ANTRA LITERATŪRINIO RAŠINIO DĖSTYMO PASTRAIPA

Antros dėstymo pastraipos teiginys turi išryškinti požiūrio kaitą (kuo analizuojami
pasirinkti kūriniai panašūs, kuo skiriasi).
Tinkamai suformuluotas teiginys: pristatytas autorius, kūrinio žanras, pavadinimas, išskirtas
su tema susijęs vienas konkretus aspektas.
Pasirinkta aiškus kūrinys ar kūrinio ištrauka, susijusi su analizuojama tema.
Analizuojamas pasirinktas kūrinys ar jo ištrauka. Nagrinėti kūrinį – tai aiškinti, kas (turinio
lygmuo), kaip (kūrinio raiškos lygmuo), kodėl (konteksto lygmuo), ką tai reiškia (prasmės
lygmuo).
Aptariama kūrinio kalbinė raiška. (Kaip kalbama? Kas būdinga kalbai? Kaip kalbinė raiška
padeda perteikti kūrinio prasmes?)
Remiamasi kūrinio kontekstu. Kontekstu pagrindžiama kūrinio analizė, jis padeda suvokti
kūrinio rašymo priežastis, kultūrinę situaciją.
Paaiškinama, kaip kūrinys keitė visuomeninį ar kultūrinį gyvenimą.
Suformuluota dalinė išvada. Ji susijusi su teiginiu ir siejama su rašytojo idėjomis,
pasaulėžiūra, kūrybos bruožais, to meto istorinėmis aplinkybėmis. Antros dėstymo
pastraipos išvadoje dera prisiminti, kas buvo apibendrinta pirmoje dėstymo
pastraipoje, ir pabrėžti skirtumus, panašumus.

III lygio darbų pavyzdžiai

Dvaras lietuvių literatūroje

(Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas)

Turbūt nedaugelis drįstų ginčytis, kad lietuviai yra žemdirbių tauta. Tuomet, kai Viktoras Hugo
rašė apie fantastiško grožio Paryžių, o Gi de Mopasanas kūrė romaną apie rūmus primenančias Šveicarijos
gydyklas ir gyvenimą jose, lietuviai rašė apie kaimą. Tai lėmė kaimietiška mūsų rašytojų kilmė, juk daugelis
jų, be gimtojo sodžiaus ir tamsaus jį supančio miško, nieko pasaulyje nebuvo matę. Iš tiesų, bene vienintelis
kitokios kultūros elementas jų kūryboje buvo dvaras. Nors aukštaičiai nuo senų laikų dainavo „Ant kalno
baltas dvarelis su vario varteliais“, lietuvių rašytojams dvaras ilgus metus buvo paslaptingas, kaip ir jo
gyventojai. Visgi nuo XIX a. pradėjo rastis vis daugiau ir daugiau lietuvių prozos kūrinių apie dvarą*, o ir
požiūris į jį kardinaliai keitėsi. Labai skirtingai dvarą ir jo gyventojus savo kūryboje vaizdavo realistas Jonas
Biliūnas, kuriam dvaras asocijavosi su prievarta ir amoralumu, bei neoromantikė Šatrijos Raganos, teigusi,
kad dvaras buvo visuomenės globėjas.

