XII kl.

Kalbėjimo įskaita

Moters paveikslas XX amžiaus lietuvių literatūroje

(Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vincas Mykolaitis-Putinas)

Austrų rašytojas Stefanas Cveigas teigė: „Didelė ir aistringa moters meilė pasižymi pirmiausia
sugebėjimu aukotis.“ Švelnumas, rūpestingumas, atsidavimas, pasiaukojimas artimiesiems buvo
didelės dvidešimto amžiaus vertybės lietuvių literatūroje, kurios atsispindi to laikotarpio moters,
šeimos židinio sergėtojos, paveiksle. Moteris turi tam tikras vaizdavimo tendencijas. Ji gali būti
įvairialypė – paviršutiniška ir lengvabūdiška, lyriška ir romantiška, sudėtinga ir prieštaringa, naivi ir
paprasta, tyra arba nuodėminga, intelektuali arba vitališka. Moteris, kaip dailiosios lyties atstovė,
yra pasižyminti savitu charakteriu, laiminga arba nelaiminga savo asmeniniame gyvenime bei
užimanti tam tikrą vietą visuomenėje ir šeimoje. Moters paveikslas puikiai atsiskleidžia XX a.
pirmosios pusės iškiliausių rašytojų prozoje: Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“
ir Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniame - psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Šiuose
kūriniuose išryškėja dvi moterys – Severja Paukštaičia ir Liucija, kurios turi panašumų bei
skirtumų: abi yra menininkų mūzos bei išteka už nemylimo žmogaus, tačiau Severiutė atranda savo
gyvenimo prasmę, o Liucė ją praranda.
I. XX a. pirmosios pusės literatūra įrodė, jog išorinis grožis ir vidinis moters pasaulis įkvepia
vyrus kūrybai. Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pavaizduota Severja
kupina jaunystės žavesio, švelnumo ir skaistumo tampa pagrindinio veikėjo Mykolo Šiukštos -
muzikanto mūza. Ji gundo ne tik dailia išvaizda, bet ir kruopštumu, tolerantišku ir šiltu bendravimu.
Kai Mykoliukas įsimyli Severiutę, jis ją garbina grodamas savo paties darbo skripkele, nes
Mykoliukui ji išskirtinė klausytoja. Tyliai sėdėdama šalia ir su malonumu klausydamasi natų
skambesio, Severja savo neapsakomu grožiu ir nuostabia šypsena žadina pagrindinio veikėjo
įkvėpimą kurti muziką.
Taip pat ir Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“
pagrindinio veikėjo pirmoji simpatija tampa įkvėpimo šaltiniu. Liucė pažadina Liudo Vasario, jauno
klieriko, bundantį vyriškumą. Josios charakteryje sukaupta moteriškumo esmė ir paslaptis. Tai
neeilinė mergaitė, ji vėjavaikiška, drąsi, pašėlusi laukinukė, kuri jaučia potraukį kunigams. Liucija
vilioja klieriką nepatirtu jausmu, jis trokšta išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu, atsiverti
jam. Šie nauji išgyvenimai paskatina Vasarį imtis poezijos. Taigi, XX a. pirmosios pusės
literatūroje moterys padeda vyrams atrasti savąjį „aš“.
II. XX a. pirmosios pusės lietuvių literatūroje moteris išgyveno dramą. Juozo Tumo –
Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pavaizduota Severja Paukštaičia sukrečia pagrindinio
veikėjo Mykolo Šiukštos vidinį pasaulį. Tačiau judviejų santykiams nėra lemta pasiekti aukštesnį
lygmenį, nes Šiukšta, deja, yra tik baudžiauninkas, „dėdė“, kuris beveik nieko neturi, tad Severja,
galvodama apie savo geresnę ateitį, pasiduoda turtingo ir valdingo tijūno Rapolo Geišės žavesiui ir,
