Pareiga ir atsakomybė

Pareiga - tai būtinas pagal įstatymą, paprotį ar dorovę veiksmas, o atsakomybė –

atsakingumas už savo veiksmus. Šios dvi vertybės yra neatskiriamos viena nuo kitos,
visi atliekantis savo pareigą, turi jausti ir atsakomybę. Pareiga ir atsakomybė lietuvių
literatūroje yra vaizduojama kaip pareiga ginant savo Tėvynę, tautiškos kalbos gynimo
nuo jos išnykimo ir pareiga savo moraliniams ir dvasiniams įsitikinimams.

Tautiečio pareiga – mylėti, ginti ir saugoti savo gimtąjį kraštą nuo išnykimo ir
nutautėjimo, tačiau kiekvienas turi pasirinkimo laisvę. Vieni bėga nuo meilės tėvynei,
nes turėdami laisvę nebemoka savęs kontroliuoti, tampa savanaudžiais, trokšta tik sau
gero ir praranda atsakomybės jausmą, pridengiant save demokratijos sąvoka. Ir vis dėl
to yra žmonių, kurie nepraranda vertybių – meilės, drovumo ir kilnumo, aukotis dėl savo
tėvynės ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Justinas Marcinkevičius – lietuvių
poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys,
parašęs kūrinį ,,Mažvydas”, kuriame pabrėžia žmogaus ir tėvynės ryšį, ypač daug
dėmesio skiriama gimtajai kalbai. Mažvydas – idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia
kaina, net ir negaudamas iš jų jokios naudos. Savo parapijiečių švietimą ir
krikščioniškųjų tiesų platinimą, kaimiečių atitraukimą nuo pagoniškais vadinamų jų
liaudies kultūros papročių Mažvydas laike pagrindine savo misija. Kūrinyje vyksta
dialogas tarp Mažvydo ir jo pusbrolio Vilento. Jų požiūriai į pasaulį, ypač I bažnyčia,
skiriasi. Vilentas aiškios savo pozicijos neturi. Jam ne per daugiausiai rūpi tautiškumo,
lietuvių kalbos išlikimo problemos. Mažvydas stengiasi tokius žmones kaip Vilentas
atvesti į protą, kad jie neliktų abejingi savo tautai, nes to nedarydamas jaustusi
neatsakingas dėl savo pareigos – saugoti tėvynę nuo išnykimo. Pareiga žodžiui,
tėvynei, tampa sunkia našta. Tačiau Mažvydas nepasiduoda ir jos neišsižada.