Mokymas(-is) rašyti rašinį: literatūrinės užduotys ir jų vertinimas

Vida Lisauskienė, Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Literatūrinių užduočių pavyzdžiai (mokinių darbai pateikiami netaisyti ir neredaguoti)

A. Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“. Citatos interpretacija

Frazėje „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia“ telpa nykaus ir liūdno
gyvenimo istorija, kuri buvo trumpai papasakota Adomo Mickevičiaus poemos „Vėlinės“ antrojoje dalyje. Joje
pasakojama apie vieną išdidžią merginą, kuri jaunystėje neatsakė nė vienam jaunuoliui į užgimusią meilę, pašaipiai
juokdavosi iš rodomų jausmų : „Gražuolė buvau, nenorėjau tekėti.“ Tačiau atsitiko taip, jog mergina mirė dar
jaunystėje, likusi vieniša, nepažinusi tikrosios meilės džiaugsmų ir kančių, sietinų ir su viso gyvenimo laime bei
vargais : „Nors pasauly gyvenau, / Jo, deja, nepažinau <...> / Žaisdavau aš tarp gėlių / Ne su jaunu berneliu - / Su
mažu avinėliu.“ Iš merginos pasakytos šios minties galima daryti išvadą, kad jos vaikiškas naivumas, nenorėjimas
prisiimti atsakomybės, kaip vertybės ryškiai akcentuotos romantizmo epochoje, už savo veiksmus, priešinimasis
natūraliai žmogaus prigimčiai, santykiams su mylimu žmogumi, lėmė jos gyvenimiškos patirties stoką, jausmų
paviršutiniškumą. Taigi gebėjimo bei noro mylėti, nuoširdaus bendravimo ir emocinio ryšio nebuvimas, t.y.
gyvenimiškų potyrių trūkumas, neleido merginai „paliesti žemės nė sykio“. O tas, kuris nėra patyręs tikrųjų
džiaugsmų ir vargų žemiškajame gyvenime, dar nėra pasiruošęs patekti į aukštesnįjį egzistencijos lygmenį. (180
žodžių)

B. Teiginio pagrindimas pasirinktu kūriniu (-iais). Užduotis. Nurodytą teiginį pagrįskite A. Mickevičiaus
kūriniais.

1. Romantinis herojus – savin pasinėręs individualistas, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos
polėkių ir tikrovės.

Romantizmas – XX a. meno, mokslo ir literatūros srovė, užgimusi kaip priešprieša kanoniškajam

klasicizmui. Vienas iš Romantizmo epochos genijų, Adomas Mickevičius, savo kūriniuose sukūrė savitą to meto
herojaus paveikslą. A.Mickevičius savo viso gyvenimo svarbiausiame veikale ,,Vėlinės“, atskleidžia ne tik savo
talentą, bet ir romantinio herojaus charakteristiką – tai savin pasinėręs individualistas, skausmingai išgyvenantis
atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės. Šį apibrėžimą atitinkantis veikėjas – Gustavas-Konradas. Jo ilgi
monologai IV ,,Vėlinių“ dalyje, atėjus pas dvasininką į namus, liudija gilią savianalizę ir skaudžius išgyvenimus.
Monologuose jis samprotauja apie savo nelaimingą meilę Marilei, merginai, kuri ištekėjo už kito. Ši patirtis
suteikia herojui begalę peno apmąstymams ir dvejonėms. Jis klausia savęs ar verta tiek kentėti dėl meilės, o tuo
pačiu dega nešmonišku kerštu, kuris apnuogina žemiausius Gustavo būties pradus. Veikėjo atotrūkį tarp aukštų
sielos polėkių ir tikrovės puikiai įkūnija kadagio šaka, kurią jis personifikuoja – tikina save, kad tai jo mylimoji
Marilė. Žmogiškųjų savybių priskyrimas augalo atplaišai išduoda Gustavo polėkį, didžiulę kančią, išradingumą.
Kadagio šaka tapo jo meilės sinekdocha – įkūnijo jo mylimąją, jo svajones, gyvenimo siekiamybę, tačiau iš šono
tai tebuvo augmenijos dalelė, materialus daiktas, atskleidžiantis atotrūkį tarp Gustavo sielos ir realybės. Taigi, A.
Mickevičiaus ,,Vėlinių“ Gustavas – romantizmo herojus, kurio kančių priežastis yra nelaiminga meilė. Šios kančios
atskleidžia veikėjo individualizmą bei atotrūkį tarp įsivaizdavimų ir realybės. (226 žodžiai)
1
 2. Romantizmo žmogus pasirodo daugiariopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, dramatiškai
išgyvena skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą.

