Va. pabaigos tautinio sąjūdžio idėjų reiškėjas. Maironis – poetas romantikas, lyrikos branduolį sudaro eilėraščiai apie Tėvynę.

Poetas romantiškai vaizduoja jos praeitį (“Milžinų kapai”, “Trakų pilis”, “Vilnius”(prieš aušrą)), idealizuoja Lietuvos
gamtą(“Mano gimtinė”, Kur bėga Šešupė”, “Vakaras ant ežero keturių kantonų”), tiesiogiai išpažįsta meilę Tėvynei(“Taip
niekas tavęs nemylės”).Kurį Maironio eilėraštį beskaitytume, iš jo dvelkia gimtosios žemės poezija: ir Nemuno vandenys,
banguojantys tarp ”kalnų, lankų”, ir “Dubysos atkrančiai žali”, ir čiurlenantis skaidrus upeliukas, kuriame mainosi vasaros
dangaus atspindžiai.

Maironio eilėraščiai tapo neatsiejami nuo lietuvių tautos, jie virto populiariausiomis liaudies dainomis. O žodžius “Graži tu,
mano brangi tėvyne…” žino kiekvienas lietuvis, nesvarbu, kokio amžiaus, politinių pažiūrų, religinių pažiūrų, religinių
įsitikinimų ar socialinės padėties jis bebūtų.Maironis nesižavėjo tuo, kas svetima, egzotiška tolimų kraštų gamta nekėlė jam
jokių jausmų, nors ji galbūt turtingesnė ir puošnesnė.Visur poetas, prisimindamas praeitį, neužmiršta paties svarbiausio – savo
gimtųjų namų. Gimtinės poetizavimo viršūnė eilėraštis “Mano gimtinė”: ”Ten, kur Nemunas banguoja/ Tarp kalnų, lankų,
Broliai vargdieniai dejuoja nuo senų laikų.
,,lietuva brangi'' ,, traku pilis'' ,, milzinu kapai''

Eilėraščio “Milžinų kapai” laikas – tolima praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Tarsi regime lietuvius, kurie “galanda
kirvius, kalavijus aštrius”, balnoja juodbėrius ir pulkais ties Kaunu per Nemuną plaukia. Kalbama apie ištroškusius garbės
svetimšalius. Lyrinis siužetas baigiasi mūšio vaizdu. Dabar tas ženklas ženklina “kapai milžinų”. Didingai rūstūs vaizdai
perteikia senovės lietuvių herojiškumą ir skatina priešintis dabarties negerovėms. “Milžinų kapai”, “Eina garsas” primena
karines – istorines dainas. Apdainuodamas praeitį, Maironis brėžia lietuvio ir miško paralelę. Senos didingos girios ir narsūs
lietuviai praeity. Be to, miškas maitino ir dengė žmogų, ugdė jo dvasią.
Juozas Tumas Vaižgantas-  apysaka DĖDĖS IR DĖDIENES -Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos panaikinimą. Mykolas yra trisdešimtmetis vaikinas,
kuris gyvena su savo broliu ir jo šeima. Brolis turi vaikų, todėl Mykolas yra dėdė. Mykolas savo dukterėčiai ir sūnenui dažnai duoda saldumynų ir kitokių vaišių,
tačiau šeimoje jis yra nevertinamas. Kaime, Mykoliukas buvo laikomas gan taikus žmogus, niekada su niekuo nesipešdavo ir buvo daugelio mėgiamas.
