Šviesios ir skaudžios atskirties patirtys literatūroje

Neretai atskirtis gali teigiamai paveikti individą – sustiprinti jį dvasiškai, priversti kitaip pažvelgti į
gyvenimą. Apie tokią atskirtį kalba Juozas Tumas – Vaižgantas savo kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“.
Pats Vaižgantas buvo neoromantikas – šios meno srities atstovų kūriniams būdingas emocingumas,
realistinių detalių ir simbolių derinimas bei tautiškumas. Šias detales randame ir vienoje žinomiausių
autoriaus apysakų, kurioje matome Mykoliuką – kaimo keistuolį, į kurį daugelis žiūri nerimtai, su
nepikta pašaipa. Mykoliukas nevedęs, tad glaudžiasi brolio namuose, kur yra išnaudojamas ir
engiamas. Tačiau sielos gilumoje jis visai kitoks, nei mato aplinkiniai – jautrus, emocingas,
suprantantis gilius dalykus, bet kartu ir visa tai slepiantis viduje. Grodamas smuikeliu, Mykoliukas
sutinka Severiją – to paties kaimo merginą, kurią atsimena dar nuo vaikystės. Tarp jų greitai
užsimezga artimi santykiai, Mykoliukas pamilsta Severją, o ši jį, tačiau jie net nedrįsta galvoti apie
vestuves - jos reikštų brolio šeimos ir jo vaikų, kuriuos Mykoliukas mylėjo kaip savus, skurdą. Neilgai
trukus į jų santykius įsiveržia kaimo tijūnas, senbernis Rapolas Geišė, kuris, aistros vedamas,
pasirenka Severją – paskiria jai pasimatymą, ją palaužia ir nieko nelaukdamas pasiperša. Severja
neatlaiko Geišės ir tokio jo aistros proveržio. Jos meilė Mykoliukui yra dvasinė, dar nesubrendusi, o
štai Geišė ją pavergia savo subrendusio vyro kūniška agresija: „Su Mykoliuku buvo tik dvasių
susituokimas, su Geiše – ko kito“. Praradęs Severją Mykoliukas jaučiasi tarsi pamažu mirtų, jam
silpsta kojos, nebebuvo jokios energijos, o širdyje – tuščia. Mykoliukas susigūžia ir neria į savo vidų,
kur jaučiasi saugus ir kur nėra kančių bei liūdėsio. Kitą kartą Mykoliuką sutinkame jau po 30 metų -
matome, jog praradus savo gyvenimo džiaugsmą ir laimę Mykoliukui, nors ir sunkiai, pavyksta
atsitiesti. Dabar jis jau - dėdė Mykolas, Dzidorius artojas, visai pasikeitęs žmogus. Jis ir toliau neša
gyvenimo naštą, yra išnaudojamas brolio vaikų, kuriuos mylėjo ir augino, tačiau viduje jis – stiprus,
daug ką iškentėjęs žmogus, kuriam teko pereiti vieną sunkiausių gyvenime – nemeilės išbandymą.
Nugalėjęs save bei giliai paslėpęs savo jausmus, Mykolas subręsta, įgauna vidinio orumo ir
atsparumo išoriniam pasauliui. Savo gyvenimą Mykolas įprasmina darbe, nors viduje pats jaučia, jog
„gyvenimas tik jį persirito neužkliudydamas“. Daug stiprybės Mykolas semiasi ir iš bažnyčios :
„Bažnyčioje dėdė Mykolas – Dzidorius Artojas dvasėjo, nyko jo apatija ir rezignacija, jis darėsi status,
kai stovėjo, nužemintai pasilenkęs, kai klūpėjo; akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu,
kurs kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę.“ Melsdamasis jis dėkoja Dievui už jo malonę ir gerybę,
kurią patyrė būdamas jaunas, taip pat nuolat prisimena Severją ir tas dangiškasias valandas, kai ji
buvo jo glėbyje ir jis ją glostė bei bučiavo. Mykolas nebejaučia sielvarto ir liūdesio – Severjos
prisiminimas dabar jam neša laimę ir džiaugsmą bei suteikia jo gyvenimui pilnatvę. Taigi, remdamiesi
kūriniu „Dėdės ir dėdienės“ galima teigti, jog literatūroje atskirtis ne visuomet yra skaudi – štai
Mykolą ji sustiprino dvasiškai, privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą.

Išnagrinėjus du labai skirtingus kūrinius – Franco Kafkos „Metamorfozę“ bei Juozo Tumo-Vaižganto
„Dėdes ir dėdienes“ matome, jog atskirtis žmogų literatūroje veikia įvairiai - Kafkos novelės herojų
atskirtis nuo šeimos sugniuždo, neigiamai paveikia jo fizinę bei psichinę būklę, o galiausiai priveda
prie vienintelės košmarą užbaigti galinčios išeities – mirties. Tuo tarpu Vaižganto apysakoje
pasakojama jau apie visai kitokią atskirtį – atskirtį, kuri veikėją paveikia teigiamai, įprasmina jo
gyvenimą bei sustiprina jį dvasiškai.