Juozas Tumas - Vaižgantas

Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės” pagal Aldonos

Vaitiekūnienės monografiją ,,Vaižgantas“, V., 1982.
Kontekstas
XX a. I pusės rašytojas, tautinio atgimimo, kartu ir
moderniosios kultūros puoselėtojas, telkęs
visuomenę kovai su carizmo politika, aktyviai
agitavęs už lietuvybę (aiškino rusiškų mokyklų
žalingumą, steigė slaptas daraktorių mokyklas,
skatino vaikus mokyti namie lietuviškai, talkino
vyskupui Motiejui Valančiui, aktyviai dalyvavo
valstybės atkūrimo ir valdymo darbuose)

Buvo drąsus, atviras, paprastas ir nuoširdus

 Svarbiausi kūriniai – veikalas ,,Pragiedruliai”,
apysakos ,,Dėdės ir dėdienės”, ,,Nebylys”, apsakymas ,,Rimai ir
Nerimai”, ,,Žemaičių Robinzonas” ir kt.
Nemaža kūrybinio palikimo dalis yra neoromantinio
pobūdžio:
pasaulį veikėjai pažįsta ne intelektu ir protu, o intuicija;
žmoguje dera ir šviesusis pradas (kūrėjas, harmoninga
asmenybė), ir tamsusis pradas (vitališka, aistringa, griaunanti
jėga);
kūrinių dėmesio centre – prieštaringi vidiniai
išgyvenimai, kuriuos sukelia meilės jausmas (Igno
Šeiniaus ,,Kuprelis”, Vaižganto ,,Dėdės ir dėdienės”), valdžios
pojūtis, vertybiniai svarstymai (V. Krėvės ,,Skirgaila”),
neapibrėžtas ilgesys (Šatrijos Raganos ,,Sename dvare”);
vidinio veikėjų pasaulio nuotaikas išryškina gamta;
pabrėžiama tautiškumo, lietuviškumo idėja;
 Vaižgantui tauta – ,,esminė žmoniškumo
forma, išauganti iš gimtosios žemės, istorijos,
atsiskleidžianti per kalbą, kūrybą, darnius tarpusavio
santykius” (literatūros mokslininkė, prof. Aldona
Vaitiekūnienė)

Kūryboje analizavo dvi pagrindines problemas:

lietuvių tautos būdo, lietuvių kultūros
prigimties problemą (,,Pragiedruliai”);
vienišo žmogaus jausmų, dorovinių
nuostatų, aistrų, valios susidūrimus (,,Dėdės ir
dėdienės”, ,,Nebylys”...);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Dėmesio centre – XIX a. Rytų Lietuvoje

žinomi ,,socialiniai vienetai”, pasak rašytojo, ,,tipai”,
Saveikų dvaro apylinkėse vadinti ,,dėdėmis”
ir ,,dėdienėmis”, nors jokie giminystės ryšiai jų nesieję;
Vaizduojami trys tokie asmenys – Mykolas Šiukšta,
visų šaukiamas Mykoliuku, Severja Pukštaičia ir
dvaro ,,prižiurna” Rapolas Geišė, kurių likimus
negailestingai supina socialinės aplinkybės;
Veiksmas vyksta Aužbikų kaime, ,,gerokai prieš
panaikinant dvarų baudžiavas”;
Antroji apysakos dalis skirta kiekvienam veikėjui
atskirai, papasakojant jo likimą panaikinus baudžiavą;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Siužeto esmė – nelaiminga meilės istorija: Mykoliukas ir
Severja įsižiūri vienas kitą, tačiau Severja išteka ne už
Mykoliuko, o perpus už jį vyresnio dvaro tijūno Rapolo Geišės,
Mykoliukas visam laikui pasilieka ,,dėde” brolio šeimoje, o
panaikinus baudžiavą ,,dėdėmis” tampa ir abu kiti veikėjai;
Apysakos veikėjai – žemiausios socialinės padėties
žmonės baudžiavos metais, tačiau autoriaus jie
romantizuojami, idealizuojami (Mykoliukas gyvena lyg ir tarp
žmonių, bet lyg ir ne tarp jų: ,,šypsosi kitam pasauliui, su
kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu””, jame ,,negalėjo
būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo reikalingas”);
Mykoliukas
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Mykoliukas nėra veiklus, visuomeniškas – tai
stipriai paveiktas baudžiavinės epochos dvasios
žmogus: ,,tyli mašina darytoja”, ,,ūkio inventorius”, ,,visur
šoka, bėga, nė neviptelėjęs” (ujamas ir namie, ir dvare), jo
buitis skurdi ir vienoda (,,dažniausiai nakvojo daržinėje
šiene ar šiauduose”, ,,neginčijamai Mykoliuko
tebuvo ,,dveji” – kailiniai su miline”);
tai geraširdis (santykiai su broliene ir brolio
vaikais), ramus (,,Niekur Mykoliukas nėjo, niekur
nesikišo, niekuo nesisielojo.”), tylus žmogus;
Mykoliukas, anot prof. A. Vaitiekūnienės, –
refleksijų žmogus, jautriai reaguojanti asmenybė”, todėl
dar skaudesnis jo likimas;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

