Bronius Krivickas (1919-1952 m.

)- vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime

(nuožmioje nepriklausomybę ginančių partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS
kariuomene ir jos talkininkais) dalyvavusių lietuvių rašytojų. Persekiojamas Biržų gimnazijos
mokytojas, 1945 m. pradžioje įsitraukia į partizaninę kovą, jam patikėta- partizanų spauda,
(redaguoti laikraščius „Laivės kova“, „Aukštaičių kova“), ėjęs ryšininko pareigas. Jis
atsiminamas neįprasta išvaizda -su skrybėle, akiniuotas, rankose- ginklas. Išduotas KGB
užverbuoto vado, 1952- ųjų rugsėjį pasiremdami nurodymais, sovietai surado Broniaus
Krivicko ir jo draugo bunkerį. Abu partizanai per susišaudymą žuvo. B. Krivickas- išsilavinęs
(1938-1943 m. studijavęs lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau Vilniaus
universitete, karo metais aktyviai dalyvavęs Vilniaus literatūriniame gyvenime, buvęs V.
Mykolaičio- Putino globojamos literatų grupės narys, lankęs B. Sruogos vadovaujamą Teatro
seminarą) vyras rašęs poeziją, prozą, dramas, reiškęsis kaip literatūros kritikas, vertėjas.
Partizanaudamas sukūręs daugybę lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose (piktuose
pajuokimuose) pašiepęs sovietinę tikrovę. Žemininkų kartos kūrėjui, asmenybės ir kūrybos
pasaulėžiūrai formuoti pasirinkusiam egzistencinės filosofijos atramas, didelė įtaką kėlė
Nietzches filosofija. Jo poezijos žmogus- kovojantis. Jis atskleidžiamas kaip pasiryžusi aukotis
dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė. Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia
liūdesio gaidos. Šio poeto poezija išsiskiria rudeninių miškų vaizdavimu. Autobiografiškai
siejama su antrosios tarnybinės okupacijos 1945 m. suėmimo grėsme, kai Bronius Krivickas
pasitraukė į miškus (iki dešimtmečio pabaigos laikosi netoli gimtųjų vietų (Biržų), slapstosi
žmonos (su kuria slapta susituokia ir susilaukia sūnaus) tėvų namuose. 1948 m. parašytame
kūrinyje metafora atskleidžiamas subjektyvus, lyriškas rudens peizažas (metaforos „vario
soduos“, „šiluos lūdnuos“, personifikacija „žiedą mirštantį“), kurio grožio pajauta tarsi papildo
mirties nuojauta (neišvengiama tėvynės gynėjo lemtis): „Mano dienos nebūtin pasvirę./ Aš
keliauju rudenio taku“. Tai ribinė (egzistencinė) situacija, kai gyvenimas mirties akivaizdoje.
Užfiksuota vidinė veikėjo ramybė, kurios atokvėpyje tarsi galima susitelkti į pasaulio grožį.
Pristatoma religinė eilėraščio tematika, Dievo, dėvintį erškėčių vainiką asociacija: „Ir
gryniausio aukso vainiku/ Mano kaktą puošia lapai mirę“. Antrame posme atsispindi lyrinio
subjekto vidiniai išgyvenimai. Kalbantysis perteikia liūdesį: „Gera grožiu rudenio man svaigti/
Vario soduos ir šiluos liūdnuos“. Perteikiama lyrinio „aš“ kontempliacija (gilus susimąstymas):
„Kai aš žiedą mirštantį skinuos,/ Bemąstydamas apie didžią baigtį“. Ryškus gresiančios mirties
motyvas. Trečioji strofa siejama su Kaino prakeiksmu: „Nes kadaise prakeiksmas, jam
sviestas,/ Krito man, ir taip skaudžiai paliestas/ Aš tapau bekraštės vienumos“. Lyrinis „aš“
jaučiasi susietas su juo, atperkantis kaltę. Paskutinės eilėraščio eilutės vaizduoja kalbančiojo
egzistencinę vienatvės situaciją: „Jog vien trokštu rudeniu svaigintis,/ Nevaisingais jo žiedais
dabintis/ Ir vienatvėj laukt piktos žiemos“. Atskleidžiama stojiška subjekto laikysena- žavimasi
nevaisingais rudenio žiedais- vystančiu rudens grožiu. Taigi, Broniaus Krivicko eilėraštyje
rudens metas gamtos ir žmogaus paralele
lyriniam subjektui sukelia tragiško likimo nuojautą: mirštanti rudens gamta ir žmogaus
dienos „nebūtin pasvirę“.