Mykoliukas turi smuiką, su kuriuo jis dažnai griežia. Jo mėgstamiausia melodija yra „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Tačiau jis jaučiasi liūdnas,
kadangi neturi nei merginos, nei motinos jau nebeturi ir pas ką prisiglausti negali. Kaimas jo liūdėsio nesupranta. Mykoliuko muzika pagyvėja, kai minioje jo
besiklausančioje yra Severiutė ir tyliau griežia, kai Severiutės nėra, nors jis pats to nesuprato. Severija buvo grybų rinkėja, todėl net vaikščiodavo visuomet galvą
nuleidusi. Ji turėjo labai baltą ir lygią odą.“Dėdės” ir “ dėdienės” – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. “Dėdės” – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir
samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą
baudžiavą: dvaro ir namų. neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir
šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl “šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui”, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: “Kasdien
prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą”. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą
atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausią draugą –
smuiką, kuris leidžia jam užmiršti ir sunkų vargą, ir žmonių skriaudas, ir savo širdies liūdesį. Jis vis griežia tą pačią melodiją, kurią galima išgauti tik stipriai
įaugus į gamtą. bet, pasirodo, kad šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti
turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis
vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gyvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: “Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau
visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą žiemos naktį. tegul sau iškerta visą mielą mūsų
raistelį, – liks man tavo plaukeliai…” Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko
apsisprendimą. Mykoliukas susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją
tol, kol nutrūko smuikelės stygos. jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.” – jau nesugebėjo
išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos
nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė
dabar žemei, jaučiams. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam
gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Nesiskundė net jautriam savo smuikui, kuris sunkiomis valandomis mokėdavo jį
suprasti. Kai skausmo replės sugniauždavo širdį: “… skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam rodės, niekas į jį
nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo
jauteliams, kurie tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės –
ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, supratųjį. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas,
geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas.
Antras pagrindinis kūrinio veikėjas – Severja. ji savo prigimtimi artima Mykoliukui. Juos abu sieja širdies jautrumas, grožio jausmas. Severiutė kupina
JONAS RADVANAS- RADVLIADA herojinis epas
Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam pasirodo Vytautas Didysis, ką tik sumušęs
kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos viltimi pasipriešinti
Maskvos jėgai.
Lietuvos vaizdinys pribloškiamai įspūdingas. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais
užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Toliau pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota grožiu ir turtais,
kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu: Italija, Graikija, Persija, bet čia pat pabrėžiama, kad derlingas kraštas,
kuriame lengva išmisti, o to krašto gyventojai yra kariai iš prigimties.
Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kuris yra hiperbolizuotas: šakomis dangų, o šaknimis požemių karalystę siekianti
giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Jam girios yra Lietuvos didybės ženklas,
pasididžiavimo šaltinis. Poetas sumini miškų žvėris (įspūdingas stumbro aprašymas), pasigiria žuvų gausa upėse. Ir tada
išvardijamos visos upės, kurios tekėjo kunigaikščio Vytauto laikais. Lietuva nuo Baltijos iki Juodosios jūros.J.Radvanas lotynų
kalba parašytame herojiniame epe ,,Radviliada“ sukūrė Tėvynės gynėjo paveikslą. Radvila, žymus XVIa. žmogus, puikus
karvedys. Jis pergalingai užbaigė Livonijos karą, trukusį 25 metus. Šis karas aprašomas labai plačiai, norint pabrėžti, koks narsus
buvo Radvila. Jis su savo kariuomene nukovė daug gausesnę ir galingesnę Maskvos kunigaikštystės kariuomenę. Prie pergalės
prisidėjo Radvilos, kaip karvedžio, patirtis bei charakteris. Kūrinyje pasakojama, kad visi kariai labai gerbė savo vadą ir juo
pasitikėjo. Taip pat minima, kad karvedys puoselėjo tam metui būdingas humanistines idėjas. Radvila nemėgo karo, tačiau buvo
labai patriotiškas, be galo mylėjo savo tėvynę ir tautiečius. Jis labai vertino žmogaus gyvybę, ji jam buvo pagrindinė vertybė.
Radvilai nepatiko, kad kare žūva tiek daug žmonių ir niokojama jo tėvynė. Šis kūrinys puikiai apibūdina Radvilą, kaip tėvynės
gynėją.