Realizmo epochos rašytojo Jono Biliūno kūryboje dvaras yra amoralumo, prievartos simbolis.
XIX-XX a. sandūroje, kai gyveno J. Biliūnas, atsiminimai apie baudžiavos laikus dar buvo gyvi žmonių
atmintyje, todėl visai nenuostabu, kad novelėje „Lazda“ rašytojas būtent ir gilinasi į to laikotarpio žmogų.
Pagrindinis novelės veiksmas vyksta jau po baudžiavos panaikinimo, bet novelės herojus tėvas mintimis
nusikelia į savo jaunystę, kuomet jis ir motina dirbo dvarui. Būtent šiuose prisiminimuose atsiskleidžia
dvaro, o tiksliau dvaro prievaizdo Dumbraucko, žiaurumas. Novelėje aprašoma situacija, kai baudžiauninkas
tėvas nusprendžia paganyti savo jaučius nešienaujamoje dvaro pievoje ir yra pagaunamas „nusikaltimo“
vietoje prievaizdo Dumbraucko. Už tokį smulkų nusižengimą prievaizdas atsilygina tėvui pačiu žiauriausiu
būdu: nežmoniškai jį sumuša medine lazda. Iš tiesų, tokia situacija, kai žmogus yra baudžiamas fiziškai ir
dar taip stipriai, kad iškyla pavojus jo gyvybei, rodo moralinių bei humanistinių vertybių krizę. Nesunku
suprasti, kad prievaizdo poelgis buvo lemtas jo paties baimės, nes jis suprato, kad jei nesumuš
baudžiauninko, tai pats bus nubaustas ponų. Jonas Biliūnas novelėje atskleidžia kraupią baudžiavos laikų
lietuvio padėtį, kai paprasta valstiečio gyvybė buvo mažiau vertinga ponui nei jo nešienaujama pieva. Taigi,
Jonas Biliūnas savo kūryboje atskleidžia baudžiavos laikų suformuotą kaimo žmogaus nuostatą, kad dvaras
yra žiaurus ir negailestingas bei nevertinantis paprasto žmogaus.

Tuo tarpu neoromantikė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana dvarą savo kūryboje vaizduoja
kaip visuomenės globėją. Toks požiūris, kurį lėmė tai, kad pati rašytoja savo vaikystę ir jaunystę praleido
Žemaitijos dvaruose, geriausiai atsiskleidžia apysakoje „Sename dvare“. Kūrinyje vaizduojamas epizodas,
kai dvaro ponas Liudvikas ir ponia Marija sprendžia dviejų valstiečių ginčą dėl bičių. Rašytoja pabrėžia, kad
valstiečiai spręsti ginčo atėjo patys, nes tai įrodo, kad žmonės pasitiki ponais ir jų teisingumu, o tai, kad
nepavykus susitarti ponas Liudvikas nuskriaustajam atiduoda savo bičių spiečių, atskleidžia, jog dvaras
rūpinasi aplinkinių žmonių laime ir gerove. Visgi gražiausiai dvaro rūpestis žmonėmis atsispindi ponios
Marijos–Mamatės poelgiuose. Ši moteris neatsigina kaimo ligonių, kuriuos gydo, moko higienos, visą
šeimyną, kurią sudaro ne tik jos vaikai, bet ir daugybė samdinių su šeimomis, Mamatė moko skaityti. Taip
pat ji užsiima labdara: prikrovusi pilną pintinę įvairių gėrybių siunčia vaikus pas miške gyvenančią bobutę,
kuri savimi jau nebegeba pasirūpinti. Iš tiesų, ponia Marija, kurios prototipas yra Marijos Pečkauskaitės
motina, tarsi įkūnija pačios autorės nuostatą, kad dvaras ir jo gyventojai turi skleisti šviesą paprastiems
žmonėms, jais rūpintis, šelpti varguolius, padėti ligoniams, o ne tiesiog džiaugtis turtais ir padėtimi apie
kitus nė nesusimąstydami. Taigi, Šatrijos Raganos kūryboje atsiskleidžia pačios kūrėjos vaikystės
prisiminimų nulemtas požiūris, kad dvaras turi būti šviesos nešėjas, šelpti, mokyti ir rūpintis valstiečiais.

Gaivališka prigimtis lietuvių literatūroje

(Juozas Tumas-Vaižgantas, Marius Katiliškis, Sigitas Geda)

Lietuvių filosofas A. Šliogeris yra pasakęs, jog tikroji žmogaus prigimtis yra buvimas
didžiajame „Tarp“: tarp Dievo ir gyvulio. Žmogus, siekdamas harmonijos, bando tapti vienu iš jų: arba
Dievu, arba gyvuliu. Tačiau tai, pasak lietuvių filosofo, reiškia, jog žmogus pasirinkdamas vieną nustoja būti
žmogumi, nustoja būti savimi. Neretai lietuvių literatūroje galima pastebėti žmogų, kuris nustoja būti
savimi, nes pasirenka vieną iš anksčiau įvardintų pozicijų. Pavyzdžiui, neoromantizmo atstovas V. Krėvė ir
išeivijos rašytojas M. Katiliškis vaizduoja žmogų, pasiduodantį gaivališkajam pradui, kuris nulemia
pagrindinių veikėjų likimus. Tačiau jų parašytuose kūriniuose gaivališka prigimtis pasireiškia skirtingai.