savotiški ir jo santykiai su kaimu (niekas jo

nepastebi, net artimiausias kaimynas neprakalbina, dirba
vienas);
traukiasi nuo žmonių, užsisklendžia savo vidaus
pasaulyje, pasidaro vienišas, visiems tolimas ir
nesuprantamas (,,jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas”, ,,Jis ir
pats sau buvo kažin koks mažas, tikras – Mykoliukas.”);
net pats nesupranta savo vienišumo priežasčių, tik
giliau už kitus jaučia visas neteisybes, darosi dar
neryžtingesnis – šias savybes nulemia patirtos nuoskaudos
ir socialinė neteisybė bei pati prigimtis;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Vaižgantas tokį Mykoliuko charakterį kuria ir dėl to, kad
Lietuvos kaimo žmogų mano esantį meniškos sielos, mokantį
susikurti savą pasaulį ir apsieiti be žmonių;
Mykoliukas – poetiškos prigimties (susikūręs melodiją
smuikeliui), pilnas paslaptingumo (,,Dėdė – tai ta pati tyli žemė”;
sekmadieniais eina į paraistę ir sėdėdamas ant ežios, ,,prisišliejęs
bent dirvos motinėlės”, griežia savo dainą);
savo beviltišką padėtį suvokia tik pamilęs Severją – iš jo
atimta net teisė turėti savo šeimą: peržvelgia savo gyvenimą,
dabartį ir ateitį ir skaudžiai suvokia situaciją;
vidinės dramos kulminacija – Mykoliuko monologas,
kuriame nugali humaniška vyro prigimtis (20 psl.);
vyras visam laikui pasiaukoja brolio šeimos labui,
tampa ,,ūkininko ašvieniu, kantriu, nieko sau nereikalaujančiu,
vieną dievą bepažįstančiu, su juo beintimiaujančiu”;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Ir Geišė Mykoliukui ne varžovas, o daug aukštesnės
visuomeninės padėties žmogus, dvariškis (,,nei kelią užbėgti
norėjo, nes jautė – ne jo pajėgoms išvaduoti Severiutė iš tos
nelaimės, nes nebuvo ko kito duoti, kas vadintųsi – laimė.”);
laimė Mykoliukui – savarankiškumas, nes
kaip ,,dėdė” jo neturi;
laimė Severjai – išeiti iš Aužbikų kaimo į dvarą, išeiti
iš namų;
laimė Geišei – jauna žmona, šeima;
anot prof. A. Vaitiekūnienės, ,,asmeninės laimės
atsisakymas suvokiamas kūrinyje kaip asmenybės
humaniškumo išraiška ir kaip poelgis, nulemtas socialinių
sąlygų” (anot autoriaus, ,,sodžiaus žmogaus” ,,širdies
švelnumas” ir būdo gerumas”);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Severiutės netektis ir apsisprendimas likti ,,dėde”

sukrečia Mykoliuko sielą, skaudūs, dramatiški išgyvenimai
neišblėsta ir po daugelio metų, tik taip aštriai
nebeprasiveržia;
nuoskauda, patirta neteisybė slepiamos giliai širdyje,
nebent retkarčiais prisiminus pratrūkstama garsiai bartis
ant jaučių, imama pliauškinti botagu, paskui einama
išpažinties, atgailaujama ir vėl baramasi;
sustiprėjęs religingumas, prarasta asmeninė laimė,
giliai širdyje užslėptas kūrybinis pradas (ant sienos
kabantis smuikelis), metų naštos sugrubinta išvaizda (49
psl.) – likęs skaidrus jausmas, vidinis grožis ir šiluma;
Severiutė
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Severja – daugiau veiksmo žmogus, stengiasi