Mikalojus Daukša —,, Postile'' PRAKALBA  renesanso epochos humanistas, katalikų kunigas, gimtosios
kalbos teisių gynėjas LDK.Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų
ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir
visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės
užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir
svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja
visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos
krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.Ne žemės derlumu, ne drabužių
įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją
kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys,
vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę.
Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasauli tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kalba yra bendras
meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką,
vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi
gyvenimą ir garbę. Kas išskirstė ir išvaikė tuos, kurie statė bokštą lig debesų norėdami išgarsinti savo vardą?
Kalbos nevienodumas. Kas dažniausiai pasauly daro karus, maištus ir sukilimus? Kalbos įvairumas. Tautų
rietenos ir peštynės visados eina iš kalbos įvairumo, to visokių nesutikimo šaltinio. Kaip prigimimas traukia
kiekvieną žmogų prie savo giminės ir kraujo, taip traukia jį ir prie savo kalbos, ir jis prie jos prisiriša
ADOMAS MICKEVIUS- Poema Šios „Vėlinių” dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas
prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius.
Mickevičius siekė atkurti 1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug
Vilniaus universiteto studentų. Poetas norėjo pateikti kaltinimus caro valdžiai už nežmonišką elgesį
su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias. Taigi pirmoji idėja –
tautos kankinių, tremtinių atminimo pagerbimo būtinumas.
Ryškus „Vėlinių” bruožas – realybės ir fantazijos supynimas. Poetui svarbūs ne tik tikri istoriniai
įvykiai, realijos, bet ir įvairios patirtys, pasikeitimai, vykstantys vaizduotėje. Todėl vaizduojama ir
tai, kas realu, tikroviška, ir kas neturi realaus pavidalo – angelai, nakties dvasios. Realybės ir
fantazijos jungtys romantikams itin būdingos. Romantikai išlaisvino vaizduotę, žmogaus gebėjimą
įsivaizduoti. Svarbus tapo sapnas, kaip protu nesuvokiamo patyrimo išraiška.
Pagrindinis „Vėlinių” III dalies veikėjas yra kalinys – dainius, poetas; norima atskleisti menininko
dvasią, parodyti, kokia ji sudėtinga.
Mickevičius dar patyrė gyvą žmonių tikėjimą, kad yra būdų, yra žodžių, padedančių užmegzti ryšį su
mirusiaisiais, ypač per Vėlines. Pasaulis sudėtingesnis, negu suvokia kasdieniškas, pragmatiškas
protas. „Vėlinėmis” Adomas Mickevičius gilinosi į pasaulio sudėtingumą, jo paslaptis siejo su
tėvynės ir savo paties likimu.
Antanas Baranauskas-Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė
poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo
simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas,
išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis
poetų giesmėse - nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne
tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti
tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų,
garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino
liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai
pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą,
apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.A.Baranauskas “kalnus kelmuotus” mato
ir tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių, norėdami ir galėdami mokytis
važiuodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi
lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje – taip
galima būtų žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi “kalnai kelmuoti”
stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys
žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.