V. Krėvės kūryboje gaivališka prigimtis atveria nežmoniškumą ir brutalią jėgą. Kūrėjas

lietuvių literatūroje pasižymėjo tuo, jog pirmasis parašė dramą, išsiskiriančią aiškiu išoriniu ir vidiniu
konfliktu, kylančia įtampa ir dramine kolizija. Būtent tokia ir yra V. Krėvės drama „Skirgaila“. Tai istorinis
kūrinys, kuris tuo metu ypač išsiskyrė iš kitų literatūros veikalų: į dramoje minimą istorinę asmenybę
žvelgiama ne kaip į idealą ar autoritetą (ji nėra aukštinama kaip J. Radvano ar Maironio kūryboje), bet kaip į
žmogų su vidinėmis prieštaromis, sudėtingu vidiniu pasauliu (tokią tradiciją XX a. II pusėje dramoje
„Mažvydas“ tęsia ir J. Marcinkevičius). Skirgailos vidinio pasaulio prieštaringumas, pažadinantis jo
gaivališką prigimtį, kyla dėl sunkaus politinio apsisprendimo: ar likti ištikimam protėvių tradicijoms ir tęsti
pagonybės papročius Lietuvoje, ar priėmus krikščionybę išsaugoti Lietuvą kaip valstybę, puolamą
kryžiuočių ordino. Vidinis kunigaikščio konfliktas kyla iš nesugebėjimo suderinti valdovo pareigų ir
asmeninės laimės siekio, kuris yra siejamas su Ona Duonute. Būtent iš šių dviejų konfliktų pastebima, jos
Skirgaila yra atsidūręs tarp daugybės prieštarų, A. Šliogerio įvardinto didžiojo „Tarp“. Deja, tokioje
būsenoje nevalingai pasireiškia gaivališka, gyvuliška Skirgailos prigimtis. Prigimtis valdovą verčia
nežmogišku gyvuliu. Tai dramoje rodo ne tik Onos Duonutės pagrobimas, įkalinimas, bet ir paskutinis
dramos epizodas – gyvo Kelerio laidotuvės. Skirgailos antagonistas, vokiečių riteris (atrodo, turintis būti
Lietuvos priešu), yra konkurentas jam, kuris įkūnija kilnaus riterio idealą. Valdovui įsakius Kelerį palaidoti
gyvą, riterio viduje vyksta kova tarp šviesiojo ir tamsiojo vyrų, dieviškosios ir gyvuliškosios prigimties.
Keleris, rinkdamasis ne asmeninę laimę, o aukojimąsi dėl Onos Duonutės garbės, atskleidžia, jog jo auka yra
kilni, užtikrinanti dvasinį išsilaisvinimą. Kaip ir Skirgaila, taip ir Keleris atsiduria didžiajame „Tarp“. Tačiau
Keleris, rinkdamasis auką, renkasi dieviškąją prigimtį, o Skirgala – gaivališką ir gyvulišką (brutalią jėgą ir
nežmoniškumą). Valdovas pabaigoje palaidodamas gyvą riterį pralaimi kaip žmogus – pasiduodamas
gaivališkajai prigimčiai pamina ne tik riterio idealus, bet ir moralines vertybes. Vadinasi, V. Krėvės
kūryboje gaivališkoji prigimtis kyla iš vidinių prieštarų, kurios sukurdamos vidinę įtampą, palaužia ir patį
žmogų.

