Judita Vaičiūnaitė

Eilėraščių ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“ analizė

Kanonas – tai autoritetingas, pavyzdinis vertingų autorių ir tekstų, faktų bei artefaktų,
kultūrinių praktikų ir mąstymo būdų rinkinys, kurį įsisavinus galima tikėtis išsiugdyti proto ir
dvasios nuostatas, būtinas kultūrinei kūrybai.
J. Vaičiūnaitės parašytame septynių dalių „Kanone Barborai Radvilaitei“ yra atskleidžiama
renesansiniu laikotarpiu įvykusių dviejų istorinių asmenybių – Žygimanto Augusto ir
Barboros Radvilaitės – meilės tragedija. Poetei rūpi kanone aprašytų moterų vidinis
pasaulis, kuris kupinas neatsakytos meilės, kančios, ilgesio ir troškimų. Minimos garsios,
įtakingos moterys, tokios kaip Habsburgų, Radvilų ir Sforzų damos, kurias vienija vienas
dalykas - ištekintos ne iš meilės, o dėl sostų, turtų - jos valdžios įkaitės. Nors ištekėti už
karaliaus yra garbė, tačiau Juditai Vaičiūnaitei svarbu tikri jausmai.
Į Barborą kreipiasi, savo santykį su ja išsako Elžbieta iš Habsburgų, karalienė Bona,
pusbroliai Radvilos, Nežinomas dailininkas, Kotryna iš Habsburgų, Žygimantas Augustas.
Menami dialogai veikėjų, kurių likimai paveikti Barboros galios. Su Vilniumi labiausiai sieja
Nežinomas dailininkas, karalienės Barboros portreto autorius.
„Kanonas Barborai Radvilaitei“ priklauso rinkiniui „Surūdijusi rožė“. Šio ciklo dėmesio
centre yra eilėraštis „Barbora Radvilaitė“. Kūrinio pavadinimas nusako adresatą. Tai
eilėraštis kaukė, nes lyrinis „aš“ kalba Barboros Radvilaitės vardu. Kalbėjimas vienaskaitos
pirmuoju asmeniu visada yra įtaigus, emocingas, nes perteikiama asmeniška patirtis.
Septynių dalių kanonas yra biografiškas, nes jame pasakojama XVI amžiaus pabaigos
situacija LDK žemėse bei priartinamas žymiųjų asmenybių likimas. Kiekvienas esantis čia
herojus pasakoja iš savo pusės susiklosčiusias aplinkybes.
Erdvė: Erdvė yra tarytum beribė, kol eilėraščių ciklą rutulioja vis kita naujas veikėjas,
Barboros Radvilaitės draugas ar priešas, bet visas eilėraštis tarytum atsimuša į sieną, kai
paskutinį žodį taria pati Barbora Radvilaitė.
Laikas: Eilėraščių ciklo laikas yra niūrūs viduramžiai, tas laikas, kai mirė Barbora
Radvilaitė. Jausmai persmelgti liūdesio iš artimųjų pusės, pikto džiaugsmo iš Žygimanto
Augusto motinos Bonos ir jo buvusios žmonos Kotrynos. Laikas šiame kūrinyje tarytum
sustingęs praeityje. Visų žmonių, aprašytų eilėraščių cikle, mintys klysta į praeitį, kai Barbora
Radvilaitė dar buvo gyva. Toks kūrinio veiksmo stovėjimas vietoje suteikia jam
monotoniškumo.
Eilėraštyje „Elžbieta iš Habsburgų“ kalbama, kad Barbora Radvilaitė atėmė iš jos vyrą
( Žygimantą Augustą), ji matė kaip jis nuo Elžbietos nutolo. Pirmoji Žygimanto Augusto
žmona Elžbieta prabyla, kad buvo ištekinta jauna, svetimam krašte jaučiasi nepritapusi, ilgisi
šeimos, nepatyrė tikros meilės ir net jautė dėl to kaltę. ,,Žiūrėjau į nutolstančią laimingą jūsų
porą” sako ji, šiais žodžiais parodydama, kad nekovoja dėl išdavystės, o susitaiko su savo
dalia. Galiausiai miršta kaip vienuolė, vienatvėje („Čia kaip vienuolė numiriau, kada pražydo
medžiai“), todėl šiame eilėraštyje kupina gailesčio ir sielvarto.
Eilėraštyje „ Karalienė Bona“ išryškėja Bonos paveikslas : šalta, griežta moteris, kuri
rūpinasi tik sūnumi („ Mane tik sūnaus beprotiškai ir skaudžiai traukė“), į svetimą kraštą
ištekinta Bona Sforza, kuri yra galinga, stipri, bet nelaimingo likimo moteris. Nekenčia
Barboros dėl meilės ir nori marčios mirties. Galiausiai ji miršta nuo nusinuodijimo.
Eilėraštyje „Mikalojus Radvila Rudasis. Mikalojus Radvila Juodasis“ lyriniai veikėjai
atvirai prisipažįsta, kad Barbora buvo jų manipuliavimo auka. Minima, kad Rudasis ir
Juodasis Privertė Barbora Radvilaitę ištekėti už Stanislovo Goštauto. Valdingi Radvilos
trečiame kanono eilėraštyje prisipažįsta stumdę Barborą Radvilaitę it ,, šachmatų, kortų
karalienę”. Jiems giminaitė buvo pretekstas pasipelnyti, įgyti daugiau galių, tačiau nepaisė jos
norų.
Vienintelė, kuriai likimas buvo dosnus – Barbora Radvilaitė. Ją Žygimantas Augustas iš tiesų
mylėjo. Ji vienintelė nelieka istorijos poraštėje, nes jos amžinybę suteikia meilė: karaliaus ir
Barboros meilės istorija nepalieka abejingo nei vieno, nes vedybos ne iš išskaičiavimo, o
paremtos tikrais jausmais. Judita Vaičiūnaitė gilindamasi į garsių moterų likimus išryškina jų
kančią ir beviltiškumą. J. Vaičiūnaitė matuojasi ryškiausių XVI a. Lietuvos didikų ir su jais
susijusių asmenybių kaukes ir išsako kiek skausmo, kančių šie žmonės patyrė nelaimingose
santuokose.