Jonas biliunas-Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarų vėjelis, šlamėdamas
medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum seniai manęs pasiilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboji gegutė kukuoja, linksmai luputis tūtuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau
akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan
sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant keliųžemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn. Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliu ateinantįžilą senelį. Iš už statinės tvoros
negalėjau į jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar tai buvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasirimsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti. Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų
atidaryti; paskui, pamatęs mane gulintį, dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė: – Ar galima čia įeiti? – Galima, galima, – atsakiau stebėdamasis, – labai prašom. Senelis drebančiom rankom atidarė
vartelius ir įėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų geležiniais galais, su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės
pasikabinęs ant pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką. Užlipęs gonkelin, senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėtis. Kadangi troboj nieko nebuvo, – visi buvo išvažiavę bulvių sodintų, ir aš vienas namie
atlikau, – paprašiau senelio sėstis gonkely. Atsisėdo ir, palenkęs galvą, pradėjo kalbėti poterius... Nežinau kodėl man pasirodė, kad ir poterius jis kalba ne taip, kaip paprastai ubagai pripratę yra kalbėti. Buvaunas
ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beria, arba vėl kalba giedančiu, gailestingu balsu, kur reikia pratęsdamas ir apsimesdamas. Šitas gi senelis kalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas – tyliai, lūpom
drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiau tik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jo balse keletą kartų visai, rodos, netikėtai taip skaudžiai suskambėjo
apmaudo ir baisios nelaimės styga, kad mane visą šiurpas paėmė. Įjįžiūrėdamas, pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios, karčios ašaros... – Ko tamsta raudi? — paklausiau nemandagiai
senelio, kada jisai pabaigė melstis. Pakėlėį mane raudonas nuo ašarų, be blakstienų akis ir norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man
matytas, tik kur ir kada, negalėjau atsiminti. – Kaip neraudosi? – tarė pagaliau senelis. – Sunku pakiemiais pirmą kartą vaikščioti. – O iš kur tamsta? – paklausiau nustebęs. – Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal
tamsta atmeni? – Dėdė Petras?! — surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų. Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akim žiūrėjau į senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurį iš pat mažumės pažinojau
kaip turtingą, pasiturintįžmogų, kursai buvo geriausias mano tėvų kaimynas ir bičiuolis, dabar ubagas? Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarų pakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas, man buvo
visai nesuprantamas. Teisybė, kai mano tėvai numirė, Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namus lankęs, ir aš, išvažiavęs mokytųs, kokį 15 metų jo iš arti ir nemačiau, bet, parvažiuodamas retkarčiais savo tėviškėn,
visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kad savo dvi dukterį jau išleidęs už vyrų ir vienų bičių kiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų... Reikia paminėti, kad Petras
Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto, kita tiek – pas
savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atmenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo,
žinodavom, kad bus bičkuopis ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites, užtatai per bičkuopį jisai ne tik
bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangųžmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti
geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti... Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O
dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu. – Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškenčiau nepaklausęs. – Tebėra ir namai, ir žemė... – Tai kodėl gi tamsta kalėdoji? – Sūnus išvarė... – tik
ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių. Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnum dar lakstydavova per bičkuopį, už