Tačiau XX a. išeivijos kūryboje galima pastebėti, jog gaivališka prigimtis siejama ne su

brutalia jėga ir nežmoniškumu, o su aistra ir instinktais. Gaivališka prigimtis M. Katiliškio kūryboje slypi
gamtoje. Tai nenuostabu, nes pats rašytojas turėjo stiprų ryšį su gamta, žeme, kaimu (išeivijoje parašytame
romane „Užuovėja“ atpasakojami kaimo žmogaus darbai sukuria įspūdį, jog žmogus yra suaugęs su žeme,
gamtos ciklu, ir ten jaučia palaimą, harmoniją). Realistiniame romane „Miškais ateina ruduo“ kūrėjas
nebevaizduoja idealaus kaimo vaizdo, priešingai, romano centre – trys miško naikinimo etapai (civilizuoto
pasaulio veržimasis į uždarą kaimo ir miško pasaulį, romane dažnai pabrėžiamą lanko motyvu), kurie
išlaisvina veikėjų gaivališką prigimtį ir priveda juos prie dramatiškų likimų. Ryškiausiai gaivališką prigimtį
galima įžvelgti Tiliaus paveiksle. Austrų psichologas, psichoanalizės pradininkas Z. Froidas teigė, jog
charakteris, kurį suformuoja „ego“, „id“ ir „superego“, yra žmogaus likimas. Taikant psichoanalitinį modelį,
nesunku įžvelgti, kodėl Tilius pasiduoda prigimčiai, nepajėgia valdyti savo instinktų, ambicijų. Pirmasis
miško naikinimo etapas – kirtimas – atspindi Tiliaus „ego“ sutrikimą. „Ego“ – tai „aš“, kuris atsakingas už
savianalizę, aplinkos vertinimą. Tačiau Tilius tuo nepasižymi, nes jis nesugeba priimti konkrečių sprendimų
(miško kirtimas siejasi su perspektyvomis gauti mieste tarnybą, bet veikėjas jos nesąmoningai atsisako*,
spontaniškai pradeda darbą Doveikos ūkyje), net pasakotojas, aprašydamas Tiliaus paveikslą, dažnai
naudoja miglos motyvą – nepramatymą, savianalizės nebuvimą. Antrasis miško naikinimo etapas – pelkių
sausinimas – išlaisvina gaivališkąją Tiliaus prigimtį, jo „id“ suaktyvėjimą. „Id“ yra atsakingas už
malonumus ir instinktus, jis yra nesąmoningas. Būtent vasaros metu veikėjas pasiduoda gaivališkai aistrai,
kuri yra nukreipta į Moniką. Gaivališkumą pabrėžia ir pats Monikos paveikslas, kuris dažnai aprašomas
naudojant tamsumo įvaizdžius (juodi plaukai, tamsios akys). Iš tiesų Moniką galima interpretuoti kaip sireną
(iš graikų mitologijos), kuri suvilioja ir pražudo vyrus. Pražūties ženklus siunčia ir pati gamta, mat eigulys
matęs, kaip vasarą iš miško bėgo gyvatės, o tai – nelaimės ženklas. Trečiasis miško naikinimo etapas –
gaisras – atskleidžia gaivališkos prigimties pasekmes. Gaisrą galima interpretuoti kaip „superego“ struktūros
griūtį, kuri yra vidinis cenzorius, paremtas moralinėmis vertybėmis, turintis atsilaikyti prieš žmogaus „id“.
Z. Froidas sakė, jog „superego“ susiformuoja vaikystėje. Tačiau Tilius – vaikystės neturėjo. Ankstyva tėvo
mirtis reiškė, jog jis iškart turėjo tapti suaugusiuoju, perimti visą ūkį, o dažnai jaučiamas atsilikimas nuo
bendraamžių suformavo savimi nepasitikintį jaunuolį. Vadinasi, užaugęs be moralinio stuburo, Tilius
nepajėgia atsilaikyti prieš savąjį „id“, gaivališkąją prigimtį. Degančio miško įvaizdis paskutiniame romano
epizode – gaivališkos prigimties triumfas, kuris pagrindinį veikėją privedė prie žiauraus likimo (Tilius guli
peršautas pono Doveikos). Taigi M. Katiliškis sugebėjo atskleisti, jog gaivališką žmogaus prigimtį pažadina
ne tik aplinka, gamta ir jos keitimasis, bet, kad ji yra sudėtingai susijusi su vidine žmogaus psichologija.