UŽRIBIO ŽMONĖS LITERATŪROJE

Literatūroje užribio žmogus yra vaizduojamas, kaip vertas

užuojautos. Taip vaizduojamas užribio žmogus ne viename literatūriniame
kūrinyje. Vienas iš jų XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios rašytojo,
lietuvių lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno novelė „Ubagas“. Novelėje
vienas iš pagrindinių veikėjų yra Petras Sabaliūnas – senelis, ubagas, sūnaus
išvarytas iš namų. Jis atėjo pas pasakotoją ieškodamas prieglobsčio. Senelis
aprašomas, kaip išsekęs, vargingas, bejėgis, turintis tik krepšį ir nusidėvėjusią
aprangą, sūnaus išvarytas iš namų žmogus. Sabaliūno išvaizda bei jo istorija
privertė pasakotoją jausti didelę užuojautą jam: „Sumišęs, nežinodamas, ką
besakyti, vėl pradėjau — visai ne vietoj— atsiprašinėti senelio, kad niekuo
negaliu jam padėti...“ Iš šio pavyzdžio galima matyti, kad užribio žmogui –
Petras Sabaliūnas, pasakotojas išreiškia gailestį ir užuojautą. Tokį patį užribio
žmogaus vaizdinį galima matyti XX amžiaus II pusės – XXI amžiaus pradžios
Lietuvos poeto, dramaturgo, vertėjo, akademiko, visuomenės veikėjo Justino
Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“. Dramoje pagrindinis veikėjas Mažvydas
yra vaizduojamas kaip užribio žmogus, neatliekant pareigos šeimai, artimiausi
žmonės pradeda jį atstumti. Jis siekia gero Lietuvai, bažnyčiai ir dėl to jį
atstumia artimieji, tai aplinkiniams bei dramos skaitytojams kelią užuojautą,
kadangi jis nieko nedoro nedaro, o kaip tik daro gerus darbus. Taigi
apibendrindama galiu teigti, kad abiejų kūrinių užribio žmonės yra vaizduojami
kaip verti užuojautos: Sabaliūnas dėl savo išvaizdos, skriaudų iš savo sūnaus, o
Mažvydas atstumtas artimųjų dėl savo didžių tikslų siekimo.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmos pusės lietuvių poeto,

prozininko, dramaturgo, publicisto romane „Dievų miškas“. Rašytojas knygoje
aprašo Štuthofo koncentracijos lagerį, kuriame kankinami, persekiojami,
žeminami žmonės. Šio lagerio kaliniai – užribio žmonės. Koncentracijos
stovykloje įkalinti žmonės aprašomi kaip verti užuojautos - pabrėžiami jų
fiziniai ir psichologiniai kankinimai: „ Kiti iš mūsų vaikščiojo jau su
praskeltomis galvomis, sutinusiomis blauzdomis, žaizdotomis šlaunimis, nuo
mušimų pamėlynavusia nugara...“ Visą tai leidžia susimąstyti, skaitytojus verčia
jausti užuojautą.