pritapti, įsitvirtinti kaimo buityje (net svajonėse nekuria
planų su Mykoliuku, nes nesuteiks prieglobsčio);
tvarkinga, imli grožiui (klėtelė, 32 psl.);
intuityviai jaučia to meto socialinius santykius ir
negali jiems priešintis (Geišė – tijūnas; kraičio ji bemaž
negaus, ištekėti laikas, išteka savo noru, 42 psl.);
jai būdingas stiprus šeimos jausmas, kuris
nulemia vyro pasirinkimą (Geišė joje pažadina
moterišką prigimtį, jis - ,,gamtos epizodas”,
kuris ,,užbūrė” sielą; jai patinka švelni ir nedrąsi
Mykoliuko meilė, bet jis neturi savo ,,kampo”);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

tapusi Rapoliene, stengiasi praskaidrinti senojo tijūno

gyvenimą (skaniai maitino, vikriai sukosi namuose, jai ,,buvo
gera ir ramu”);
ilgisi Aužbikų (,,Ten gražiau, yra kalnas, iš kur toli
matyt... Yra raistas...”; ,,Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo
atsiminimuose, kaip kokį baisų aitvarą ar kauką...”;
panaikinus baudžiavą, tapusi ,,dėdiene” grumiasi su
gobšiais Dovydais, užsikrauna visą namų ruošos naštą;
sunki kova už būvį suteikia stiprybės, ryžtingumo,
verčia priešintis;
dukrytės ir vyro netektis pakeičia moterį – tampa lėta,
viskam abejinga, net grėsminga; pajunta savo gyvenimo
beprasmybę;
Rapolas Geišė
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

dvaro žmogus, kito socialinio sluoksnio,

tipiškas ,,prievaizda”;
tijūnavime randa savo pašaukimą, nes nelinkęs prie
žemės darbų (,,atliko pareigas ,,su tokiu atsidėjimu, kokio
sunku buvo oš jo laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe
Pats-Pamarneckui”; valdo bizūnu); tingus;
kita vertus, ,,nuolaidesnis”, ,,geresnis” už kitus
prievaizdus (,,...nedūko, nesikeikė, ypač niekas nebūtų
pasakęs, kad Rapolas bent ką perliejo savo rimbu...”);
domisi visais kaimo reikalais, stengiasi su kiekvienu
surasti bendrą kalbą, noriai praleidžia su visais savo poilsio
valandas (,,Pabūkime, daisia, nors vieną dieną - broliai”);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

panaikinus baudžiavą palūžta, nes nebegali

prisitaikyti prie poreforminio kaimo gyvenimo, jo netenkina
žemės darbas, buities reikalai, gal jam ankšta kaimo
kasdienybėje, nebežino, kaip realizuoti savo sugebėjimus;
turtingos prigimties žmogus (nepabaigiantis
kalbėtojas, kurio žodžiuose ,,daug išminties”, ,,ūkio
gyvenimo žinojimo”, ,,protingas beraštis”, ,,gudriausias
visoje seniūnijoje”;
emocingas, impulsyvus (Severjos merginimas);
subtiliai jaučia gamtą (37 psl.);
jautrus (dėmesys žmonai, santykiai su Adomėliu);
Kas bendra visiems?
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Viena patraukliausių savybių – gamtos jausmas:
gamtos žmonės, ,,gamtos dalelė” (patiria giliausius
išgyvenimus: ,,Jiem buvo gera. Taip gera, kaip pilnu žiedu
pražydusiems žolynams...”; vidinį nerimą: ,,Kaitra, kokios dar
šiemet nebuvo buvę. Ne tik saulė, visas oras buvo geltonas kaip
tirpintas vaškas <...> Oras buvo pilnas elektros...”);
iš gamtos mokosi suprasti būties prasmę, ieško
užuovėjos nuo negandų (Mykoliukui – nuo baudžiavinės
priespaudos ir nuo vienatvės; patiria džiaugsmą, pajunta galią: ,,ta
pati tyli žemė”, visi jo jausmai - ,,gamtos akordas, dar vienas visoje
jos harmonijoje”);
gamta išugdo svajingumą, lyriškumą (raško Severjai
žvaigždes, kloja po kojomis dvarus);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

gamtai artima ir Severja, gyvenanti jos

įspūdžiais, išmokusi iš jos grožio (klėtelė, šaliko motyvai,
atsiradus ,,vidaus skauduliui” bėga į Geišių šlaitą, ,,ilgai
žiūri į tolį”);
Geišei gamta – galimybė apmąstyti žmogaus ir
gamtos sąlytį (animizuojama, artima panteistinei
pasaulėjautai);
Vaižganto žmogui būdingas dvilypumas
(išoriniame pasaulyje vienoks, vidiniame – kitoks), artimas
romantikams, kurie poetizavo vienišumą, svajonę,
skausmą, ilgesį;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Religinis jausmas, malda:

