Šuns egzekucija

(J. Biliūnas, J. Savickis, J. Aputis)

Lietuvių literatūroje vaizduojant brutalios veiklos įsiviešpatavimą ir amžinųjų vertybių

žlugimą, tarsi apeliuojama į skaitytojo sąžinę, skatinama suklusti ir susimąstyti. Ryškiausia
moralinio nusikaltimo išraiška tapusi egzekucija (veiksmas, kuris nulemia gyvenimo baigtį),
vaizduojama rašytojų Jono Biliūno, Jurgio Savickio ir Juozo Apučio kūryboje. Būtent šie
autoriai akcentuoja humanizmo nykimą senojo kaimo erdvėje. Įvykius iš šalies stebi ir vertina
pasakotojas, suteikdamas situacijai įtaigumo, tikroviškumo.
XIX a. pab.- XX pr. realistas, džiovininkų kartos atstovas Jonas Biliūnas paskutiniais
gyvenimo metais parašytoje novelėje „Brisiaus galas“ idealizuoja ne tik pagrindinio veikėjo
šuns Brisiaus gyvenimą, bet ir pačią egzistenciją, vyrauja stiprus mirties motyvas. Autorius
savo kūryboje itin didelį dėmesį skiria moralinėms ir egzistencinėms problemoms,
nelaimingo žmogaus gyvenimui, jo vidiniam pasauliui. Svarbūs žmonių santykiai, sąžinės,
atsakomybės temos, plėtojami neteisybės, skriaudos, kaltės motyvai. Vyrauja moralinė
nuostata: gailestis nelaimingajam ir atleidimas skriaudėjui, kaltė ir atgaila. Rašytojo novelių
centre atsiduria atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje,
tai galima įžvelgti ir kūrinyje „Brisiaus galas“. Pagrindinis veikėjas- Brisius- autoriaus žodžiais
pristatomas, kaip „senas“, „žilas, apžabalęs“, „visų užmirštas, apleistas“ šuo, kuris „<...> dar
mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebeatpažįsta“. Gyvūnas jaučiasi
nebereikalingas, tačiau vis stengiasi būti naudingas. Sunkiai begirdint Brisių neretai apgauna
jo pojūčiai, jis neatpažinęs savo šeimininko loja, tai jį supykdo: „A tu, žabali, ar nenustosi!..
Savo žmogaus nemato“. Šunelis susigėsta, „<...> šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum
atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly...“, lenda pasuolin. Kūrinyje
protagonistas prisimena savo jaunystės metus, kai „<...> buvo jaunas <...>, stiprus ir visų
branginamas“, galėjęs žaisti su vaikais, eiti medžioti, saugoti galvijus, būti naudingas.
Besvajodamas šuo užmiega, sapnuoja kaip šeimininkas antis šaudo, o jis jas iš vandens neša.
Tačiau prabudęs iš miego išvysta priešais save su šaudykle stovintį šeimininką: „Savo akimi
nenori tikėti: turbūt, ir jį sapnuoja... bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia: Sa, Brisiau, sa!“.
Nenumanydamas, jog tai jo mirties valanda, Brisius mano, kad šeimininkas tik pašaipiai
juokiasi iš seno šuns. Tačiau šaukimas nesiliauja ir antraeilis veikėjas, nusivedęs augintinį
atokiau- pamiškėn sustoja. Šuo, tarsi nujaučia ką negero: „Brisius inkščia bailiai ir žiūri į
žmogų tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė“. Atitolęs nuo šuns kelis žingsnius,
šeimininkas nusitaiko ir šauna: „Staiga ugnis ir baisus trenksmas <...> Pramerkęs akis, tik
spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus <...>“. Tai galima interpretuoti tarsi veikėjo
sąžinės graužatį, dėl savų veiksmų. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis šuo supranta tokį
gyvenimo kelią: „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė <...>“. Nušaudamas šunį
atokiau nuo žmonių, šeimininkas nenori, kad seno augintinio kančias kas matytų. Taigi,
psichologinės novelės meistro Jono Biliūno kūrinyje vaizduojamas sunkus šeimininko
pasirinkimas užbaigti šuns kančias, dėl to, jog Brisius buvo senas.
