Meilė kelia ir gramzdina

(J. Tumas- Vaižgantas, M. Katiliškis)

Meilė žmogų priverčia pabėgti nuo kasdienybės. Tai stiprus jausmas, kurio niekas
negali pakeisti, tai yra dvasinis dalykas, kuris suteikia žmogui daug laimės ir priverčia svajoti
daugiau nei įprastai. Tačiau jis gali ir nudeginti. Kiekvienas žmogus meilės samprata paaiškina ir
pajaučia skirtingai.
Vienas svarbiausių XIX a. pab.- XX a. pirmos pusės moderniosios kultūros rašytojų,
idealaus tautinio charakterio ir atgimimo kūrėjų, neoromantizmo epochos atstovų- Juozas Tumas -
Vaižgantas keturių dalių apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės'' kelia klausimą: „Katroji meilė tikroji: ar
dvasių svyravimas ar kūnų?“. Kūrinyje vaizduojamas jautrios sielos žmogus, kuris sugeba į meilę
pažvelgti iš gražiosios pusės. Būtent toks yra ir pagrindinis veikėjas Mykolas Šiukšta (Mykoliukas),
kuriam skirta nešioti sunkią baudžiauninko dalią. Nors dirba jis už prastą valgį, išlieka jautriu, geros
širdies ir melancholiškos prigimties žmogumi. Mykoliukas- stiprus, darbštaus temperamento,
jaunas vyras. Jis įsimyli Severją Paukštaičią (Severiutę), šauniausią kaimo merginą, kuri „<...>
mažiau už kitas buvo panaši į vantą“, gyvenančią tame pačiame Aužbikų kaime, Aukštaitijoje.
Kelios akimirkos su mergina Mykoliukui suteikia prasmės gyventi ir šypsotis: „Aš tau visas žvaigždes
nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliautą giedrią šaltą
žiemos naktį“. Su ja Mykoliukas jaučiasi laimingas, pamiršta savo darbą, sunkią dienos rutiną ir
mėgaujasi Severiutės draugija. Šiame kūrinyje meilės jausmai vaizduojami abipusiai, tačiau vaikinas
nesiryžta jos vesti, nes žino, jog nesugebės aprūpinti jos laimingu gyvenimu, turtais, todėl mergina
pasiduoda vyresnio vyro geismui ir tėvo sprendimu išteka už Rapolo Geišės- rūstaus „dvaro
prižiurnos“, užimantį aukštesnį statusą. Bučiniais ir glamonėmis (fizine aistra) jis pažadina
merginos moteriškąja prigimtį-norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Santuokoje su dvaro tijūnu,
mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškosios laimės pilnatvę. Kiek vėliau moteris supranta, jog
tik fizinio kūnų potraukio neužtenka, o dvasinis ryšys atlieka didesnį vaidmenį dviejų žmonių
santykiuose. Tačiau jau per vėlu ir ji išlieka ištikima savo vyrui. Mėlynakiui Mykoliukui tampa be
galo sunku, jis grimzta žemyn, išgyvena skausmą ir neviltį. Tačiau nenustoja mylėti merginos ir per
jos vestuves sutinka paskutinį kartą sugroti, o jos apkabinimai ir glamonės prikelia protagonistą
gyventi. Stipriai suspaudęs Severją, pagaliau ją pabučiuoja. Šį momentą pagrindinis veikėjas
prisimena visą gyvenimą. Meilė jį subrandina, Mykoliukas virsta „dėde“ Mykolu, Dzidoriumi Artoju,
ryžtasi aukai ir įgauna vidinės stiprybės.

Pagrindinis veikėjas lyg parodo, kad reikia mokėti paleisti. Meilė – ne troškimas
atiduoti žmogui visą save, būti kartu, tai troškimas matyti mylimą žmogų laimingą, net jei dėl to
turėtumėte pasitraukti iš jo gyvenimo. Tad Mykoliukas vis tiek išlieka nuoširdus ir išlaiko visus savo
dorus principus, jis nepasiduoda ir gyvena toliau laimingas.

Mariaus Katiliškio kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ skirtingai, nei „Dėdės ir dėdienės“ vaizduojamas
ne vienas, o net du meilės trikampiai, Telesforo su Agne, Monikos su Tiliumi ir vyru Doveika,
abiejuose iš jų yra Tilius ir Monika. Tačiau jų meilės istorija neprasideda taip greit. Pradžioje kūrinio
Tilius dar nepakliuvęs i Monikos gniaužtus jaučia jaunatviška meilės jausmą Agnei, jų meilė kupina
pirmosios aistros dvelksmo ir susižavėjimo. Agnė savoje meilės istorijoje atvirai išreiškia meilę
Tiliui, ji nenori jo paliesti: „Ji sėdėjo ant jo kelių ir, kaklą apsikabinusi, laikėsi tvirtai, tvirtai.“ Tai yra
pirmas Tiliaus ir Agnės susidūrimas su meilės jausmu, pajautę ją jie net nusikelia į vaikystę ir ima
elgtis kaip maži vaikai, patys to nejusdami: „Susikabino rankomis į jo alkūnę, parietė kojas ir bandė
jį palenkti žemyn. Jis įsiręžė ir sukosi“. Tokia veikėjų meilė yra nevaldoma aistra, kuri juos veda ne
tik į suaugusiųjų pasaulį, bet ir sugrąžina į vaikystės dienas. Būtent tokiais momentais atrodo ir
kalnus gali nuversti, jie yra pilni energijos, nežinantis kur ją dėti, pilni svajonių apie ateitį. Tačiau
tokia gražia meilės istorija sugriauna Moniką. Agnė praradusi Tiliaus meilę, nenugrimzta, ji išvyksta
į miestą ieškoti geresnio gyvenimo. Ji buvo šviesa, o Moniką galima apibūdinti kaip tamsą. Ji yra ta
moteris, kuri suvilioja Tilių savo grožiu į pinkles, jis jai atstoja tik geismo patenkinimo priemonę,
nugramzdina jį kaip asmenybę. Tilius pasirinkdamas Moniką ir būdamas su ja, sužlugdo savo visas
ateities svajones, nes mintys sukasi tik apie Moniką. Tad Tiliaus meilė Monikai po truputį žlugdo ir
užgožia jo siekimus. O kūrinio pabaigoje, meilė jį pražudo.
Apibendrinant galima teigti, kad Mykoliuko meilė yra reikalinga kiekvienam gyvam
sutvėrimui, ji praturtina gyvenimą ir įneša į jį įvairovės, padaro tave svajotoju, kovotoju ir
nuoširdžiu žmogumi. Mykoliuką meilė nenugramzdina, ji suteikė nepamirštamų emocijų ir
prisiminimų. Skirtingai, nei Tiliaus meilės istorija kuri neleidžia tau tobulėti ir atima iš tavęs pati
tave. Tai parodo, kad meilė gali ne tik džiuginti, bet ir skaudinti ar net pražudyti.