Romantizmo žmogus pasirodo daugiariopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, dramatiškai

išgyvena skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą. A. Mickevičius kūryboje toks žmogus pasirodo ,,Romantikoje“.
Šiame eilėraštyje mergina išgyvena mylimojo, kuris numirė prieš metus, netektį: gyvenimas jai nebeatrodo mielas,
nes aplinkiniai žmonės nesuvokia jos skausmo, išgyvenamų jausmų, todėl atramos mergina ieško anapusybėje:
bando pajusti mylimojo, kuris ją gali suprasti dvasią, nori pas jį nukeliauti, nes ten būtų laiminga. Tokie merginos
išgyvenimai yra visiškai nesuvokiami racionaliajam seniui, kuriam atrodo, jog mergina tiesiog per daug laiko
praleidusi smuklėje. Senis atstovauja Apšvietos pasaulėžiūrai, jo nuomone, pasaulį galima pažinti tik proto galia,
pasaulyje egzistuoja tik tai, ką galime apčiuopti savo juslėmis, todėl merginos ryšys su anapusybe neapčiuopiams,
moksliškai neįrodomas ir protu nesuvokiamas ryšys, negali egzistuoti, dėl to senis tokią merginos būseną suvokia
tik kaip užsibuvimo smuklėje, nestabilaus proto sukeltą iliuziją. Tačiau šią sceną stebintis empatiją moteriai
jaučiantis, Romantizmo pasaulėvokos žmogus nemano, jog vien protu galima suvokti pasaulį: jį galima pajusti ir
jausmais, todėl merginos išgyvenama dvasinė būsena jam neatrodo keista ir nesuvokiama. Šis žmogus, ne taip kaip
išsimokslinęs žmogus, jaučia merginai empatiją: jis gali pajusti jos išgyvenimus, jausmus, juos suvokti ir dėl to
užjausti šį kenčiantį žmogų. Šiais kontrastingais senio ir stebėtojo bei merginos pasaulėvokos bruožais
realizuojamas tuometinių pasaulėžiūrų susidūrimas: senąją racionaliąją. Apšvietos pasaulėžiūrą keičia naujos kartos
formuojama emocionali Romantizmo pasaulėvoka. Todėl šiuo kūriniu Romantizmo jausmų kaip ryšio su žmonėmis
svarbą suvokiantis poetas Adomas Mickevičius ne tik sukuria Apšvietos žmogaus ir Romantizmo žmogaus
kontrastingus paveikslus, bet ir atskleidžia merginos, išgyvenančios šių pasaulėžiūrą susidūrimą, išgyvenamus
jausmus. (247 žodžiai)

C. Veikėjo paveikslo apibendrinimas. Pagrindinės minties plėtotė.

Skirgaila – tragiškasis herojus

Vincas Mickevičius–Krėvė yra XX a. pradžios lietuvių rašytojas. 1924 metais, jis lietuvių kalba
išspausdino savo vieną žymiausių kūrinių – dramą „Skirgaila“. „Skirgailai“ yra būdinga daug visa lemiančių ir
keičiančių draminių situacijų. Pagrindinis „Skirgailos“ veikėjas yra Skirgaila, kurio portretą noriu aptarti.
Skirgaila yra rūsčiai ir tvirtai kalbantis stiprus, vidutinio ūgio, juodaplaukis su nedidele barzda vyras.
Skirgaila užima aukščiausią Didžiojo Lietuvos kunigaikščio postą. „Skirgailos“ įvykiai vyksta labai įtemptu
Lietuvai laikotarpiu – dar nesusivienijusi Lietuva patenka į konfliktą su Lenkija ir Vokietija dėl Volynės ir Podolės
žemių. Ant Skirgailos pečių gula Lietuvos likimas, todėl Skirgaila jaučia didelę atsakomybę dėl savo diplomatinių
sprendimų. Pagrobęs Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę Skirgaila susilaukia diplomatinio spaudimo ir kritikos, kuri
dramatizuoja Skirgailos padėtį.
Skirgailos Lietuva, nors ir priėmusi krikščionybę, yra pagoniškas kraštas. Pats Skirgaila irgi yra
pagonis. Dėl savo tikėjimo Skirgaila patiria spaudimą – jį tiek lenkų bajorai, tiek vokiečių riteriai, tiek Ona
Duonutė bando perkalbėti ir atversti Skirgailą į krikščioniškąjį tikėjimą. Paskutinį smūgį pagonybei ir pasitikėjimui
kitais suduoda geriausio Skirgailos draugo ir konservatyviausio pagonio Stardo priešmirtinis krikštas. Ši tragedija
palaužia Skirgailą, dar paryškindama Skirgailos tragizmą.
Skirgaila dėl savo dominuojančio ir vadovaujančio charakterio bei aukštos padėties palaiko gan
šaltus santykius su rūmų gyventojais. Skirgailos daugelis bijo ir nuolankiai klauso: „Čia visi turi norėti, ko aš noriu,
2
daryti, ką aš liepiu“. Skirgaila taip pat jaučiasi visagalis: „Lietuvoje visa galiu tik aš“. Kerštingas charakteris
Skirgailai yra visa lemiantis – kūrinio pabaigoje iš keršto pasmerkęs Kelerį myriop, Skirgaila praranda savo
autoritetą ir bet kokį palaikymą, todėl pralaimi – kaip žmogus ir kaip valdovas.
Taigi, Skirgailą drąsiai galima vadinti tragiškuoju herojumi, nes visos aplinkybės, Skirgailos
pareigos, charakterio bruožai bei pasaulėžiūra stumia Skirgailą į dramines situacijas ir tragišką įvykių baigtį. (271
žodis)
D. Sakinių patęsimas. Pratęskite sakinius taip, kad mintis būtų išplėtota ir išsamiai atskleista.

Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ rašytojas akcentuoja Severijos tvarkingumą bei darbštumą. Šios dvi
merginos savybės išskiria ją iš kitų kaimo merginų. Pasakotojas pabrėžia, kad vienintelės Severijos kojos būdavo
plaunamos ne tik prieš šventes, taip pat stebimasi merginos klėtele, nes joje, kitaip nei kitų kaimo merginų
klėtelėse, nebūdavo nė dulkelės. Šitaip apysakos autorius Juozas Tumas – Vaižgantas siekė atskleisti tuometiniams
lietuviams, jog iš modernėjančios kultūros žmonės gali perimti gerus bruožus, pavyzdžiui, švarumą. Svarbu
paminėti ir tai, jog Severija apibūdinama kaip darbščiausia savo kaime. Tik ji viena anksti keldavosi ryte, kad
galėtų rinkti miške geriausius grybus, kuriuos girdavo ne tik Severijos bendraamžės kaimynės, bet ir svečiai,
apsilankę jos namuose po merginos santuokos ir perėjus iš kaimo į dvaro kultūrą. Tokiu būdu Severija yra
idealizuojama, o tai ne tik vienas svarbiausių neoromantizmo literatūros bruožų, taip sukuriamas ir autoritetas XX
a. pr. lietuvių moterims. Darbštumą bei tvarkingumą Vaižgantas tikriausiai norėjo pateikti kaip vertybes dėl to, nes
jis buvo katalikų dvasininkas, tad galime teigti, kad pasitelkdamas Severijos būdo bruožais, rašytojas iš tiesų sukūrė
moters idealą.(168 žodžiai)

E. Kūrinio apibendrinimas. V. Krėvė. Skirgaila. Namų darbai

Krėvė vaizduoja išskirtinius žmones, kurie negali suderinti savo dvilypumo (Skirgaila), nebijo maištauti bei
sugeba išlikti orūs, garbingi ir dvasiškai laisvi net varžomi ir žeminami (Ona Duonutė), sugeba atverti širdį tyriems
jausmams bei aukotis – dėl meilės, idėjos, pareigos, įsitikinimų (Keleris), romantiškai aukština praeitį ir
besąlygiškai gina senuosius Dievus (Stardas), yra išmintingi – moka prisitaikyti, neapleidžiant savitumo
(Skurdulis).

Dižiausiomis vertybėmis Skirgaila laiko valdovo autoritetą bei garbę, duoto žodžio tesėjimą, ištikimybę bei
pažiūrų tvirtumą, savo šalies stiprybę ir laisvę, Lietuvos žmonių gerbūvį. Vėliau kūrinyje jam vertybe tampa ir
moters meilė.

