Pirmame posme pasirodo eilėraščio žmonės – mama ir vaikas.

Jie trapūs, vieniši, atsidūrę svetimame

bei atšiauriame krašte, kur vyrauja tamsa ir šaltis. Motina ir vaikas teturi vienas kitą, yra vienas kitam
atrama.

Kitame posme vaikas, pasiilgęs namų, išsako savo mintis. Pasaulis čia vaizduojamas tylus bei tamsus.
Viena svarbiausių problemų – tamsi naktis, kuri viską apgaubia. Šilti bei šviesūs namai, į kuriuos
vaikas nori grįžti, čia tampa šalčio ir rūko opozicija.

Trečiame posme lyrinis subjektas vėl šaukiasi savo namų, tačiau yra per toli, tad gali tik pasinerti į
svajones. Čia išryškėja kita erdvė ir laikas – namai bei įsivaizduojamasis svajonių laikas, išreikštas
būsimuoju laiku, kuris tampa opozicija tamsiai ir šaltai lyrinį subjektą gaubiančiai aplinkai. Lyrinis
subjektas svajoja apie namus, susitikimą su tėčiu bei šuniu Margiu, kuris yra ištikimybės, namų
simbolis.

Ketvirtame posme vaikas klausia mamos apie namų artumą ir jo svajonės yra sugriaunamos mamai
atsakius „netikrai, netikrai...“. Atsakymo pakartojimas tik dar kartą įrodo, jog namų vizija – ilgesio
sukelta svajonė. Susidūrimas su žiauria tikrove verčia lyrinį subjektą grįžti į realybę, kur jaukūs
vakarai namuose nutolsta ir tyliai užgęsta.

Toliau vėl rašoma apie širdžiai nemielą kraštą, kuriame atsiduria lyrinis subjektas. Čia jis yra
blaškomas vėjo, o jo akis užberia dulkės, kurios galutinai panaikina bet kokias viltis ir svajones. Toliau
minimas kelias, kuris tampa grįžimo į gimtąjį kraštą simboliu bei gali būti suprantamas kaip kelionė iš
tamsos į šviesą, turint vilties, jog begalinė naktis pasitrauks ir pagaliau išauš rytas, kuris simbolizuoja
grožį bei šviesias lyrinio subjekto svajones.

Šeštame posme, kaip ir pirmame, mama su vaiku laikosi susikabinę už rankų. Motina čia yra lyginama
su paukšte, kuri rūpinasi savo jaunikliais. Daugtaškiai, kurie pasikartoja visame eilėraštyje, rodo
lyrinio subjekto atgimstančius prisiminimus apie tėviškę, jos ilgesį.