Vinco Mykolaičio- Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco”

1. Kodėl pavadinimas- perfrazuoja lotyniškas posakis? Kas lemia tokį poreikį?

2. Kokią nuotaiką kuria invokacinės poetinės kalbos forma?
3. Kalbėjimo situacija. Į ką kreipiamasi I Ir II dalyje? Išrink kreipinių, pakomentuokite
adresatus. Kodėl II dalies dgs. Pakeičia vns.? Kodėl kalbantysis prabyla I asmeniu?
4. Varpo, skambinančio varpais reikšmė kūrinyje. Kuo skiriasi I ir II dalies skambinimas
varpais? Kodėl I dalyje nuolat kartojama „Vivos plango!”, o antroje „Mortuos voco!“?
5. Kodėl žemė vadinama „klaikiu pragaru“?
6. Gyvieji suskirstyti į dvi prieštaringas stovyklas - jūs ir mes. Kodėl? Kuriems iš jų
artimas kalbantysis?
7. Kokių požymių įgyja gyvieji? Kodėl jie pasmerkti? Kas pasakyta apie mirusiuosius?
8. Kaip reiškiasi būties nuopolis XX a. vid. pasaulio istorijoje? ( istorinis kontekstas)
9. Pagrįskie teiginį, kad kalbantysis liudija istorinę tiesą. Kokius poetinius ženklus
susietumėte su lietuvių tautos istorine patirtimi? Konkreti istorinė patirtis pakylėta iki
mito aukštumų. Aptarkite mito ženklus kūrinyje. Kodėl jo reikia?
10. Aptarkitre nakties ir tylos motyvus (Kas yra šviesa, tamsa, diena, naktis, garsas, tyla?).
Ką išgyvena ir ką jaučia eilėraščio žmogus?