Skirgailos dramatizmą lemia tai, kad jis neranda atsakymo į vidinius klausimus (apie visuotinį gėrį, ištikimybę), o
išvadas padaro per vėlai (Onos Duonutės atstūmimas). Skirgaila jau iš pat pradžių yra pasmerktas būti nelaimingas,
nes niekada nepatyrė meilės ir pats nemoka mylėti. Negana to, istorinės aplinkybės, didžiulė atsakomybė už savo
šalį, palaikymo stoka bei paties Skirgailos egocentriškumas neleido atsiskleisti jo gerumui bei jautrumui, kurie
slypi net ir šiurkščiausiame žmoguje. Taip pat, kalbant apie Skirgailos santykius su Ona Duonute, jis nėra toks
tvirtas, kad atlaikytų pažeminimą ir nepasiduotų žemiesiems jausmams.

Skirgaila panašus į Šekspyro Hamletą, nes abu šiuos veikėjus ištinka vertybių krizė. Nepaisant gausaus veiksmo
ir begalės aplinkybių, jų viduje viso kūrinio metu vyksta intensyvi kova tarp dviejų pradų: kilnumo, žmogiškumo,

3
humanizmo ir keršto saldumo, viduramžiškos pareigos (Hamletas); jaučiančio žmogaus bei šaltakraujiško valdovo
(Skirgaila).

Krėvės dramoje „Skirgaila“ atsispindi šios Renesanso epochos idėjos: didelė vertybė yra Tėvynė bei tautinis
identitetas; poetizuojama ir išaukštinama žmogaus auka dėl kitų žmonių, idėjų, savo vertybių; žmogus turi teisę į
laisvą bei laimingą gyvenimą; žmogaus vidinis pasaulis vaizduojamas labai brandus – žmogus ištikimas savo
vertybėms, įsitikinimams, religijai; dažnai veiksmus paskatina ne šaltas protas, racionalumas, bet jausmai.

Vidiniai prieštaravimai yra neišvengiama ir kartu dramatiška veikėjų būsena, kadangi tikroji žmogaus
prigimtis bei jausmai yra varžomi pareigos, atsakomybės, religijos, žmogiškosios etikos bei aukštesniųjų idėjų.

Mane sukrėtė scena, kai Keleriui gulint karste polemizavo Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Ši scena įsirėžė giliai į
atmintį dėl savo aktualumo. Tokią situaciją pati esu išgyvenusi ne kartą (žinoma, ne tiesiogiai – nesu gulėjusi
karste, pasiruošusi mirti dėl mylimojo garbės) ir mane sukrėtė, koks universalus ir amžinas yra šis vidinis žmogaus
ginčas – neįgimtų moralinių nuostatų (žmogaus etikos) bei įgimto savisaugos instinkto (racionalumo) kova.

Supratau, kad maištaudamas žmogus gali išlikti laisvas: jeigu ne fiziškai, tai bent morališkai. Jis gali jaustis
teisus ir orus. Maištaudamas žmogus jaučia prasmę, o prisitaikydamas prie kasdienių aplinkybių – tik su
asmeninėmis vertybėmis ir įsitikinimais prasilenkiančios kasdienybės kartėlį.

Pamačiau, kad garbės ir pergalės troškimas verčia žmogų pasiduoti žemiesiems jausmams, kurie paskatina
žiaurius, šaltakraujiškus ir visai nežmogiškus poelgius. Paradoksalu, bet garbės ir pergalės troškimas dažnai padaro
žmogų nevertą nė mažiausios pagarbos.

Aš manau, kad pagrindinė Skirgailos pralaimėjimo priežastis yra jo nesugebėjimas suderinti savyje tironiško
bei įžeidaus valdovo ir jautraus žmogaus, kuriam reikalingi šilti jausmai. Taip pat garbės troškimas, valdovo galių
hiperbolizavimas; jo vidinio pasaulio sustabarėjimas – jis negalėjo „perlipti per save“, pažvelgti į save kitu kampu,
nesugebėjo pripažinti savo klaidų, pakeisti požiūrio.

Krėvė savo dramoje kelia klausimą: ar yra teisinga religija? Ar įmanoma žmogui prisitaikyti neprarandant savo
savitumo? Ar įmanoma suderinti skirtingus įsitikinimus? Ar įmanoma suprasti kitą? Kaip suderinti valdžios
teikiamą galią ir žmogiškumą? Ar gali žmogus, niekada nepatyręs meilės ir šilumos, mylėti šalia esantį tikra,
nuoširdžia, vien artimu besirūpinančia meile? Kaip susitaikyti, kad esi nemylimas ir kaip dėl to neprarasti sveiko
proto ir nepasiduoti įtūžiui? Kuo vadovautis – protu, tradicija, jausmais ar etika? Ar visada svarbiausia yra įrodyti
savo teisumą? (556 žodžiai)

4
5