Kokią įtaką tėvai padaro asmenybės formavimuisi?

Asmenybės formavimasis yra glaudžiai susijęs su šeima ne tik gyvenime, bet ir

literatūroje. Juk būtent šeimoje formuojasi vertybės, pasaulėžiūra ir kiti asmenybės bruožai.
Apie tai rašoma ir XX a. lietuvių literatūroje – neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje
„Sename dvare- vaizduojamas motinos atsidavimas formuojant dvi asmenybes, modernisto
Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly- atskleistas tėvų įtakos paveiktas žmogus,
o prancūzų egzistencialisto Albero Kamiu romane „Svetimas- nagrinėjama kitoniška
asmenybė ir jos santykis su mama.

Būti dorais ir nesuteptos sielos žmonėmis auklėjamus vaikus vaizduoja lietuvių

pirmoji europinio išsilavinimo moteris Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare-.
Pagrindinė kūrinio veikėja mamatė Marija – moteris, suprantanti, kad jos pašaukimas yra būti
kiekvieno ,,gailestinga seserimi- bei puoselėti lietuvybę, todėl ji yra vargšų globėja ir
užtarėja, visuomet padedanti vargstantiems. Mamatė yra išskirtinai jautrios ir trapios sielos
asmenybė, kuri, nors ir yra nelaiminga, tačiau aukojasi dėl šeimos, kad kuo geriau atliktų
pareigą išlaikyti darnią šeimą – ji kartu su vaikais skaito poeziją, nori išauginti ne eilinius, bet
išskirtinius, teisingus ir nesužalotos sielos vaikus, kurie siektų mokslo bei tėvus laikytų
autoritetu (,,taip užauklėti vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais-). Mamatė groja
pianinu, o jos vaikams Irusiai ir Nikai taip pat patinka klausytis motinos grojamų melodijų,
jie sėdi prie pianino tylėdami iki pat aušros, kai užžiebtos žvakės nustoja degti, kad tik galėtų
kuo ilgiau klausytis motinos skambinimo. Nika, sekdamas motinos pavyzdžiu, taip pat
muzikuoja „su savo vežėjo sumeistruota skripkele- („Griežia Nika, stengdamasis prisitaikinti
prie mamatės muzikos-). XIX a. lietuvių literatūroje susiklostė neigiamas požiūris į dvarą,
tačiau Šatrijos Ragana į dvarą žiūri kitaip; ji, išmokusi lietuvių kalbą ir tapusi lietuvių
rašytoja, sugebėjo pavaizduoti dvarą, iš kurio ji buvo pati kilusi. Mamatė Marija liūdi dėl
lenkėjančio dvaro, todėl ji vengia kalbėti lenkiškai, o lietuvybės ji moko ir savo vaikus bei
siekia užmegzti artimą, beveik idealų ryšį su jais. Irusiai užaugus ir pareiškus norą nevažiuoti
į Vilnių (į kurį ją nori išsivežti „ciocia-, kad mergina gautų geresnį išsilavinimą), mamatės
vyras Liudvikas pritaria šiam pasiūlymui, nes supranta, kad tokio išsilavinimo šeima
nesugebės suteikti namuose. Jis taip pat užsimena apie pasiaukojimą dėl vaikų („ reikia savo
egoizmą paaukoti vaikų gerovei-). Nors abu tėvai yra pavyzdingi ir tinkamai atlieka šią
pareigą, tačiau jų tarpusavio santykis yra sudėtingas , – mamatė yra dvasinga bei jaučia
pareigą užjausti ir pagelbėti, o Liudvikas – racionalus, griežtas, tad ne visada supranta
žmonos poelgius. Dėl skirtingos pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose pastebimas
atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!- Negalėdama išsipasakoti savo
vyrui, mamatė savo išgyvenimus rašo dienoraštyje. Jai simpatizuoja violončele grojantis
ponaitis Jonavičius, tačiau mamatė laikosi griežtų krikščioniškų nuostatų bei junta pareigą
išlaikyti darnią šeima, todėl moteris atsisako jausmų artimos sielos žmogui ir lieka su savo
vyru, nors ir nesijaučia jo suprasta. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare-
vaizduojamas kuriamas beveik tobulas santykis šeimoje ir įtaka vaikams.

