Mažeikių Gabijos gimnazijos

IVa klasės mokinio

Beno Gross
viešosios kalbos medžiaga

Tema: Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje

 Mažeikių Gabijos gimnazijos IV a klasės mokinio

Beno Gross

išplėstinis viešosios kalbos planas

Kalbos tema: Žmogaus išgyvenimai karo metų poezijoje

I. Įžanga.
Karo metas žmonėms buvo kupinas iššūkių. Šiuo laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje žmonės patyrė
daug skausmo ir sunkumų. Šią ne tik vieno žmogaus, bet ir visos tautos kančią nepaprastai aiškiai
perteikė Vincas Mykolaitis Putinas, taip pat ir poetas, tėvynę gynęs Bronius Krivickas vaizdavo
savo išgyvenimus priešinantis sovietinei okupacijai ir viena žymiausių karo meto poečių Salomėja
Nėris atskleidė tėvynę išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį.

II. Dėstymo klausimas.

1. Teiginys: Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštyje "Vivos plango, mortuos voco", viename
reikšmingiausių karo metų rezistencinių kūrinių, išsakomas ne tik atskiro žmogaus, bet ir
tautos tragizmas.

Argumentai:

 Eilėraščio pavadinimas puikiai apibendrina turinį ir to meto žiaurią tikrovę – iš lotynų

kalbos išvertus pavadinimas reiškia „gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“.

 Pirmi penki eilėraščio posmai užbaigiami lotyniška fraze, reiškiančia „gyvuosius apverkiu“
– tai tarsi apibendrina visą žmonių kančią, skausmą.

 Paskutiniame posme apie gyvuosius vaizduojamas tragiškas visos tautos ir vieno žmogaus
likimas: „Ir mes, ir mes, kur kenčiame/ Pilkieji milijonai! <…> Pablūdęs kažkas klykia,/
Kažkas likimą keikia,/ Kažkam numirti reikia.“

Dalinė išvada: Putinas savo karo metais parašytame eilėraštyje „Vivos plango, mortuos voco“ nepaprastai
aiškiai nusakė to meto tragizmą, taip pat ir tautos, ir vieno žmogaus išgyventą skausmą.
 2. Teiginys: Putino globojamos literatų grupės dalyvis, poetas-partizanas Bronius Krivickas
eilėraščiuose vaizdavo savo išgyvenimus priešinantis sovietinei okupacijai.

Argumentai:

 Krivicko Sonete „Mano dienos nebūtin pasvirę“ nuo pat pirmo posmo galima matyti mirties
nuotaiką – pirmoje eilutėje atkartojamas eilėraščio pavadinimas.

 Daug skaudesni išgyvenimai vaizduojami eilėraštyje „Niekad, niekados“ - jaunesnysis brolis

negrįžo iš kautynės, dėl to raudojo motina, kartojo skaudžias maldas, o lyrinis subjektas
davė priesaiką sau, jog niekad neatleis priešui, kovos už brolį, kol nustos plakti jo širdis.
Dalinė išvada: Broniaus Krivicko kūryboje atsispindi lemtingų partizaninių kovų su sovietais išgyvenimai,
savo likimo apmąstymas, kurie partizanui padeda išlikti stoiškam, ir skaudžios bendražygių netektys.

3. Teiginys: Turbūt žymiausia XXa. I pusės poetė Salomėja Nėris savo poezijoje atskleidė iš
tėvynės išvykusio, tautą išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį.

Argumentai:

 Jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“ poetė atgailauja dėl padarytos klaidos,
kreipiasi į savo autoritetą, kurį nuvylė, svarsto, ar galėjo išvengti klaidos, "iš pusiaukelės
sugrįžti".

 Kitame eilėraštyje pavadinimu „Dagilėlis“ poetė išreiškia savo nepritapimą svetimoje

žemėje. Eilėraščio pradžioje lyrinis subjektas kalbina dagilėlį - išalkusį, nuvargusį paukštį
giesmininką, guodžia jį, rodo meilę ir gailestį, tačiau paskutinėse dviejose eilutėse suvokia,
kad yra tokioje pačioje padėtyje, kaip ir paukštelis.
Dalinė išvada: Salomėja Nėris savo karo metų poezijos rinkinyje "Prie didelio kelio" pripažįsta savo kaltę,
atgailauja ir išreiškia ilgesį tėvynei, nepritapimą svetimoje žemėje.

III. Pabaiga.
Apibendrindamas galiu teigti, kad karo metų lietuvių poezijoje yra daug skaudžių išgyvenimų:
tautos ir žmogaus tragizmas, kilęs dėl susidūrimo su sovietine okupacija, skaudžios partizaninės
kovos, ginant savo tėvynę, bendražygių, artimų žmonių netektys, nuo tėvynės atskirto žmogaus širdį
geliantis ilgesys ir kaltė.

