Žmogaus laikysena katastrofų laikotarpiu

Žmogaus laikysena katastrofų laikotarpiu pasireiškia per asmens susidūrimą su

ribinėmis situacijomis, tačiau tos situacijos skirtingos savo pobūdžiu,
sudėtingumu, aplinkybėmis bei galimais sprendimo būdais. Šiam laikotarpiui
būdingi du požiūriai: vienas, teigiantis, kad sunkumai žmogų žlugdo, o kitas – esą,
nėra to, ko nebūtų įmanoma pakelti ir „kiekvienas turi nešti savo kryžių“, kad
sunkumai galiausiai sustiprintų žmogų. Žinoma, abiejose pusėse yra tiesos. Vis
dėlto šiandien nekalbėsiu apie kasdienes sudėtingas situacijas, asmenines
traumas ir netektis. Pasaulio raidoje kartais atsiduriama išties katastrofiškoje
padėtyje, kai žmogui iškyla pavojus tiesiog nužmogėti, tapti niekšu. Tikros
asmenybės ir tuomet suranda būdų, kaip išlikti oriems ir dar gebėti padėti kitiems.
Aptardamas šią temą remsiuosi XX-ojo a, kontekstu (laikmečio , kuriame pasaulis
išgyveno du pasaulinius karus ir kraštutinių situacijų žmonių gyvenime išties
nestigo).

Šiuolaikinis žmogus neturi galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumą , iš šios

būsenos išvaduoti gali tik mirtis arba pamišimas. Tai atspindi katastrofų literatūros
atstovas, lietuvių išeivijos rašytojas Antanas Škėma savo psichologiniam romane
„Balta Drobulė“, kuris dar ir šių dienų skaitytojui palieka neišdildomą įspūdį.
Pripažintas vakarų Europos literatų, šis romanas žavi savo neįprasta tematika bei
problematika. Romane svarstomos egzistencinės bei filosofinės problemos, kurios
kamuoja pagrindinį romano veikėją Antaną Garšvą. Emigravęs į Jungtines
Amerikos Valstijas II -o Pasaulinio karo metais, Garšva išgyvena vertybių krizę,
kurią sukėlė šis konfliktas. Priverstas palikti tėvynę, pagrindinis romano veikėjas
dirba New York’o viešbučio liftininku, kur jis jaučiasi tarsi kalėjime. Svarbu
paminėti, jog Garšva – talentingas, itin meniškos sielos poetas, kuriam buvimas
tarp keturių sienų nesukuria tinkamos terpės kūrybai. Vienatvė ir emigranto dalia
slegia Garšvą, tačiau jis nieko negali pakeisti – norėdamas išgyventi, jis yra
priverstas dirbti tą patį monotonišką darbą. Negana to, jis myli Eleną, o Elena myli
jį, tačiau baimindamasis savo ligos, pagrindinis romano veikėjas yra priverstas
kentėti – jis nenori jos įskaudinti. Ironizuodamas ir sarkastiškai pašiepdamas savo
nelaimingą dalią, Garšva pasmerkia pats save. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti,
todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti‘‘. Paskutinis kūrinio
skyrius yra bene įtempčiausias, kuriame pagrindinis romano veikėjas
vaizduojamas ribinėje situacijoje. Visame romane skaitytojas mato bejėgį Garšvą,
kuris nepajėgia parašyti išsvajotojo eilėraščio. Visgi pabaigoje, kai atrodo, jog
viskas vėl sustojo į vietas, Antanas Škėma kuria vidinį monologą, kuriame Garšva
kelia būties bei gyvenimo prasmės klausimus, išgyvena dvasinę krizę. Atsidūręs
prie mirties slenksčio, jis stengiasi išlaikyti tikrąjį savajį „aš“. Taip pat, kūrinyje
atskleidžiamas ir individo siekis išlaikyti tautinį identitetą – atsidūręs nežinomoje ir
tolimoje nuo gimtųjų namų valstybėje, Garšva visą laiką išgyvena tėvynės ilgesį ir
todėl negali būti laimingas. Apibendrinus galima padaryti išvadą, kad pagrindiniam
kūrinio veikėjui dėl vidinio nusistatymo bei nepalankiai susikločiusių aplinkybių
nepavyksta prisitaikyti prie pasikeitusio laikotarpio situacijos.

Išlikti žmogumi katastrofų akivaizdoje yra sunku. Ištverti antžmogiškas sąlygas gali
pagelbėti žvilgsniis į aplinką per humoro, ironijos ar net grotesko prizmę.
Antrasispasaulis karas, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai paliko ne
vieną žmogų sumišusį ir pasimetusį. Vienas iš jų buvo Balys Sruoga, kurį už neva
jaunuolių skatinimą nestoti į SS būrius naciai ištrėmė į Štuthofo koncentracijos
stovyklą. Didi emocinė įtampa, išgyventa lageryje įkvėpė parašyti juodojo humoro
persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas”. Ji sukurta 1945 m., bet sulaukus
kritikos sovietinėje Lietuvoje, buvo išleista tik 1957 m., mat tarybiniam diskursui
netiko sodrus lagerinis žodynas, ironiškas tonas ir laisvas autoriaus mąstymas. B.
Sruogai nuolatos teko kentėti alkį, šaltį ir išgyventi nuolatinius koncentracijos
stovyklos prižiūrėtojų priekabiavimus bei smurtą. Tai nužmogina asmenybę ir
atima gyvenimo sakralumą. Todėl autoriui ypatingai rūpi atskleisti šios sistemos
poveikį žmonių elgsenai ir mąstysenai. Knygoje randame ištisą portretų galeriją:
aukščiausius postus užimantys nusikaltėliai ir nuo kriminalistų tik uniforma
beskiriantys elitinės nacių organizacijos SS nariai. Jie be jokios sąžinės graužaties
vagia iš kalinių, prieš juos smurtauja. Sruoga knygoje teigia „žmogus, patekęs į
žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia
į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis.“ Jie
palūžo, betB. Sruoga išsilaiko kritiškai žvelgdamas į situaciją. Juokas autoriui yra
tarsi savisaugos priemonė, kuri padeda išlaikyti moralines vertybes. Rašytojui
nuolat tenka stebėti žmonių mirtis, kurios tampa nužmoginančia kasdienybe. Vis
dėlto net ir tokioje ribinėje situacijoje jis nepalūžo ir išliko tvirta asmenybe. Taigi
tokie B. Sruogos asmenybės bruožai kaip gebėjimas kritiniais gyvenimo
momentais nepalūžti, rasti būdų pasipriešinti viską naikinančiai aplinkai daro jį
pavyzdžiu kaip išlikti nenužmogėjus katastrofų laikotarpiais.

Viską apibendrinusgalime teigti , kad ne visada pavyksta priimti teisingus

sprendimus, atsidūrus gyvenimo kryžkelėje . Ne kiekvienas žmogus gali išgyventi
tokias kritines situacijas ir neprarasti blaivaus proto ir žmogiškųjų vertybių.
Didelę įtaką žmogaus elgesiui daro istorinės aplinkybės, kurios būna tokios
negailestingos kad išsilaikyti kartais būna tiesiog neįmanoma. Ir tik nedaugelis
individų sugeba tam pasipriešinti bei išsaugoti bent dalį žmogiškojo orumo. Tačiau
katastrofų laikotarpiu išlikti ir nepalūžti padedaorumas, ištikimybė savo
įsitikinimams, moralinių vertybių išsaugojimas, supratimas, jog net sunkiausios
padėtys turi išeitį.