Žmogus, pasirinkęs savo gyvenimo kelią dėl tėvų įtakos, vaizduojamas moderniosios
prozos kūrėjo, vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų Vinco Mykolaičio – Putino romane
„Altorių šešėly-. Kūrinio pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris – uždaras, meniškos prigimties,
nuolat abejojantis dėl savo pašaukimo dvasininkas, išgyvenantis vidinį konfliktą ir laisvės
suvaržymą. Kūrinyje vaizduojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario aštuoniolikos metų
tarpsnis nuo įstojimo į kunigų seminariją iki išstojimo iš kunigų luomo. Jis bręsta ir auga tarp
šaltų, tamsių, įpareigojančių, geležine dienotvarke suvaržančių seminarijos sienų bei eina
sudėtingą ir ilgą individualybės atradimo kelią. Jis siekia asmeninės laisvės bei trokšta
atskleisti kūrybines savo galias. Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją ne savo, bet tėvų
valia bei siekdamas Maironio idealo. Nors jaunuolis nejaučia pašaukimo, tačiau jis yra per
silpnas pasipriešinti tėvams ir juos nuvilti, todėl, paaukojęs savo norą būti poetu, mokosi
toliau. Jau nuo pirmųjų mokslo dienų seminarijos sienos slegia jaunuolį ir žudo jo asmenybę.
Ši kūrybai priešiška aplinka priverčia Liudą Vasarį užsisklęsti savyje bei apsimesti tuo, kuo
jis nesijaučia esąs. Užsisklendimas savyje bei kiti išgyvenimai ir charakterio bruožai
atskleidžiami ir būsimo menininko kūryboje: „Tylėk, dangstykis ir paslėpk / Svajones savo ir
jausmus-. Vasaris yra meniškos bei melancholiškos sielos individas. Šią prigimtį
simbolizuoja jo meilė gamtai – tik gamta sugeba trumpam atgaivinti Vasario dvasią, suteikti
laimės ir vilties. Verta paminėti, kad būtent iš gamtos ir meilės išgyvenimų ir gimsta pirmieji
poeto talento vaisiai – jis pradeda kurti eilėraščius, kurie vėliau išspausdinami laikraštyje ir
susilaukia pripažinimo. Vasaris supranta, kad pasirinkdamas kunigo kelią bus suvaržytas,
negalės atskleisti tikrųjų savo jausmų ir svajonių. Vidinį konfliktą sukelia nuolatinis
svyravimas – būti kunigu ar poetu bei abejonės dėl savo pašaukimo. Dvasininkas supranta,
kad rašytojo talentas – Dievo dovana, tačiau pasirinkdamas Dievo tarno kelią jis išsižadės
savo prigimties (,,Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną-). Vidaus
nerimas ir prieštaravimai verčia abejoti savo pasirinkimu, kentėti. Jis šlykštisi bereikšmėmis
apeigomis bei ceremonijomis, apsileidusiais materialistais kunigais, tačiau būti kunigu jį
verčia pareiga nenuvilti besididžiuojančių tėvų. Liudo Vasario gyvenime nuolat atsiranda
moterys, kurios jį brandina, pažadina vyriškumą bei priverčia dvejoti dėl savo pašaukimo.
Vasaris tikisi, kad seminarija padės jam suvokti, pajausti tikėjimą, bet tai neįvyksta, nes meilė
žmogų jaudina, o tikėjimas negali to suteikti. („Seniau jis manydavo, kad meilė tai yra
širdies, jausmų dilginimas, erotika arba kažkoks idealas, padangiškas susižavėjimas ir
garbinimas. Dabar gi jis pamatė, kad meilė, be viso to, yra visai reali gyvenimo parama-).
Liudas Vasaris nori būti laisvas savo kūryba, poetizuoti meilę ir moterį, tačiau siekti
išsilaisvinimo trukdo mintis, kad jis nuvils savo tėvus bei atliekamos dvasininko pareigos.
Kunigas nuolat abejoja dėl savo pašaukimo, tačiau priimti galutinį sprendimą paskatina
Liucės mirtis. Jis, nenorėdamas įskaudinti dar vienos moters, nusprendžia kurti ateitį kartu
bei rašo pareiškimą dėl išstojimo iš kunigų luomo. Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino romane
„Altorių šešėly- atskleista prieštaringa asmenybė, nenorinti nuvilti savo tėvų.

Šeimyniniai nesutarimai ir jų įtaka asmenybei vaizduojama ir prancūzų

egzistencialisto Albero Kamiu dviejų dalių filosofiniame romane „Svetimas-. Kūrinio
pagrindinis veikėjas Merso – susvetimėjusęs, intravertiško būdo, tiesmukiškas, ginantis savo
tiesą absurdo žmogus. Kai herojus nužudo arabą, prasideda nesibaigiančios Merso nelaimės,
kurios sutrikdo jo monotonišką egzistenciją, priverčia mąstyti, analizuoti. Be šių veiksnių taip
pat bunda ir veikėjo sąžinė. Merso stoja prieš visuomenės teismą, tačiau jis yra svetimas
visuomenei, ir žmonės jį teisia ne dėl padaryto nusikaltimo, o dėl jo kitoniškumo (herojus,
mirus jo mamai, atsisakė pamatyti kūną, rūkė ir gėrė kavą prie velionės kūno, neišspaudė nei
vienos ašaros, o kitą dieną nedelsdamas išvyko namo, ėjo su Mari žiūrėti spektaklio ir visa tai
jam atrodė normalu). Veikėjas gyvena abejonėmis bei atsitiktinumais, nepriklausančiais nuo
jo valios („Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau-), tad net ir žmogžudystę priima kaip
atsitiktinumą, įvykusį dėl pernelyg kaitrios saulės. Toks Merso atsainus požiūris į motiną ir
jos mirtį yra todėl, nes jis ilgai pyko ant savo mamos dėl jos priimtų sprendimų. Tačiau, kai
Merso stojo prieš žmonių teismą ir suprato, kad jo laukia mirties bausmė, jis susitaikė su savo
lemtimi ir pagaliau nustojo pykti ant savo motinos. Merso, atsivėręs abejingumui, jaučiasi
laimingas, nes supranta, kad baigiasi jo kančia. Jis pagaliau supranta savo mamos elgesį, kuri,
kaip ir Merso, būdama prie mirties slenksčio, susirado ,,sužadėtinį- ir norėjo viską pergyventi
iš naujo. Taigi, Albero Kamiu romane „Svetimas- nagrinėjami pykčio mamai paveikto
žmogaus išgyvenimai.
XX a. literatūroje atskleista, kad šeima daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi –
žmogaus vertybėms, požiūriui ir net pasirinkimams. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename
dvare- atskleista tėvų įtaka vaikų pasaulėžiūrai, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių
šešėly- vaizduojama tėvų įtaka profesijos pasirinkimui, o Albero Kamiu romane „Svetimas-
atskleista santykių su motina įtaka žmogaus vertybiniam pamatui.

Informaciniai šaltiniai:
Kūriniai, 12 kl. chrestomatija.