XX a. vid. modernistas, lietuvių prozos atnaujintojas Jurgis Savickis novelėje „Ad
astra“ (lot. į žvaigždes, aukštyn) ironiškai, pašiepiant tradicinio kaimo buities vaizdus,
plėtojama nenauja lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns tema. Savo kūryboje rašytojas
kalbėjęs apie miesto žmogų- intelektualą ir estetą- apie kaimo žmogų, kurie susiduria su savo
negatyviąja prigimtimi (kurią sukelia stoiška veikėjų laikysena). Jo prozai artima juoko tema
(nešiukšti ironija, kai iš situacijos švelniai pasišaipoma, bet ne ironizuojama). Didžiąją dalį
Jurgio Savickio kūrybos stiliaus subtilybių galima įžvelgti ir šioje novelėje, kai pagrindinis
veikėjas ūkininkas Dalba, turintis pretenzijų gyventi naujoviškai, nusprendžia keisti pasaulį ir
jo pirmąja auka tampa senas, ištikimas šuo. Novelės pasakotojas- ironizuojantis vertintojas,
intelektualas, ironišką, net sarkastišką savo požiūrį į Dalbą jis išryškina specifiniais
palyginimais: „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week-end“. Vyras, apimtas
reformatoriškų nuotaikų: „Jis jautėsi pajaunėjęs ir buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti
visą savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkėjė“, nenustygsta vietoje („Energijos
buvo daug, jis nežinojo, kur ją dėti“), stengiasi kažką nuveikti, nuolat kuria savo, kaip
universalaus žmogaus, įvaizdį: „Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu“. Dalba pasiryžta
atsikratyti seno, nukaršusio šuns: „<...> taip ir Dalba rado vieną naikinti tinkamą. Tai buvo
šuva“. Jo augintinis- „Pasenęs, energijos nustojęs, gailavinėjąs po trobas“. Prabylama šuns
balsu, autoriaus vaizduojama personifikacija, kurios metu antraeilis kūrinio veikėjas- šuo
suvokia leidęsis į paskutinę kelionę su šeimininku: „Taip. Priėjo galas!“. Tą žiemos
šventadienio rytą „Senis šuva, nuleidęs galvą, nešė savo kudlas, kaip gyvenimo naštą“.
Žiaurus, gėdos, orumo ir sąžinės netekęs nuniokoto („Sodžiaus senos trobos buvo nukeltos, o
kaminai sugriauti“) kaimo atstovas apsidairęs, „kad niekas jo nepamatytų“, įstūmė šunį
aketėn. Žiaurų įvykį išvydę bendruomenės nariai- pusberniai, nelaiko šuns skandinimo vertu
dėmesio, tik persimeta keliomis replikomis ir pradingsta už kapinių. Tačiau netyčia
protagonistas ir pats įkrenta į šaltą vandens aketę, „dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti“.
Šuva nenuskendo, o radęs tinkamą atramą iššoka iš vandens. Veidmainiškas veikėjas šunį
pradeda vadinti mažybine forma, kreipiasi deminutyvu „ciucka“. To paties pasmerkto
augintinio išgelbėtas, protagonistas pasižada tapti geresniu žmogumi. Deja, Dalba šio
abstraktaus pasiryžimo nesugeba susieti su dėkingumu jį išgelbėjusiam padarui ir galiausiai jį
paskandina: „Vanduo sumurmėjo, lyg vaikai muilo burbulus leistų <...>, bet šuva sunkiai
nuskendo“. Baigęs sugalvotą darbą- atsikratęs šuns- jis jaučiasi praradęs sielos pusiausvyrą,
bet savo būsenos priežasties tarsi nesuvokia. Vadinasi, pirmas lietuvių prozoje ėmęs
vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą rašytojas Jurgis Savickis novelėje ironiškai plėtojamas
reformacijos siekiančio žmogaus ir šeimininkui atsidavusio šuns ryšys, kai nepasveriamos
riboto žmogaus galimybės.
