Kristijonas Donelaitis – XVIII amžiaus lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs

pirmąjį meninį tekstą - didaktinę, epinę poemą ,,Metai“. Šiame kūrinyje stilių dominantė
sukuria epinį būrų gyvenimo paveikslą. Sutinkame iš antikos atkeliavusį hegzametrą,
klasicizmo pamėgtą didaktiką, baroko šiurkščius, grubius posakius, hiperbolizuotą būrų
gyvenimo scenų vaizdavimą, švietimo pamokymus bei renesanso humanistines idėjas.
Remdamasis keturių metų laikų kaita, K.Donelaitis aptaria Mažosios Lietuvos socialinių
skirtumų nagrinėja temas nuo tikėjimo iki paprasčiausių žmonių ydų. 
Poema ,,Metai“ pasirodė ne be reikalo, tam turėjo būti priežastis – tai išryškėję prieštaringi
būrų ir ponų santykiai XVIII amžiaus visuomenėje, kai Lietuvą slėgė baudžiava. Šiuo
istoriniu kontekstu bene daugiausiai ir grįstas K.Donelaičio kūrinys. Ištraukoje, iš ,,Rudens
gėrybių“ dalies, (be šios yra ir ,,Pavasario linksmybės“, ,,Vasaros darbai“, ,,Žiemos
rūpesčiai“) vienas iš poemos veikėjų Bužas plėtoja būrų ir ponų santykių temą, kuri vyrauja
visame kūrinyje. Minėtosios ištraukos pirmoje pastraipoje pabrėžiama žmonių lygybės
idėja: ,,Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas“. Tokiu palyginimu Bužas kuria
opoziciją tarp būrų ir ponų, iš kurių pastarieji yra labai išaukštinami. Pagal labai svarbią
,,Metų“ valstiečiams dieviškąją pasaulio tvarką, manoma, jog kaip jau Dievo skirta, taip turi
likti ir nieko nereikia keisti: ,,Bet jau taip kožnam Dievs vietą mandagiai taikė“. 
Nors būrai tvirtai žino, kad padėtis nepasikeis, skundžiasi pažeminimu, niekinimu, kurį jie
patiria dėl ponų kaltės: ,,Kad viens kaip baisus kunigaikštis skiauterę rodo, / O kits per purvus
klampodams mėžinį rauso“. Valstiečiai nepatenkinti situacija, todėl poemoje daug vidinių
monologų, kurie tiesiogine pirmojo asmens kalba palaiko ryšį su skaitytoju, o vartojamas
esamasis gramatinis laikas priartina skaitantįjį prie problemos suvokimo, nes archajiška
Lietuvių kalba, ne taip lengvai kiekvienam suprantama. Be to, šiuo atveju monologas suteikia
galimybę nuskriaustiesiems veikėjams tarsi paguosti save, išlieti slegiančias problemas,
vargus. Taip ir šneka Bužas lyg padejuodamas jaustuku ,,ak“, išreiškiančiu jo nusivylimą
ponais ir būrų padėtimi. Ryškiausiai opozicinius visuomenės luomų paveikslus išskiria
kontrastas: ,,Pons šilkuos, o būrs šiauduos“. Taip kuriamas neigiamas ponų paveikslas bei
teigiamas būrų.
Kūrinyje ponai šykštūs, nedori, menkinantys lietuviškumą, be galo ydingi, o gerasis ponas,
kūrinyje simbolizuojantis tvarkos ilgesį, tai – ponas, kuris ,,numirė pernai“. Bužas ,,Rudens
gėrybių“ ištraukoje taip pat atskleidžia ponų ydas. Pirmiausia, tai puikybė, kurią
demonstruoja kiekvienas ponas prieš žemesniojo sluoksnio atstovus: ,,Pons didžios giminės,
tarp būrų vis pasipūtęs“. Kita jų neigiama savybė – šykštumas, gailėjimas palengvinti
valstiečių gyvenimus: ,,Būrui iš bėdos į ranką pinigą bruka“, o jų rūstumas ir pyktis
atskleidžiamas metafora: ,,Dėl jo žaibo lėts pas šaltą kakalį dreba“. Nors būrai poemoje yra
ir ,,viežlybieji“, ir ,,nenaudėliai“ (teigiami ir neigiami), Kristijonas Donelaitis juos stengiasi
aprašyti, apibūdinti bendriau, išskiriant tik keletą veikėjų (Pričkų, Selmą, Slunkių, Bružą),
taip siekdamas parodyti skaitytojui visuomenės, o ne pavienių žmonių problemas: ponų
panieką, baudžiavos naštą, skurdą, alkoholizmą, smurtą... O patys būrai yra darbštūs, teisingi,
paklūstantys valdžiai žmonės. Beje, čia pastebime pietistų sąjūdžio idėjas, kurios buvo
svarbios pačiam autoriui, palaikiusiam minėtojo religinio judėjimo veiklą.
Kristijono Donelaičio pirmoji poema ,,Metai“ byloja jau daug metų apie Lietuvos padėtį
pasaulyje XVIII amžiuje, problemas, kurių nelikvidavome, regis, iki šiol, todėl tai mums dar
aktualu ir šiandien. Toks kūrinys nėra skirtas tiesiog maloniam pasiskaitimui, jis reikalauja
dėmesio, kurio yra vertas, nes tai - bene didžiausias lietuvių literatūros lobynas, kur sukaupta
tiek turto: archajinė lietuvių kalba, dabar neįprasta ir egzotiška, tradicijos, hegzametras,
lietuvių vertybės (darbas, šeima, pagarba, kruopštumas, ryšys su gamta), filosofinis, istorinis
bei religinis kontekstai.