Vincas Mykolaitis- Putinas (1893- 1967 m.)- viengas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų,
prozininkų, dramaturgų, literatūros kritikų, istorikų ir teoretikų. Mokėsi Marijampolės
gimnazijoje, kur jaunystės metais susidomėjo Maironio poezija, 1909 m. įstoja į Seinų kunigų
seminariją, kiek vėliau debiutuoja ir spaudoje, kaip poetas. Antrosios sovietų okupacijos
metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovauja Nepriklausomos Lietuvos, dingusios
istorijos sūkuryje, kultūrai. Jo dviejų dalių eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ (išvert.
gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu), parašytas 1943-1944 m. tampa pasipriešinimo
režimui manifestu, apibūdina Lietuvos ir pasaulio padėtį, užgriuvus sovietų bei nacių
okupacijos prievartai. 1) pavadinimu autorius perfrazuoja Viduramžiais įprastą užrašą ant
bažnyčių varpų (lot. Vivos voco, mortuos plango, fulgura frango- gyvuosius šaukiu,
mirusiuosius apraudu, žaibus laužau). Tarybinę epochą Putinas pasitiko pranašišku lyriniu
kūriniu. Šis 165 eilučių eilėraštis gimė ant neperžengiamo istorinių paradoksų slenksčio,
vieną prievartos sistemą keičia kita, o išsivadavimas iš vienos vergovės tapo priklausomybe
kitai. Į tokią be jokio pasirinkimo, tarp kraujo, prievartos ir nelaisvės įstrigusią būtį, į jos
absurdišką tragizmo prarają pažvelgia apokaliptiniai eilėraščio vaizdai. Tai poeto dvasinio
protesto ir rezistencinės etikos viršūnė, nuo kurios atsivėrė visas epochos katastrofos reginys,
žmogaus ir tautos paniekinimo Golgota: „<...> Bedugnėj skausmo sielvartingo/ Gyvenimas
kaip lašas dingo/ Už geležim apkalto lango“ . 2) Nors pats autorius buvo tvirtinęs, jog šią
poemą parašė sukrėstas Hitlerinės valdžios, tačiau šio eilėraščio tematika, simboliai, ženklai
apibūdina ir tuometinės SSRS prievartą, totalitarizmą. Tiek Hitlerinė Vokietija, tiek SSRS buvo
„masinės žudikės“, kurios rėmėsi naikinimo, totalitarizmo, žiaurumo, prievartos ir
žmogžudystės politika. „Vivos plango“ skamba įtikinamai, plačiai, galingai ir atskleidžia
dramatiškus to laikotarpio išgyvenimus bei nuotaikas: „Per bedugnes ir kalnus/ Jūs žengiat
kaip gigantai!“. 3) Pirmoje dalyje kalbantysis kreipiasi į totalitarizmo sistemos atstovus ir
vadina juos: „gigantais“, „kaip viešpačiais“, „Rūsčių dienų kerštingi sūnūs,/ Nepalaimos
herojai!“. Taip pat pirmos dalies paskutiniame posme, eilėraščio žmogus sutapatina save su
prispaustųjų milijonais ir prabyla „mes“ vardu. Antroje dalyje lyrinis subjektas prabyla
pirmuoju asmeniu, todėl, kad jis yra gyvas ir kreipiasi į visus prievartine mirtimi mirusius
milijonus: „Pakilkit, griaučių šiurpūs milijonai,/ Garbingieji pulkai ir legionai“. 4) Varpo
skambesį, besikartojančius refrenus galima asocijuoti su nelaime, žinia apie mirtį, skausmu,
liūdesiu, tragedija. Lietuvių krikščioniškoje kultūroje, kai miršta žmogus- skamba bažnyčios
varpas. Tuo tarpu, šiame eilėraštyje varpai jau skamba gyviesiems. Lyrinis „aš“ varpų
skambesiu bei žodžiais- „Vivos plango, mortuos voco!“ kviečia mirusiuosius tapti istorijos
liudininkais. 5) Žemė tampa pragaru, nes totalitaristų subjaurotame pasaulyje vyrauja
moralinis išsigimimas. Kaip apokaliptinė šmėkla atpažįstamas totalitarizmas- „Vieni kaip
viešpačiai,/ Kiti vergai“ – t.y., viešpats – atitikmuo valdžios, kuri savo pateikia kaip aukštesnį
asmenį nei paprastas žmogus – vado kultas. Minima „prievartos juoda mirtis“, nuožmumas ir
piktumas, melas, apgaulė, žabangai, vergovė – propagandai ir prievartai apibūdinti tinkantys
žodžiai. Vaizduojamas minamų, naikinamų altorių vaizdas- religijos naikinimas. „Ir
tribunoluos išdidžiai/ Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.“ – nekalti žmonės siunčiami į mirtį tų,
kurie patys turėtų būti baudžiami už nusidėjimą žmogaus moralei. Minima „pūgų simfonija“,
galima interpretuoti kaip tremtį į Sibirą, kitas atšiaurias žemes, kuriose mirdavo begalė
tremtinių. „Ir tie, kurie už laisvą, lakią mintį/ Dūlėją nukankinti.“ – tiesos, neatitinkančios
aukštesniųjų institucijų idėjų, sakymas dažnam baigdavosi tremtimi, nukankinimu arba
tiesiogine mirtimi, t.y., sušaudymu. „Jūs žengiate į sostus/ Ir minate altorius.“ – religijos
naikinimas. Sukuriamas pragaro įspūdis, pranašaujama pasaulio pabaiga.6) Kūrinyje
išskiriamos dvi žmonių stovyklos: lojalūs totalitarizmui žmonės ir visi kiti, prieš kuriuos
sistema imasi prievartos. Autorius identifikuojasi su persekiojimais: „Ir mes, ir mes, kur
kenčiame,/ Pilkieji milijonai <...>/ Ir mes, ir mes ten būsim“. 7) Gyvieji, nesvarbu kur jie
gyvena- ar mieste, ar kaime- į pasaulį žiūri su rūpesčiu ir baime. Jie yra užguiti vergovėje,
jeigu, nors kiek atsiranda maištaujančių, jie iškart atsiduria kalėjimų rūsiuose: „Pablūdęs
kažkas klykia,/ Kažkas likimą keikia,/ Kažkam numirti reikia“. 8) Nors poetinė raiška abstrakti,
be konkretybių, nuorašais paplitusios poemos skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie
antrąją sovietinę okupaciją. 9) Poetas vaizduoja apokaliptinį regėjimą („Praskrido raitelis ant
žirgo,-/ Ir dalgis sutemoj sužvango“), pasmerkiami bailiai ir pataikūnai (“Jau aukurus
sukrovę,/ Žyniai jums gieda šlovę“). „Žiruoja plačios aikštės,/ Liepsnoja kaitrūs laužai./
Suplūdo pilkos minios/ Jums garbę atiduoti“- atskleidžiama Viduramžių situacija, kai kitaip
manantys buvo deginami inkvizicijos laužuose. Visi šie ženklai,, simboliai rodo, jog istorija gali
kartotis, tik keičiasi jos formos. 10) Antros dalies pirmoje strofoje aptariami tylumos, nakties
motyvai: „Dabar einu į tylumą,/ Į tylumą palaimintą ir didžią <...> Naktis visų mūs sielvartus
suglobia“. Lyrinis subjektas šaukia mirusiuosius, „Bet tyli kapinynų tamsios kalvos,/ Nekyla
niekas iš drėgnos duobės“. Atskleidžiama pavargusio, gyvenimu nusivylusio eilėraščio
žmogaus savijauta: „ir aš nuvargęs parėjau/ Ir klaidžiot nebenoriu jau“. Eilėraštis baigiamas
mirštančio kalinio vaizdu, kai jis renkasi naktį: „Naktis gera, naktis kai motina,/ Jautri,
įspėjanti, dosni,-/ Paguodžia ir pasotina,/ Kai jos viešnagėn pareini“. Taigi, Vinco Mykolaičio-
Putino kūrinio „Vivos plango, mortuos voco“ kompozicijoje originaliai panaudotas lotyniškos
sentencijos- gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apverkiu prasmės „ sukeitimas“ įgija sukrečiančio
apibendrinimo, išryškindamas nykų būties paradoksalumą, ontologinę totalinės prievartos
kaltę, kuri vertė apraudoti ne mirusius, bet gyvuosius, o patį gyvenimą išpirkti beprasmiškai
paniekinta mirtimi.