Kitą požiūrį lėmė istorinė ir politinė santvarka, o rašytojai stengėsi atskleisti tiesą:
gyvybė nėra vertinama kaip seniau žmonės praradę žmogiškumą , jiems nesunku atimti
gyvybę, jie nejaučia gailesčio. XX a. II pusės kūrėjo, modernisto, Jono Biliūno tradiciją tęsusio
Juozo Apučio proza atspindi okupuotos tautos būseną, yra persmelkta rūpesčio, nerimo ir
graudulio. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ menininkas netiesiogiai vaizduoja per
amžius susiklosčiusių kaimo tradicijų ir vertybių griūtį Sovietų Sąjungos okupuotoje
Lietuvoje. Kūrinyje glaustai pasakojama kaip pokario kaime viešai, demonstratyviai vykdoma
nukaršusio, šuns egzekucija. Sovietinėje visuomenėje pastebimas ryškus lietuvių tautybės
skilimas: atitrūkimas nuo gamtos, nyksta senojo kaimo dvasia, kultūra, aukštą moralė,
pamirštama šalies istorija. Marazyno kalė gyvena nedidelėje būdoje, po ąžuolu, „ji juokinga,
nes baltut baltutėliais ūsais“, „apžlibusiomis akimis“. Pagrindinis veikėjas, jaunasis
pienininkas neturi savo namų, yra svetimas kaime žmogus, kuris Marazyno prašymu išdidžiai
nušauna kalaitę ir taip įvykdo gyvūno egzekuciją: „Kad ir per kaitrą, šūvio garsas stiprus, ant
kalvelės stovinti sakintojo žmona meste numeta prie akių pridėtą ranką. Vištos, pakeldamos
lengvą smėlį į orą, sprunka daržinėn. Parako kvapas ir dūmai pasklinda prie ąžuolo ir po visą
kiemą“. Nei senasis Vinculis (tarsi savotiškas muziejinis eksponatas, respublikinės reikšmės
paminklas, kurio „titaniška dvasia“ žavisi praeities mylėtojai), nei kiti nesipriešina dorovinių
skrupulų neturinčiam pienininkui. Priešingai, kaimiečiai net pataikauja Marazynui,
slopindami savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. Po kalaotės nušovimo
žmonės pienininkui net dėkoja: „Ačiū, Jurgi“. Protagonistas yra bedvasis, galintis padaryti bet
ką, kitą vertus tokiu poelgiu norima parodyti, kad jis nebe vaikas, o suaugęs vyras. Kūrinyje
visažinis pasakotojas vertina tik tikrus dalykus, smerkia apsimetinėjimą, silpnybes ir jas
ironizuoja. Kūrinys baigiamas tarsi moralu ar provokacija: „kodėl į pienininką žiūrėjome lyg į
kokią neliečiamą jėgą“, „kodėl tuos, kurie vikšrais važiuoja per mūsų nugaras priimame...“.
Teigiama, kad gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių principų neturinti brutali jėga, o
silpnieji jai pataikauja. Taigi, psichologinės novelės tradicijų tęsėjas lietuvių literatūroje
Juozas Aputis novelėje vaizduoja pokario kaime nebenaudingo šuns egzekuciją.
Remiantis Jono Biliūno, Jurgio Savickio ir Juozo Apučio kūryba, galima teigti, kad
gyvybės vertė yra kintanti, ji tampa nebe tokia svarbi kaip seniau, yra nuvertinama.
Psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininko, XX a. pr. novelisto Jono Biliūno novelėje
„Birsiaus galas“ atskleidžiama, kaip žmogus per gyvenimo nutikimus, klaidas ima vertinti
gyvybę ir supranta jos svarbą. Ironijos meistras Jurgis Savickis novelėje „Ad astra“ vaizduoja,
kad naivūs įsivaizdavimai, norai staigia pakeisti gyvenimą yra nieko verti, jeigu žmogus nėra
moraliai jautrus ir atviras pat sau. O, ezopinės kalbos meistras Juozas Aputis novelė „Šūvis po
Marazyno ąžuolu“ demonstruoja jauno pienininko, tarsi didvyrio, sutikimą, kai jis nušauna
šunį minios akivaizdoje. Tad smurtas ir gyvybės atėmimas priimamas kaip normalus dalykas,
jiems nesipriešinama.