paskatinta tėvo, tampa jo žmona. Su Mykoliuku jai gera, šviesu, o su Geiše tamsu, nes jo nemyli,
bet išteka iš paskatos ir noro turėti gerą gyvenimą. Šios susiklosčiusios aplinkybės ir lemia, jog
Severja išteka už nemylimo žmogaus.
Taip pat ir Vinco Mykolaičio – Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“
pavaizduota Liucė mylėdama Liudą Vasarį gyvena laimingiausias savo gyvenimo akimirkas, tačiau
skaudančia širdimi išteka už daktaro Brazgio. Kad tuokiasi ne iš meilės rodo tai, jog ji per savo
jungtuves, eidama link altoriaus apsitaiso juodai, o tokie apdarai siejasi su laidotuvėmis. Ateityje ji
tikisi savo gyvenimą dėlioti iš dviejų dalių. Liucija galvoja, kad ištekėjusi už nemylimo vyro, galės
išsaugoti Vasarį kaip šeimos draugą ir idealioji jų meilė liks ir toliau nepažeista. Deja, šioms
svajonėms nelemta išsipildyti, nes ateityje po savo pirmojo vyro Brazgio mirties, ji išteka antrą
kartą už tipiško buržua Glaudžiaus, o Liudas tik labiau atitolsta. Taigi, XX a. pirmosios pusės
literatūroje moterys, ištekėjusios už nemylimo vyro, išgyveno vidinę dramą.
III. Skirtingą moters likimą lemia santykis su aplinka, kurioje ji gyvena. Juozo Tumo –
Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ pavaizduota Severiutė po vyro Rapolo Geišės mirties
tampa “dėdiene” – ujama ir niekinama. Ji gyvena savo vyro brolio Dovydo namuose, kuriuose jai
niekas nesuteikia gyvenimo pilnatvės. Netekusi vienintelio žmogaus, kuriuo ji rūpinosi, Severja
pajunta darbo beprasmiškumą ir pradeda maištauti, t.y. lankytis karčemoje kartu su kaimo vyrais,
kuriuos ji išties traukė. Tačiau tai tik laikinas maištas, kuriam nutrūkus, Severja atsiduoda bažnyčiai
ir darbui. Šitaip paguodą atranda maldoje.
Visiškai priešingai nei Severiutė, Vinco Mykolaičio – Putino intelektualinio psichologinio romano
„Altorių šešėly“ pagrindinė veikėja Liucė, ištekėjusi antrą kartą, „pasitempia į modernios ponios
fasoną", kuriame slepiasi giliausias pažeminimas ir paniekinimas. Liucė tampa visiškai kitu
žmogumi, tampa trečiu asmeniu ir vėl kitaip gundo Vasarį. Matydama, kad praranda savo pirmąjį ir
vienintelį mylimąjį, išgyvena tai, kaip savo laimės netekimą. Visiškai palūžusi, netekusi pirmoje
santuokoje gimusio sūnaus Vytuko, dvasiškai suluošinta, jausdama neužgydomą žaizdą širdyje ir
iškankinta uždrausto jausmo, Liucija savo gyvenimą užbaigia tragiškai – nusižudo. Taigi, XX a.
pirmosios pusės literatūroje skirtingus moterų likimus lemia skirtingos aplinkybės.
Viską apibendrinant galima teigti, jog moteris XX a. pirmosios pusės lietuvių prozoje yra išties
svarbi ir reikšminga ne tik vyrui, bet ir visam kūriniui. Iškiliausi šio laikotarpio atstovai Juozas
Tumas – Vaižgantas bei Vincas Mykolaitis – Putinas savo kūriniuose daug dėmesio skyrė moters
vaizdavimo tendencijoms. Jie įrodė, jog moterys savo kerinčia išore bei nuostabiu vidiniu pasauliu
padeda vyrams atrasti savąjį „aš“ bei ištekėjusios už nemylimo vyro, jos išgyvena vidinę dramą, o
jų likimai priklauso nuo aplinkybių. Moteris aktualizuojama visoje XX a. pirmosios pusės lietuvių
literatūroje: nuo pradžios iki pabaigos. Tai reiškia, jog ji išties yra vienas svarbiausių kūrinių
aspektų. Šiame laikotarpyje vis labiau gilinamasi į moters vidinį pasaulį, troškimus, norą
išsilaisvinti bei būti asmenybe.