rankų susitvėrusiu, medų iš koriųčiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau... – Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų sulaukė? – paklausiau. – Turi bent trejetą, –
drebančiom lūpom atsakė senelis. – Jau ketvirti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taip juos mylėjau!.. Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... O gal ir
jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros. – Ar tamsta prie savo dukterų nesiglaudei? – Kur man prie jų glaustis! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus, — tegu tik juos moka
mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus... – Argi visur?.. – E... Ar neatmeni tamsta senųžmonių pasakos?.. Įsodino kartą sūnus žilą tėvą rogelės ir veža iš namų, o jo mažas vaikas
paskui bėga. Atvežė miškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rogeles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos
čionai atvežti...“ Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas užaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdis. Bet atsiranda tokių, kurie ir
gėdos neturi... – Na, tamstos bitės? – atsiminiau paklausti. – Tai... baigia jau nykti, – tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta. – Tai kur tamsta dabar gyveni? – Niekur... Kaip išvarė, krepšį
užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelę pas kokį... kampininkėlį... Nedaug man reikia... Supratau, kad negražu taip žmogus klausinėti, tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam kas duoti,
ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie savęs neturėjau, niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankom ne
kartą glostė man mažam galvą... Atsikėlęs susiieškojau peilį ir įėjau kamaron, iš ten išnešiau didelę duonos riekę. – Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, – kalbėjau visas išraudęs, duodamas
seneliui duonos riekę. Nulenkėžemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną, peržegnojo ją ir įdėjo krepšin. Mačiau, kiek
skausmo, kiek jausmų sukėlė jo krūtinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, kas besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam
padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju. – O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti, – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados. –
Mano dienos neilgos, suskaitytos, o daug man nereikia... pragyvensiu... – Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane. – Sirginėju... – atsakiau, – atvažiavau tėvynėn pasilsėtų. – Pasitaisysi čionai, po
pušynėlius vaikščiodamas, – padrąsino mane senelis. — Šitą ligą tamsta miestuos gavai, tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar dar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam dvasią
šventą duoda, kad ir mokytam... Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskui atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už savo prietelius ir

geradarius...   apysaka
FAUSTO TEMA. Tema apie mokslininką alche¬miką germanų kultūroje labai sena, nuo Vidur¬amžių gyvuojanti legendose ir literatūriniuose siužetuose. Dar XVI amžiuje pasirodė anekdotiš¬kų istorijų rinkinys apie keliaujantį mokslininką, gydytoją, astrologą ir magą, sudariusį sutartį su velniu. Anglijos
rašytojas Kristoferis Marlou su¬kuria dramą apie Faustą kaip apie didelių užmo¬jų žmogų, apie pragarą ne kažkur kitur, o pačia¬me žmoguje. Fausto siužetas Vokietijoje plinta ir lėlių teatrų, klajojančių aktorių-mimų vaidinimais, kurie Faustą paverčia komiškų patyčių, klounados, linksmos pajuokos
personažu. Čia veikia Faustas ir šunimi pasivertęs velnias, vyksta lažybos su velniu, vaizduojami studentų pokštai Leipcigo vyno rūsyje. Šitokį siužetą matė ir pats Gėtė vaikystėje lėlių vaidinimuose. Kuo patraukė jį šis siužetas? Galėtume spėti, kad jaunystės grąžinimo idėja, sutartis su velniu, noras
galynėtis, pergudrauti savo žmogiškąjį likimą.

3. SUTARTIES SU VELNIU MOTYVAS. Sutarties, arba lažybų, su velniu motyvas senas kaip pasaulis. Jis gyvuoja įvairių tautų mituo¬se, pasakose, patarlėse. Gėtė nebuvo pirmasis, rašęs šia tema, - jis tiesiog pasinaudojo visų tautų kūryboje populiariu siužetu.
Vienas gražiausių šios tematikos kūrinių yra skandinavų rašyto¬jos Selmos Lagerliof romanas „Sakmė apie Gestą Berlingą" (išverstas ir į lietuvių kalbą). Panašios tematikos kūrinius - lietuvių rašytojo Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas", vokiečių rašytojo Otfrydo Proislerio kūrinį „Krabatas, arba
Treji metai užburtame malū¬ne" - skaitėte aštuntoje klasėje.
Sutarties su velniu motyvą ir šios sutarties pasekmes Gėtė apmąs¬to pridėdamas daug dalykų iš savo patirties, iš nugyventų metų, suvoktų prasmių.