Juditos Vaičiūnaitės kūrybos bruožai:

Poetės kūryba labai vientisa. Jos eilėraščiai
itin muzikalūs, ryškiai ritmiškai organizuoti.
Eilėraščiai dažnai primena impresiją,
dialogo ar monologo fragmentą –
pradedamas jungtuku ar daugtaškiu,
pastaruoju neretai ir baigiamas. Vaičiūnaitės
poezija kelia trūkčiojančio, jausmingo
kalbėjimo įspūdį.
Miestas poetės kūryboje – natūrali ir jauki
žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams
gamta.
Vienas pagrindinių poetės bruožų –
romantiškas maksimalizmas.
Intymus poetės santykis su pasauliu ryškus
ir eilėraščiuose istorinė tema: istorija ne
aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne
šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas,
atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius
įvykius, o konkrečią detalę.
Vėlyvojoje Vaičiūnaitės poezijoje, ypač
paskutiniame rinkinyje, vyrauja laiko
tėkmės, gyvenimo trapumo apmąstymai.
Eilėraščiuose siekiama perteikti akimirkos,
meno kūrinio, miesto erdvės fragmento
sukeltą įspūdį, aplinkybių ( nelabai
poetiškų), nuotaiką, kasdienybės grožį.
Juditos Vaičiūnaitės kūryboje svarbi meilės
tema. Apie meilę kalbama ir kaip apie
jaunatvišką nerimą, švelnumą, ir kaip apie
aistrą, kuri gali būti beribė ir pražūtinga.
Eilėraščiuose daug beasmenių gramatinių
konstrukcijų. Neretai eilėraštis turi
pasakojimo elementų – galima atpažinto
veiksmo aplinką, konkrečias situacijas.
Rašydama apie istorines asmenybes, poetė
irgi renkasi ne didžiąsias, centrines figūras,
o savo žmogišku likimu ją sudominusius
šešėlyje likusius asmenis.
Daugiausia poetės kūryboje yra eilėraščių,
tad jos eilėraščių lyrinis subjektas
įvardijamas kaip ypač išdidus,
nepriklausomas, mylintis savo gyvenimą ir
netgi paprasčiausią kasdienybę žmogus. Jis
laisvas ir pakylėtas. Tačiau Judita
Vaičiūnaitė nors ir vaizduoja laisvą, tarsi
patoso ištiktą žmogų, eilėraščiuose vengia
tiesioginio jausmų išsakymo.

Praeities svarba Vaičiūnaitei virto kūrybine Lyrinis subjektas – medituojantis miestietis,

programa – ji įtvirtino romantinį tautos nesakrališkas, jausmus ir išgyvenimus atskleidžiantis
objektyviai (daiktuose, likimuose, laike), vengia
istorijos jutimą. asmeniškumo, elegiškai graudus.