas katastrofų laikų gyvenimo sąlygas parodė XX amžiaus I pusės lietuvių poetas ir
prozininkas Balys Sruoga memuarų romane “Dievų miškas”. Pačiam rašytojui teko iškęsti
nužmogėjusias koncentracijos lagerio sąlygas, jis ten praleido du metus, ir grįžęs visą likusį gyvenimą
(du metus) gydėsi lagerio sukeltas sveikatos problemas. „Dievų miškas“ yra Sruogos prisiminimai
apie gyvenimą tenai, apie savo žmogiško orumo išsaugojimą lageryje, kur už žmogų labiau vertinami
jo auksiniai dantys. Sukurta ši “lagertėgeriška” sistema skirta palaužti žmogų, priversti jį išsižadėti
savo prigimties ir paversti žmogysta laužiant etines normas. Nežmoniškomis sąlygomis, kai kiekvieną
sekundę žmogų gali kažkas užpulti ir apvogti, žmogui nelieka nieko kito kaip pasitikėti vien tik savimi,
ir bandyti pačiam išgyventi kitų žmonių kaina. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis Sruogai buvo svarbu
išsaugoti orumą kaip būtiną žmogiškumo sąlygą, todėl visais būdais stengėsi morališkai priešintis ir
nesužvėrėti – nenešiojo kepurės, taip nerodydamas pagarbos vokiečių kariams, rengdavo paskaitas ir
taip stengėsi padėti kitiems, neprarasdamas vilties jais. Taigi, nežmoniškomis sąlygomis, kai
kiekvieno žmogaus gyvybė kabo ant plauko, žmogui orumą apginti gali padėti pasitikėjimas kitais.