DRAMA V. Krėvės dramoje “Skirgaila” vaizduojami istoriniai įvykiai ir asmenys,- keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl jos savarankiškumo,
kova tarp senosios, pagoniškosios religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Skirgaila – dramatiškas, istorinis asmuo. Rašytojas kūrinyje siekė parodyti “dviejų
pasaulių kryžkelėje” stovinčio žmogaus ir valdovo konfliktą. “Skirgailos” fabulos pagrindas – įvykiai Vilniaus pilyjeau dramos pradžioje matome Skirgailą
besikalbantį su bajorais apie senus ir naujus laikus. Skirgaila supranta, kad atsisakyti senųjų dievų ir pripažinti krikščionybę yra istorinis įvykis, būtinybė, nes
kitaip Lietuvą ištiks prūsų likimas. Tuo metu pats Skirgaila, atsidūręs kryžkelėje, supranta, kad senųjų dievų reikia atsisakyti, bet jis negali priimti naujo dievo, nes
jis jam yra svetimas, niekina jo gerbėjus. Skirgaila nutaria priimti naująjį dievą, bet jis vis tiek stengsis laikytis senųjų papročių, tradicijų. Skirgaila niūriai žiūri į
pasaulį, matydamas aplink tik blogį. Susidūręs su didelėmis valstybinio gyvenimo ir pasaulėžiūros problemomis, pasimetęs savo vidiniuose prieštaravimuose,
nusivylęs žmonėmis, Skirgaila nežino kuo tikėti, nemato idealų, kurie vestų į ateitį. Jis blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas. Šiurkštus, griežtas,
despotiškas. Valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones,
mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia
tragedija. Šios dramos veikėjai – stiprios asmenybės, kuriose kunkuliuoja prieštaringi jausmai, aistros, siekimai. Tai labai sudėtingi charakteriai, kuriuose susipynęs
gėris ir blogis, dideli užmojai, meilė ir neapykanta. Įtempčiausiose situacijose mes pamatome, ko vertas veikėjas, kokia jo žmogiškoji vertė. Kiekvienas veikėjo
žingsnis labai gerai psichologiškai motyvuotas. Tokiomis veikėjų charakteristikomis V. Krėvė mums norėjo iškelti senuosius laikus, parodyti senųjų laikmečių
žmogų, skatindamas pasirinkti skaitytojui idealą, perimti teigiamas jo savybes.Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje (krikščioniškosios
Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgai­
la – pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos
gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo
aplin­ka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai.
Jų politika – rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę senosios Lietuvos šlovę – naujomis istorinėmis sąlygomis ne­veiksminga ar net pražūtinga
tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai. Jis, ryžtingas žmogus, siekia
išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę.
PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA – Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai
įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka herojui. Galimybė išsaugoti
vientisą Lietuvą yra pilna dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą.
TRAGIZMAS. Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka kaltė
dėl tradicijų laužymo. „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir yra už tai
baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks­mais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug
sukrėtimų. Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi­pildo lemtis. Tai ypatingas veikėjas,
savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa­prasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti.
Taigi Krėvė „Skirgailoje“ vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas.
Ūkininkas Dalba atsikėlęs anksti ryte Kalėdų laike nori padaryti reformų gyvenime, rengėsi eiti į bažnyčia.
Nusprendžia nužudyti šunį (šuvą), atsikratyti, matyt, nereikalingas jam, nors Dalbos žmona (Dalbienė)
prašo, kad šventadienį nieko nepadarytų gyvuliui.
Akivaizdu, kad ūkininkui rūpi, ką kiti žmonės mano apie jį. Jis veidmainiškas — iš išorės atrodo kaip uolus
katalikas, bet išties nori nužudyti šunį.
Dalba netyčia įkrenta į aketę ir pradeda skęsti. Tuo metu netoli buvo vaikėzai, kurie pamatė, kad jis bando
nuskandyti šunį. Visgi nenorėjo prašyti jų pagalbos. Taigi, jam gyvenimą išsaugoja šuo.Toks šlapias eina į
bažynčią, mano, kad bus geresnis žmogus, bet grįždamas iš bažnyčios prisiminė, kad dar
to brudo nenuskandino, nes drabužiai šlapi, su skyle. Vis dėlto po to šį šunį nužudo. Antrąjį kartą šuo
nebekovoja prieš lemtį.
Grįždamas iš bažnyčios vietoj to, kad būtų buvęs geresnis, nuskandina šunį, taip ironizuoja.
Dalba yra vartotojiškos prigimties, žmogus su kauke, p grįžus į gražius namus niekas nežinojo (netgi
apsilankęs kunigas papolitikavo, giria šviesius namus, nežinodamas, koks Dalba), kad įvyko kažkas
žiauraus.

novele /Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie
susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį –
kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į
bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios
paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam
paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vvagį nuteistu, kankiniu.
Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.