galimybė pasijusti lygiam, visaverčiam, net
pranašesniam už kitus, išgyventi mistinę ekstazę, į maldas
įpinti meilės prisiminimus, gaivališką džiaugsmą – 54 psl.
(Mykoliukas);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Artimas romantizmui požiūris į meną:

paguodos nuo gyvenimo tikrovės ieškoma
svajonių, idealų pasaulyje (muzikavimas Mykoliukui
padeda pajausti savo žmogiškąją vertę, siekti platesnių
dvasinių akiračių);
Mykoliukas artimas liaudies menininkams
(yra artistiškos prigimties, iš ,,negudraus padargo” pats
pasidaro skripkelę su avinžarnių stygomis, moka išgauti
nepretenzingą, bet širdis virpinančią melodiją, groja kaip
ir jo ,,gamtos brolis žiogas”, skaidrina sodžiaus
gyvenimą);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Artimas romantizmui požiūris į meną:

Severiutės klėtelė rodo grožio ir harmonijos
ilgesį, norą paįvairinti skurdžią kasdienybę;
Geišės meninius polinkius rodo
begaliniai ,,vaidybiniai” ginčai su Dovydiene, sodiečiams
pasakojamos būtos ir nebūtos istorijos, artistiniai
sugebėjimai ryškiai atsiskleidžia Velykų epizode (69 psl.);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”
Pirmasis Vaižganto žmogaus asmeninės laimės laidas
yra meilė:
švelniausiomis spalvomis meilė nudažė Mykoliuko
pasaulį, praturtino jo ,,vidaus erdvę”, praskaidrino melancholiją;
jo meilė skaidri, nesavanaudiška, atskleidžiama
vidiniais monologais, nes būdamas drovus ir kitų nesuprastas
nesivaržydamas galėjo prisipažinti tik sau (22 psl.);
praradęs viltį sukurti šeimą, iš savo gyvenimo
išbraukia ir Severją (,,nebebuvo – jo Severiutė, tik visai svetima
dabar jam moteriškė”);
Mykoliuko meilė vaizduojama kaip gilus, visą žmogų
apimąs išgyvenimas, tapatinamas su laime; netekus jos lieka tik
šviesus prisiminimas, guodęs ir stiprinęs ,,žemės varguose ir
kartybėse”;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Pirmasis Vaižganto žmogaus asmeninės laimės

laidas yra meilė:
sudėtingas ir Severjos jausmas, panašesnis į
dvasinius išgyvenimus, nes Mykoliuką pamilsta artimą
sielą, kaip brolį, savą, artimą, susikalba be žodžių;
jos meilė Mykoliukui – žmogiškasis gerumas;
meilė Rapolui Geišei - ,,gamtos pajėga”,
atrama gyvenime, noras turėti šeimą, kuri buvo jos viso
gyvenimo prasmė ir tikslas;
meilė be šeimos Vaižganto veikėjams
nepriimtina;
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Pirmasis Vaižganto žmogaus asmeninės laimės

laidas yra meilė:
Rapolo meilė keleriopa, kelianti klausimą, kuri,
anot autoriaus, patvaresnė - ,,...dvasių harmonijoj ar kūnų
patenkinime?”;
autoriaus atsakymas – ,,gali būti lygiai galingas
dvasių sukrėtimas, kaip ir kūnų” (iki vedybų Geišė ,,gamtos
epizodas”, po vedybų jo meilė įgyja dvasingumo: ,,Žiūrėjo į
ją maldingai, kaip į kokį šventąjį paveikslėlį <...>Žmona jam
dabar rodės nebe moteriška, tik mistinis asmuo”);
meilė Rapolą pakylėja jo akyse (,,tiesiog
sukvailo iš laimės”);
 Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”

Vaižganto žmogui nesuprantamas ir gyvenimas be

darbo:
darbštumas – etinis pranašumas prieš kitą;
poreikis dirbti siejamas su pači žmogiškąją esme,
nes darbe atsiskleidžia žmogaus grožis, jo egzistencijos prasmė
(orės epizodas, kur saulės spindulių nutvieksta Dzidoriaus Artojo
figūra iškyla kaip žmogiškosios būties simbolis; didinga ir žavi
Severja, kai gina karšinčių Rapolą giminaičių namuose);
apysakoje pabrėžiama, kad neteisingi socialiniai
santykiai aptemdo darbo džiaugsmą (Mykoliuko padėtis, po Rapolo
mirties Severjai darbas neteko prasmės);
apysakos veikėjai – kaimo žmonės, kuriems darbas
jau yra vidinis poreikis, moralinė norma; atitolęs nuo darbo
žmogus sumenkėja (Rapolas Geišė);