Užrašykite kalbos pagrindinę mintį: Karo metu žmonės patyrė daug skausmo, kuris buvo
sukeltas okupantų žiaurumo, mirtis ir vertybės nebeteko savo prasmės.
Naudotos literatūros sąrašas:

1. Kanišauskaitė I., Mačianskaitė L., Literatūros vadovėlis 12kl., Vilnius: Baltos lankos, 58-68
psl.
2. http://www.šaltiniai.info/index/details/1276
3. http://www.šaltiniai.info/index/details/1345
4. https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/krivickas/
5. https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/apie-broniu-krivicka/

Vincas Mykolaitis-Putinas:
Bronius Krivickas:

Eilėraščiuose randame nemažai žiauraus partizaninio karo realijų: slapstymasis bunkeriuose,

bendražygių netektys („mūsų liko gal iš šimto vienas“), žuvusių partizanų kūnų niekinimas ir sau
pasiliekamas paskutinis šovinys. Kartu ne mažiau ryški istorinė ar net mitinė projekcija: prieš daug stipresnį
priešininką stojusių vyrų ir moterų didvyriškumas partizaninį karą susieja su izraelitų kova dėl Pažadėtosios
žemės arba viduramžių herojinėje poezijoje apdainuojamomis „kovos ir žygių“ legendomis. Tokiame fone
iškylantis Krivicko poezijos subjektas pasižymi rūsčiu monumentalumu. Jis suvokia, kad „laimėjimo viltis“
yra labai menka: su stojišku santūrumu tai bylojantys eilėraščiai („Pralaimėjimas“, „Migla“, „Partizano
mirtis“) priskiriami prie geriausiųjų poeto kūrinių.
Poetas H. Nagys prisimena, kad Bronius buvęs „toks jau gana rūstus, dramatiškas ir labai
intensyvus žmogus. <...> Kai jisai ką nors teigdavo arba neigdavo, arba bandydavo paaiškint, visada jautei,
kad tuose žodžiuose Krivickas visas – su visu kūnu ir dūšia.“
Žuvus jaunėliui broliui Juozui Krivickui, Bronius sukūrė eilėraštį „Niekad, niekados“, kuris, anot
V. Gasiliūno, „pagal poetinę jėgą gretintinas tik su V. Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“

Salomėja Nėris:

1941 m. birželį prasidėjus II pasauliniam karui, poetė ryžtasi kartu su ligotu sūneliu trauktis į
Rusiją. Bėgimas ilgas, chaotiškas, sekinantis jėgas. Po dviejų savaičių Nėris vargais negalais pasiekia
Maskvą. Vėliau, padėčiai fronte komplikuojantis, kartu su visa sovietinės Lietuvos atstovybe ji priversta
persikelti į Penzą, dar vėliau – į Baškirijos sostinę Ufą, važinėja į poezijos vakarus, skirtus 16-osios
lietuviškosios divizijos kariams.

1943 m. pradžioje Maskvoje išleidžiamas Nėries rinkinys Dainuok, širdie, gyvenimą, o 1944 m. rudenį
sudarytas rinkinys Prie didelio kelio ilgai išguli leidykloje, kol 1945 m. vasarą vietoj jo pasirodo gerokai
sutrumpinta knygelė Lakštingala negali nečiulbėti – be epigrafų, perredaguota, pakeista eilėraščių eilės
tvarka, o kai kurių svarbesniųjų išvis atsisakyta, kitaip sudėliojant prasminius akcentus. Nors vėliau buvo
paskelbti visi rinkinio Prie didelio kelio eilėraščiai, pačios knygos likimas sovietmečiu buvo nutylimas.

Antrojo pasaulinio karo metais Nėries lyrikoje susilieja tautosakos motyvai, tragiški įspūdžiai ir universali
tremtinystės, kosminės našlaitystės retorika. Atsigręžiama į Maironį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį,
Kristijoną Donelaitį, Adomą Mickevičių, liaudies dainas – klasikos įvaizdžius, žadinančius tėvynės ilgesį.
Išpažintiniuose eilėraščiuose Nėris drąsiai atskleidė „nefasadinę“, komplikuotą asmenybės pusę, atvirai
kalba apie savigailą, savigraužą, depresiją – oficialiam „sovietinio žmogaus“ portretui nebūdingus bruožus.
Nėries karo metų lyrika – viena lietuvių poezijos viršūnių, o kartu tragiškos epochos prieštaringas liudijimas.